Bet sėkmingai baigė dar vieną aukštąjį mokslą ir įgyvendino savo svajonę – su sūnumi, dailininku Kristijonu Sipariu kuria spektaklius-arbatvakarius, taip atgaivindami prieš daugiau negu šimtą metų lietuvius draugėn būrusius, lietuvybę puoselėjusius renginius. Ir ne tik. Autentiškose erdvėse – caro laikus menančiame Vilniaus name, dvaruose, muziejuose, žymių žmonių gimtinėse žiūrovams dovanoja itin paveikią savo kūrybą – spektaklius, kuriuose karaliauja žodis, vaizdas ir garsas.
Šio interviu herojė Eglė Tulevičiūtė bent kartą yra apsilankiusi visuose šalies gyventojų būstuose. Prabangiuose namuose ir vėjo perpučiamose trobelėse, ligoninėse ir visokiose kitokiose įstaigose, kur tik yra televizorius. O ištisus šešerius metus (1993–1999), taigi tiek, kiek Lietuvoje rodytas amerikiečių serialas „Santa Barbara“, ji – nematoma, bet girdima, buvo bene laukiamiausia viešnia kiekviename būste, kur buvo šventas reikalas sekti painias serialo herojų gyvenimo peripetijas.
Kada ir kodėl ėmėtės garsinti filmus?
1993 metais Kristijonas, devynmetis sūnus, televizoriaus ekrane pamatęs bėgančią eilutę, kad ieškomi serialo „Santa Barbara“ įgarsintojai lietuvių kalba, paklausė: „mama, ar tu nenorėtum?“ Mat jis kartu su Baba, prosenele Ona Rasteikiene, kuri tą mano vaiką ir prižiūrėjo, ir visokių gudrybių mokė (netgi lošti kortomis!) šį serialą jau buvo matęs rusų kalba. Ir ne kartą. Nes Baba žiūrėdavo ir serijų pakartojimus, vis besipiktindama, kad „tas pats per tą patį!“. Taigi išgirdau tąkart Kristijono klausimą ir nuvažiavau į „Karolinos“ viešbutį, kur tada buvo įsikūrusi TV3 televizija. Priėmė be konkurencijos. Iš pradžių dirbome sekmadieniais, naktimis, be teisės suklysti. Jeigu taip atsitikdavo, tekdavo kartoti visą sceną. Ne taip kaip dabar, kai yra skaitmena. „Santa Barbaroje“ aš buvau ir Sofi, ir Džina, ir dar daugelis kitų. Kai aktorė Robin Mattson, vaidinusi Džiną, viešėjo Lietuvoje, buvom susitikusios, maloniai pabendravome. Dabar garsinu indų bei kitus serialus, retkarčiais televizijos filmus, kurie man tikra atgaiva. Taigi esu ilgiausiai, net 27 metus, TV3 dirbanti garsintoja. Beje, mano brolis Vytautas Tulevičius toje pačioje televizijoje taip pat garsina filmus ir yra TV3 „balsas“.
Anuomet ne vienas Jums galėjo pavydėti tokio svajonių darbo – pirmajai sužinoti „Santa Barbaros“ jausmų ir veiksmų vingius buvo tikrų tikriausia privilegija.
O, taip. Beveik kiekvieną dieną sulaukdavau teatro primadonos Monikos Mironaitės skambučio. Beje, Monika buvo mano scenos krikštamotė – anksčiau mūsų teatre buvo tokia tradicija, kad mokslus baigusius jaunuosius aktorius profesinės patirties imdavosi mokyti, globoti vyresni, patyrę scenos grandai. Kai atėjau į Akademinį dramos teatrą (dabar Lietuvos nacionalinis dramos teatras), ji pasirinko mane. Buvo nepakartojamas laikmetis dirbti ir mokytis iš tokių šviesulių.
Kai pradėjau garsinti „Santą Barbarą“ nei aš, nei Monika šiame teatre jau nebedirbome, bet palaikėme ryšį. Taigi ji man skambindavo ir klausdavo, kas bus kitose serijose, kurias ji po kelių valandų pati pamatydavo. Aš, žinoma, viską smulkiai papasakodavau, nes įgarsindavome kelias serijas į priekį. Po filmo visada sulaukdavau jos skambučio su komentaru: „tai taip ir buvo, kaip tu pasakojai“.
