Donatai, kiek žinau, užaugote Kaune. Kokią prisimenate savo vaikystę?
Su tėvais ir 10-čia metų jaunesne sese apsigyvenome Kauno centre esančiame senelių bute, kai jie išsikėlė į netoliese esantį kaimą. Kai gimiau, tėvai dar buvo labai jauni. Abu turi aukštąjį išsilavinimą, norėjo, kad ir mes nebijotume siekti savo tikslų. Jie sunkiai dirbo kiekvieną dieną, tėtis sėdėdavo išsidėliojęs Kauno hidroelektrinės planus. Iš pradžių dirbo joje sargu, vėliau kilo karjeros laiptais, dabar yra cecho viršininkas. Mama iki šiol – buhalterė. Nebuvome pasiturinti šeima, bet tėvai stengėsi sukurti mums kuo geresnes sąlygas. Manau, išlaikyti mane buvo labai nelengva – nuo mažens augau kaip ant mielių, batus ir džinsus išaugdavau per tris mėnesius.
Tėvams turbūt net abejonių nekilo, kur Jus nukreipti. Aukštas, kaunietis, – aišku, kad į krepšinį!
Labai gerai atsimenu, kada susidomėjau krepšiniu. Buvau dar mažas, kokių šešerių. Tėtis gulėjo priešais televizorių ir stebėjo krepšinio varžybas. Aš atėjau ir pradėjau klausinėti apie taisykles – kodėl taip, o ne kitaip... Tėtis iš pradžių kantriai atsakinėjo, be paskui kantrybė baigėsi. Liepė man pasiimti popieriaus lapą, užsirašyti klausimus ir pažadėjo į juos visus atsakyti po varžybų. Netrukus po to nusivedė į „Žalgirio“ ir „Atleto“ rungtynes. Beveik visi žiūrovai toje salėje sirgo už „Atletą“, o aš kažkodėl – už „Žalgirį“. Kai Rimas Kurtinaitis įmetė antrą iš eilės fantastišką tritaškį, pašokau ir iš laimės pradėjau visa gerkle rėkti. Tėvas timptelėjo mane už rankos ir griežtai burbtelėjo: „Sėsk, jei nori gyvas ir sveikas grįžti namo!“ Tąsyk „Žalgiris“ pralaimėjo labai nedideliu skirtumu. Aš ėjau namo ir visą kelią verkiau. Tėtis suprato, kad mano potraukis į krepšinį ypatingas, ir užrašė į Kauno krepšinio mokyklą – visai šalia mano namų. Kadangi ją lankyti buvo galima tik nuo antros klasės, žaidžiau komandoje su metais vyresniais vaikais.
Ar visada noriai lankėte krepšinį? Visi vaikai turbūt prieina lūžio tašką, kai nebesinori tęsti to, ką pradėjai.
Žinau, kad visiems taip būna, bet man nebuvo. Nei sekundės to nejaučiau. Eidavau į treniruotes net sirgdamas, esu žaidęs ir turėdamas 39 laipsnius temperatūros. Neleisti treniruotis man buvo didžiausia bausmė, tad tėvai tuo kartais naudodavosi, kad priverstų mane geriau mokytis ar atlikti kitas pareigas. Tėvas visada skatino mane siekti, kad būčiau geriausias. Eidavo į kiekvienas mano varžybas, o grįžęs namo paprastai išrašydavo pylos. Kartą, būdamas jau paauglys, su ašaromis akyse paklausiau, kodėl jis visada mane tik kritikuoja, kodėl niekada nepagiria. Juk tikrai yra už ką! Jis atsakė: „Dar prisiklausysi pagyrų iš kitų, o karčią tiesą tau pasakysiu tik aš.“ Tai nebuvo spaudimas, tiesiog žinojau – jei sunkiai nedirbsiu, nieko nepasieksiu. Kam tada apskritai ką nors daryti, jei neturi tikslo būti geriausias?
Daug žmonių nori būti geriausi, o nemažai dėl to ir sunkiai dirba. Deja, iš tų dešimčių tūkstančių krepšinį Lietuvoje žaidžiančių vaikų žvaigždes pasiekia tik vienetai. Kaip manote, kodėl Jums sekėsi? Galbūt reikia ir tam tikrų įgimtų gebėjimų, talento?
