Prieš porą metų Jokūbo Laukaičio apie Lietuvą sukurtas filmukas su grotažyme „šaltibarščiai“ apskriejo visą pasaulį ir „Youtube“ kanale „Jacob Laukaitis“ sulaukė daugiau nei 1 mln. peržiūrų. Jis sako iki šiol sulaukiantis padėkų iš įvairiuose pasaulio kraštuose – Europoje, Australijoje, Afrikoje ir Amerikoje gyvenančių žmonių, kurie, paskatinti šio filmo, atvyko į Lietuvą. Ir ne tik pasisvečiuoti, bet ir studijuoti ar ilgėliau pagyventi. Nenuostabu, kad už šį filmą 2018 m. Jokūbas pelnė „Globalios Lietuvos“ apdovanojimą. „Norėjosi atiduoti duoklę savo šaliai, padaryti tokį darbą, kuriuos didžiuočiausi“, – sako jis. Pernai pasirodė dar vienas J. Laukaičio kurtas filmas. Šįsyk – skirtas Vilniui. Šiuo metu jis yra peržiūrėtas jau daugiau kaip ketvirtį milijono kartų.
Jokūbai, kaip vertinate tai, kad „#šaltibarščiai“ sulaukė daugiau kaip 1 mln. peržiūrų? Ar, palyginti su kitomis Jūsų pristatytomis šalimis, tai yra daug?
Viskas, kas yra daugiau kaip milijonas, – gerai. Esu sukūręs filmukų, kurių vienas sulaukė maždaug 15 milijonų peržiūrų, bet negali lyginti Lietuvos su Šiaurės Korėja, Sirija ar Iraku. Lietuva nėra karšta tema, bet šis filmas yra bene populiariausias iš visų, kuriais pristatoma mūsų šalis. Norėjau padaryti jos vizitinę kortelę. Kūrėme pusę metų, savo lėšomis. Mums jis kainavo apie 6 tūkstančius eurų, bet tikiu, kad Lietuva iš to turėjo šimtą kartų daugiau naudos. Antrąjį filmą finansavo agentūra „Go Vilnius“. Man labai patinka tai, ką jie daro, ta jų „G taško“ ir kitos originalios idėjos. Abiejuose filmuose stengėmės išlaikyti balansą tarp istoriškumo ir šiuolaikiškumo, rimtumo ir lengvumo. Manau, mums pavyko, jei sulaukėme tiek atgarsių. Ir ne tik iš užsieniečių. Pasirodo, nemažai svetur gyvenančių ar po pasaulį keliaujančių lietuvių mano filmus naudoja kaip geriausią būdą supažindinti žmones su Lietuva.
Papasakokite, ką reiškia užrašas „Explorior“ ant Jūsų marškinėlių?
Tai – mano sugalvotas terminas. Angliškas žodis „explorer“ reiškia „tyrinėtojas“, o mano sugalvotas terminas „Explorior“ apima kur kas daugiau. Tai yra žmogus, kuris gyvena taip, kaip nori – atviromis akimis, smalsiai, nesitaikstydamas su primestais stereotipais, imdamas iš gyvenimo viską, ką šis gali duoti. Jis yra atviras ir nuoširdus, nes žino, kad vieną dieną mirs. Toks savotiškas Mažasis princas. Norėčiau būti panašus į jį. Kai kūriau platformą „Explorio“, tikėjausi padaryti kažką panašaus į „TripAdvisor“. Norėjome suburti žmones, kurie keliautų po visą pasaulį, aprašytų savo patirtį ir taip užsidirbtų. Projektas dėl tam tikrų priežasčių nepavyko, patyriau nemažų nuostolių, bet pavadinimas liko, jį naudoju savo jutubo kanale, internetinei drabužių parduotuvei pavadinti ir pan.
Jūs, net ir vienas keliaudamas, pasiekiate nemažą auditoriją. Jūsų kelionių kanalas turi beveik pusę milijono prenumeratorių.
