Spaudos misija yra šviesti, įkvėpti. Kokią atliko 1920 m. pradėta leisti „Moteris“ ir kokią įtaką moterų savivokai – pilietinei, estetinei – padarė kiti tarpukario Lietuvos leidiniai?
Labai didelę. Tik reikia atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirma – tarpukario Lietuvoje, nesvarbu, kuriuo laikotarpiu – demokratiniu ar autoritariniu, žurnalai arba laikraščiai buvo labai brangūs, keturi penki ūkininkai užsisakydavo vieną. 1933-iaisiais Moterų taryba įsteigia klubą „Moterų seklyčia“, analogiškus kuria ir katalikiškos moterų organizacijos. Į tas seklyčias, arba skaityklas, skaityti laikraščių, tarp jų – „Moters“, megzti, siūti galėjo ateiti bet kas. Tai rodo, kad šis leidinys buvo beprotiškai reikalingas dėl praktiškumo. Ir laisvuoju, ir okupacijos periodais Lietuva moterims negalėjo pasiūlyti labai daug. Tada mes buvome kūrybingos, darbščios, plėtojome namudinį ūkį ir norėjome būti elegantiškos. Taigi vienas „Moters“ praktiškumo aspektas – ugdė estetinį suvokimą. Kitas – mokė, kaip mergaitės ir moterys turi elgtis. Tarpukariu iš to, kad buvo pašiepiamos kokios nors žieduotos, išsidažiusios Kauno poniutės, galima spręsti, jog visuomenė iš moterų tikėjosi santūrumo, kuklumo. Sovietų laikotarpiu pateikiama įvairių meilės istorijų su elgsenos patarimais. Taigi taip pat ugdė elgsenos supratimą. Dar vienas praktiškumo aspektas susijęs su vaikų auginimu. Tarpukariu vaikai, ypač mergaitės, neturėjo didelių galimybių mokytis. Privalomas pradinis ugdymas įvestas 1922 m., bet iš tikrųjų – tik 1928 m., nes valstybė tam neturėjo lėšų. Mokslas trukdavo trumpai – tik šaltuoju laikotarpiu, kol nereikėdavo dirbti pas ūkininkus. Vaikų mirštamumas buvo didelis. Žurnale spausdinti patarimai, kaip elgtis susirgus vaikui, po gimdymo. Taigi – teikė medicinines žinias. Ir dar vienas aspektas – tarpukario Lietuvoje vyravo patriarchalinės šeimos modelis, kai vyras buvo viskas, o moteris – niekas, buvo galima ją mušti, užmušti, palikti be jos daugybę vaikučių, nors ji buvo pagrindinė privačios erdvės puoselėtoja.
Archyve esu aptikusi 1926 m. liudijimą, kaip vienai inteligentei, kuri Lietuvos katalikių moterų organizacijos pirmininkei ir „Moters“ vyriausiajai redaktorei Magdalenai Galdikienei pasiskundė, kad vyras neleidžia ateiti į organizaciją, liepia likti namie, nors ji nori būti aktyvi, reikštis, nes yra baigusi gimnaziją, buvo atsiųstas pluoštas žurnalų su prierašu: „Jūs turite būti kantri.“ Tai rodo, kad pati organizacija šios problemos spęsti neturėjo nei jėgų, nei įtakos, bet atsiuntė žurnalą – tarsi proveržį, pasiūlymą. Esą skaityk, gilinkis, gal rasi, kas galėtų padėti. Ar galėjo žurnalas padėti? Iš XXI a. pozicijos sakyčiau, kad negalėjo. Tai rodo, kad ta moteris, baigusi gimnaziją, mokėjusi senovės lotynų, graikų kalbas, neturėjo galimybių būti visuomeniška. Keistis turėjo visuomenė. Skyrybų tuo metu Lietuvoje nebuvo ir negalėjo būti. Tai moteriai žodis „kantrybė“ turėjo reikšti – jums parinktas (ne pasirinktas) kelias yra toks. Stiprus buvo ir ideologinis „Moters“ aspektas – M. Galdikienė buvo ne tik Katalikių moterų draugijos (ši buvo didžiausia Lietuvoje – 1939 m. turėjo net 40 000 narių), bet ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos – bažnyčios ramsčio – Centro komiteto narė, tad žurnalu tekanti ideologija formavo skaitytojų savimonę, ypač jei jie paraidžiui tikėjo tuo, kas parašyta.