Talentas yra labai abstraktus ir neapčiuopiamas dalykas. Be aistros ir visiško atsidavimo tam, ką darai, jis yra bevertis. Tuo pačiu metu, kai mane pastebėjo ir pakvietė treniruotis „Žalgirio“ dublerių komandoje, kartu iš sporto mokyklos atėjo dar du aukšti ir talentingi vaikinai. Pirmojoje treniruotėje buvome visi trys, antrojoje – dviese, o galiausiai likau aš vienas. Negali sakyti, kad jie nenorėjo žaisti krepšinio ar būti geriausi. Gal ir norėjo, bet nuolat atsirasdavo svarbesnių dalykų. O man nieko svarbesnio už krepšinį nebuvo.
Startavote labai sėkmingai. Būdamas vos 17-os, per pirmąsias savo rungtynes „Žalgirio“ komandoje įmetėte 15 taškų. Kitais metais, žaisdamas jaunių ir jaunučių rinktinėse, pelnėte Europos čempionato sidabro medalius, buvote išrinktas naudingiausiu turnyro žaidėju. Ar nekyla rizika sužvaigždėti, kai, būdamas toks jaunas, pakyli taip aukštai?
Nesusireikšminti man labai padėjo tėvas. Jis visada kartodavo, kad esu geras molio gabalas, bet kad iš jo būtų nulipdyta kas nors išties vertinga, reikia daug laiko ir pastangų. Net tada, kai pasirašiau pirmąją rimtą sutartį su Trevizo „Benetton“ klubu, pasakė, kad tai – tik atspirties taškas. Man tiko toks auklėjimas. Tėvui esu dėkingas už tai, kad užaugino mane laisvą, gerbiantį save ir nebijantį kovoti už savo teises.
Ta kova už savo teises Jums nemažai kainavo. Krepšinio pasaulyje, kur treneriai visada yra teisūs, o jų sprendimai nekvestionuojami, žaidėjo bandymas apginti save gali atsisukti prieš jį patį. Po nesusikalbėjimo su Hiustono „Rockets“ treneriu, konflikto su Lietuvos rinktinės treneriu D. Adomaičiu pasigirdo kalbų, kad esate arogantiškas ir konfliktiškas žmogus.
Mano tėvas išmokė mane kovoti, o asmeninis treneris ir geras draugas Virginijus Mikalauskas – nebijoti būti savimi. Virginijus yra labai atsargus žmogus, prisileidžia ne kiekvieną. Jis prisipažino, kad prieš pirmąjį mūsų susitikimą irgi buvo prisiklausęs visokių kalbų, bet pamatęs, koks esu iš tikrųjų, pirmasis stojosi už mane, ir tai man padėjo atgauti gerą vardą. Taip, aš – tvirta asmenybė, turiu stuburą ir negaliu tylėti, jei jaučiuosi neteisingai puolamas. Suprantu, kad visiems, o gal ir man pačiam būtų patogiau, jei kartais patylėčiau, bet tada negerbčiau savęs. Galiu mūru stoti už tai, kuo tikiu. Manau, kad pirmiausia visi esame žmonės ir turime vienas kitą gerbti, o tik paskui – darbuotojai ir darbdaviai, treneriai ir žaidėjai. Treneris, kaip ir bet kuris kitas vadovas, turi būti vienodai teisingas visiems. Aš nebijau kritikos, jei ji pelnyta ir objektyvi, bet jei vienas žaidėjas už tokias pat klaidas išvadinamas nevykėliu, o kitas glostomas, sukyla instinktas kovoti.
Vargu ar esate pajėgus pakeisti nusistovėjusią hierarchiją…
Tai, kad treneris visada teisus, nėra kažkokia absoliuti, neginčytina taisyklė. Trenerių irgi yra visokių. Kodėl visi nori būti treniruojami Greggo Popovichiaus? Nes jis gerbia kiekvieną žaidėją ir vertina kiekvieną pirmiausia kaip žmogų. Nors G. Popovichiaus treniruojamoje San Antonio „Spurs“ komandoje žaidžiau tik kelis mėnesius, jis rado laiko nuoširdžiai pasikalbėti su manimi, išsiaiškinti, koks esu, kas man svarbu. Kalbėjomės apie šeimą, vaikystę, kitus dalykus, o apie krepšinį – tik trumpai. Per treniruotes jis vienodai griežtas visiems. Jei kas nors padaro klaidą, per minutės pertraukėlę pasako keletą griežtų žodžių ir daugiau prie to negrįžta. Kiekvienas mūsų gali rinktis, su kuriuo vadovu dirbti – su tuo, kuris jį gerbia, su juo tariasi ir laiko sau lygiu, ar tuo, kuris sėdi soste ir visus nepaklusnius maišo su žemėmis. Manau, kad viską galima išsiaiškinti taikiai susėdus, akis į akį. O išsiaiškinus reikėtų tai pamiršti. Bet kai įsivelia principai ir ambicijos, tretieji asmenys, žiniasklaida ir interneto komentatoriai, supranti, kad procesas tapo nevaldomas, kad viskas, ką pasakysi, gali būti panaudota prieš tave. Tai buvo labai sunkus etapas mano gyvenime. Jaučiausi sutryptas psichologiškai ir NBA, ir Lietuvoje.
