Gerbiamoji Regina, ar dažnai gerbėjai, pažinojusieji Jus tik iš kūrybos lauko, gyvenime tapatindavo su personažais, tarkim, Bekampiene (spektaklis „Amerika pirtyje“), Juokdariu („Dvyliktoji naktis“), Bebene („Siuvėjų dienos Silmačiuose“), Uršule („Velnio nuotaka“), Plėšike („Seklio Kalio nuotykiai“), Paule Šakalyte-Babūne („Giminės. Atžalos“)? Vaidindavote taip įtikinamai, kad atrodė – visai nevaidinate, tiesiog esate šelmiška, padūkusi, pešanti pypkę, įsivelianti į „bobų muštynes“, gudraujanti...
Žiūrovai, kurie mane atpažįsta renginiuose, bažnyčioje ar vaikštant parke, tikriausiai prisimena mano sukurtus personažus, pasisveikina, nusišypso, drąsesni pakalbina... Niekada nesiskundžiau, kad tai perdėtas dėmesys, nes suprantu, jog aktoriaus profesija suponuoja, kad vienu metu tave pamatys daugelis žmonių ir, jei domėsis tavimi kaip aktore, sužinos ką nors ir apie asmeninį gyvenimą. Neturiu ką slėpti, manau, žiūrovai supranta, kad personažai kuriami pasitelkiant įvairiausias aktorinio meistriškumo priemones, o tikrovėje esu paprasta moteris – Regina Varnaitė...
Aktorystė – improvizacijos, metaforos, vaizduotės galimybių, bet ir didžiosios apgavystės menas. Ar būdavo: po spektaklio, kai salė lūžta iš juoko ir aidi ovacijos, pati sau pagalvodavote: „visus jus apgavau, bet ir save esu apgavusi“?
Nežinau visų teorijų apie teatro meną, bet aktorystė negali būti apgavystė. Aktorius tikrai negali meluoti nei sau, nei žiūrovams. Jei aktorius pats netiki tuo, ką jis daro, juo nepatikės ir žiūrovai... Apie „apgavystę“ galbūt galima prisiminti, kaip būdavo okupacijos metais, pasitaikydavo, kai režisieriui būdavo primetama kokia nors pjesė, kurios jis pats nenorėdavo, bet buvo priverstas pastatyti, tuomet ir pats režisierius nekurdavo, ir aktoriams nesuformuluodavo aiškių užduočių, bet tokie spektakliai ilgai neišsilaikydavo, būdavo suvaidinami ir nurašomi, nes žiūrovai nesirinkdavo.
Įdomu, kad aktore nusprendėte tapti pasižiūrėjusi į šulinį. Kokį savo veidą dar būdama vaikas išvydote mirguliuojančiame šulinio vandenyje?
Tai nebuvo apsisprendimas, bet greičiau aiškus pašaukimo suvokimas! Gyvenome Ukmergėje, mūsų namai A. Smetonos g. ir Žalgirio gatvių sankirtoje. Tėvelis buvo pastatęs nedidelį namuką, ir tame pačiame sklype jau statė didesnį namą, jis nebuvo įrengtas, tarp namų buvo sodas, daržas ir labai gilus šulinys, kasdien semdavau vandenį, bet tą kartą, apie kurį pasakoju, mane persmelkė kažin koks žinojimas: „būsiu aktorė, studijuosiu Paryžiuje“! Man tuomet buvo 10 ar 12 metų. Apie Paryžių pagalvojau galbūt todėl, kad visą kambario sieną buvau nusiklijavusi iškarpomis ir žinomų aktorių nuotraukomis iš žurnalų, tarpukario Lietuvoje žinios apie meną daugiausiai buvo siejamos su Paryžiumi! Bet prasidėjo karas, man tada buvo 13 metų, vėliau ilgi okupacijos metai, kitoks buvo pašaukimo kelias, ir į Paryžių nuvykau tik 2013 m., anūkas Andrius nuvežė... O vaikystės kieme prie šulinio apsilankiau prieš kelerius metus. Mano gimtadienio proga 2016-ųjų gegužės 19 d. buvau pakviesta susitikti su žiūrovais Ukmergės rajono Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Mane palydėjo anūkai su proanūkiais, todėl paprašė parodyti, kur aš užaugau. Nuėjome prie mano vaikystės namų, žmonės, kurie dabar čia gyvena, įsileido į kiemą, atrakino šulinį, dabar iš jo vandens nesemia, o buvo toks skanus!