Pirmasis „Moters“ konkurentas buvo „Naujoji Vaidilutė“, aktyvios visuomenininkės Felicijos Bortkevičienės leistame „Lietuvos ūkininke“ buvo moterims skirta skiltis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė stengėsi, kad ją rašytų pačios moterys, keltų problemas, bet į atskirą leidinį ši skiltis neišaugo, 4-ąjį dešimtmetį atsirado „Šeimininkė“, tą patį dešimtmetį trejus metus leidiniui „Moterų balsas“ vadovavo moterų teisėmis itin rūpinusis Liuda Purėnienė. Vis dėlto „Moters“ žurnalas, palaikomas tiek partijos, tiek didžiausios moterų organizacijos, turėjo nepalyginti visapusiškesnę įtaką.
Jūsų minėtos moterys ir daugybė kitų visuomenininkių XX a. pradžioje aktyviai dalyvavo tautiniame judėjime, kovojo dėl lyčių lygybės. Vis dėlto tarp Vasario 16-osios akto signatarų moterų nebuvo. Kodėl?
Oficialiai nuo 1908 m. veikusi Lietuvos katalikių moterų draugija – leidimą steigti ją suteikė Rusijos valdžia – dirbo labai aktyviai. Su Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontiene turėjome viešą diskusiją, ar 2006-aisiais reikia švęsti moterų balsavimo teisės suteikimo šimtmetį. Ji buvo už, aš – prieš. Esmė ta, kad galimybių įteisinti 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimą, kuriame rašoma, kad kai bus atkurta Lietuvos valstybė, Lietuvos Seimas turės būti išrinktas laisvu lygiu slaptu balsavimu, nebuvo, nes tuo metu buvome okupuoti Rusijos. Kitas momentas – 1917-ųjų gegužės ir birželio mėnesiai, Pirmasis pasaulinis karas. Visų į Rusiją emigravusių lietuvių išrinktas Petrapilio Seimas, spręsdamas Lietuvos ateitį, pakartoja, kad ji turi būti demokratinė, turėti lygias galimybes balsuoti. Tų pačių metų rugsėjį įvyksta trečiasis veiksmas. Į Vilniaus konferenciją susirenka 240 delegatų, juos Oberosto valdžia leido sukviesti pasitikėjimo principu – tai reiškia, kad aš kviečiu tam tikrą asmenį ir už jį atsakau prieš vokiečių valdžią. Tarp delegatų nėra nė vienos moters, nors visos aktyvistės Lietuvoje tuo metu buvo, išskyrus dvi moteris. F. Bortkevičienė Stokholme rūpinosi, kaip susigrąžinti karo pradžioje į Švediją iš Prūsijos ištremtus lietuvius, o Ona Mašiotienė buvo Rusijoje. Konferencijos metu draugija pradėjo atakuoti Lietuvos Tarybą – kodėl tarp šios narių nėra moterų, juk jos dirbo, nešiojo nelegalią spaudą, turėjo daraktorines mokyklas, buvo raštingos – pagal XIX a. standartus. Sudaryta komisija aiškinosi, kodėl moterys nebuvo pakviestos. Atsakymas – jų nebuvo įrašęs organizacinis komitetas. Reikėtų turėti galvoje tai, kad Tarybą sudarė 20 išsilavinusių filosofų, teisininkų, advokatų ir t. t. Kuris iš jų nenorėjo būti jos nariu? Nesvarbu, kad ši institucija buvo tarpininkė tarp Oberosto valdžios ir Lietuvos visuomenės. Kai Lietuvos katalikių draugijos narės pradėjo priekaištauti dėl nelygybės, F. Bortkevičienė ragino nusiraminti, esą ši valdžia – tik tarpininkė, o kai bus suformuota įstatymų leidžiamoji, moterų joje jau bus. Bet... 1918 m. pabaigoje prasidėjo Nepriklausomybės karas, ir moterų patekimo į valdžią klausimas buvo pristabdytas. Po metų draugija pareikalavo įtraukti, arba kooptuoti, nors vieną moterį į Tarybą, ši pažadėjo. Netrukus į Seimą buvo pakviesti 6 nariai, tačiau visi jie buvo tautinių mažumų atstovai. Moterys vėl pradėjo kelti šį klausimą, nes, vykstant