Eglė ir jos vyrai
Jeigu jau pradėjome nuo „Santa Barbaros“, tai verta paminėti, kad ir Jūsų gyvenime būta ne mažiau įtampos nei šiame seriale. Ir ta įtampa, kaip kadais kažkam esate prasitarusi, kilo iš jus supusių vyrų: griežto, aukščiausių balų iš Jūsų reikalavusio tėčio Vilniaus Gedimino technikos universiteto docento Vytauto Tulevičiaus; Jūsų sūnaus tėvo aktoriaus Sauliaus Sipario, antrojo Jūsų vyro, garsaus tapytojo Romo Dalinkevičiaus.
Lyg ir mažokai čia tų vyrų paminėjote. Ir brangiausią mano gyvenimo vyrą, Kristijoną, pamiršote... Tiesa, iš savo sūnaus, kuris buvo labai lauktas vaikas, niekada nejaučiau jokios įtampos, net jokios didelės šunybės jis nėra iškrėtęs. Netgi už tai, kad sidabrinius peilius į kiemą išsinešė (o vėliau taip ir neparnešė) ir smaigstė juos į žemę, negalėjau pykti. Na, norėjo vaikas su kiemo draugais pažaisti, o lenktinio peiliuko, kaip visi, neturėjo. Su šiuo žmogumi esu labai artima nuo tada, kai jis, ką tik gimęs, į mane pažiūrėjo jau subrendusio, suaugusio žmogaus akimis. Nežinia kas ką daugiau auklėjo – aš jį, ar jis mane.
„Palaiminti tie tėvai, kurie savo vaikams duoda šaknis ir sparnus“, sakoma arabų patarlėje. Mano tėvai būtent tokie. Įskiepiję begalinę meilę gimtai žemei, jos praeičiai ir paskatinę išdrįsti pakilti virš jos, pasiekti savo svajonę ir skristi, kad ir kaip sunku būtų. Šviesaus atminimo mano tėtis, vargonininko sūnus, pats per šventes mums skambindavo pianinu. Dar ir šiandien menu tas jo melodingas Šventų Velykų ir Kalėdų giesmes. Paslaptingą ir pasakišką būseną. Tačiau jis buvo itin griežtas. Aš jo labai bijojau. Negalėjau gauti mažesnio pažymio negu penketas. Kai dienoraštyje susiraitydavo ketvertas arba, neduokdie, trejetas, pasaulis man nustodavo suktis. Tekdavo meluoti, o jis iš karto pastebėdavo ir sakydavo: „kryžiukai akyse, meluoji!“ Aš bėgdavau žiūrėt į veidrodį, ar tikrai tie kryžiukai matyti. Kiek save prisimenu, visą laiką norėjau būti menininke. Svajonėse būta baleto, bet tėtis griežtai tą mintį nukirto: „tik per mano lavoną!“. Kadangi jis labai norėjo turėti dukrą pianistę, baigiau M.K. Čiurlionio meno mokyklą. Su siaubu prisimenu, kaip ryte, gerokai prieš aštuonias aš, dar visai maža mergaitė, važiuoju troleibusu vos ne per visą miestą iki mokyklos. Ir tik dėl dėstytojo užgaidos. Mat jį paprasčiausiai kankino nemiga. Nors sakydavo, kad tik iš ryto yra laisva klasė, kur geras fortepijonas. Tik tuomet, kai įstojau į aktorystę, tėtis tapo atlaidesnis. Gal jį paveikė tai, kad iš daugiau nei šimto stojusiųjų, buvau priimta pirmu numeriu ir kad mokiausi tuomet geriausios Lietuvoje teatro pedagogės profesorės Irenos Vaišytės kurse. Beje, stojamųjų etiudą vaidinau kartu su Sauliumi Sipariu.
Tai iš karto šis šaunus vaikinas Jus ir apžavėjo?