Save kaip kelionių filmukų kūrėją atradau atsitiktinai. Pirmuosius filmus sukūriau tenorėdamas pasidalyti įspūdžiais su šeima ir draugais, bet pastaraisiais metais pradėjau iš to ir uždirbti. Mano kanalas šiuo metu yra tarp 100 geriausių „Youtube“ kelionių kanalų, per mėnesį sulaukia nuo 1,5 iki 3 milijonų peržiūrų, tai yra tikrai daug. Dabar esame užsibrėžę patekti tarp 20 ar net 10 geriausiųjų. Iš to galima visai neblogai išgyventi. Uždirbi iš reklamos, gali gauti užsakymų iš įvairių turizmo agentūrų. Svarbiausia yra tai, kad dabar galiu ne tik daryti tai, kas man patinka, bet ir įkvėpti taip gyventi kitus žmones. Esu aplankęs apie 80 šalių, kai kuriose jų buvau 5–10 kartų, taigi pažinau pakankamai gerai. Ir kuo daugiau keliauju, tuo labiau stiprėja mano ryšys su Lietuva.
Visai kaip Jūsų mėgstamas Mažasis princas. Jis taip pat turėjo apkeliauti ne vieną planetą, kad suprastų, kokia jam brangi yra toji maža gimtoji planeta su vos viena rože ir viena avimi.
Man nuostabiausias dalykas Lietuvoje yra žmonės. Daug kas sako, kad esame negatyvūs, uždari, dejuojantys. Neslėpsiu, pasitaiko ir man nekokios bendravimo patirties, bet dauguma žmonių, su kuriais tenka susidurti, yra nuostabūs. Kadangi esame maža šalis, neįsivaizduojame, kad esame patys svarbiausi visame pasaulyje. Tai skatina mus domėtis kitomis kultūromis, keliauti, ugdo visapusį požiūrį, toleranciją. Man labai patinka mūsų tikrumas ir nuoširdumas. Jei aš susitinku su draugu ir paklausiu, kaip laikosi, jis gali man atsakyti: „Žiauriai blogai.“ Mes tai aptarsim, pasijuoksim. Kur nors Amerikoje, nesvarbu, kas nutiktų – ar kas nors mirė, ar namas sudegė, jie vis tiek tau žvaliai atsakys: „Amazing!“ Azijoje žmonės nenori sakyti tiesos bijodami įžeisti. Kad ir ką jie manys apie tave ar tavo darbą, visada linksės ir su viskuo sutiks. Taip negauni natūralaus grįžtamojo ryšio, o kaip be jo suprasi tiesą apie save? Mūsų regione, tarkim, Lenkijoje, Rusijoje, žmonės yra taip pat nuoširdūs ir atviri, bet mes ne tokie familiarūs, kaip, tarkim, rusai. Manau, esame puikus balansas tarp Šiaurės, Vakarų ir Rytų. Esame gana nuoširdūs, tikri, kartu, kai reikia, gebame išlaikyti distanciją, nesikišti. Nesame pernelyg emocingi, bet pakankamai šilti, draugiški.
Ar tikrai būtina apvažiuoti visą pasaulį, kad suvoktum, jog laimingiausias esi savo namuose?
Aplankytos šalys, pinigai, pasiekimai – visa tai yra niekis, laimės jausmas kyla iš vidaus. To, kuris niekur neišvykdamas gyvena savo kaime, gyvenimas gali būti dar įdomesnis, nes tuomet daug dalykų vyksta viduje. Manau, kad dalis nuolat keliaujančių žmonių nuo kažko bėga – savo problemų ar nuobodulio. Pakeitus vietą, naujų įspūdžių euforija nustumia visas blogas mintis, bet paskui apsipranti ir vėl pradedi dairytis kitos kelionės. Priklausomybė nuo kelionių gali būti tokia pat, kaip ir nuo alkoholio ar narkotikų. Tau reikia vis naujos dozės. Jei sutari su savimi, gali ilgai išbūti vienoje vietoje. Šiek tiek pavydžiu žmonėms, kurie nieko nenori keisti, tai reiškia, kad jie yra laimingi. Tiesą sakant, jau seniai taip ilgai esu buvęs Lietuvoje, kaip dabar, – net 1,5 mėnesio! Tai labai įdomus procesas, medituoju, mąstau, susitikinėju su draugais, bet jaučiu, kaip pradedu užsigrūzinti. Suprasčiau, jei išgyvenčiau dėl kokių nors realiai egzistuojančių problemų, bet dabar matau, kad bandau kurti problemas, nors jų nėra. Sakykit, ką norit, bet tas saulės trūkumas ir amžinai pilkas dangus išties veikia psichiką.
Sakoma – paversk hobį darbu ir tau nereikės dirbti nė dienos. Tai tiesa?