Turbūt kiekvienas krepšinį žaidžiantis vaikas svajoja patekti į NBA. Vis dėlto Jūsų patirtis rodo, kad šis svajonių fabrikas gali ne tik iškelti į žvaigždes, bet ir sužlugdyti. Pirmus dvejus metus Hiustono „Rockets“, galima sakyti, prasėdėjote ant atsarginių suolelio, o trečiais, kai Jums pagaliau pradėjo sektis, patyrėte sunkią stuburo traumą. Ką Jums davė ir ką atėmė patirtis NBA lygoje?
Labai sunkus klausimas. Manau, kad pabandyti vis tiek verta. Kartais užtenka vienų ar dvejų varžybų, kad būtum pastebėtas. Neseniai kalbėjomės su Mindaugu Kuzminsku. Jo karjera „Knicks“ ekipoje nesusiklostė, o štai jo komandos draugas 60-ies milijonų kontraktą pasirašė vos po kelių sėkmingų varžybų, nors iki tol per rungtynes įmesdavo po porą taškų. NBA tave gali ir iškelti, ir nublokšti dar žemiau, nei buvai, iki atvykai į šią aukščiausią lygą. Jei visą laiką būsi marinuojamas, sėdėsi ant suolelio, grįši psichologiškai sužlugęs, pamiršęs, kaip žaisti, ir vėl turėsi viską pradėti iš naujo. Mano geras draugas Kostas Papanikolaou iš Hiustono laikų, iki atvyko į NBA, buvo laikomas vienu didžiausių Europos talentų, o grįžęs į Europą turėjo savo vardą pelnyti iš naujo. NBA – labai svarbus sėkmės faktorius. Ten visi į tave žiūri kaip į skaičių, mėto kaip skudurą – skolina, siunčia į D lygą, vėl susigrąžina, bet ir toliau neleidžia žaisti. Jei nebuvai sąrašo priekyje ir nepasirodei gerai per pirmus ar antrus metus, tave pamirš, o į tavo vietą ateis stiprių naujokų. NBA lygoje silpniems krepšininkams vietos nėra, nes norinčiųjų ten patekti – šimtai tūkstančių geriausių iš viso pasaulio. Ten yra šunų kautynės. Arba tu perkąsi kam nors gerklę, arba tau perkąs. Turi būti labai stiprus fiziškai ir psichologiškai, kad tai atlaikytum. Kontraktas neleidžia tau pasitraukti, gražiausi sportiniai metai bėga tuščiai, o jei dar patiri traumą... Tampi niekam nereikalingas. Patyręs stuburo traumą nežaidžiau beveik 9 mėnesius, kildavo tikrai depresyvių minčių, savęs klausdavau: „Negi tai jau viskas?..“ Juk buvau tik pradėjęs kilti. Gydytojai daug vilčių neteikė, kai kurie atvirai teigė, kad krepšinio jau turbūt nebegalėsiu žaisti. Artimi žmonės sakė, kad per tą laiką nė karto nematė manęs besišypsančio.
Žaidžiant profesionalų krepšinį išvengti traumų beveik neįmanoma. Turbūt apmaudu, kad paprasčiausias atsitiktinumas gali būti toks lemtingas karjerai?
Nieko nebūna atsitiktinai. Ypač tokių traumų kaip ši. Gali atsitiktinai išsisukti čiurną ar nusiplėšti kelio raištį, bet jei sprogsta stuburo diskas, kaip atsitiko man, tai yra netinkamo kūno paruošimo pasekmė. Europiečiai, amerikiečiai, kinai – visi turi savo sistemą, kaip paruošti sportininką. Amerikiečiai ir kinai iš tavęs nori padaryti monstrą dabar, bet jiems ne itin rūpi tavo ilgalaikė karjera, todėl treniruojiesi su dideliais svoriais, auginiesi didžiulius raumenis. Aš buvau pertreniruotas. Laimė, pačiu laiku į mano gyvenimą atėjo treneris Virginijus Mikalauskas. Jis išmokė tinkamai paruošti kūną. Iki tol nežinojau, kas yra normalus apšilimas. Pasirodo, tinkamai neapšildyti sąnariai dyla 10 kartų greičiau. Supratau, kad pritūpimai su štanga nebūtinai padeda tapti geresniu krepšininku. Jei noriu būti greitas, veržlus ir šoklus, daugiau pratimų turiu daryti su guma. Virginijus neleidžia man persidirbti prieš svarbias varžybas, paruošia psichologiškai, dėl to net po ilgesnių pertraukų išėjęs į aikštelę galiu puikiai sužaisti per rungtynes.