Neee... Kelerius metus jis bandė mane žavėti. Bet aš nė iš tolo. Tiesiog buvo pernelyg savimi pasitikintis. Nors ir turėjo iš savo tėčio, operos solisto ir režisieriaus Rimanto Sipario, paveldėtą taiklų sąmojį ir humoro jausmą, kas man imponavo. Tą, beje, perėmė ir mūsų sūnus Kristijonas. Be to, buvau įklimpusi į gražius jausmus žavingam jaunuoliui, tik ką studijas pas tą pačią profesorę Vaišytę baigusiam aktoriui ir bardui. Jis, mano didžiam nustebimui, praėjus kelioms dienoms po stojamųjų paskambino ir prisistatęs Olegu Ditkovskiu, paprašė susitikti. Aš, jauna panelė, įsimylėjau. O jis? Iki šiol taip ir nežinau, kokius jausmus jis man tą vasarą puoselėjo. Ir gerai, kad nežinau ir niekad nesistengiau sužinoti. Juk kartais taip nuostabu žvelgti į nebaigtą paveikslą... Po vasaros atėjo ruduo, Olegas išvažiavo dirbti į Šiaulių teatrą. Aš pradėjau studijuoti ir visus ketverius metus kasdien paskaitose matydavausi su Sauliumi. Jis mane tiesiog „papirko“, prisipratino savo Babytės keptais kotletais, kurių eidavome valgyti į visai netoli konservatorijos (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) esančius jo namus.
Įmanoma prisipratinti... mylėti?
Taip. Vaišytė mus buvo panardinusi į darbus, kad beveik neturėjome laisvalaikio – dirbdavome iki išnaktų, ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. Iš pradžių tėvai netikėjo, kad jų paklusnioji dukra iš paskaitų grįžta vos ne vidurnaktį, o rytais anksti vėl lekia į jas. Studijavom kartu su Larisa Kalpokaite, Nijole Narmontaite, Lina Bocyte, Rimantu Teresu. Profesorė mus ruošė ne tam laimingam laikotarpiui teatre, kai turi daugybę puikių vaidmenų, dirbi su talentingiausiais režisieriais. Ne. Kaip vėliau supratau, ji mus ruošė juodai dienai – tikram aktoriaus gyvenimui. Dieną ir naktį, negailėdama nei savęs, nei mūsų, ji mokė, kad išliktume aktoriais ir tada, kai teatrui mūsų nebereikės. Kad mokėtume bet kada įjungti savo instrumentą ir juo groti, tą pat akimirką, kai tik prireiks. Tam pasiekti reikia išties sunkaus kasdienio darbo bei dvasios, proto ir kūno trenažo. Jos kartojamą frazę, perimtą iš Konstantino Stanislavskio, menu iki šių dienų ir ji man šimtu procentų pasitvirtino: „mylėk meną savyje, o ne save mene“.
Trečiame kurse pradėjome rimtai draugauti su Sauliumi. Tai labai nepatiko Vaišytei, kuri mane išskirtinai globojo. Kvietėsi ir ne kartą sakė: „jis ne jums“. Aš tuomet pykau, kad ji kišasi į mano gyvenimą.
Ir vis dėlto, nepaisydama perspėjimų, abejonių, ištekėjote už Sauliaus Sipario...
Baigę mokslus susituokėme. Didžiausią įtaką, kad ištekėjau už šio žmogaus, man padarė jo namai ir demokratiška atmosfera šeimoje, čia radau tai, ko stokojau kiek puritoniškuose savo tėvų namuose. Tame bute gyveno sunkiai žodžiais nusakomi jausmai, sklidę iš kiekvienos kertės. Tuos jausmus kūrė ne kas kitas, o mano anyta – žavioji, talentingoji Sauliaus mama, aktorė Marija Rasteikaitė. Jai nė kiek nenusileido Babytė (taip Saulius vadino savo močiutę, mamos mamą) Ona Rasteikienė. Tie namai, buvę pačiame Vilniaus centre, Vienuolio gatvėje, vos už kelių posūkių nuo Konservatorijos, mane iš karto priėmė. Kai apsisprendėme kurti šeimą, Marija, matyt, jausdama mano abejonę, sakė: „tu nebijok, tu teki už manęs, o ne už mano sūnaus“. Duodama suprasti, kad ji visada bus mano pusėje, visada mane palaikys. Taip ir buvo. Jai gerokai per anksti išėjus Amžinybėn, ir mes su Sauliumi patraukėme skirtingais keliais. Gražiai, be konfliktų. Su mumis liko gyventi Babytė, kuriai proanūkis Kristijonas buvo gyvenimo šviesulys.