Ne visada. Savo pirmą verslą pradėjau būdamas 15-os metų. Labai mėgau skaityti knygas, tad nutariau imtis knygų leidybos verslo. Nemanau, kad tai yra išmintinga. Tai, kad mėgsti valgyti bandeles, nebūtinai reiškia, kad gebėsi valdyti kepyklą. Su vyresniu verslo partneriu turėjome dvi kompanijas. Viena buvo maža knygų leidyklėlė, leidome užsienio autorių knygas apie verslą, o kita – elektroninė knygų parduotuvė, joje pardavinėjome savo ir kitų leidėjų knygas. Pastarosios veiklos grąža buvo nulinė – kiek uždirbdavome, tiek išleisdavome, o knygų leidyba sekėsi visai neblogai. Po 9 mėnesių sėkmingai pardaviau savo akcijų dalį partneriui ir nutariau, kad Lietuvoje su fiziniais produktais nebenorėčiau nieko daryti, tad pasukau į internetą. Užsiėmiau 5 ar 6 internetiniais verslais. Buvome sukūrę receptų tinklapį, elektroninę parduotuvę, socialinių tinklų agentūrą, padėjome tvarkyti įmonių puslapius. Apie 70 proc. verslų buvo nesėkmingi, bet tai yra normalu. O kiti važiuoja toliau.
Tuo metu dar mokėtės mokykloje?
Taip, Vilniaus licėjuje. Manau, tai yra pati geriausia mokykla Lietuvoje, bet vis tiek norėjau jį mesti. Kodėl? Nes manau, kad vidurinis išsilavinimas reikalingas tiems, kurie ketina siekti aukštojo mokslo, mokykloje visa sutelkta į tai, kaip kuo geriau išlaikyti egzaminus. O aš tikrai žinojau, kad nestudijuosiu. Manau, verslas – ne medicina ar teisė, pamatinių žinių tokiu atveju turėti nebūtina. Verslą gali studijuoti savarankiškai. Ir mokyklos nebaigęs, gali tapti multimilijardieriumi. Tiesa, licėjų baigiau. Už tai esu dėkingas jo direktoriui Sauliui Jurkevičiui, pasiūliusiam mokytis eksternu. Įdomiausia yra tai, kad kai pradėjau užduotis daryti savarankiškai, mano rezultatai netgi pagerėjo. Mokiausi trumpiau, bet efektyviau. Puikiai išlaikiau egzaminus, bet į universitetą nestojau.
Ar tėvai nieko nesakė dėl tokio Jūsų pasirinkimo? Juk jų kartai išsilavinimas atrodo didelė vertybė.
Ir man tai atrodo vertybė, tik nemanau, kad universitetas garantuoja išsilavinimą. Turi žinoti, ko sieki. Mano sesuo studijavo Kembridžo, Edinburgo universitetuose, o dabar doktorantūrą – Berklio universitete (JAV). Aš pasirinkau kitą kelią. O su tėvais pyktis pradėjau dar anksčiau. Vaikystėje 8-erius metus lankiau sportinius šokius ir buvau pasiekęs neblogų rezultatų, Lietuvos konkursuose su partnere užimdavome pirmąsias vietas, pasaulyje buvome keturiolikti. Sulaukęs 15-os metų, jau galėjau vesti pamokas ir gerai uždirbti. Karjera buvo garantuota ir labai aiški nes sportiniai šokiai – brangus sportas. Bet kas yra šokėjas? Linksmintojas. Nemačiau tai darydamas daug prasmės. Mano tėvai bijojo, kad išsibarstysiu, nes visada buvau toks vaikas, kuriam labai greitai viskas atsibosdavo. Tai, kad sportinius šokius lankiau taip ilgai, jiems teikė vilčių, kad pagaliau radau savo tikrąjį kelią. Palaikyti mane tėvai pradėjo tik tuomet, kai pamatė, kad man verslas – ne žaidimas. Didžiausias mano verslo projektas buvo internetinių kuponų platinimo įmonė. Mums puikiai sekėsi. Trejus metus iš eilės su komanda galėjome sau leisti mėnesiui išsinuomoti kokią nors prašmatnią vilą Azijoje – Tailande ar Balyje. Ten gyvendavome ir dirbdavome. Apmokėta buvo viskas – maistas, jachtos, pramogos. Bet prieš 1,5 metų šį verslą pardaviau.