Ar daug kliūčių teko įveikti pakeliui į sceną? Jūsų jaunystės laikais į aktores moteris jau nebebuvo žvelgiama kreivokai, tačiau ne visi tėvai savo dukroms šio kelio linkėjo. Ar šeima Jus palaikė?
Mama pasakojo, kad vaidinti pradėjau dar kalbėti nemokėdama, užsilipusi ant stalo, šokau pasistiepusi ant pirštukų ir šaukiau mamą ir tetę, kad į mane žiūrėtų: „mama vo, tete vo“, – reikalavau žiūrovų... Mokykloje labai noriai dalyvaudavau rengiamuose šventiniuose pasirodymuose. Per literatūros pamokas keldavau ranką, kad mokytojas pakviestų deklamuoti eilėraštį, visada būdavau pasirengusi, jaučiau, kad perteikti autoriaus mintį man sekasi geriau nei bendraklasiams. Vokiečių okupacijos metais (1942) Ukmergės savivaldybė įkūrė „Miesto“ teatrą, kuriame dirbo profesionalūs aktoriai Stasys Pilka, Olga Kupstienė. Pamačiusi skelbimą, kviečiantį naujus narius prisijungti prie trupės, išsyk supratau, kad noriu čia būti. Mane priėmė. Už dalyvavimą spektaklyje gaudavome „maisto kortelių“. Buvau dar moksleivė (1944–-1946) ir didžiavausi, kad tenkindama savo pomėgius, galiu padėti šeimai išgyventi. Spektaklius režisavo ir aktorinio meistriškumo mokė Olga Kupstienė (aktoriaus Aleksandro Kupsto žmona), ji taip pat buvo Ukmergės gimnazijos rusų kalbos mokytoja. O. Kupstienės padedama mūsų klasė 1946 m. vasarį šimtadienio proga paruošė Miko Petrausko operetę „Kaminkrėtys ir malūnininkas“, kurioje vaidinau, šokau, dainavau. Taigi baigus gimnaziją atvykau į Kauno dramos teatro studiją pasiruošusi, tvirtai buvau apsisprendusi ir žinojau, kad noriu būti aktorė.
Skaitydama Jūsų pokalbius supratau, kad buvote veržlaus temperamento ir net padykusi mergaitė: mušėtės su berniukais, karstėtės po medžius, šokinėjote per tvoras. Augote nevaržoma, ėmėte pavyzdį iš vyresniojo brolio Eriko?
Šeimoje augome dviese, aš ir trejais metais vyresnis brolis Erikas, todėl eidavau su juo į kiemą ir norėdavau kartu žaisti. Bet aplinkinėse sodybose taip pat augo berniukai, ir mano brolis norėjo lakstyti su jais. Taigi kartą pasakė, kad aš, būdama mažesnė ir dar mergaitė, jam trukdau. Labai dėl to nusiminiau, bet mano mama šį konfliktą greitai išsprendė – aprengė brolio išaugtais drabužėliais ir paragino mane kieme „vaidinti berniuką“. Ir štai tas „vyriškas“ kostiumas galbūt pažadino mano aktorinę prigimtį, labai nuoširdžiai įsijaučiau į savo „vaidmenį“, pradėjau žaisti kartu su broliu ir jo draugais, ugdydama savo charakterį ir drąsą.
Jūsų šviesios atminties brolis Erikas Varnas buvo dailininkas ir skulptorius. Iš kur šeimoje meno gyslelės?
Mama pasakojo, kad Eriko pirmas žaislas buvo pieštukas, pirmieji jo piešiniai buvo gyvūnai, raitydavo įvairiausias linijas ir pasakodavo „čia liūtas, čia dramblys...“, ir būtinai tam gyvūnui nupiešdavo akį. Augdamas piešė lengvai ir greitai, mokykloje paprašytas nupiešdavo užduotis ir klasės draugams, kartais ir aš paprašydavau padėti, kai nespėdavau atlikti namų darbų. Galbūt mokytojas suprato, kad tai Eriko piešiniai, bet nieko nesakydavo. Iš kur tie gabumai – negaliu pasakyti. Mama sakė, kad jos tėvelis buvo gabus, bet mes savo senelių nepažinojome, nematėme net nuotraukų, nes mano mama visai jauna liko našlaitė, o per karus nieko neišliko.
