Šiemet sukanka 125-eri metai, kai gimė Elena Jackevičaitė, o vienintelis interviu su pirmąja Lietuvos teisėja spausdintas šiemet 100 metų švenčiančiame „Moters“ žurnale. Naujiena apie tai, kad ši teisininkė tapo pirmąja teisėja Baltijos šalyse, pasirodė ne tik estų, bet ir pažangiosios Naujosios Zelandijos – ši pirmoji pasaulyje suteikė moterims teisę balsuoti – laikraščiuose. Dar vienas kalendorinis sutapimas – Elena pagal seną kalendorių gimė vasario 18 d., pagal naująjį – kovo pradžioje.
Studijos be ateities
Elena gimė Rokiškio apskrityje, Panemunėlio valsčiuje, bajorų šeimoje, o užaugo dvare, kurį tėvas buvo išlošęs kortomis, tad jis buvo vadinamas božy dar, deja, iki šių dienų jis neišliko. Mergaitė lenkiškai kalbančios šeimos buvo vadinama Hela. Aukštesnįjį mokslą Rygoje, Onos Jastšembskienės moterų gimnazijoje, aukso medaliu baigusi mergina svajojo apie agronomiją, kad žinias galėtų pritaikyti tėviškėje, bet į norimą Maskvos aukštąją mokyklą priimta nebuvo „dėl vietos stokos moterims“. Kadangi Elena buvo padavusi prašymą ir į vieną iš nedaugelio mokyklų, skirtų to laiko carinės Rusijos moterims ir faktiškai teikusioms universitetinį išsilavinimą, vadinamuosius Bestuževo aukštųjų moterų kursus Petrapilyje (dabar – Sankt Peterburgas), 1913 m. ji atsidūrė šios įstaigos Matematikos fakultete. „Matematikos mokslai man nepatiko, stačiai slėgė“, – teigė E. Jackevičaitė interviu „Moters“ žurnalui. Jos draugė, taip pat neapsikentusi matematikos, padavė prašymą pervesti į Juridinį fakultetą. Įkandin šios, matematikos pasimokiusi vos pusantro mėnesio, pasekė ir Elena. „Šiandiena matau, kad tai buvo reikšmingas momentas mano gyvenime (...). Aš niekad anksčiau negalvojau apie juridines studijas. Prieš karą labai mažai buvo galimybių pritaikinti moterims praktiškai tuos mokslus. Todėl aš su savo drauge tais laikais nežinojome, kad vienai iš mūsų teks būti pirmam teisėjui, o kitai, Marei Sienkevičaitei, kaip nesenai sužinojau (man rodos, apie tai buvo rašyta mūsų laikraščiuose), teks būti advokatui Vilniuje, ir kaip man pasakė žymiam advokatui civilinėse bylose. Nežiūrint į tai, kad mano pasirinkimas buvo beveik atsitiktinas, šiandien galiu pasakyti, kad su savo pašaukimu tur būt neprasilenkiau. Taip pat manau, kad mano tėvo pamėgimas įdomautis teismo klausimais, yra iš jo paveldėtas. Kartais jis būdamas teismuos užrašinėdavo advokatų kalbas ir paskui pats vienas jas vertindavo. Pats bylinėtis nemėgo“, – apie savo pašaukimą interviu „Moters“ žurnalui sakė teisėja.
Elenos studijos atskleidžia demokratišką jos tėvų požiūrį. Tarpukario Lietuvoje dažna tiek bajorų, tiek prakutusių valstiečių šeima, finansiškai išgalėdama išmokslinti tik vieną vaiką, mokytis siųsdavo sūnų. Pagrindiniu moters gyvenimo tikslu laikyta „karjera“ šeiminiame gyvenime, tiksliau – tarnystė vyrui. Mokslinti dukteris bijota dėl to, kad jos pasidarys „poniškos“ ir kad šeimai teks išlaikyti išsilavinusią senmergę. Esą mokslus baigusi moteris nedirbs nei žemės ūkio, nei namų darbų, nesusiras tinkamo jaunikio. Taigi daugelio šeimų dukros turėdavo tik pradinį išsilavinimą. Siekti akademinio išsilavinimo galėjo reta, o teisės mokslai buvo laikomi tik vyrų reikalu.