Kodėl? Gal saugumas ir stabili sėkmė Jums yra pernelyg nuobodūs?
Tai užmigdo. Tada prireikia stiprių sukrėtimų, kad susipurtytum ir suprastum, kas svarbu. Prieš 2,5 metų Tailande patekau į žiaurią automobilių avariją. Važiavau motoroleriu ir į mane kaktomuša atsitrenkė girtas žmogus. Mūsų motorolerių priekiai nuo smūgio pakilo, susimontavo ir liko stovėti. Iš paskos motoroleriu važiavęs draugas pasakojo, kad pribėgęs pamatė mane gulintį kraujo ir degtinės baloje (ją vežėsi avarijos kaltininkas su draugu), aplink mėtėsi butelių šukės ir motorolerių detalės, o aš nerodžiau jokių gyvybės ženklų. Draugas pamanė, kad tikrai žuvau. Atsipirkau išnarintu žandikauliu, sudaužytu veidu ir išmuštais dantimis. Trenkiausi galva į motorolerį, nedaug trūko, kad būčiau nusilaužęs kaklą. Tai buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. Kai tai nutinka, nustoji galvoti apie laikus, eurus arba apie tai, kas ką apie tave galvoja. Galvoji apie savo šeimą ir mylimus žmones. Ir apie tai, kad galėjai mirti. Visi mes mirsim, ir aš labai tuo džiaugiuosi, mirtis man yra didžiausia motyvacija gyventi. Nes jei būtum nemirtingas, negalėtum džiaugtis tuo, ką turi. 30 savo gyvenimo metų praleistum bukai spoksodamas televizorių, o paskui – gal dar 3000 metų, nes žinotum, kad niekas niekur nedings, visada spėsi tuo pasinaudoti. Kai žinai, kad mirsi, kiekviena minutė pasidaro brangi ir nenori jos barstyti niekams. Kiekvieną sekundę pasaulyje miršta žmogus ir kažkurią sekundę mirsi tu. Aš atėjau su niekuo ir išeisiu su niekuo, todėl niekuo nerizikuoju. Jaučiuosi saugus, nes žinau, kad neturiu ko prarasti, išskyrus savo gyvenimą, o šį vis tiek anksčiau ar vėliau prarasiu. Po avarijos pradėjau galvoti, ar tikrai norėčiau savo gyvenimą praleisti pardavinėdamas kuponus. Tai buvo pelningas verslas, bet tokius internetinius nuolaidų kuponus gali platinti bet kas. Dirbti tik dėl pinigų? Jie laimės nesuteikia. Pasidžiaugi kokią valandą, ne ilgiau. Dauguma mano draugų yra laisvi žmonės – mes niekada nesame dirbę samdomo darbo, neturėjome bosų, nemėgstame kontrolės. Mes siekėme visiškos finansinės laisvės ir nepriklausomybės, ją ir turim. Dabar kai kurie mūsų turi daugiau pinigų, nei gali išleisti, bet mes nesam laimingesni nei tuomet, kai nieko neturėjom. Mūsų kardai buvo sulūžę, batai – su skylėm, bet mes ėjom, kovojom, kažko siekėm. Kai atsiranda komfortas, pradeda kilti visokių kvailų minčių, ką daryti toliau, ar išvis verta ką nors daryti... Kai gali turėti viską, nesinori nieko. Jimas Carrey yra labai gerai pasakęs: „Norėčiau, kad visi žmonės bent mėnesį pabūtų labai garsūs ir labai turtingi. Vien tam, kad suvoktų, jog neverta to siekti.“ Aš batus perku kartą per 1,5 metų ir nešioju, iki visiškai sunešioju. Kam pirkti naujus, jei tie, kuriuos turi, puikiai atlieka savo funkcijas? Kartais sakoma, kad pinigai suteikia galią daryti gerus darbus, bet gali tai daryti ir neturėdamas pinigų, pavyzdžiui, savanoriaudamas. Pinigai man svarbūs tik tiek, kiek suteikia laisvės. Dar būdamas 15-os metų pažadėjau sau, kad niekada nedirbsiu samdomo darbo, nes nemėgstu, kai man kažkas nurodinėja, ką daryti. Dėl to ir mokykla man buvo tikra katorga. Nemėgstu, kai mane įstato į rėmus ir siuntinėja kaip kokią daržovę fabrike nuo vieno konvejerio prie kito.