Nepriklausomybės karui, labai intensyviai dirbo – buvo sukūrusios Moterų komitetą, važinėjo po frontą, maitino karius, mezgė kojines. Darė viską, kad jie galėtų kariauti. Vien ką reiškė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kare sakytos įkvepiančios kalbos... Tautinės mažumos Lietuvai buvo svarbesnės – per jas, tarkim, žydus, siekta paveikti valstybes pripažinti valstybingumą de facto. Kodėl mūsų taip mylimi didžiavyriai negalėjo kooptuoti tuo metu išsilavinusių moterų – iš Stokholmo grįžusios F. Bortkevičienės, vienintelės XX a. pradžioje masonų ložei priklausiusios moters, M. Galdikienės, tuo metu ėjusios gimnazijos direktorės pareigas, atsakyti sunku. Manau, tiesiog bijojo mūsų. Manė, kad moteris gali būti emocinga, neracionali. Bet imkim aplinkines valstybes – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Čekijoje tuo metu buvo ir ministrių, ir diplomačių. Vienintelė Lietuva iki 1922 m. moterų į centrinę valdžią neįsileido. Kita vertus, mūsų šalies keistumas tas, kad savivaldose moterų tada buvo. Jas rinko, jomis pasitikėjo kauniečiai, vilkaviškiečiai. Vadinasi, visuomenei svarbi atrodė ne lytis, o asmenybė. 1917 m. A. Smetona, turėdamas omenyje tokią padėtį, sakė: „Po truputį, po truputį, iš lėto, ne iš karto viskas.“ Pasak jo, moterims skirta filantropija. Jos šioje srityje ir reiškėsi. Ši veikla vėl leidžia prisiminti „Moterį“ ir Katalikių draugiją – ji valdė darželių, mokyklų, kavinių, senelių prieglaudų, moterų įgalinimo įstaigų tinklą.
Tokia yra mūsų istorija, ir nereikia jos perrašyti ar dėl jos verkti. Visuomenė buvo pribrendusi, kad moterys eitų į valdžią, jų buvo stiprių, tačiau tuomečių vyrų sprendimų perspręsti negalime. Jokių dokumentų, kuriuose būtų kas nors sakoma prieš jas, nėra. Kai moterys į Vilniaus konferenciją nuvežė peticiją su 20 000 parašų dėl jų įtraukimo į valstybės valdymą, prezidentas A. Smetona pasakė – kad moterys bus kooptuotos, bet nepasakė – kada. Tai įvyko 1920 m. Steigiamajame Seime moterų jau buvo 5 proc. – palyginti su aplinkinėmis valstybėmis, gana daug.
Kas turėjo įtakos tokiam pokyčiui?
XX a. keitėsi viso pasaulio visuomenė, mes negalime teigti, kad 1920-ieji yra lūžio metai. Ir Lietuvoje visuomenė atsiveria, moterys pradeda mokytis gimnazijose, ne tik būti mamomis, žmonomis. 1922 m. F. Bortkevičienės iniciatyva siūlomas Ligonių kasų įstatymas – siekiama, kad būtų apmokamos motinystės atostogos, kad moterys turėtų teisę išeiti ne 5-ių, o 8-ių savaičių dekretinių atostogų, kad darbdaviams būtų uždrausta atleisti moterį iš darbo dėl nėštumo. Šiuos siūlymus jos pagrindė dviem argumentais. Pirmas – valstybei reikia užtikrinti gimstamumą, antraip ji išnyks, – šį sakinį girdime ir dabar. Antras – mama kūdikiui gali duoti daugiau būdama su juo. Vyrai šį pasiūlymą atmetė dėl dviejų priežasčių. Pirma – moterys tokia padėtimi piktnaudžiaus. Antra – darbdaviai vengs priimti tokias moteris, nes dėl jų gali išaugti išlaidos, – mes tai girdime ir dabar. Galbūt skiriasi tik žodžiai.
Kodėl, Jūsų manymu, šimtmetis mažai ką pakeitė, nors jau tarpukariu prie Konstitucijos kūrimo prisidėjo moterys – jos siūlė priimti lygų vyrų ir moterų darbo apmokestinimą įteisinantį įstatymą, kad vaikų auginimas ir namų ruoša būtų prilyginami vyro darbui biure?