Ar turėti asmeninį trenerį yra įprasta krepšinio pasaulyje?
Daugelis NBA žaidėjų juos turi, Europos krepšinio pasaulyje turi tikrai ne visi. Virginijus – pati geriausia mano investicija. Jis pakeitė ne tik treniruočių metodiką, bet ir mąstymą, pasaulėžiūrą. Jei ne jis, nežinau, kur ir kas dabar būčiau. Po nesėkmių NBA, stuburo traumos, nemalonių istorijų su Dainiumi Adomaičiu jaučiausi nieko vertas fiziškai, sužlugdytas psichologiškai. Važiavau į Kiniją baigti savo karjeros, tačiau ėmiau žaibiškai kilti. Šandongo ekipoje „Golden Stars“ per rungtynes vidutiniškai žaisdavau po 34 minutes, surinkdavau po 27 taškus, atkovodavau po 14 kamuolių. Supratau, kad mano karjera anaiptol nėra baigta. Dabar esu pasirašęs pelningą kontraktą su Šanchajaus „Sharks“, vėl žaidžiu Lietuvos rinktinėje. Žmonės, komentuojantys, jog esu pasipūtęs, nenoriu žaisti už Lietuvą ar panašiai, turbūt mano, kad esu robotas, kad manęs niekas nejaudina ir man nerūpi, bet iš tiesų man svarbu net tai, kokią žinią apie Lietuvą nešu į kitą šalį. Daugumai tų kinų, su kuriais bendrauju, esu vienintelis pažįstamas lietuvis, ir pagal mane jie gali susidaryti įspūdį apie visą Lietuvą.
Turbūt nelengva buvo adaptuotis Kinijoje, suprasti jų bendravimo taisykles?
Ir čia man labai padėjo Virginijus Mikalauskas. Mokė kaip darželinuką. Azijiečiai yra savotiški žmonės. Mes nesuprantame jų kūno kalbos, išraiškų, vertybių, todėl lengva susigadinti santykius. Tarkim, esu įpratęs viską daryti 100 procentų ir skatinu tai daryti komandos draugus. „Nagi, darom, darom!“ – puoliau kartą raginti vangų komandos draugą. Treneris pasivedė į šalį ir paaiškino, kad kinai tokį padrąsinimą supranta kaip barimą ir priekaištą, kad taip elgdamasis nuteiksiu prieš save visą komandą. Ilgainiui su kinais labai susidraugavau, jie pradėjo dovanoti man dovanas, kviesti kartu pavalgyti. Supratau, kad priėmė į savo tarpą.
Ar dabar, žaisdamas šalies rinktinėje, jaučiate spaudimą įrodyti, kad esate jos vertas?
Buvo laikas, kai man tikrai atrodė, jog turiu kažkam kažką įrodyti ir parodyti. Dabar taip nemanau. Virginijus padėjo pakeisti požiūrį. Prisimenu, kai važiavau žaisti į San Antonio „Spurs“, tėvas pasakė: „Dabar turi progą įrodyti, ką gali.“ Atsakiau: „Ne. Tas laikas, kai norėjau tai daryti, jau praėjo. Jei norėsiu ką nors įrodyti, tai tik – pats sau.“ Visos traumos ir nesėkmės prasideda, kai bandai kažką įrodyti. Tik užsikrauni papildomą spaudimą, o jo ir taip užtenka. Aš moku džiaugtis už komandą, net jei jaučiu nusivylimą savo žaidimu. Jei ką nors padarei blogai, gali išanalizuoti ir atitaisyti, bet jei pralošė komanda, nieko jau neatitaisysi. Su senaisiais rinktinės žaidėjais dažnai prisimename, kaip buvo gera žaisti krepšinį, kai visi susirinkdavo ne tam, kad įmestų tuos savo 30 taškų ir kažką parodytų, o kartu pažaisti ir laimėti. Lietuviai visada išsiskirdavo ne savo žvaigždėmis, o komandiniu žaidimu. Dabar laikai pasikeitė. Žaidėjai nori sužibėti, kad gautų pelningų kontraktų, ir galima juos suprasti.