O po to „atsitiko meilė“? Į Jūsų jausmus ir buitį atėjo talentingas tapytojas, Vilniaus dailės akademijos docentas, ilgametis Monumentaliosios dailės katedros vedėjas Romas Dalinkevičius.
Po vienu stogu laimingai, bet neilgai gyvenome keturi ne tik skirtingų pavardžių, bet ir skirtingų charakterių žmonės: Ona Rasteikienė, Kristijonas Siparis, Eglė Tulevičiūtė, Romas Dalinkevičius. Romas buvo labai talentingas, savitu, unikaliu braižu dirbęs dailininkas, surengęs daugybę parodų Vilniuje, tuometėje Sovietų Sąjungoje, Liuksemburge, JAV, Šveicarijoje, – visų ir neišvardinsi. Mane ypač žavėjo Romo atvirumas, dosnumas, jis nejautė jokio profesinio pavydo, kas, deja, labai dėsninga tarp menininkų. Jis mokėjo nuoširdžiai džiaugtis kitų sėkme. Deja, mūsų santuoka truko tik devynerius metus – Romas mirė sulaukęs vos 51-erių. Šiemet, balandžio 9-ąją, Romo Dalinkevičiaus 70-mečio proga planavome parodą „Baras po jūra“, bet visus planus sujaukė karantinas. Neabejoju, kad šį sumanymą netrukus įgyvendinsime. Kitaip ir būti negali.
Ar esate įamžinta bent viename Romo Dalinkevičiaus paveiksle?
Ne. Jis tapė abstrakcijas. Nors, tiesą sakant, per vieną gimtadienį padovanojo savo kūrinį, pavadinęs „Keistos moters portretas“. Portretu jį vadinti, žinoma, drąsu. Neatsitiktinai tą darbą mano tėtis pakomentavo: „jaknos sau, plaučiai sau, o kas trečias, nesakau“. Tai labai paslaptingas paveikslas. Toks, kokia ir aš jam buvau. Visiška paslaptis. Romas sakydavo: „aš apie tave nieko nežinau... Nežinau, kokia būsi ryte, o kokia vakare“.
Scenos pašaukta
Esate aktorė, režisierė, scenarijų autorė. Dirbote Nacionaliniame dramos teatre, kur sukūrėte įsimintinų vaidmenų tuomet labai populiariuose spektakliuose: Luiza Miler F. Šilerio „Klasta ir meilė“, Armanda M. Bulgakovo „Moljeras“, Mėjė T. Viljamso „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“, Agnė J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, Sonia M. Gorkio „Vasarotojai“, Oligė V. Krėvės „Skirgaila“ ir kt. Dar buvo daugybė televizijos spektaklių bei kino filmų. Po to „Vaidilos“ teatras, „Vaidilos ainiai“ ir dabar – arbatvakariai. Kur Jūs, kaip aktorė, atsiskleidėte labiausiai?
Sudėlioti trumpą atsakymą – misija beveik neįmanoma. Kiekvienas vaidmuo aktoriui yra labai svarbus. Toks, koks anais tolimaisiais, 1979-aisiais, buvo pirmasis mano vaidmuo profesionalioje scenoje – Mergaitė Marios Claros Machado „Žydrajame arkliuke“ (režisierius Rimas Tuminas mane, dar trečio kurso studentę, pakvietė šiam darbui) ir dabar repetuojamas naujas arbatvakaris „Aitvarų lauktuvės“. Koks čia bus mano vaidmuo, kol kas telieka paslaptyje.
Po studijų mes, šeši kurso draugai, buvome priimti į Akademinį dramos teatrą. Su savo anyta Marija Rasteikaite taip pat teko vaidinti vienoje scenoje: M. Gorkio „Vasarotojai“, L. Leonovo „Aukso karieta“. Beje, abiejuose spektakliuose vaidinau jos dukrą.
