Geidžiamos nuotakos, sumanios turto valdytojos, mecenatės, protestantizmo rėmėjos, menininkės... Istorikai tikrai turi ką papasakoti apie ryškiąsias Radvilaites ir Radvilienes.
Istorikai, kvietę visuomenę pasiklausyti paskaitos apie ryškiausias Renesanso ir baroko laikų Radvilaites ir Radvilienes, kėlė tą patį klausimą: „Kodėl tik Barbora?“
Anot Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesoriaus dr. Deimanto Karvelio, moterų istoriografija yra menka, net jei kalbama apie tokias elitines moteris. Vis dėlto jo paties ir kolegų istorikų profesorės dr. Raimondos Ragauskienės, dr. Jolitos Sarcevičienės, dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, dr. Nelijos Kostinienės, dokt. Eimanto Gudo po kruopelytę surinktos žinios leidžia susidaryti įspūdį, kad Radvilų giminės atstovės buvo išties ryškios ir stiprios asmenybės.
Griežta vedybų politika
„Skaitytojai teneįsižeidžia, bet anuo metu moters vertė buvo jos kraitis. Senųjų papročių negalime matuoti savo laikų mastais. Vertinta, kiek moteris atneš turto, kiek vedybos su ja suteiks politinės įtakos. Radvilos buvo tos srities specialistai. Jie vykdė rūsčią, griežtą politiką – vyrai vesdavo turtingas nuotakas, kurių vertingiausia kraičio dalis buvo žemės valdos. Patys Radvilaitėms kraičio žeme duoti vengdavo. XVI a. pradžioje Radvilos jau turėjo pakankamai aukštų postų, tokių kaip Vilniaus kaštelionai, LDK didieji kancleriai, bet vis dar buvo laikomi išsišokėliais, nuvorišais. Padėtį buvo galima pataisyti didinant savo galią ir įtaką tuokiantis su įtakingų giminių atstovėmis“, – pasakojo D. Jokūbaitis.
Nuo XV a. pabaigos Radvilos pradėjo tuoktis su garsiausių Lietuvos ir Lenkijos dinastijų – Goštautų, Pacų, Tiškevičių, Sapiegų, Šidloveckių, Liubomirskių – atstovais.
Eimantas Gudas Valdovų rūmuose vykusiame kultūros vakare pasakojo, kad savo politiką giminė vykdė mažiausiai trimis kryptimis, kad susisietų su kitomis galingomis dinastijomis Lietuvoje, Lenkijoje ir visoje Vakarų Europoje. Pirmiausia tuokėsi su kaimyninių, pusiau priklausomų teritorijų atstovais – Kuršo, Moldavijos kunigaikščiais. XVII a. prasidėjo tradicija tuoktis su Šventosios Romos imperijos kunigaikščių atstovais. Taip per du amžius giminėje atsirado vokiško, itališko, graikiško kraujo. Nuo XV a. iki XVIII a. pabaigos Radvilos sudarė 150 santuokų, dešimt iš jų – su suverenių Europos dinastijų atstovais.
Bėgant amžiams sukaupta daug turto, įgyta žemių ir dvarų. Gerai žinoma XVI a. istorija apie Chodkevičių ir Radvilų kivirčą dėl Sofijos Olelkaitės, kuris vos nevirto brolžudišku karu. Po tėvų ir brolių mirties mergina paveldėjo Slucko-Kopyliaus kunigaikštystę ir tapo turtingiausia Lietuvos nuotaka. Sofija buvo pažadėta Radviloms, bet, šiems susipykus su Chodkevičiais dėl Kopės dvaro, pastarieji nusprendė vestuves išardyti. Konfliktui įsisiūbavus, abi giminės ėmė ginkluotis, bet galiausiai sutarė, kad Sofija vis dėlto atiteks Jonušui Radvilai. Sofija Olelkaitė Radvilienė giminei atnešė septynias pilis, trisdešimt du palivarkus, 200 tūkstančių hektarų žemės. XVIII a. Radvilos buvo pati turtingiausia Europoje nemonarchinė dinastija – turėjo apie milijoną hektarų žemės.
Na, o kaipgi Barbora? Juk ji nebuvo lygi Žygimantui Augustui. Yra nemažai duomenų, rodančių, kad juodu siejo jausmai, bet prof. dr. Deimantas Karvelis mano, jog Barbora būtų likusi dvaro favorite, jei ne Radvila Juodasis ir Radvila Rudasis. „Tiems vyrams reikia padėkoti už šią santuoką“, – sakė profesorius. Romanas iškilo į viešumą dar nemirus Žygimanto Augusto pirmajai žmonai, tad Radvilos nusprendė verčiau gelbėti garbę ir privertė Žygimantą Augustą vesti.
