„Geležinių gyvatės kiaušinių“ herojės Jaelės Gvadelupės mama Marta prieš mirtį sako: „Supratau, kaip neteisingai gyvenau: valgiau mėsą ir mylėjau ne tuos vyrus.“ Jei Jums reikėtų mirti dabar, ką pasakytumėte pats?
O koks klausimas! Rašydamas novelę ar romaną visados žinau pabaigą. Pradedu nuo paskutinio sakinio, paskutinio taško, ne, ne nuo taško, dažniausiai – daugtaškio. Bet mūsų pačių gyvenimai rašomi gerokai kitaip, ypač pabaigos, kai patys jau nebenulaikom tarp pirštų plunksnos. Bet galiu tiktai spėti, kad gal tikrai nešaus į galvą prieš mirtį graužtis kaip Jaelės Gvadelupės motinai Martai, nes mėsos niekados nevalgiau. Vaikystėj mačiau, kaip žiemą ant balto sniego skerdžiama kiaulė, kaip iš senelių namų atbėgę kažkokie baugūs žmogystos su puodeliais stumdosi, mušasi ir apsitaškydami geria kraują. Ir, priešingai nei toji mano romano Marta, visiškai nemylėjau nei tų, nei kitų vyrų. Tiktai labai mylėjau vien tas – man puikiausias ir gražiausias – pasaulio moteris.
Apysakos „Duokiškis“ pradžioje susitinkame su labai žmogišku Jėzumi. Paskui – Kalėdos. Jos – kaip išskirtinė diena – pasikartoja ne viename Jūsų kūrinyje. Ką Jums reiškia gimimo tą pačią dieną kaip ir Jėzus faktas?
Kaip išgėrusį, vežime užsnūdusį duobkasį jo arklys nuveža į kapines, taip aš rašydamas nejučiom lyg atsibudęs žiūriu, kad atsiduriu ne, ne kapinėse, o Kalėdose, kur taip jauku, ramu. Kalėdų nekantriai laukdavom lyg džiugaus stebuklo. O už lango vaikystėje buvo nenormalus, žiaurus ir liūdnas pasaulis. Pro langą mačiau į Sibirą vežamus žmones, iki šiol atsimenu tokio kaip aš vaiko dideles kaip pelėdžiuko akis, gaisrus, girtus stribus ir kareivius, šaudymą kažkur Kuktiškių pusėje. Atsimenu, kai kažkoks saguotas ir gal visai nepavojingas pareigūnas pasibeldė į duris, motina nejučiom išbalo, lyg būtų maras atėjęs. Arba kaip tėvas panamėje rimtai kalbėdavosi su kokiu nuo tardymų išprotėjusiu savo mokiniu apie jo naujus eilėraščius.
Ir kartu Herkus Mantas, pagrindinis to paties pavadinimo filmo pagal Jūsų scenarijų herojus, sako: „Koks tu vis dėlto niekšas, Viešpatie, jeigu leidi kentėti daugiau, negu žmogui skirta.“ Ar pats savo gyvenime esate dvejojęs jo teisingumu? Jei taip – dėl ko?
Ne. Manęs niekados nepalieka didelis dėkingumo jausmas. Esu dėkingas, kad gimiau, gyvenu, kad tiek visko mačiau, tiek įstabių žmonių sutikau. Ir mano vaikų motina, ta puikioji mergaitė Lola iš Argentinos, savo paskutiniame kelionių dienoraštyje užrašė: „Dėkoju už suteiktą malonę bendrauti...“ Ir ant jos antkapio iškalta šita padėka. Viskas, ką mes džiaugsme, meilėj, vienatvėj ar nevilty kentėdami ir sielvartaudami užgyvenom, – mūsų prisiminimai, mūsų turtas.
Esate pasakojęs romano „Basas ir laimingas“ atsiradimo istoriją, kad apie šv. Brunoną paskatinęs parašyti iš Čikagos atvykęs aktorius Petras Steponavičius mirė taip ir nesulaukęs viso kūrinio, ir Jūs pasižadėjote jį parašyti aktoriaus giminaičiams. Kiek šis romanas yra fantazijos vaisius ir kiek pagrįstas istoriniais faktais, asmenybėmis?