1993 metais teatre prasidėjo pokyčiai, paskirtas naujas teatro meno vadovas Jonas Vaitkus įvykdė savo reformą, kuri baigėsi atleidimo lapeliais, įteiktais trisdešimt penkiems aktoriams. Tarp jų buvau ir aš, man tada buvo 33-eji. Užsidarius vienoms durims, atsidarė kitos – įsikūrė pirmasis privatus teatras „Vaidila“, vėliau – „Vaidilos ainiai“, kuriame kartu su Adolfu Večerskiu, Vaiva Mainelyte, Vytautu Tomkumi, Sauliumi Sipariu, o vėliau ir kitais aktoriais sėkmingai vaidinau iki 1997 metų, kai šis teatras užsidarė. Tada išsipildė mano baisiausias sapnas, kuris kartkartėmis mane aplankydavo: „Viešpatie, ką darysiu, kai nebegalėsiu vaidinti?!“ Likau be pagrindo po kojomis. Be teatro.
Kiek truko ši pauzė? Kada vėl grįžote į sceną?
Žinodama, kad nieko daugiau nemoku, kad mano dvasinis išlikimas – scena, pasiryžau ieškoti išeities, susijusios su teatru. Susigalvojau svajonę, kuri po kiek laiko virto pirmuoju mano savarankišku darbu – muzikine improvizacija pagal G. B. Shaw pjesės „Šventoji Joana“ epilogą. Svajojau, kad spektaklis, kuriam sukurti gavau dvejų metų stipendiją iš Kultūros ministerijos, būtų pastatytas netradicinėje erdvėje. Taip ir atsitiko. 1999 m. Rimo Tumino režisuotą spektaklį „Sapnai atmerktomis akimis“ aš ir pianistai Rimas Geniušas, vėliau Gintautas Abarius suvaidinome Nacionalinio dramos teatro fojė. Bet tai dar nebuvo tikrasis sugrįžimas į teatrą. Iki jo dar buvo geras gabalas kelio. Garsinau filmus, dėsčiau teatro vadybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, taip pat Vilniaus kolegijoje. 2000-aisiais įstojau į rimtas studijas – UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Buvo sunku, nes tarp studentų buvau vyriausia, bet tuo pačiu ir labai įdomu. Viską, o viską gėriau į save. Magistrinio darbo tema buvo mano pačios išnešiota, išmąstyta siekiant savo didžiosios svajonės – turėti savo teatrą.
Jūs apie spektaklius-arbatvakarius?
Taip. 2010 metais kartu su Kristijonu įkūrėme viešąją įstaigą „Meno ekspansija“. Viena tam nebūčiau ryžusis. Pirmąjį spektaklį – muzikinę improvizaciją „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės manifestas“ 2011 metais specialiai kūrėme netradicinėms erdvėms – vaidinome Vilniaus Rotušėje, Šv. Kotrynos, Šventų Jonų bažnyčiose. Vėliau „atradome“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namą-muziejų, kur 2012 m. pastatėme spektaklį „Post Scriptum“ – ispanų rašytojo Miguelio Delibeso romano „Penkios valandos su Mariju“ motyvais. Jį labai pamėgo žiūrovai, tačiau drauge su muziejaus direktore Jolanta Paškevičiene ir vyriausiąja fondų saugotoja Danguole Žemaityte netrukom suvokti, kad šių iškilių žmonių muziejuje turim skleisti žinią apie čia gyvenusius ir kūrusius mūsų tautos šviesuolius. Pradėjome gilintis į Marijos Šlapelienės archyvą, kur ir atradome terminą „arbatvakariai“. Taip XX a. pradžioje vadinti slapti lietuviški vakarai, į kuriuos burtasi ne arbatėlę gurkšnoti, bet kelti tautinę dvasią. Beje, arbatvakariai laikomi ir profesionalaus lietuvių teatro ištakomis. Džiaugiamės pasirinkę šią meninės raiškos formą. Pirmasis spektaklis-arbatvakaris „Lig Tave sulauksim...“ pasakojo apie Šlapelių šeimos istoriją bei jų epochos Vilnių. Dar ir dabar sunkiai žodžiais galiu nusakyti tą jausmą, kai ateidavom repetuoti į vakare ištuštėjusį muziejų – Šlapelių namus, kai, rodos, atgydavo visi daiktai, kai jausdavau pačios Marijos Šlapelienės palaikymą...
Tais pačiais, 2013 metais, išėjo mus tiesiog apžavėjusi trečiosios vilniečių kartos atstovės teatro kritikės ir istorikės Gražinos Mareckaitės pasakojimų knyga apie gyvenimą prieškario ir pokario Vilniuje „Šiapus ir anapus Vilniaus vartų. Veidai ir vaizdai“. Ta knyga – gaivusis mūsų sumanymų šaltinis. Pagal ją pastatėme net keturis spektaklius, kuriuos vaidiname bute Liepkalnio gatvėje. Keistas sutapimas, bet mūsų teatras įsikūręs priešais tą vietą, kur kažkada stovėjo Gražinos Mareckaitės vaikystės namai.
