Moters užduotis – rūpintis namais ir šeima
Vienas aktualiausių diskriminacijos pagrindų – lytis. Pasak Tomo Vytauto Raskevičiaus, Lietuvoje jis yra ir vienas problematiškiausių. Europos lyčių lygybės instituto 2019 m. publikuoto „Lyčių lygybės indekso“ duomenimis, 71 proc. vienišų moterų ir 53 proc. vienišų vyrų namų ruošai Lietuvoje skiria bent valandą per dieną. Situacija kinta apsigyvenus su antrąja puse. Tuomet jau 84 proc. moterų tvarkosi bent valandą per dieną, o besitvarkančių vyrų mažėja iki 28 proc. Situacija susilaukus vaikų dar labiau paaštrėja. Tuomet namų ruoša kasdien užsiima 97 proc. moterų ir vos 23 proc. vyrų.
„Aiškiai matome, kad didžioji namų ruošos darbų našta Lietuvoje tenka moterims. Tai parodo ir mūsų požiūrį į pagrindinį moterų vaidmenį visuomenėje. „Eurobarometro“ duomenys atskleidžia, kad net 73 proc. respondentų Lietuvoje sutinka su teiginiu, jog moters vaidmuo yra rūpintis namais ir šeima. Tai yra vienas didžiausių rodiklių Europos Sąjungoje. Palyginimui, Švedijoje ir Danijoje su tokiu teiginiu sutinka vos 11-14 proc. atsakiusiųjų. Tai, kaip moterys elgiasi visuomenėje, yra labai glaudžiai susiję su tuo, ko visuomenė iš moterų tikisi: kokias jos pareigas atliks ir kokias funkcijas vykdys,“ – pažymi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.
Vyrams Lietuvoje verkti nepriimtina
T. V. Raskevičius teigia, kad stereotipai Lietuvoje aktyviai veikia ne tik moteris, bet ir vyrus. Tos pačios „Eurobarometro“ apklausos rezultatai atskleidžia, jog Lietuvoje, lyginant su kitomis ES šalimis, dalis gyventojų – net 34 proc. respondentų – nesutinka su teiginiu, kad vyrams yra priimtina verkti.
„Kai vyrai neverkia, jie randa kitus būdus, kaip išreikšti savo emocijas: geria, važiuoja dideliu greičiu ir pakliūva į avarijas, tarp vyrų Lietuvoje labai didelė savižudybių rizika. Iš esmės tai, kad visuomenė suformuoja griežtus lūkesčius vyrams, atsisuka prieš juos pačius kita medalio puse. Negalėdami paprašyti pagalbos ir pasirodyti silpni, vyrai savo emocijas išreiškia sveikatai ar net gyvybei destruktyviais būdais,“ – teigia T.V. Raskevičius, komentuodamas dar vieną liūdną statistiką. „Tikėtinos gyvenimo trukmės atotrūkis tarp skirtingų lyčių Lietuvoje yra vienas didžiausių visoje Europoje ir siekia beveik 10 metų. Taip yra ne todėl, kad vyrai biologiškai determinuoti susinaikinti greičiau, bet todėl, kad šitas neigiamas tendencijas sąlygoja visuomenės lūkesčiai. Tad kai manęs klausia, ar aš esu feministas, visada atsakau teigiamai, nes paprasčiausiai noriu gyventi dešimt metų ilgiau.“
Netradicinės seksualinės orientacijos kolega kelia nepatogumų
Seksualinė orientacija – taip pat dažnai aptariamas diskriminacijos pagrindas Lietuvoje. Lietuva pagal teisinę LGBT asmenų apsaugą užima 34 vietą iš 49 Europos valstybių. „Šis tyrimas atskleidžia ne visuomenės nuostatas, bet tai, kaip šalyje yra sutvarkyti įstatymai. Situacija mūsų kaimyninėse šalyse šiuo klausimu net blogesnė nei Lietuvoje. Šalis, kur geriausiai saugomos LGBT teisės yra viena mažiausių valstybių Europoje – Malta. Didelę šios šalies dalį užima oro uostas. Taigi, kai šalis yra maža, labai daug ten gyvenančių žmonių vienas kitą pažįsta. Akivaizdu, kad jeigu mes pažįstame įvairių socialinių grupių, tame tarpe ir LGBT, atstovus, neigiamas nusistatymas šios socialinės grupės atžvilgiu mažėja,“ – tendenciją pastebi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.
Ne tokie geri rezultatai matyti lietuvių paklausus, kaip jie jaustųsi, jeigu jų kolega darbe būtų netradicinės seksualinės orientacijos. Net 37 proc. darbuotojų jaustųsi labai nepatogiai: „Šis skaičius kelia susirūpinimą, nes kolegos nėra labai artimo rato žmonės. Žinoma, priklauso nuo darbovietės, bet jeigu dirbame didesnėje įmonėje, kai kurių kolegų galime ir iš veido nepažinti. Palyginimui, tokiose šalyse kaip Olandija, Švedija ar Didžioji Britanija šis rodiklis sudaro vos vieną-tris procentus. Tai rodo, kad neigiamas požiūris į šią socialinę grupę Lietuvoje labai gajus.“
Dar blogesnė situacija išryškėja respondentų paklausus, kaip jie jaustųsi, jeigu jų šeimos narys, pavyzdžiui, sūnus ar dukra, būtų romantiniuose santykiuose su tos pačios lyties asmeniu. „Žmonių, kurie dėl to jaustųsi nepatogiai, padaugėja iki 70 proc. Europoje daugiau, net 80 proc., nepatenkintų šiuo atveju yra tik Bulgarijoje. Rezultatai tikrai kelia susirūpinimą“, – pripažįsta T. V. Raskevičius.
Lietuva – viena homogeniškiausių šalių Europoje
Dar vienas aptartas diskriminacijos pagrindas – rasė. Čia turimi omenyje kitos rasės arba kitos odos spalvos asmenys. Dar 2017 m. atliktas tyrimas atskleidė, jog vienoje darbovietėje lietuviai labiausiai nenorėtų dirbti su romais (48 proc.) ir musulmonais (37 proc.). „Turime labai tvirtą neigiamą nusistatymą prieš kitų tautybių, rasių ar odos spalvų žmones, nes dažniausiai jų nepažįstame. Lietuva etniškai išlieka viena homogeniškiausių valstybių visoje Europoje ir kitokius žmones mums vis dar sunku priimti“, – teigia specialistas.
Nors rezultatai nedžiugina, T. V. Raskevičius kaip pozityvų ženklą įžvelgia aktyvėjančias diskusijas žmogaus teisių temomis: „Mes, kaip visuomenė, niekada neatsikratysime stereotipų iki galo, bet tomis temomis reikia kalbėti ir jas kritiškai reflektuoti. Stenkimės, kad būtų mažiau susipriešinimo ir susiskaldymo, o daugiau aiškaus iškomunikavimo, kur yra diskriminacijos ribos.“