Ar visada jautėtės pasitikinti savimi? Kokie vaidmenys Jums suteikė drąsos ir pasitikėjimo, kokie labiausiai padėjo atsiskleisti?
Pasitikėjimo suteikė pirmieji vaidmenys: Galčicha, A. Ostrovskio „Be kaltės kaltieji“ (rež. R. Juknevičius, 1953), o ypač Madlen, C. Solodario „Alyvų sode“ (rež. H. Vancevičius, 1954).
C. Solodario „Alyvų sode“ premjera įvyko birželio 13 d., netrukus išvykome į gastroles, žiūrovai taip nuoširdžiai džiaugėsi, kad pažiūrėję spektaklį viename miestelyje, kitą vakarą atvažiuodavo paskui mus į kitą, norėdami pamatyti dar kartą. Spektaklio atvyko pažiūrėti ir pats pjesės autorius C. Solodaris, jis taip pat negailėjo man komplimentų ir stebėjosi, kad jo sukurtam personažui suradau visai netikėtą, naują sprendimą. Nevaidinau Matrionos Afanasjevnos kaip buvo parašyta – miesčionės, privilegijuotos poilsiautojos. Vaidinau linksmą valiūkę Madlen, kuri buvo savimi pasitikinti, laiminga, žaisminga. Gastrolių metu, pamatęs šį vaidmenį rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas pasakė, „kai aktorė Varnaitė išeina į sceną, viskas atgyja, atrodo, kad vaidina kiekvienas rankos pirštelis...“ Taigi po spektaklio „Alyvų sode“ gastrolių žiūrovai visoje Lietuvoje pradėjo mane atpažinti, pamatę džiugiai šnabždėdavosi: „Varnaitė, Varnaitė eina!“
Pirmasis vaidmuo Kauno dramos teatre – Galčicha (spektaklis „Be kaltės kaltieji“). 25 metų mergina suvaidina suvargusią senutę, ir režisierius Romualdas Juknevičius netenka amo. Kaip prisimenate savo pirmuosius žingsnius scenoje?
Mano pirmasis teatre sukurtas personažas – tragiškas vaidmuo, senutė Arina Archipovna Galčicha (A. Ostrovskio „Be kaltės kaltieji“, rež. R. Juknevičius). Ieškant charakterio, režisierius Romualdas Juknevičius suformulavo sceninį įvaizdį „senutė, žengianti karstan“. Buvau jauna, vis negalėjau per repeticijas pajausti tos tikrovės, nejaučiau į amžinybę atsiveriančių durų... Jau vyko generalinės repeticijos su kostiumais, su grimu, režisierius atnešė man į grimo kambarį skrybėlę – seną, suplyšusią. Užsidėjau tą skrybėlę ant galvos, pažvelgiau į veidrodį ir pamačiau save seną, nelaimingą, suvargusią, taip graudu pasidarė. Ir gimė vaidmuo netikėtai, be papildomų pastangų, išėjau į sceną atsipalaidavusi, be įtampos – senutė, žengianti karstan...
Teatras Jums dovanojo ne vien saviraiškos, kūrybos džiaugsmą, bet ir gyvenimo meilę. Su aktoriumi Vytautu Eidukaičiu sukūrėte šeimą, užauginote dvi dukteris – Vytą ir Aušrą. Kokia buvo Jūsų meilės istorija?
Jau esu ne kartą pasakojusi, kad Vytautą Eidukaitį įsimylėjau „iš pirmo žvilgsnio“. Kažkada net susilaukėme priekaištų, kad apie mus neįdomu rašyti: „nesibarat, nesiskiriat – ištikima, mylinti šeima, – nėra istorijos, nėra apie ką pasakoti...“ (juokiasi).
Draugavote net šešerius metus. Ar teko šiek tiek raganauti, kad mylimasis pagaliau nuvestų prie altoriaus?
Ne ne, tik jau ne raganauti! Vytautas man pasipiršdamas sakė, kad nori vesti mane būtent dėl to, kad esu ne vien mylimoji, bet draugė – žmogus, kuris supranta, atjaučia, nereikalauja neįmanomų dalykų.