Tikrųjų vertybių trauka
Iš viso sukūrėte 16 spektaklių-arbatvakarių. Vaidinate senoviniame bute, pilname autentiškų daiktų, taip pat dvaruose, iškilių asmenybių namuose-muziejuose, kur nėra scenos, kur vaidinate čia pat, šalia žiūrovo, kurį jūs tiesiog traukte įtraukiate į jausmų sūkurį.
Arbatvakariuose kiekvienas žiūrovas yra išskirtinis, nes jis mums reikalingas kaip partneris. Todėl jis ir turi sėdėti taip arti. Kad jį matytum, girdėtum ir pajustum kiekvieną jo reakciją. O tada ir prasideda visas malonumas! Užsimezga žaidimas-improvizacija ir žiūrovas norom ar nenorom pats pasiduoda žaidimo taisyklėms. Ir tada jau nebežinai, kaip rutuliosis viena ar kita scena, nuo juoko iki ašarų. Nuostabu! Išskirtinė prabanga artistui! Kiekvienas spektaklis visada būna kitoks. Yra žiūrovų, kurie į tą patį arbatvakarį eina po keletą kartų ir juokais sako: „niekaip negaliu sustoti, vis randu kažką naujo!“ Viena jauna žavi moteris, jau bene tris kartus mačiusi spektaklį apie Joną Basanavičių „Mano Tėvynė – prie jo širdies“, sugalvojo švęsti savo gimtadienį ir sukviesti į šventinį arbatvakarį visus savo gimines ir draugus, kad tik jie pamatytų. Pamatė. Ir nenorėjo išeiti!
Tas užsibuvimo jausmas, sustabdytos akimirkos žavesys, yra didžiausia arbatvakarių jėga. Bendrystės ir atradimų šventė. Žinoma, ne visada „pralauži“ publiką, kartais matai, kad kažkam svarbesnis jo telefonas. Žmogus paslapčia jį „maigo“, galvodamas, kad mes nematome. Matome, todėl ir mūsų reakcija į žiūrovų veiksmus yra nesuvaidinta. Viskas mūsų spektakliuose yra tikra, neišgalvota. Ir spektaklių dekoracijos bei rekvizitas – vienetiniai antikvariniai objektai ir daiktai. Tai jau Kristijono nuopelnas.
Jau turite savo gerbėjų, nuolatinių žiūrovų ratą, kurie štai taip arba panašiai atsiliepia apie Jūsų spektaklius: „Atminties teatras... Koks svarbus šiuo metu būtent toks teatras – prasmingas sugrįžimas į tai, kas gilu, tikra, vertinga. Iki širdies gelmių prasiskverbiantis, tolimiausias minčių duris atidarantis. Ir dar neatvertus langus – atveriantis!“
Tokie ir panašūs atsiliepimai – mūsų minčių, jausmų, kūrybos variklis. Nors globalizacijos veikiamame pasaulyje šiandien apie vertybes kalbėti nebėra priimta, manau, kad tai laikina būsena. Esu idealistė ir vadovaujuosi Hermano Hesės mintimi, kad mes privalome tarnauti vertybėms, kuriomis tikrai tikime, net ir tada, kai joms tarnauti turime tik labai mažai galimybių. Kad atsirastų tai, kas įmanoma, nuolat turi būti mėginama daryti tai, kas neįmanoma. Tą ir stengiuosi daryti. Ir džiaugiuosi radusi bendraminčių, padedančių skleisti šią žinią ne tik vilniečiams. Ypač džiaugiamės galimybe vaidinti autentiškoje aplinkoje: Joną Basanavičių – Ožkabaliuose, Julijaus Slovackio meilę Liudvikai Sniadeckytei – Jašiūnų dvare (ten, kur ta jo meilė be atsako ir liepsnojo), bajorę Mariją Magdaleną Gorską – Biržuvėnų dvare ir kt. Gaila, kad karantinas pakoregavo ir mūsų planus – atsisakyta ne vieno spektaklio Vilniuje, taip pat Vagnerių rūmuose, Šalčininkuose, Užvenčio dvare, Kelmės rajone. Vis dar tikime, kad gegužės pabaigoje vaidinsime Nasrėnuose, Motiejaus Valančiaus gimtinėje. Taip pat viliuosi, kad birželio 5-ąją, kai Marijai Šlapelienei būtų sukakę 140 metų, Šlapelių muziejuje pavyks surengti festivalį „Salve“, sujungsiantį daugelio sričių menininkus.