Kaip užaugote toks anarchistas?
Nes visada žinojau, kad mirsiu. Su mirtimi esu susidūręs ne kartą. Aš gimiau per anksti. Gimęs turėjau kažkokį neįgalumą, nereagavau į aplinką. Tėvai atrado netradicinės medicinos gydytoją, kuris mane pastatė ant kojų. Kai buvau šešerių, auklė man netyčia sugirdė mirtiną dozę vaistų. Atsidūriau reanimacijos palatoje. Gydytojas sakė, kad turbūt neišgyvensiu ir pasiūlė tėvams, jei tiki Dievu, melstis. Jie meldėsi tris dienas, aš išgyvenau. Būdamas 7-erių įkritau į 15 metrų gylio šulinį. Viešėdamas kaime ėjau link šulinio ieškoti atsigerti, leisdamas žemyn kibirą pasilenkiau per rentinį pažiūrėti, kur jis, persisvėriau ir įkritau. Buvo labai tamsu, gilu ir šalta. Laimė, buvau apvilktas neperšlampamu kombinezonu, kuris išsipūtė ir kurį laiką laikė mane virš vandens. Paskui įsikibau į kažkokį vamzdį sienoje ir prasilaikiau taip apie valandą, kol mane rado ir ištraukė.
Dabar pagaliau darote tai, kas atrodo prasminga? Kaip atradote keliones?
Iš pradžių keliavau tik savo malonumui. Maniau, jei pradėsiu tai filmuoti ir fotografuoti, negalėsiu išgyventi visko čia ir dabar. Iš esmės taip ir yra. Manau, kad išmanusis telefonas yra vienas blogiausių žmonijos išradimų. Norėčiau išmokti gyventi be jo. Aišku, jei esi labai stiprus žmogus, gali jį naudoti tik būtinais atvejais – kai reikia užsakyti viešbutį ar pasiklydus surasti kelią, bet mūsų kartos žmonėms nešiotis jį su savimi ir jo neišsitraukti, vos atsiradus nieko neveikimo pauzei, būtų tas pat, kaip palikti nuo alkoholio priklausomą žmogų su alaus pilnu šaldytuvu ir tikėtis, kad jis jo negers. Važiuodamas į miestą pramogauti ar susitikti su draugais, stengiuosi neimti telefono, iš anksto susitariu, kurią valandą ir kur susitiksim. Ironiška, kad sakau tai, nors pats gyvenu iš socialinių tinklų. Guodžiuosi tuo, kad jutubas yra kitoks nei feisbukas, instagramas ar tviteris. Jame nesi bombarduojamas tau nereikalinga informacija, jame ieškai konkretaus turinio. Šiame kanale esu radęs daug puikių dalykų – nuo verslo seminarų ir istorinės dokumentikos iki stalo teniso ar šachmatų pamokų. Šiuolaikinio žmogaus problema yra per didelis pasirinkimo meniu. Mes galim turėti viską, todėl mums visada per mažai. Jei ką nors iš to meniu išsirenkam, nuolat abejojam, ar pasirinkom teisingai, atrodo, kad patiekalas kito žmogaus lėkštėje yra skanesnis.
Gal galėtumėte kaip tikras kelionių gurmanas supažindinti ir mus su geriausiais bei prasčiausiais „patiekalais“ iš savo kelionių meniu?