Judu buvote ir puikūs scenos partneriai. Pirmasis susitikimas – diplominiame darbe M. Gorkio „Barbaruose“ – vaidinote vyrą ir žmoną Pritykinus. Nepamirštami Jūsų žmonos ir vyro – Antosės ir Motiejaus – vaidmenys E. Mikulėnaitės spektaklyje „Visada tas pats“. Paskutinis bendras darbas – nykštukai „Bilbe Beginse“ (pagal J. R. Tolkino apysaką). Ar daug autentiškų išgyvenimų Judu perkeldavote į sceną?
Buvome partneriai ne vien kartu kurdami personažus tame pačiame spektaklyje, jei vaidindavome vienas kuris, žiūrėdavome, kaip sekasi mylimam žmogui ir iš žiūrovų salės. Pasitardavome, padėdavome vienas kitam. Visuomet aptardavome ir spektaklį, ir savo darbą: kas pasisekė, kas ne. Jei spektaklis būdavo gerai vertinamas žiūrovų, jei vaidmuo pasisekdavo ne vien man pačiai, bet ir partneriui, – būdavo džiugu.
Esate sukūrusi kelis vyriškus vaidmenis. Kur semdavotės impulsų, kaip ieškodavote prototipų savo personažams?
Teko vaidinti berniukus spektakliuose vaikams. Vaidinau vienuolį Tėvą Bartolomėjų, M. Bulgakovo „Moljeras“ (rež. J. Jurašas, 1968), teisėją Don Gusmaną Briduazoną, P. Bomaršė „Figaro“ (rež. V. Balsys, 1999). Svarbiausias iš vyriškų vaidmenų – Juokdarys, V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“, (rež. K. Johnson), kurį vaidinau visą dešimtmetį (1993–2003). Impulsai tikriausiai iš vaikystės, prisimenant, kaip žaisdavau su broliu „vaidindama berniuką“.
Dramaturgas Kazys Saja, rašydamas savo pjeses, specialiai Jums sukūrė vaidmenų. Vienas jų – Izolda spektaklyje „Šventežeris“. Kaip Judu bendraudavote su rašytoju?
Dramaturgas Kazys Saja – labai talentingas rašytojas. Jo sukurti personažai nepaprastai gyvi, meistriški dialogai, žodžiai liete liejasi. Izoldą spektaklyje „Šventežeris“ (rež. J. Jurašas, 1970) vaidinau 32 metus, per 800 spektaklių, apkeliavome visą Lietuvą ne vieną kartą ir niekada netrūko žiūrovų. K. Sajos „Mamutų medžioklė“ (rež. J. Jurašas, 1968), kuriame vaidinau Vienuolę, – neužmirštama patirtis, – toks reiškinys, kai iš naujo patikėjome, kad teatras nėra vien pramoga ar meniniai eksperimentai, spektaklis turi jėgos, kuri kviečia žiūrovus mąstyti ir kovoti. Daugelyje Kazio Sajos pjesių yra personažų, kuriuos būčiau norėjusi vaidinti, labiausiai gaila, kad Kauno dramos teatras nepastatė muzikinės pasakos „Devynbėdžiai“, nes dramaturgas, sukūręs Bobos Vienakės personažą, dedikavo jį man. Kazys Saja yra pasakęs daug gražių žodžių apie mane, bet be dramaturgo sukurtų personažų mano kūrybinė biografija nebūtų tokia turtinga, – esu jam labai labai dėkinga!
Sakoma, gimęs aktorių šeimoje, neišvengiamai augi teatre. Gerbiamoji Aušra, ar Jūsų ir sesers Vytos vaikystė paženklinta teatro erdvės paslapčių? Naršėte po grimerines, užkulisius, mokėjote visus tėvų vaidmenų tekstus?
Taip, tekstus mokėjome, ypač gastrolinių spektaklių, nes dvi savaites kiekvieną vakarą matydami tą patį spektaklį tikrai išmokdavome atmintinai. Gastrolėse vaikų būdavo daug: važiuodavo ne tik aktorių, bet ir scenos darbininkų, aprengėjų, grimuotojų vaikai, anūkai, – visi ir žaisdavome tarp scenos dekoracijų prieš spektaklį.