Kuo gilyn į istoriją, tuo tų istorinių faktų mažiau. Turi rankose porą viduramžių kronikų eilučių kaip archeologų atkastą šukelę ir bandai pagal ją sulipdyti visą puodynę. Žinoma, domiesi, ką arkivyskupo šv. Brunono Kverfurtiečio laikais valgė, kaip baltai ar vokiečiai lydė geležį ir kalė ginklus, kaip gydė dantis, kaip mylėjo ar kaip, į kurią pusę atsigręžę stengėsi tvarkingai numirti. Lyg persikraustai į tą pasaulį, ir intuicija ima kuždėti scenas, dialogus bei siužetus. Negaliu patikrinti, ar tai, ką parašiau, yra autentiška, ar tik taip galėjo veiksmas vystytis. Tai labai tolima praeitis. Bet kai parašiau romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“, skambino man gyvi išlikę, išslapstyti žydai, ir viena moteris klausė, iš kur aš taip viską tiksliai žinau, net tai, kokia muzika skambėjo jos gelbėtojų namuose. Detalės, kurias sugalvojau, kurias padiktavo nuojauta, pasirodo, yra tikros. Niekas iš šv. Brunono kelionės į lietuvių žemes liudininkų man nepaskambins, bet tikiuosi, kad parašiau sąžiningai, kruopščiai sulipdžiau istoriją kaip tą puodynę, ne lengvabūdiškai fantazuodamas.
Šiedu paskiausiai mano minėti kūriniai – apie pagonybės ir krikščionybės susidūrimą. Kuo Jums aktualus šis istorinis lūžis?
Iš tų istorinių susidūrimų, lūžių ir katastrofų juk ir užgimsta arba pranyksta tautos.
Kiek „Kalės vaikuose“ yra istorinės tiesos apie Kristijoną Donelaitį, „Demonų amžiuje“ – apie Salomėją Nėrį?
„Kalės vaikuose“ neminiu Kristijono Donelaičio, o „Demonų amžiuje“ niekur nesakau, kad poetė Judita yra Salomėja Nėris, nors skaitytojams niekas nedraudžia tapatinti romanų herojų su visiems žinomais istoriniais veikėjais. Ir taip pat niekur naujame romane „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ neminiu Sausio 13-osios įvykių ir net Lietuvos vardo. O apie Sausio 13-ąją ar S. Nėrį išleista daugybė dokumentinės literatūros. S. Nėris ar Sausio 13-oji yra labai arti, ir aš ne toks įžūlus, kad imčiau rašyti grožinės literatūros knygas su autentiškais vardais ir pavardėmis. Turiu didelių moralinių skrupulų. Kitaip turėčiau rašyti griežtai dokumentines knygas.
Kodėl Jums buvo svarbu įamžinti K. Donelaitį?
Tarnavau sovietų kariuomenėje K. Donelaičio gimtinės apylinkėse, šliaužiodavau su automatu, kasdavau apkasus lyg koks archeologas. Štai atverčiu kastuvu viršutinį rusiškos žemės sluoksnį su šiukšlėm, duženom, tepalais, surūdijusiom konservų dėžutėm, prisikasu iki vokiškos tvarkingos melioracijos keraminių vamzdelių ir dar giliau atradęs neliestos žemės įsivaizduodavau, kad tai seniausi nesuterštos baltiškos žemės klodai. Arba kartą buvau Tolminkiemyje, stūksojo K. Donelaičio bažnytėlės griuvėsiai, buvo graži pavasario diena, matyt, algų mokėjimo diena, visuotinio gėrimo diena – Naujieji, nebe vokiečių, jau rusų kolonistai lyg po atominio karo gulėjo lyg negyvi žolėje, o nuo stulpo iš metalinio garsiakalbio visu garsumu po plačiausias buvusios K. Donelaičio parapijos apylinkes vėjas nešiojo rusiškų su paspygčiojimais dainelių draiskalus. Tokie įspūdžiai ilgam išlieka ir neduoda ramybės.
„Kalės vaikuose“ labai ryškus K. Donelaičio „Metų“ aidas – kai iš gyvūnijos, augalijos mikropasaulio gimsta gražus makropasaulis. Ką Jums pačiam reiškia gamta?