Jums pinigai irgi svarbūs, tiesa? Prieš pasirašydamas sandorį su „Sharks“ turėjote pasiūlymų žaisti savo svajonių komandoje – San Antonio „Spurs“ su svajonių treneriu Greggu Popovichiumi, bet pasirinkote Šanchajų.
Kiekvienas krepšininkas tam tikru momentu supranta, kad nežais krepšinio amžinai. Ta nušvitimo akimirka mane ištiko, kai patyriau stuburo traumą. Tąsyk pasijutau taip, tarsi kas beisbolo lazda būtų trinktelėjęs į galvą. Supratau, kad negaliu visą gyvenimą žaisti už minimumą. Kas iš to, kad vaikščiosiu ir visiems pasakosiu, jog 12 metų žaidžiau NBA, o banko sąskaitoje bus apskritas nulis? Turiu pasirūpinti savo ir savo vaiko ateitimi. Kvaila atsisakyti siūlomų 5 kartus didesnių pinigų tik todėl, kad nori patenkinti savo ego ir dar kelerius metus pažaisti aukščiausioje lygoje. Pakankamai prisižiūrėjau garsių krepšininkų, kurie, praėjus 5-eriems metams po karjeros pabaigos, buvo galutinai bankrutavę. Aš savo ateitį kuriu dabar. Mokausi Lietuvos sporto universitete ir investuoju savo pinigus į verslą, kad likusį gyvenimą nereikėtų dėl jų sukti galvos, kad galėčiau dirbti širdžiai mielą darbą – kad ir vaikų trenerio – nesijaudindamas dėl to, kiek už tai gaunu. Mėgstamą darbą žmogus dirbs 100 kartų geriau nei už didžiausius pinigus dirbtų nemėgstamą.
Žinant, kokią aistrą jaučiate krepšiniui nuo pat vaikystės, galima įsivaizduoti, kokia skausminga Jums bus krepšininko karjeros pabaiga.
Nemanau, kad man tai bus tragedija. Profesionalus sportas atima daug sveikatos. Kiekvienas įplyšimas, patempimas primena apie save kiekvieną dieną. Nusiimu kepurę prieš brolius Lavrinovičius, nes jie tiek metų žaidė ir vis dar nori tai daryti, bet aš, net ir dievindamas krepšinį, negalėčiau taip eikvoti savo kūno. Jau dabar tenka žaisti prisigėrus skausmą malšinančių vaistų, o toliau bus tik blogiau. Nematau savęs žaidžiančio ilgiau nei iki 35-erių metų, nes dar noriu spėti ir su savo vaiku pabėgioti.
Daugeliui Jūsų gerbėjų šiokia tokia staigmena yra tai, kad turite 2,5 metų sūnų Adomą ir žmoną Pauliną Popek. Ar daug laiko praleidžiate su jais?
Su Paulina susipažinome Lenkijoje prieš 8-erius metus, kai žaidžiau Gdynės „Asseco Prokom“ komandoje. Bendravimas peraugo į draugystę, draugystė – į meilę. Kartu gyvenome Hiustone, gimė sūnus. Adomas yra didžiausias mano gyvenimo pasiekimas, prieš jį nublanksta visa krepšinio karjera. Jaučiuosi atsakingas už savo vaiką. Po šio interviu kaip tik keliausiu į Lenkiją jo aplankyti. Šiuo metu su Paulina gyvename atskirai. Kartais jie atvyksta pas mane į Kiniją, kartais aš nuvažiuoju pas juos, bet sūnų matau kur kas rečiau, nei norėčiau. Tai labai slegia. Visi, kurie turi vaikų, supras, apie ką kalbu... Deja, daugybės padarytų dalykų atitaisyti neįmanoma. Lieka prisiimti kaltę už savo klaidas ir stengtis jų nekartoti. Tai ir darau. Mano treneris padeda man išlaikyti emocinę pusiausvyrą.
Ką reiškia kryžius ant Jūsų kaklo? Esate tikintis?
Tikiu į Dievą, bet netikiu bažnyčia. Manau, kad kažkas mus visus sukūrė ir kad Dievas yra vienas, nesvarbu, kokiu vardu jis vadinamas. Turiu daug draugų – juodaodžių ir baltaodžių, musulmonų ir katalikų, ir nemanau, kad išpažįstama religija gali apibrėžti žmogaus vertę. Man svarbiausia tai, kad visi jie yra geri žmonės.
O kokie žodžiai ištatuiruoti ant Jūsų žasto?
„We stopped looking for the monsters under our bed, when we realize they are inside us.“ („Nustokime ieškoti monstrų po savo lovomis, nes jie yra mūsų viduje.“). Ką galėčiau pridurti? Tik patvirtinti.