Kai tėveliai ruošdavo naujus vaidmenis prieš repeticiją namuose mokydavosi tekstą, mūsų paprašydavo atsakinėti visų partnerių žodžius. Vakarieniaudami kartu visa šeima kalbėdavome apie teatrą, apie spektaklius ir jų sukurtus vaidmenis. Tėvelis visuomet mus vesdavosi į naujų pastatymų peržiūras, premjeras, po kurių vykdavo šventiniai aptarimai. Labai laukdavome kovo 27 d. – Tarptautinės teatro dienos, kurias Kauno dramos teatras švęsdavo įspūdingai, su teatralizuotomis krepšinio žaidynėmis, eisenomis per miestą, ir didžiuliu pobūviu su linksmais juokavimais, dainomis ir šokiais teatro fojė. Turime daug gražių prisiminimų apie tėvelių kūrybinį darbą, kuriame ir mudvi su sesute tam tikru būdu dalyvavome.
Abu tėvai – nuo ryto iki vakaro teatre. Kas pasirūpindavo Jūsų pamokų ruoša, pietumis, vakariene?
Mums pasisekė, kad kartu gyvenome su seneliais. Jonas ir Valerija Eidukaičiai buvo politiniai kaliniai-tremtiniai, po dešimties metų tremties grįžo į Lietuvą 1956 m., kai mes gimėme. Močiutė gamino labai skaniai, kai tėvai pareidavo namo po repeticijos, visa šeima sėsdavome prie apskrito stalo pietauti. Diedukas Jonas pasaugodavo mus, kai žaisdavome kieme, močiutė skaitydavo pasakas, labai įdomiai pasakodavo gyvenimo nuotykius. Iš jų žinojome, kokia buvo tarpukario Lietuva, jų perduotas praeities suvokimas stiprino mūsų ateities gyvenimą.
Tėvai vaidino daugelį vaikiškų spektaklių. Kurie labiausiai žadino vaizduotę, kūrybiškumą?
Mūsų vaikystėje teatre buvo vaidinamos pasakos: S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Dvylika brolių, juodvarniais laksčiusių“ (rež. H. Vancevičius, 1959), S. Maršako „Dvylika mėnesių“ (rež. A. Galinis, 1960), Brolių Grimų „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (rež. L. Zelčius, 1963) ir kt. Tėvai buvo jauni aktoriai, jiems teko vaidinti juodvarnius, ežiukus, varlytes, pamotes, raganas, nykštukus, todėl sekmadieniais visuomet vesdavosi kartu į teatrą, o visą savaitę mes žaisdavome ir dviese išvaidindavome visus personažus, žinoma, pasakų siužetus keisdavome ir pritaikydavome prie savo namų sąlygų...
Kodėl rinkotės mokytis tapybos, o ne aktorystės?
Neturėjome iš ko rinktis. Sovietmečiu, net nesinori prisiminti, kokios buvo tos mokyklos. Į meno mokyklas ėjome vien todėl, kad turėtume bent kažkiek laisvės. Sesuo Vyta lankė J. Naujalio meno mokyklos baleto klasę, į vidurinę perėjo tik aštuntoje klasėje, nes būsimiems baleto šokėjams panaikino tiksliuosius mokslus. O aš penktoje klasėje įstojau į Dailės skyrių. Bendravimas su menininkais, mūsų mokytojais – dailininkais Algirdu Lukštu, Romualdu Čarna, Osvaldu Jablonskiu, vėliau pažintis su tapytoju Romualdu Stankevičiumi padėjo bent šiek tiek pamiršti tuometę niūrią tikrovę, ugdė mus, skatino mąstyti, ieškoti ir atrasti. Aktoriai lankydavosi Dailininkų sąjungoje, dailininkai dalyvaudavo šventėse teatre, menininkai bendraudavo, kaip dabar sakytume – bohema.
Ilgainiui pasukote mokslininkės keliu, esate teologijos mokslų daktarė…
Moksleivė būdama pajutau šį pašaukimą. Nors tuomet apie teologiją nebuvo galima net svajoti, pati domėjausi, skaičiau Šventąjį Raštą, religines knygas, kurias pasiskolindavau iš pažįstamų dvasininkų. Apie tikėjimą diskutuodavome ir šeimoje, ir su bičiuliais. Močiutė Filomena (R. Varnaitės mama) buvo giliai tikinti ir pamaldi katalikė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, niekas nebetrukdė mano pašaukimui, pradėjau dėstyti tikybą mokykloje, įstojau į Katalikų teologijos fakultetą VDU, baigiau bakalauro, magistrantūros, doktorantūros studijas, 2009 m. apgyniau disertaciją. Džiaugiuosi, kad dabar galiu gyventi tuo, ką išmokau, – gyventi tikėjimu!