Esu gamtos, pasaulio dalis. Kartą vaikystėj žiemą basas išsprūdau vakare į lauką. Šaltis, žvaigždėto dangaus grožis užgniaužė kvapą. A. Baranausko „Anykščių šilelyje“ atrandu tą dangaus grožį, tą nenusakomą sielos ilgesį, kai, anot poeto, lietuvis nežino, ko verkia miške.
„Kalės vaikuose“ dėmesys detalėms siejasi su Eimunto Nekrošiaus „Metų“ pastatymu, kuriame jos irgi svarbios. Tai – kūrybinis Jūsų ir režisieriaus panašumas. Kas dar Jus siejo su Eimuntu Nekrošiumi?
Pagarba viens kitam, smalsumas. Jam buvo įdomu, ką aš rašau, man buvo smalsu, ką jis išdarinėja, atranda scenoje. Buvom rimti žmonės, jis juk – iš stebuklinės Šiluvos, aš – iš stebuklinės Utenos.
Grįžkim prie fantazijos ir realybės santykio. Antano Vienuolio, Jūsų tėvo dėdės, Antano Baranausko giminaičio, kūryboje fantazijos irgi yra daug. Sakykite, ar Jūs, kaip rašytojas ir asmenybė, atpažįstate save kaip šių savo giminaičių aidą?
Kai turi bendras prosenelių šaknis, kažką gal paveldi, gal kokį ir kūrybos geną? Mažas būdamas ir maištingas, skaitydamas A. Vienuolio knygas apie tamsų kaimą, nelaimingas kurčias mergaites ar arkliavagio dukteris, kritikavau rašytoją. Man labiau patiko jo legendos, Kaukazo kalnai, prakeiktieji vienuoliai su aukso maišais, ledynai, Darjalo tarpekliai. O A. Baranausko „Anykščių šilelis“ buvo lyg savi, jaukūs namai. Jis visados buvo paslaptingesnis ir artimesnis. Kartais, vartydami giminės albumus, juokaudavom, kad vienų mūsų nosys panašesnės į A. Vienuolio, kitų – į A. Baranausko. Jei ir nosys yra lyg genetinis „giminaičių aidas“, tai gal labiau jaučiu ir jausdavau vyskupą A. Baranauską šnopuojant man į plikai kirptą pakaušį.
Riešutų duonos kvapas iš Jūsų apysakos „Riešutų duona“ nukelia į vaikystę. Koks yra Jūsų riešutų duonos, arba vaikystės, kvapas ar vaizdinys?
Amžina nesibaigianti saulėta vasaros diena, bičių lyg auksinių vargonėlių gaudesys žydinčiose liepose, mano graži jauna motina šukuoja ir džiovina saulėje savo plaukus...
„Demonų amžiumi“ tarsi sakote, kad ne visada kalčiausi tą kaltę prisiima. Kodėl taip yra? Ar tam neturi įtakos krikščionybės mokymas, kad iš prigimties esi kaltas?
Nes mažiausiai kalti dažniausiai yra doriausi, jautriausi ir skrupulingai sąžiningi. Pasaulyje gyvena milijonai tokių žmonių, kurie gal niekados negirdėjo apie jokias prigimtines nuodėmes. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atvažiavo toks Dovas Šilanskis, Kneseto pirmininkas, gimęs Šiauliuose, vaikščiojo po Lietuvą lyg didžiulių kapinių teritoriją, kurioje slankiojo kažkokie nepriklausomybę pasiskelbę žydšaudžių palikuonys. Ir kartojo, kad daug, daug lietuvių šaudė žydus, taip nejučiomis primesdamas mums tą lyg iš Senojo Testamento kolektyvinės kaltės naštą. Maskvoj girdėjau, kaip rusai šovinistai kartojo panašiai, kad daug, daug žydų naikino rusų tautą, sušaudė imperatorių, skleidė panašias mintis, kurios paprastai tiesiu keleliu veda į proto sutemas. Bandžiau su ponu Dovu Šilanskiu iki galo išsiaiškinti tas gilumines kaltės prasmes, nes vokiečių okupacijos metais neturėjom valstybės ir valstybinių galių sustabdyti žudynes. Mano prosenelis slėpė žydus, senelis šaulys savanoris buvo terorizuojamas sovietinių okupantų ir kalėjo nacių koncentracijos stovykloje, aš pats nebuvau dar gimęs, ir mano vaikai – taip pat. Ir kaipgi mumyse, jo supratimu, tas „daug daug lietuvių“ atsispaudžia? Taip ir su tomis miglotomis prigimtinėmis nuodėmėmis gal yra panašiai: kai motina priglaudžia sau prie krūtinės verkiantį vaikelį, ji glaudžia tikriausiai ne kažkokią verkiančią prigimtinę nuodėmę?