Ar nesunku vaidinti aplinkoje, menančioje spektaklio herojus? Esu liudininkė, kaip pusšimtis žiūrovų, atvykusių iš Vilniaus žiūrėti spektaklio Biržuvėnų dvare, liko taip paveikti Jūsų, taip pat Virginijos Kuklytės, Kristijono Sipario vaidybos, kad grįžtant net iki Kauno niekas nepratarė nė žodžio – taip visi buvom panirę į matytą stebuklą. Panašiai atsitiko ir Kaune po spektaklio „Tu mano ilgesy...“, Vagnerių rūmuose, Šalčininkuose po „Nepažįstamosios laiško“.
Tokie stebuklai – absoliuti herojaus ir aplinkos pajauta – žinoma, ištinka ne dažnai. Bet ištinka. Tai didi Dievo dovana. Taip atsitiko Biržuvėnų dvare, Telšių rajone, kur vaidinome spektaklį „Gulbės giesmė”, sukurtą pagal čia gyvenusios Marijos Komorowskos atsiminimų knygą „Sugrįžimas į Žemaitiją“. Tie patys alyvų krūmai, kuriais gėrėjosi mano herojė, ta pati aplinka...
Kaune, Liudo Truikio ir Marijos Rakauskaitės memorialiniame muziejuje, spektaklio „Tu mano ilgesy...“ premjeros metu, rodos, fiziškai jautėme herojų buvimą šalia. Čia gyvenę pasaulinio lygio menininkai – dailininkas Liudas Truikys ir operos solistė Marijona Rakauskaitė į savo namus neįsileisdavo nepažįstamų žmonių. O tądien „pats“ Liudas Truikys net dukart priėmė kelias dešimtis žiūrovų. Kristijonas, vadinantis šį iškilų menininką, sakė, kad pirmasis spektaklis buvęs didis išbandymas – taip stipriai veikė ta autentiška aplinka. Trūkinėjo muzikinis įrašas, vis sujudėdavo sunkiosios užuolaidos, nors jokio skersvėjo nebūta... Atrodo, kad Marijona ir Liudas stebėjo spektaklį su didele sarkazmo doze: „na, na, pažiūrėsime, kaip čia jūs, nekviestieji, mus suvaidinsite.“ Gal neblogai pavyko, nes po pertraukos vaidinant antrąjį spektaklį jokių techninių ir kitokių trukdžių jau nebebuvo. Tik palaiminga ramuma.
Buvo ir Jono Basanavičiaus sugrįžimas į gimtąjį Ožkabalių kaimą, Vilkaviškio rajone. Kai spektaklį rodėme seklyčioje viena žiūrovė, iš tolo pamačiusi ateinantį Kristijoną, sušuko: „Dievuliau, Basanavičius sugrįžo!“ Tąkart irgi jautėme transą.
Jūsų spektakliuose, kurių idėjos autorė, režisierė ir aktorė esate, karaliauja žodis, vaizdas ir garsas. Iš kur tokia visumos pajauta?
Be Kristijono to nebūtų – jis ir scenografas, ir apšvietėjas, ir muzikos bei vaizdo režisierius, ir viešosios įstaigos direktorius. Ir, svarbiausia, aktorius. Džiaugiamės, kad prieš kelerius metus mūsų su Kristijonu kompaniją papildė dvi šaunios merginos Lina ir Rūta. Lina Krasnovaitė-Siparienė tapo mylima marčia, o jos sesuo Rūta – puiki spektaklių fotografė. Mano marti kuria ir įstabius autorinius papuošalus, kuriais ir mane padabina tiek spektakliuose, tiek ir gyvenime. Dabar jau keturiese kuriame arbatvakarius, renginius, brandiname naujas idėjas. Žinoma, esu dėkinga visiems aktoriams, kurie vaidina spektakliuose – Virginijai Kuklytei, Sauliui Sipaičiui, Vilhelmai Mončytei, Šarūnui Gedvilui, Eglei Perkumaitei, Natalijai Katilienei bei kitiems. Ir, svarbiausia, nepakeičiamai grimo dailininkei Daliai Jovaišienei.