Po tėvelio mirties į savo rankas perėmėte mamos gyvenimą. Ne kiekviena duktė taip gražiai kaip Jūs globoja savo brangiausią žmogų. Kaip suvokiate dukters misiją?
Būti vien tik dukra apsisprendžiau baigusi mokyklą, kai neįstojau į tuometį Dailės institutą. Neišlaikiau stojamųjų egzaminų ir pagalvojau, kad tai kažką reiškia. Tą vasarą mąsčiau, ką man reikėtų daryti. Kiekvieną vakarą laukdavau tėvų, pareinančių iš teatro, grįžtančių po vidurnakčio iš įvairiausių miestelių kultūros namų po susitikimų su žiūrovais, rankose – krepšiai su teatriniais kostiumais, puokštės gėlių, kurias reikia tuoj pamerkti, viską sutvarkyti. Supratau, kad esu tėvams labai reikalinga, pajutau, kad turiu jiems padėti, kad jie netrukdomi rūpesčių galėtų dirbti savo darbą, kurti ir vaidinti. Nuo tada niekada nesuabejojau, kad pasirinkau teisingai. Viską, ką aš gyvenime turiu, esu gavusi iš savo tėvų – laisvę, įdomias veiklas, linksmas pramogas, turiningą laisvalaikį, – man nieko netrūksta. Galbūt iš šalies taip atrodo, kad tai – misija. Be abejo, ką gali padaryti būdama šešiasdešimties, negali daryti, kai tau devyniasdešimt. Bet mūsų santykis su mama yra abipusis, abipusė globa, abipusė ir misija.
Ar nesunku suvaldyti šį energijos kamuoliuką? Regina Varnaitė scenai atidavė 65-erius savo metus. Būdama garbaus amžiaus, 70-metė, vaidino Juokdarį, V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“, scenoje vartėsi kūliais ir šokinėjo. Švęsdama savo 85-metį, nuo Keturakio „Amerika pirtyje“ premjeros 1974 metais praėjus 38-iems, ji vis dar vaidino Bekampienę, strikinėjo per suoliuką. Ar Jums nestingdavo kraujas matant, ką mama išdarinėja scenoje?
Tikriausiai visi aktorių artimieji jaudinasi dėl savo brangaus žmogaus scenoje, nes būnant žiūrovų salėje niekuo negali padėti! Prisimenu, buvau gal kokių ketverių metų, tėvelis vaidino tarną Kosmė, P. Kalderono „Dama vaiduoklė“ (rež. H. Vancevičius, 1960). Žiūrėjau spektaklį, paprastai su močiute sėdėdavome svečių ložėje, ir veiksmo metu, kai V. Eidukaitis – Kosmė užsilipęs ant kėdės klykdavo iš baimės pamatęs vaiduoklius, ir aš pradėjau verkti šaukdama „Tete, tete“, taip man tada buvo baisu, kad mano tėveliui kažką bloga daro. O dabar, prisimindama šį vaikystės išgyvenimą, tuo pačiu prisimenu, kaip gerai V. Eidukaitis vaidino savo vaidmenį, koks įtaigus buvo jo personažas, sulaukęs žiūrovų vertinimo ir pripažinimo. Jei tėvai būtų saugoję nuo „sunkių išgyvenimų“, kiek spektaklių nebūčiau mačiusi, todėl dabar esu jiems labai dėkinga, kad nesaugojo... Kai jau buvau suaugusi, padėdavau mamai grimo kambaryje persirengti kostiumą, palydėdavau iki scenos, buvau užkulisiuose... Tuo pačiu, daug kartų matydama tą patį spektaklį, galėdavau patarti, žinodavau režisierių pageidavimus, ir galėdavau stebėti, ar pavyko įgyvendinti, ar sukurtas personažas įtikino ir žiūrovus.
Kada ateina laikas, kai mama ir dukra tampa draugėmis, bendražygėmis?