„Žydų karalaitės dienoraštį“ skiriate žmonai Lolai ir anūkei Marijai. Galbūt šią istoriją inspiravo Jūsų šeimos ar artimų pažįstamų susidūrimas su žydų tautos tragedija Antrojo pasaulinio karo metais?
Girdėjau daugybę istorijų apie žydų žudynes, žydų gelbėtojus, sušaudytus kartu su žydais. Arba kaip A. Vienuolis ir Anykščių klebonas vyko pas vokiečius išmaldauti žudomų nelaimingųjų, kaip iš jų buvo pasijuokta ir pagrasinta patiems neatsidurti pasmerktų žydų vietoje. Arba įsivaizduoju, kaip turėjo jaustis mano tėvas mokytojas, kai sušaudė jo puikias mielas mokines žydaites. Jos paliko pakabintas ant krūmelio savo kepuraites su Kaišiadorių gimnazijos emblema.
Romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“ skiriate dukroms Saulei Ir Indrei. Ar nebuvo sudėtinga derinti savo pašaukimą ir tėvystę?
Gražiausias laikas buvo, kai auginau vaikus. Mokėjau juos maudyti, vystyti į vystyklus geriau negu šeimos moterys. Dar metų neturinčias dukras išmokiau nardyti ir plaukioti kaip mažus delfinus. Gyvenimas man visados buvo svarbesnis nei knygos. Dabar su metais to gyvenimo kiek sumažėjo, tai ateina gražus laikas rašyti.
Šiame romane liečiami Sausio 13-osios įvykiai. Esate sakęs, kad pažinojote moterį, kurią pervažiavo tankai, kiek galėjote, rūpinotės ja, ir kad pažįstate sužeistųjų psichiką, elgseną. Kokių randų palieka tokie įvykiai?
Pastebėjau, kad didžiausią įspūdį užsieniečiams daro keli unikalūs mūsų istorijos epizodai: spaudos draudimo laikotarpio herojiška knygnešystė, kai dėl lietuviškų knygelių, dėl spaudos knygnešiai buvo apšaudomi, gaudomi, tremiami į Sibirą, ir Sausio 13-osios beginklis lietuvių pasipriešinimas. Atsimenu, buvo vienu metu atsiradęs net toks stebuklingas terminas „nudainuoti tankus“. O kokių randų kūne ir sieloj gali palikti tokie įvykiai, parašiau apie tai savo romane.
Sovietiniai metai romane perteikiami tarsi iš atstumo. Kas Jums pačiam tada buvo sudėtingiausia, nepriimtiniausia?
Sovietų laikais gyvenau savo gyvenimą, buvo jie (valdžia, komunistai, KGB ir t. t., kuriuos mes savotiškai aristokratiškai niekinom), buvom mes, jauni, mažiau išgąsdinti nei J. Marcinkevičiaus, A. Baltakio karta. Žinojau, kas gera, o kur bloga, turėjau sieloje aiškias sanitarines ribas, kurių net ir kariamas nebūčiau galėjęs peržengti. Nešiojau ilgus ilgiausius plaukus tyčia – kaip vėliavą, nes tuo metu po Kalantos susideginimo ilgaplaukius milicija gaudė ir kaip avinus grubiai kirpo. Buvau laisvas, ir šeimoje buvo laisvės kultas. Galvoju, kad dabar vaikų priežiūros tarnybos atimtų iš manęs dukras, nes jos ilgai vakarodavo su mumis ir pasislėpusios po stalu su šunimi Šėrifu klausydavosi eretiškų suaugusiųjų pokalbių. Net vestuvinių žiedų su Lola kažkodėl nenešiojom, nes buvom įsitikinę, kad niekas stipriau žmonių nesuriša kaip visiškas pasitikėjimas, laisvė ir meilė. Kažkodėl žinojau ir tikėjau, kad ta niekinga sovietinė imperija neišgyvens, ir kažkodėl man ji būtinai turėjo subyrėti iki 1995 metų. Sakiau vienam literatui – pasiklydusiam, sugundytam stoti į kompartiją, kad tais metais sėdėsim Vilniuj, ant Tauro kalno, ir matysim kylančias gatve aukštyn mašinas su užsienio ambasadų vėliavėlėm. Jis gal labiau tikėjo marsiečių atėjimu nei tokiom permainom Lietuvoje ir numirė, vargšas, neradęs vietos jau laisvoje Lietuvoje.