Asmens kodas – meilė
Esate Lietuvoje jau daug metų veikiančios, tačiau plačiajai visuomenei nelabai žinomos, tarptautinės soroptimisčių organizacijos narė.
Esu bendruomeniška, šį bruožą paveldėjusi iš savo tėvų: šviesaus atminimo tėtis buvo Vytautų klubo įkūrėjas, mama Gražina Tulevičienė – Vilniaus senamiesčio soroptimisčių klubo įkūrėja ir pirmoji prezidentė. Aš jau penkiolikti metai esu šiame klube, kilniems tikslams aukodama savo laiką. Įvairiuose šalies miestuose į soroptimisčių klubus susibūrusios skirtingų profesijų moterys stengiasi fiziškai, morališkai bei finansiškai padėti toms mergaitėms ir moterims, kurioms tos pagalbos labiausiai reikia. Sėkmingai įgyvendinome prevencines gimdos kaklelio vėžio, migrenos, krūties vėžio programas. Drauge su soroptimistėmis iš Japonijos, Švedijos, Danijos, Suomijos dalyvaujame tarptautiniuose kultūros, švietimo mainų projektuose. Kitąmet vyksime į Krokuvą, kur kartu su viso pasaulio soroptimistėmis švęsime Tarptautinės soroptimisčių organizacijos šimtmetį. Šiuo metu 121 šalyje veikia 72 000 klubų.
Supratau, kad klausti apie laisvalaikį neverta, nes jo tiesiog neturite.
Mano gyvenime nėra ribos tarp darbo ir laisvalaikio. Jeigu nebūčiau viena, gal viskas klostytųsi kitaip.
Sunku patikėti, kad Jūs, tokia ryški moteris, vos 42-ejų tapusi našle, iki šiol esate viena.
Prieš gerą dešimtmetį esu viešai pajuokavusi: norėčiau, kad mano vyras būtų fizikas. Man atrodo, kad su fiziku turėčiau apie ką pakalbėti. Arba bent patylėti. Bet jei per tiek laiko jo neatsirado, tai gal tiek to. Manyje labai stiprus meilės genas. Pirmąkart įsimylėjau ketverių, ir tai buvo darželio Jonas, absoliučiai nenutuokęs, kaip sužeidė mano širdį. Dabar irgi myliu, bet jums apie tai nepasakosiu...
Kokia yra Jūsų mama – nusipelniusi architektė Gražina Tulevičienė? Kokia mama esate Jūs?
Ačiū Dievui, dar turiu mamą, nors ir sunkiai sergančią. Ji visą gyvenimą buvo labai elegantiška, talentinga, charizmatiška asmenybė. Ir labai graži moteris. Turėjo puikų balsą ir dramos aktorės duomenis, mokėsi dainavimo pas žymų operos pedagogą Petrą Oleką, lankė aktoriaus Stasio Petraičio dramos studiją. Tačiau gyvenimas susiklostė taip, jog tapo architekte. Niekad dėl to nesigailėjo, bet manimi didžiavosi, kad pasirinkau tą kelią. Ji sukūrė Vyriausybės rūmų, kitų valstybės institucijų, viešų bei privačių erdvių interjerus, baldus vaikų kavinei „Nykštukas“. Labai domėjosi daile, kartu su tėčiu kolekcionavo lietuvių dailininkų kūrinius. Iš jos gavau gilią meno pajautą.
Kokia mama aš? Niekada nebuvau tokia laiminga, kaip tądien, kai gimė Kristijonas. Ir anos neišmiegotos naktys šalia jo lovelės – nuostabiausias laikas. Toks visapusės laimės, pilnatvės suvokimas. Sūnui stengiausi duoti tai, ko negavau savo tėvų namuose – gyvenimą be didelės įtampos, be atstumo, be baimės. Viską stengiuosi apgaubti meile, nes, kaip jau sakiau, esu užkoduota šiai nuostabiai dvasinei būsenai.