Tai ir turėjo galvoje Elena užsimindama apie praktinį mokslų pritaikymą. Iki 1917 m. bolševikų perversmo teisės mokslus baigusios studentės galėjo tik teikti teisinę pagalbą gyventojams ir tapti vidurinių mokyklų mokytojomis, imperatoriškosios šeimos pritarimu, teisminė veikla (advokato praktika ir teisėjų postai) buvo uždrausta.
Teisėjos kelias
Tiesa, teisės studijas Elena baigė ne Petrapilyje. Pastudijavusi metus, išvyko su mama pailsėti į Vokietiją, Bad Vildungeno kurortą, ten jas užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Per Švediją juodvi grįžo į Petrapilį, iš šio – į tėviškę, bet iš čia šeima buvo priversta bėgti, – taip visi atsidūrė Maskvoje, pas giminaitį. Teisės mokslus mergina tęsė B. Poltorackos aukštuosiuose moterų kursuose, gavo I laipsnio diplomą, o teisininkės karjerą pradėjo tuomečiame Turkestane. Lietuvoje į šią sritį E. Jackevičaitė buvo įsileista kiek vėliau – 1922-aisiais, kai moterims jau galiojo teisė balsuoti, – visateisėmis naujosios Lietuvos valstybės pilietėmis moterys tapo 1918 m. Trejus metus iki tol jai teko dirbti mokytoja Dotnuvos ūkio mokykloje.
„Moters“ žurnalo paprašyta apžvelgti savo karjeros kelią, pašnekovė teigė: „Savo juridinėje karjeroje aš ėjau palaipsniui.“ Pirmiausia ji įsidarbino Kauno apygardos teisme raštininke, po metų tapo kandidate į teismo teisėjus, tai leido jai ruoštis teisėjo egzaminui ir prireikus laikinai eiti teisėjo pareigas, o 1926 m. tapo pirmąja Lietuvoje visateise teisėja ir viena pirmųjų Europoje bei pasaulyje. Karjeros laiptais E. Jackevičaitė dar pakilo 1930 m. „Pono Prezidento aktu Nr. 17 buvau paskirta Marijampolės Apygardos Teismo Nariu“, – sakė ji. Vėliau tame pačiame teisme Elena dirbo Civilinio skyriaus teisėja. Bene dvidešimt metų trukusią įspūdingą teisėjos karjerą sutrikdė sovietų ir nacių okupacijos. Apie E. Jackevičaitės veiklą pirmosios sovietų okupacijos metais (1940–1941 m.) nežinoma, per vokiečių okupaciją (1941–1944 m.) ji dirbo Kauno apygardos teisme – ėjo Civilinio skyriaus teisėjos pareigas. Panašu, kad vėliau ši moteris teisėja nebebuvo paskirta, nes patikimų žinių apie jos veiklą sovietmečiu nėra.