Ne viename Jūsų kūrinyje vaizduojama sovietmečio kūrybininkų bohema. Bendravote su daugybe jų, kurių likimai dėl to lūžo. Ko iš to laiko nekartotumėte, o gal esu neteisi? Ir kaip pačiam pavyko nesulūžti?
Ne vienas mano kartos menininkas tais laikais nusižudė, prasigėrė, nutilo. Aš negyvenau vadinamojo bohemos, o iš tikrųjų palaidoko gyvenimo. Man nepatiko toks bevalio, save atkakliai aistringai alkoholiu naikinančio žmogaus gyvenimas. Prisikamavau bandydamas atpratinti gerti kai kuriuos savo draugus ir pats kartais, juos vesdamas į doros kelią, kartu nejučiom išgerdavau. Bet buvau sportininkas, jausdavau malonumą bėgioti ištisom valandom Antakalnio miškuose. Žinoma, kartais ir įdomiai užsisėdėdavom kokia nors proga su draugais – Sigitu Geda, Romualdu Granausku, Juozu Apučiu, Dalia Tamulevičiūte, jos aktoriais ar Nekrošium. Gerai prisimenu kai kuriuos pokalbius. Kartą svarstėm, o ką gi ir kaip rašysim, kai nebeliks cenzūros? Priėjom prie išvados, kad rašysim tą patį. Jeigu dabar rašom dorai, širdingai, tai ir be cenzūros niekas labai nepasikeis.
Iš kur žinote, kad ant vyrų pykstančios moterys mintyse prikala juos prie sienos vinukais? Ir apskritai kaip mus apibūdintumėte?
Ar aš taip rašiau, kad supykusios moterys mintyse vineliais prikala, kad taip žiauriai savotiškai nukryžiuoja vyrus? Nepamenu, nors sumanymas visai neblogas. Moterys gimdo, vyrams juk neduota patirti motinystės stebuklo. Jos yra paslaptingesnės. Esu sakęs ir sakau, kad moterys, šunys ir vaikai jaukiausiai susirango šiame pasaulyje. O ko mums visiems labiausiai trūksta? Ne kovos, agresijos, o jaukumo, meilės, ramybės...
Filme „Herkus Mantas“, kai sudeginama Herkaus žmona vokietė Kotryna, žynys sako: „Ta moteris atnešė badą ir marą ir visas nelaimes, ji negalėjo būti jo žmona.“ Ar manote, kad vyrai iki šiol bijo moterų?
Gerai nebepamenu to žalios jaunystės laikų kūrinio. Dabar gal, jei rašyčiau tą patį „Herkų Mantą“, ir visokie žyniai, ir moterys kitaip kalbėtų. O su stulbinamom vyrų baimėm susiduriu, kai dukros ar jų draugės man, kaip savam, pasipasakoja visokias savo patirtis. Girdžiu, kad tie bebaimiai narsuoliai vyrai, kurie nebijotų nuo uolos ar iš lėktuvo šokti, perplaukti laiveliu vandenynų, bijo stipraus meilės jausmo, atsakomybės. Gal jie įsivaizduoja, kad jei tik praras budrumą, bus kaip tigrai pagauti tinklais ir supančioti? Ir todėl palieka nustebusias, nieko taip ir nesupratusias, juos spėjusias įsimylėti tokias puikias, protingas ir gražias moteris?
Man regis, nuo „Riešutų duonos“ Andriaus emocinio uždarumo vyrai nė kiek nepasistūmėjo. Kodėl jiems taip sunku atverti savo jausmus?