Galbūt pasieksime tai XXIII a., nes visur yra konkurencija, ypač darbo rinkoje. Į šią moterys ilgai nebuvo priimamos, paskui joms leista įsitraukti kaip pigiai darbo jėgai, bet galimybė sulyginti jas su vyrais, kad galėtų būti valstybės vadovėmis, skristi į kosmosą ir t. t., atsirado tik po Antrojo pasaulinio karo, kai įrodė savo gebėjimus. Tiesa, – po 1960-ųjų, nes iškart po karo visuomenei reikėjo grįžti į tradicinius lyčių santykius: vyrui – įsitvirtinti darbe, o moteriai – grįžti į šeimą. Kai gyvenimas ėmė tekėti kaip anksčiau, įvyko proveržis. Ir moterys neprašė leisti mokytis, balsuoti. Jos tai galėjo daryti. Jos sakė: „Pasislink, aš ateinu čia, bet ateinu ne duonos prašyti, ateinu irgi vadovauti, nes gebu tai, tai ir tai.“ Ir dabar mes stumdomės darbo rinkoje. Ir dabar kartais norime pasakyti: „Moterys, neikite į politiką, nes tai labai nešvarus reikalas.“ Ir pagalvojame – gal tikrai nevertėtų, juk kažkas kažką apsuka, susuka. Nors Izraelio pavyzdys rodo, kad moterys yra pačios geriausios derybininkės kariuomenėje. Arba ta pati F. Bortkevičienė. Ji valstybės gyvenime vaidino didžiulį vaidmenį, bet... 1926 m. ji, kaip ir G. Petkevičaitė-Bitė, dalyvavo rinkimuose į prezidentus. Na, nepasisekė. Negalėjo pasisekti, nes visuomenė buvo per daug tradicinė. Šalis ėmė modernėti po 1930-ųjų, bet 6-eri demokratinio laikotarpio metai valstybės gyvenime yra labai mažai. Kūdikis pirmiausia šliaužioja, paskui ropoja, tada vaikšto. Abejoju, ar valstybė tada pradėjo vaikščioti. Arba – 1935-ieji. Apie šį faktą kalbame mažiau, bet tada aukštąjį mokslą baigusios moterys valstybę padavė į Ženevoje esantį Tautų Sąjungos teismą dėl diskriminacijos darbo rinkoje, mat Kaune buvo atleista aukštąjį mokslą baigusi gydytoja vien dėl to, kad į jos vietą planuota paskirti vyrą. Teismas svarstė šį klausimą, bet nepadėjo, nes 1935-aisiais Europą jau krėtė krizė, valdžioje jau – Hitleris, taigi vyko sudėtingesni procesai. Teismo priimtos rezoliucijos išvada, kad Lietuva žengia didelį žingsnį atgal, rodo vertinimą, jog moterų išmetimas iš darbo rinkos yra didžiulis nuostolis valstybei ir visuomenei. 1939-aisiais, tiesa, ne A. Smetona, o vidaus reikalų ministras, kreipiasi į visas moterų organizacijas prašydamas padėti valstybei, – tada labai reikėjo pagalbos kaime higienos klausimais, tvarkyti vaikų darželius. Tai rodo, kad valstybė įvertino moterų indėlį ir kad mes modernėjome. Vis dėlto pačiai valstybei tada buvo likę nedaug.
Valstybės raidos durys buvo uždarytos, bet moterys, sprendžiant iš vaizdinės to laiko medžiagos, regis, žengė pilna koja į priekį, į viešumą…
Moterį traktorininkę vaizduojantys ir panašūs plakatai, aišku, buvo perspaustas reikalas. Vis dėlto turėtume žiūrėti į išsilavinimą. Tarpukariu išsilavinusių miestiečių buvo daugiau, o kaimo moterų – labai mažai. Sovietų Sąjunga, regis, 1976 m. pasiekė brandų socializmą ir perėjo prie privalomojo vidurinio švietimo. Tėvai buvo griežtai kontroliuojami, kad vaikas baigtų vidurinę mokyklą. Baigęs 8-ias klases, jis galėjo rinktis technikumą ar universitetą. Aišku, lavinimas buvo ideologizuotas. Vis dėlto mergaitės turėjo visą spektrą galimybių rinktis – galėjo būti architektėmis, inžinierėmis, moterų tarybos, profsąjungos vadovėmis ir t. t. Kitas dalykas – jas visais būdais bandyta stumti iš namų ūkio. Kartais juokiamės iš vadinamųjų chruščiovinių butų, kurių virtuvė – 5 m². N. Chruščiovo ideologija buvo paprasta – kad plėstųsi paslaugų sektorius: visi valgytų valgyklose, kad veiktų skalbyklos, moterys būtų kuo visuomeniškesnės. Didelis visuomenėjimo kelias, bet tokios pasirinkimo laisvės kaip tarpukariu nebuvo dėl vienkryptės ideologijos. Kita vertus, daugeliui žmonių išsilavinimo, karjeros, pasirinkimo galimybės ribotos dėl šeimos praeities. Tai rodo kad ir kalbininkų Antano ir Irenos Smetonų pavyzdys – jiems neleista studijuoti istorijos dėl pavardės. Sistema buvo stipri, istorikus sekė labiau negu kuriuos nors kitus, kiekviename kurse buvo KGB užverbuotų studentų, tai paaiškėdavo skirstant darbo vietas – tokie žmonės gaudavo pačias geriausias.