Moterys ir teisė tarpukariu
Atsakymą į „Moters“ žurnalo klausimą, ar, dirbdama šį darbą, jautė ignoravimą dėl to, kad yra moteris, E. Jackevičaitė nutylėjo, bet patikino, kad jei teisininkės pačios nesirūpins savo ateitimi, jų galimybės praktiškai pritaikyti žinias gali sumažėti. Dėl to pati aktyviai prisidėjo prie visuomeninės veiklos už moterų teises – dalyvavo Lietuvos abolicionistų draugijos, siekusios panaikinti prostitucijos reglamentavimą, t. y. uždrausti prostituciją, veikloje; kalbėjo apie ištekėjusių moterų teisinį suvaržymą, tačiau pripažino, kad suderinti šeimą ir karjerą sudėtinga ir kad tai išspręsti reikės ateityje. Lietuvos moterų tarybos organizacinio komiteto narė, o nuo 1929 m. – ir šios tarybos valdybos narė neabejojo, kad moterims teisininko profesija tinka. „Čia sprendžiama bylos abiejų lyčių, ir moterys parodo daug rūpestingumo dėl teisingo ir teisėto bylos išsprendimo“, – teigė Elena 1932 m. spausdintame interviu. Į klausimą, ar toks darbas nesukietina moters širdies, atsakė: „Teisme maža vietos sentimentalizmui, bet širdies jautrumą labai galima pritaikyti. Teismo darbas yra sulaužytų teisių atstatymas, kuris auklėja protą ir valią visuomenės narių santykiuose.“
Moterys ir teisė iki dabar
E. Jackevičaitės dėka moterys tapo neatskiriama mūsų šalies teismų dalimi: 2018 m. moterų teisėjų buvo 726-ios, o vyrų – 259. Pasak ilgametės žurnalo „Moteris“ bendraautorės Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatės, socialinių mokslų (teisės) daktarės Zitos Šličytės, padėtis šiuo atžvilgiu teisės srityje ėmė keistis tik 8-ąjį–9-ąjį dešimtmečiais. E. Jackevičaitės profesinės veiklos laikotarpiu teisininkių buvo nedaug. „Teisėja – ji vienintelė. 1933 m. rugsėjo 15 d. paskelbtame 212 Lietuvos advokatų sąraše aptikau tik 6 Kaune dirbusias moteris. Tai – Stanislava Čerkauskaitė, Ona Kairienė, Antanina Kutkauskienė, Birutė Novickienė, Liuda Purėnienė ir Elena Reisonienė. Dar viena advokatė Adelė Vosyliūtė dirbo Marijampolėje. Taigi – vos 3 procentai! Klaipėdos krašte to meto advokatų ir notarų sąraše moterų pavardžių apskritai nėra. O pagal 1939 m. Lietuvos advokatų tarybos apyskaitoje paskelbtą sąrašą, Vilniuje šį darbą dirbo vienintelė moteris E. Jackevičaitės minėta Marija Digrienė“, – teigia teisininkė.
Pati Z. Šličytė į teisę pasuko po to, kai suvokė, kad teks būti Komunistų partijos parankine ir rašyti, ką pageidaus valdžia, – iš pradžių moteris norėjo rinktis žurnalistiką ir prieš studijas dvejus metus dirbo Tauragės laikraštyje. „Man buvo 19 metų, pasibaisėjau tuo, kad visą gyvenimą teks būti partijos pastumdėle, – pasakoja pašnekovė. – Tiesa, kaip ir Komunistų partija, taip ir Vilniaus universiteto Teisės fakultetas sovietmečiu buvo vyrų zona. Teisės disciplinų paskaitas skaitė tik vyrai. Mokslo laipsnius turinčios moterys konkursuose dėstytojų pareigoms užimti net nedalyvaudavo, nes žinojo, kad fakultetas yra, pasak tuomet sklandžiusios frazės, „vyriška pirtis, kurioje moterims maudytis draudžiama“. Neoficialiai net stojančių merginų skaičius buvo ribojamas, – jų priimama maždaug penktadalis.“
Z. Šličytė tvirtina, kad per 42-ejus savo darbo metus pati diskriminaciją patyrė ne dėl lyties. „Mano tėvas su frontu 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos, gyveno ir mirė Škotijoje. Tad kai baigiau teisę, man durys dirbti teisėja, prokurore, tardytoja buvo užvertos. Mane pakvietė į advokatūrą. Vis dėlto baudžiamųjų bylų, kurių parengtinį tardymą atliko KGB tardytojai, advokate dirbti negalėjau, tarkim, neprileido net prie tokios, kai buvo teisiamas vienas lietuvis žvejys, nelegaliai sugautomis žuvimis prekiavęs prie Afrikos krantų. Būdavo – žmonės kreipiasi į mane, bet prie kai kurių bylų nesu prileidžiama. Kai 1989 m. daugiau negu 200 įvairių organizacijų iškėlė mane kandidate į Sovietų Sąjungos liaudies deputatus, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui oponuojančios organizacijos „Jedinstvo“ nariai piktinosi, kad liaudies deputate siūloma „liaudies priešo duktė“. Ar „liaudies priešo duktė“ gali dirbti advokate, buvo rimtai svarstoma vienos profesinės atestacijos metu. Tiesa, advokatų profesinė bendruomenė manęs dėl to nediskriminavo. Gyvenime taip susiklosto, galbūt kiekvienam yra iš aukščiau paskirta programa, kas būsi, ką veiksi“, – apie savo profesinę karjerą pasakoja Z. Šličytė.