Nerekomenduočiau vykti į Maroką. Tai – labai turistų sugadinta šalis. Atrodo, kad vietos žmonėms tu esi tik vaikščiojanti piniginė. Taip ir matai, kaip jų akyse sukasi skaitliukai. Dar nepatiko Šiaurės Korėja. Norėjau pamatyti tą aplinką, kurioje augo mano tėvai ir seneliai, bet gailiuosi, kad važiavau, nes didžioji dalis pinigų, kuriuos ten išleidi (o išleidi tikrai nemažai) patenka valdžiai į kišenę. Yra daug valstybių į kurias važiuoju, nors man ir nepriimtina jų valdžia. Tarkim, JAV. Bet žinau, kad mano už viešbutį, maistą ar pramogas sumokėti pinigai atitenka vietos žmonėms. Šiaurės Korėjoje yra kitaip. Be to, ir nepamatysi nieko daugiau, ką pamatai internete, nes negali žengti nė žingsnio į šalį. Gerąja prasme į atmintį įstrigusios šalys – Japonija, Taivanas, Naujoji Zelandija, Indonezija, Vietnamas, Omanas, Meksika. Jose įspūdinga ir gamta, ir žmonės. Labai norėčiau grįžti į Meksiką, po ją keliavau 1,5 mėnesio. Netiesa, kad ten pavojinga. Aišku, jei įlįsi į kokainmedžių plantaciją, tikrai nušaus, bet ko ten lįsti? Mes Meksikoje išnuomota mašina nuvažiavom 7 tūkstančius kilometrų, naktimis, per džiungles, ir nieko mums nenutiko. Nebuvo nė vienos situacijos, kad pajustume bent minimalią grėsmę. Labai mėgstu keliauti motociklu. Azijoje be šios transporto priemonės esi kaip be kojų, o išsinuomoti gali vos už 5 dolerius per dieną. Motociklu esu pervažiavęs Taivaną, Indiją, Vietnamą. Pastaroji šalis tobula motociklininkams. Gal kam nors bus netikėta, bet man labai patiko Lenkija. Daug įvairios gamtos: ir kalnai, ir ežerai, daug gražių miestų, o žmonės nuoširdumu panašūs į mus. Kartą pirmą sykį matoma pora, su kuria važiuodamas motociklu susipažinau degalinėje, pakvietė į svečius, pasiūlė nakvynę savo namuose. Kitąsyk nei rusiškai, nei angliškai nekalbanti močiutė, pamačiusi, kad peršlapau, atnešė man sausų anūko drabužių, pavaišino šilta sriuba.
Netikiu, kad apkeliavęs tiek šalių taip ir nepatyrėte nieko ekstremalaus ar nemalonaus?
Viena ekstremalesnių kelionių buvo motociklais per Indiją. Nuvažiavom 8 tūkstančius kilometrų per dulkes, didelį karštį, prasilenkdami su krovininiais automobiliais, įveikėm vieną aukščiausių kelių per kalnus ir sniegynus, ten buvo tikrai pavojinga. Turi pats save saugoti – nekvailioti, nespausti, nebandyti pasirodyti. Važiuok 50 kilometrų per valandą greičiu ir vis tiek nuvažiuosi, o rizika žūti sumažės kelis kartus. Tiesa, tėvams apie pavojingiausius dalykus papasakoju tik po to, kai iš jų išsikapstau. Tėvų santykis su vaikais vis tiek yra ypatingas, racionalumo mažai. Apie kitų vaikus jie gali pasakyti: „Nesijaudink, gal jam reikia daugiau erdvės. Jis jau suaugęs, pats žino, ką daryti“, bet dėl savų vaikų niekada nenustoja jaudintis. Ko gero, kai turėsiu vaikų, elgsiuos taip pat.
Kaip tik bandau įsivaizduoti, kaip įmanoma suderinti tokį gyvenimo būdą ir šeimą.
Norėčiau, kad mano mergina būtų toks žmogus, su kuriuo galėčiau kartu keliauti, sunku būtų išsaugoti ryšį per skaipą. Manau, nuo kokių 30-ies jau būsiu pasirengęs kurti šeimą, tuomet turbūt teks šiek tiek keisti gyvenimą. Aišku, kol vaikai neina į mokyklą, galima keliauti su jais. Pažįstu nemažai tokių šeimų. Kai pradės mokytis, kurį laiką teks įsikurti pastoviai. Bet gal bus galima kelerius metus pagyventi vienoje šalyje, paskui – kitoje, tada – trečioje...
Kur kelsite sparnus dabar?
Sugalvojau labai smagią 6-8 mėnesių kelionę link pietryčių Azijos. Noriu bekeliaudamas padaryti daug gražių dalykų. Praėjusiais metais darėm 2 tokias kampanijas Indijoje. Prikvietėm žmonių ir visą dieną valėm lūšnynus. Sukūrėm apie tai filmuką, jis peržiūrėtas per 200 tūkstančių kartų. Valydamas šiukšlynus pats pasaulio nepakeisi. Jis keičiasi tuomet, kai savo darbu įkvepi kitus. Jei bent dalis filmuką mačiusių žmonių suorganizuos po tokią valymo kampaniją savo šalyje, mūsų planetoje taps kur kas švariau.