Norėčiau nesutikti: „Riešutų duonos“ herojus prisipažįsta meilę neištardamas jos vardo: „Aš tave labai... labai...“ Ir ji atsako ta pačia talpia meilės kalba: „Ir aš tave... labai... labai... Kai nebuvai net gimęs.“ Neišsakyti drovūs, bet nujaučiami žodžiai atveria jausmams šitokias erdves. Ir juk tas Andrius nuperka kaip žadėjęs mylimai mergaitei karvę, padaro, atrodytų, neįmanomą, beprotišką dalyką. Man regis, mūsų poelgiai, mūsų laikysena, veiksmai dažnai aiškiau kalba nei mūsų kalbos padargai.
Ar pats esate linkęs atvirauti? Ir koks buvo Jūsų su Lola ryšio pagrindas? Kaip susipažinote?
Pamačiau ją kažkur Antakalny. Dar kažkur. Paskui susitikom prie Neries, sėdėjom, tylėjom, ir aš paklausiau: „Lola, ar norėtum su manimi visą laiką... Visą gyvenimą kartu gyventi?“ Ji pažiūrėjo į mane savo didelėm kaip stirnos akim, tada – į greitai bėgantį sraunų vandenį ir pasakė paprastai: „Gerai.“ Ir pragyvenom visą gyvenimą. Prieš išvažiuodamas savaitei kitai į kaimą prikaišiodavau jai miegančiai tarp kojų pirštų prirašytų laiškelių. Buvau jai pasakojęs, kaip sovietų kariuomenėj žaisdami vaikinai padegdavo popierėlius tarp kojų pirštų, ir miegantysis imdavo minti kojomis lyg dviračiu važiuodamas. Apsaugok Viešpatie, aš to nedariau, mylėjau ją tokią, miegančią ir juokingą, ir grįžęs rasdavau tuos laiškelius prie lovos. Matyt, skaitė ne kartą, juokėsi ir vėl skaitė.
Žmona supažindino Jus su Argentina, – iš ten kartu su tėvais emigrantais į Lietuvą grįžo šiems susiviliojus komunistinio rojaus pažadais. Koks šis kraštas, žmonės Jums pasirodė?
Argentina ir visa Pietų Amerika panaši į Lietuvą. Tokios pat barokinės bažnyčios, katalikiška kultūra, tik viskas – lyg iš sapno, viskas kitaip. Argentiną turėjau progą gerai pažinti iš žmonos Lolos tėvų popietinių nepabaigiamų pasakojimų kasdien tris dešimtmečius kartu geriant argentinietišką arbatą matę. Lyg viena koja taip nejučiom pragyvenau ir Argentinoje.
Kai Knygų mugėje per savo knygos pristatymą pasakėte, kad Jūsų dukrų neįleido į prezidentūrą, tai susisiejo su kitos Nacionalinės premijos laureatės aktorės Viktorijos Kuodytės istorija, kai ji buvo neįleista į premijų teikimo ceremoniją. Jūsų leidėjos Lolitos Varanavičienės pacituoti naujojo romano žodžiai „Aukštaitijoje nėra žmonių“ yra aliuzija į tai, kad aplinkui lieka vis mažiau žmogiškumo. Ar sutinkate su tuo?
L. Varanavičienė citavo „Geležinių gyvatės kiaušinių“ sceną, kaip lauku važiavo ūkininkas. Paliko jis pasaugoti ūkį samdiniams, pakol palaidos brolį, tai tie girtuokliai išgaišino gyvulius, ir žmogus sielvartingai šūkavo visam pasauliui, kad nebėra žmonių, nebėra žmonių, o negyvo veršelio galva kratėsi vežime. Žmogiškumo, širdies niekada nebūna per daug – ypač valdiškose įstaigose. O apie nacionalinių premijų teikimo ceremoniją jau kalbėjau, nebegražu būtų kartotis. Geriau palinkėsiu prezidentui sėkmės, stipraus valstybės jausmo.
Pats buvote kultūros ministru. Ką manote apie šiandienos lietuvių kultūrinį lauką?