Kaip TSRS liaudies deputatė, kovojanti už tai, kad Lietuvos aneksavimo faktą liudijančios sutartys būtų pripažintos negaliojančiomis, teisininkė susilaukė dar vienos jedinstvininkų priekabės – buvo apkaltinta, kad organizavo Klaipėdoje patrankos nugriovimą. „Patranką dažais apipurškė jaunalietuvininkai, aš tuo metu buvau Maskvoje. Be abejo, militaristiniams atributams – ne vieta miesto centre, tik reikia pasakyti, kad Persitvarkymo Sąjūdžio tikslas buvo iki Nepriklausomybės eiti teisiniu keliu, kad sovietai neturėtų pagrindo prikišti, jog mes – ekstremistai“, – tvirtina moteris. Per pirmąjį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingą Klaipėdoje 1988 m. birželio mėnesį prie dabartinio „Grigeo“ Z. Šličytė daugiausia kalbėjo apie aplinkos užterštumą. „Lietuva sovietų laikais buvo laikoma užterščiausia šalimi. Jau tada mokslininkai kalbėjo, kad Kuršių mariose pagaunama žuvų su dvigubomis žiaunomis. Sąjūdžio veiklos pradžioje dar bijota kalbėti apie nepriklausomybę, tad kalbėjome apie to meto negeroves. Taip stengėmės atkreipti dėmesį į sistemos blogį“, – pasakoja moteris.
Grįždama prie lygiateisiškumo teisinėje sistemoje temos Z. Šličytė pateikia pavyzdį – 1967-aisiais ji į advokatų sąrašą buvo įrašyta 137-uoju numeriu, o dabar advokatų bei jų padėjėjų yra per 3000, tarp šių – daug moterų. „Dabar jos dirba teisėjomis, prokurorėmis, advokatėmis, tyrėjomis, o notariatai – tikras moteriškas teisininkų bendruomenės žvaigždynas. Ir pasitikėjimas notarais siekia rekordines aukštumas“, – teigia pašnekovė. Kalbėdama apie lygių vyrų ir moterų teisių padėtį prie atkurtos Lietuvos Konstitucijos kūrimo prisidėjusi teisininkė tvirtina, kad teisiniu atžvilgiu padėtis yra gera: įteisintos tėvystės atostogos, atsakomybė už smurtą artimoje aplinkoje, vis dėlto tam tikruose socialiniuose sluoksniuose patriarchalinė tradicija gaji. „Mano kaimynas, naudojantis fizinį smurtą prieš žmoną, yra sakęs: „Nebūtų Grybauskaitė prezidentė, man nereikėtų po policijas vaikščioti.“ 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Organizacijos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija skelbia, kad visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis, vis dėlto teisėkūros keliai ir klystkeliai rodo, kaip giliai slypi istorinės inercijos nulemta abejonė, ar tikrai moteris yra toks pat žmogus, kaip ir vyras. Mąstymas keičiasi sunkiai.“