Nuo gimimo, nuo vaikystės. Kartu gyvename, viskuo dalinamės, apie viską galime atvirai kalbėti. Draugystė be veidmainystės, be išdavystės.
Ponia Aušra, ar Jūsų mama dažnai elgdavosi kaip maištininkė?
Kažkada, aštuntąjį dešimtmetį, vieno susitikimo su žiūrovais metu, sėdėjau salėje, šalia manęs sėdėjo gana jaunas žmogus. Aktorė Regina Varnaitė scenoje staiga paskelbė: „aš jums padainuosiu revoliucinę dainą!“ Ir ji uždainavo lietuvių liaudies dainą „Motule mano, mano širdele“. Pamačiau, kaip šalia sėdintis žmogus sureagavo, kaip jis klausėsi dainos, kaip spindėjo susižavėjusios jo akys. Prisimenant dainos žodžius, motulė klausia dukrelės, kur ji miegos su jaunu kareivėliu, kur dės patalėlius ir pūkų priegalvėlius, o dukra atsako: „girelėj ant kalnelio po žaliąja eglele, (...) išnešiu ant kalnelio, paleisiu ant vėjelio“. Po susitikimo mamos paklausiau, kodėl ji dainą pavadino „revoliucine“? O ji paaiškino: „valia – laisva valia ką nors daryti!“ Taigi, kas yra maištas? Mylėti ir drąsiai elgtis pagal savo valią! Taip, Regina Varnaitė kaip tik yra tokia!
Esu skaičiusi, kad kartą iš gastrolių ji partempė šeimai maišą bulvių. Ar buitį namuose Jūsų mama nešė ant savo pečių?
Bulvių maišo neprisimenu, bet įspūdis, kad visuomet grįždavo apsikrovę įvairiausiomis lauktuvėmis, tikrai išliko. Prisimenu teatro gastroles Maskvoje 1985 m., buvau kartu su tėvais. Ne kiekviename spektaklyje jie buvo užimti, tad turėjo ir laisvų vakarų. Maskvoje tuomet veikė čekoslovakiškų, jugoslaviškų, indiškų, vokiškų prekių parduotuvės. Prisipirkome lauktuvių: meno albumų, vaikiškų žaislų, drabužėlių, įvairiausių suvenyrų. Atėjo laikas vykti namo, išėjo visi aktoriai iš viešbučio, stovi su lagaminais aikštėje, laukia autobuso, kuris turi nuvežti į Geležinkelio stotį.
Atsistojome aikštėje ir mes, dovanos į lagaminus netilpo, Vytautas Eidukaitis apsikrovęs dėželėmis, maišais ir maišeliais. Stovi aktorė Rūta Staliliūnaitė tik su rankine ant peties, nužvelgė Eidukaitį, šis norėdamas pasiteisinti sako: „Rūta, jei tu turėtum tiek anūkų ir bičiulių, tai ir tu būtum taip apsikrovusi“. R. Staliliūnaitė giliai atsikvėpė ir sako: „žinot, Vytautai, todėl aš jus taip labai gerbiu“. Kas yra tie buitiniai rūpesčiai, jei namo pareini tik miegoti. Juk aktorių darbotvarkė nuolat keičiasi: repeticijos, spektakliai, išvykos, gastrolės, gali nebūti laisvadienių ištisas savaites, o kitą kartą gali būti ir visa savaitė laisva.
Ponia Regina, kokia dabar yra Jūsų kasdienybė? Ko labiausiai ilgitės?
Gyvenu ramiai ir paprastai – šia akimirka. Su Aušra geriame kavą, telefonu kalbame su Vyta. Anūkai, proanūkiai pasidalina tos dienos nuotraukomis per „WhatsApp“. Aušra man paskaito knygą, pasimeldžiame, abi pasižiūrime filmus, spektaklių įrašus. Jei gražu ir šilta – išeinu į balkoną, pasisupu supamojoje kėdėje...
Ar dažnai matotės su savo vaikaičiais, provaikaičiais? Kiek jų turite?