Kultūros ministerija jokios kultūros nekuria. O lietuvių kultūriniam lauke visados kažkas gražaus išdygsta, pro piktžoles prasikala. Matau daugybę talentingų moterų: va, narsios, talentingos mergaitės nusivežė gražaus lietuviško smėlio į Veneciją, padarė pliažą ir atsivežė auksinius Venecijos liūtus. Arba kokia puiki Justė Arlauskaitė – kaip gražiai ji bręsta, tobulėja... O literatūroj kokių įdomių, kūrybingų knibžda moterų...
Per Jūsų naujojo romano pristatymą užsiminta, kad skaitote tik poeziją. Jei tai tiesa, kodėl? Ir kokius autorius?
Jeigu proza vangi, daug žodžių, jei nėra drausmės, jei autorius lyg plūduriuoja, nesinori ilgai vargti ir skaityti. Kartais randu „Šiaurės Atėnuose“ kokį įstabų, netikėtą posmelį – tiek nedaug žodžių, o tiek daug pajauti ir sužinai. Arba skaitau klasiką. Štai gaivalingas viduramžių poetas F. Villonas rašo, kaip iš troškulio miršta prie šaltinio. Kiek toj vienoj tokioj eilutėj geliančio ilgesio, paradokso įtampos ir poetinės tvarkos, kurios dažnai pasigendu prozoj.
Su Arvydu Juozaičiu, Sauliumi Stoma įkūrėte laikraštį „Šiaurės Atėnai“. Pavadinimui pasirinkote Lietuvos kaip Šiaurės Atėnų vaizdinį. Ar ji Jums vis dar tokia pati?
Žinoma, noriu matyti Lietuvą kūrybingų žmonių šalimi. Linkiu visiems daugiau gyvenimo džiaugsmo – visados yra dėl ko džiaugtis, kai, regis, kitam viskas aptemę. Kaip ten poetė sakė? „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios...“
Vis dėlto „Kalės vaikų“ herojui šautuvą beveik įduodate, kad „kaukdamas iš vienatvės galėtų į ką nors šaudyti“. Ar patį kada buvo užplūdusi tokia vienatvė, kad norėjosi šaudyti?
Ne, nebuvo niekados tokių minčių, nors aš – kareivis, savanoris, gerai moku šaudyt. Aš gi – vegetaras, nepriklausau paslaptingiems medžiotojų klubams, nešaudau nei šernų, nei stumbrų.
Beje, gal tada vyrai eina kariauti ir karo, mūšių, kovų strategijas kuria iš vienatvės, o ne iš patriotiškumo?
Manau, karo strategijos gimsta iš baimės, savisaugos jausmo arba noro ką nors klastingai nugalėti, atkeršyti už vaikystėj ar jaunystėj patirtą pažeminimą. Kaip darė tokie ponai Hitleris, Stalinas, kaip dabar pavojingai nerimsta lyg neršdamas mūsų kaimynas ponas Putinas.
Su kompozitoriumi Giedriumi Kuprevičiumi sukūrėte „Ugnies medžioklę su varovais“. Visai neseniai per interviu „Moters“ žurnalui maestro sakė, kad „seniai – pamiršta kasta“. Tai, kad Jums šiemet įteikta Nacionalinė kultūros premija, skamba kaip tokios minties paneigimas. Kokie yra brandaus amžiaus privalumai?
Jeigu nori būti seniu, pensininku, niurgzti, kad seniau žolė buvo žalesnė, tai toks ir būsi. Aš, atvirkščiai, dabar turiu begalę laiko, kuris neaišku kurioj vietoj sklandžiai pereis į amžinybę, bendrauju tik su mielais, įdomiais žmonėmis, gyvenu tyloje ir kasmet tarytum darausi vis kūrybingesnis. Gal man taip tik atrodo?
Gyvenate Ispanijoje. Kas paskatino išsikelti iš Lietuvos? Ir koks ten Jūsų gyvenimo ritmas?