Kur link nujudėjo visuomenė atkūrus Nepriklausomybę? Ir ar moterims dar liko dėl ko nors kovoti? Kaip tik dabar populiarėja įvairios teorijos, akcentuojančios, kad moterims derėtų grįžti į šeimą…
Kai studentai manęs klausia, kokia dabar yra Lietuvos visuomenė, atsakau, kad – postmoderni, moderni ir gana nemažai tradicinė, antraip kiaušiniais apmėtytų demonstracijų nematytume. Jūsų minėtą problemą apčiuopiau 2009-aisiais stažuodamasi Anglijoje. Mane nustebino ne vienas spaudoje perskaitytas moterų pasvarstymas, esą kodėl kovojama dėl moterų teisių, kas prašo, nes mes norime būti didelės mamos. Šiuo atveju, manau, svarbu atskirti, dėl ko kovojame ir ko iš tikrųjų norime. Siūlymas grįžti į tą laiką, kai viena mama buvo atsakinga už privačią ir viešą erdvę, o tėtis išeidavo uždirbti pinigų, yra regresinis. Nežinau, ar tokia mama gali padaryti įtaką dukrai būti nepriklausomai – finansiškai ir savęs realizacijos požiūriu. Jei vaikai mato mamą keliaujančią pirmyn, ir jie keliaus į priekį. Moterims linkiu turėti didelę savivertę, nes tik tokias gerbs ir kiti. Tada jos turės ką pasakyti drąsiai, matys savo strategiją bent trejus metus į priekį – kodėl ką nors daro ir kas iš to išeis. Kitas dalykas – norėti turėti daugiau nei šiandien. Kalbu ne apie pinigus, nes jie uždirbami ir išleidžiami. Kalbu apie asmenybę: jeigu esu kieno nors pavaldinė, turiu investuoti į save, kad tapčiau darbdave ir atiduočiau kitiems grąžą. Tik taip visuomenė judės į priekį.
Jaunimas apskritai nemato lyčių nelygybės problemos. Jie užaugo laisvėje – žodžio tarimo, veiksmų. Dabar yra galybė galimų modelių: mama verslininkė, mama prezidentė, mama menininkė, mama sportininkė, mama freelancerė. Mama gali būti vieniša ir t. t. Kita vertus, tėtis gali eiti tėvystės atostogų, auginti vaiką. Kalbant apie šeimos projektą, svarbu, kad jis prasidėtų lygiavertiškai. Pora yra du, žmogus nevaikšto su vienu batu. Tai yra pagrindas. Dabar – XXI a., tačiau galvoti, kad vertesnis partneris galbūt tas, kurio geresnis automobilis ar didesnis namas, – tai XX a. pradžios kriterijai. Bet tai nereiškia, kad mūsų sielos yra kartu, tačiau tik sielų bendryste suformuojami šeimos pamatai. Savo studentėms kaip moteriškumo testamentus rekomenduoju dvi knygas – Simone de Beauvoir „Antrąjį lytį“ ir Kaari Utrio „Ievos dukteris“. Perskaičiusios jos stebisi, kad moterys taip engtos. Sakau, kad visa tai buvo visai neseniai. Ir dabar nuvažiavusi į kaimą panašių vaizdų matau. 1932 m. Lietuvos valstybė rėmė Moterų tarybos pirmininkę Vincentą Lozoraitienę, kad ji važiuotų į tarptautinį simpoziumą ir išsiaiškintų, kaip atpažinti smurtą artimoje aplinkoje, kaip su juo kovoti... Įstatymas priimtas 2009 m. Patriarchaliniai santykiai egzistavo 4000 metų prieš Kristų ir dar 2000 metų po jo. Lygiateisiškumą pasiekėme per 100 metų. Dabar svarbiausia tai išlaikyti.