Mano dukra Vyta su vyru Kęstučiu užaugino tris vaikus: Andrių, Vytautą ir Jorūnę. Visi trys anūkai gyveno pas mane, kai studijavo Kaune, maždaug 2000–2010 metais. Man tai buvo laimingi ir kūrybingi metai, tuomet dar vaidinau teatre, filmavausi, susitikdavau su žiūrovais. O namuose – pilnuose studentų – buvau rūpestinga močiutė, pagamindavau jiems pietus, buvo smagu ir linksma. Po to iškėlėme vestuves: Andrius susituokė su Jurga Tarvydaite 2003 m., o Vytautas su Neringa Jasaite 2006 m., dabar jau turiu šešis provaikaičius: Andriaus dukrytės – Aušra (14 metų), Giedrė (11 metų), Rasa Kotryna (7 metų) ir Urtė Veronika (10 mėnesių), Vytauto sūneliai – Domas (11 metų) ir Simonas (4 metų). Visi vaikaičiai dirba, provaikaičiai lanko mokyklas, todėl susitikti galime tik per jų atostogas. Pirmasis iš namų išvyko Andrius, kai įstojo į fizikos doktorantūros studijas Vokietijoje. Išlydėdama juos labai nusiminiau, galvojau, kaip jie gyvens toli nuo mūsų, kai išvažiavo su 6 mėnesių Aušryte ant rankų.
Bet vėliau supratau: nors anūkai negyvena kartu su manimi, ryšiai mūsų niekada nenutrūko. Visa šeima susitinkame svarbiomis progomis: gimtadieniai, krikštynos, jubiliejai, šventės... Kartu keliaujame, lankomės teatre, parodose, pagal galimybes dalyvauju koncertuose, festivaliuose, kuriuose groja proanūkiai. Anūko Andriaus šeimą aplankiau visur, kur jie gyveno: dalyvavau jo disertacijos gynimo posėdyje (Vokietijoje), proanūkių pradinės mokyklos baigimo šventėje (Prancūzijoje), dabartinėje Andriaus darbovietėje (Nyderlanduose). Su šeima pamačiau daug gražių gamtos vietų, įžymių architektūros paminklų, muziejų... Anūkas Vytautas su šeima gyvena Klaipėdoje, todėl mane aplanko dažniausiai, net jei nėra svarbios progos, praleidžia pas mane savaitgalį, atlieka įvairius buitinius vyriškus darbus. Esu dėkinga anūkams, kad jie rūpinasi savo šeimomis, gražiai auklėja savo vaikus, ugdo jų kūrybinius gebėjimus. Visi mano proanūkiai groja įvairiais instrumentais, šoka, dainuoja, sportuoja. Kol dar teatre vaidinau Bekampienę, Keturakio „Amerika pirtyje“ (rež. V. Lencevičius), grįžusios moksleivių atostogų metu Aušrytė ir Giedrutė keletą kartų suvaidino Piemenėlį.
Rečiau matau anūkę Jorūnę, kuri yra diplomatė, dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Jos atsakomybė, užimtumas, komandiruotės neleidžia dažnai susitikti. Didžiuojuosi ja, nes mačiau, kaip ji studijavo, mokėsi, dirbo siekdama savo pašaukimo. Jorūnė yra visapusiškai išsilavinusi, labai apsiskaičiusi. Kas vyksta pasaulyje, kaip gyvena žmonės, kokios šiuolaikinio meno tendencijos galiu paklausti anūkės, žinau, kad ji atsakys objektyviai ir teisingai. Labai ją gerbiu.
Moterys aktorės neretai prisipažįsta, kad labiausiai bijo... senti. Ką apie tai manote?
R. Varnaitė: Manau, kad aš nepasenau (juokiasi)…
Aušra: Tam pritardavo „Giminių“ serialo filmavimo trupė. Atvažiuodavome vasarą praėjus metams filmuoti naujo sezono serijų, režisierius įdėmiai pasižiūri ir sako: „pasakysiu komplimentą – dukra tai labai paseno, o mama tokia pati“, ir juokiasi... O kai pagal scenarijų Babūnė Paulė Šakalytė planšetinį kompiuterį į rankas paėmė, jaunesnės kolegės aktorės už galvos susiėmė „pamatys tokią Varnaitę per televiziją ir dar pensinį amžių prailgins“.
Ponia Aušra, kokia Jūsų mama?
Mylinti ir gera.
Kaip manote, ar žmogaus likimas yra iš anksto nulemtas?
Ne, likimas nenulemtas – visuomet galime rinktis!