Jaunesnė dukra Indrė sėdėjo be ūpo, buvo šlapdriba, ir vieną naktį kažkodėl atėjo jai mintis, kad kažkodėl turi važiuoti į Seviliją. Paskui ir aš su kita, vyresne, dukra pagalvojom ir išvažiavom į Ispaniją. Vandenynas ramina, žiemą pakrantės tuščios. Ten vaikštau ir rašau. Ir ko vakare dar nežinojau, vandenyno pakrantėj rytą sužinau. Kaip sakė man vienas žmogus iš Utenos apylinkių: „Tik, regis, prisėdau ant slenksčio ir žiūriu, tamsta, ėgi, gyvenimas ir praėjo.“ Gerai, kai galim dažniau būti kartu, ne per toliausiai vienas nuo kito, džiaugtis paprastais dalykais. Kam gražų gyvenimą atidėlioti kitam laikui, kurio nebus?
Sakoma – tam, kad žmogus judėtų į priekį, reikia bent 20 proc. daryti naujų dalykų. Kokie Jūsų nauji atradimai?
Nauji atradimai man yra mano knygos. Pats kartais nustembu, kad netikėtai atrandu, sužinau rašydamas tai, kas anksčiau į galvą neateidavo.
Ką šiuo metu rašote?
Dabar teberašau, tobulinu sapnuodamas ar tik atsibudęs tuos pačius „Geležinius gyvatės kiaušinius“. Dabar tik stabdau save lyg sunkų įsibėgėjusį traukinį. Kai sustosiu, apsidairysiu.
Esate sakęs, kad žmogus yra Dievo kibirkštis, gimęs meilei, laisvei ir kūrybai. Iš to, kaip rašote apie meilę, atrodo, kad manote, jog gyvenime už ją bemaž nėra nieko svarbiau. Kas Jums yra meilė ir ar atidavėte/atiduodate tiek, kiek jos gavote/gaunate?
Atminty įstrigę šv. Pauliaus gražūs žodžiai, kad meilė niekados nepasiduoda, kad be meilės žmogus yra niekas, kad yra tikėjimas, viltis, bet meilė – svarbiausia ir pan. Kiek kas kam duoda meilės, kiek jos patys gaunam, neverta skaičiuoti, bet čia matematika, man regis, labai paprasta: kas daug duoda, dar daugiau, dažnai netikėtais būdais, gal po ilgo laiko ir gauna.
Esate Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Kas Jums yra laisvė? Ir ką Jums suteikė rašymo laisvė?
Laisvė – kaip oras, kuriuo kvėpuoji ir negalvoji, kad kvėpuoji, tik kai oro pradeda trūkti, išsigąsti. Laisvė, kaip sako vienas mano romano veikėjas, yra skersvėjis, o ne pašvinkęs tvarto ar barako oras, žmonės nežino, ką daryti su laisve, ir muša tuos, kurie dėl jų laisvės galvas guldė. Visados buvau laisvas ir rašiau nemeluodamas. Ir dar nejučiom sugebėdavau ironiškai pasišaipyti iš tų laisvės varžytojų, tų komunizmo barako prižiūrėtojų.
Nemiršta tik rankraščiai – taip yra pasakyta. Ar manote, kad tik kūryba užtikrina nemirtingumą, jei apskritai užtikrina? Ir kas žmogui gyvenime svarbiausia?
Kai prisikaupia visokių popierių, juodraščių, aš juos tuštindamas stalčius deginu. Rankraščiai puikiai dega, geriau nei rudeniniai sugrėbti lapai. Jeigu yra mūsų kūryboje stiprus gyvybingumo geluonis, gal ji pati kaip nors išgyvens ir be mūsų pačių. Laikas viską teisingai sudėlioja, atkrato ir numarina. Žinoma, malonu, kai matau, kad kažkada prieš pusę amžiaus parašytus mano kūrinius tebeskaito ir net tie man dažnai sunkiai suprantami jaunikliai. Pažinojau rašytojų, kurie rūpinosi savo kūrybos (ir, matyt, savo pačių) nemirtingumu, rašinėjo dienoraščius, laiškus kaimynams net dėl buitinių reikalų, tvarkingai dublikatus klasifikavo, saugojo sandėliuke rankraščius, juodraščius – viską, ką parašė, ateinančioms kartoms. Bet kam labai įdomūs mūsų, numirusių, visokie nemirtingumo sandėliukai? Klausiat, kas svarbiausia žmogui gyvenime, lyg aš žinočiau? Gal pats gyvenimas?.. Gyvenimas drąsiai, be baimių, mylint atvira širdimi, atviromis akimis pakuždės visas slaptas prasmes, visus atsakymus.