„Jų meilė tikrai buvo reali, o kuris kurį labiau mylėjo, nepamatuosime. Barbora tikrai turėjo kažką išskirtina, kad krito Žygimantui Augustui į akį, nes jis buvo anų laikų alfa patinas, – šypsojosi meno istorikas D. Jokūbaitis. – Iš tėvo buvo paveldėjęs lenkiškai lietuvišką lėtumą bei ramumą, o iš italės motinos – aistrą gyventi.“
D. Jokūbaitis sako dažnai sulaukiantis klausimo, ar Radvilų laikais būta neištikimybės. „Radvilos dėl tokio dalyko nesiskyrė, nes neapsimokėjo – tik gėdos prisidarysi, o naudos jokios. Nepamirškime, kad gyvenimas anuomet nebuvo toks kaip dabar, kai šeima metų metus gyvena viename bute ir kone viską daro kartu. Vyrams reikėjo vykti į karo žygius, tvarkyti valstybės reikalus, todėl vyras ir žmona kartu būdavo minimaliai, todėl neištikimybės faktų niekas per daug nesureikšmindavo.“
Pirmoji reikšminga santuoka
Kaip sakė istorikas D. Jokūbaitis, veikiausiai pirmoji moteris, kuri pakylėjo Radvilas į aukštesnį lygį, buvo Ona Radvilaitė (1476–1522 m.). Ji buvo ištekėjusi už Mazovijos kunigaikščio Konrado III. Kunigaikščio titulas tuo metu buvo aukščiausias po karaliaus, tad šio garbės vardo troško visi Lietuvos didikai, bet gauti galėjo retas. Onos brolis Mikalojus Radvila II buvo pagerbtas ypatingai – 1518 m. imperatorius Maksimilijonas I jam suteikė Šventosios Romos imperijos kunigaikščio privilegiją.
Savaime suprantama, Lietuvos didysis maršalka, Vilniaus vaivada ir Lietuvos didysis kancleris savo veikla buvo nusipelnęs tapti pirmuoju tituluotu didiku, ir vis dėlto manoma, kad imperatoriaus malonę nemenka dalimi lėmė ir Radvilų šeiminiai ryšiai su Mazovijos kunigaikščiais.
Ona Radvilaitė į Mazoviją – istorinę sritį šiaurės rytų Lenkijos teritorijoje – atsinešė 20-ies tūkstančių dukatų kraitį. „Kad suprastume, koks tai buvo kiekis, reikia prisiminti, jog dukatas – tai auksinė moneta, sverianti apie tris gramus“, – paaiškino D. Jokūbaitis.
Moteris pagimdė dvi dukteris ir du sūnus, o po vyro mirties tapo aukščiausiu valstybės asmeniu – Mazovijos regente (valdė už savo nepilnamečius vaikus).
Net sūnui sulaukus pilnametystės, Ona liko faktine kunigaikštystės valdytoja iki pat mirties. „Visai nedaug trūko, kad, tapusi našle, Ona ištekėtų už Žygimanto Senojo, bet sutrukdė amžius – kunigaikštienei buvo daugiau nei 40 metų, todėl Žygimantui Senajam, norint sulaukti palikuonių, tikrai reikėjo jaunesnės žmonos, todėl jis nusprendė vesti Boną Sforzą“, – pasakojo E. Gudas.
Meilė, ne prastesnė nei Barboros
XVI a. gyvenusi Ona Radvilaitė Kiškienė-Sadovskienė, anot ją tyrinėjusios dr. Nelijos Kostinienės, buvo moteris karė, dėl savo meilės istorijos pelniusi tokią pačią apkalbų, dėmesio aureolę, kaip ir jos bendraamžė Barbora Radvilaitė.
Kiškos – elitinė, Kėdainiuose ir jų apylinkėse XVI a. pirmaisiais dešimtmečiais labai garsi giminė. Su Radvilomis jie turėjo daugiausia giminystės ryšių, o labiausiai buvo susigiminiavusi su Nesvyžiaus-Olykos šakos atstovais.
Už Stanislovo Kiškos Ona ištekėjo būdama septyniolikos, tekėdama jis atsinešė didelį kraitį. Po dvylikos metų sutuoktinis mirė, o našlei teko rūpintis ne tik jųdviejų sūnumis, bet ir turtu. Onai tai, regis, nebuvo problema. „Nesu dievo apdovanota grožiu, turiu aštrų protą“, – rašė ji. Ona supirkinėjo aplinkines valdas ir gyveno beveik nevaržoma giminaičių, kas tuo metu buvo labai reta. Gyvenimą sudrumstė tik amūro strėlė – didikė įsimylėjo ir ištekėjo už savo mirusio vyro tarno skurdaus bajoro Kristupo Sadovskio. „Ji tikrai mylėjo savo vyrą, negalėjo be jo nė dienos išbūti. Klausimas, ar jis mylėjo ją, bet kai tokia ponia myli, neatsisakysi – negražu ir pavojinga“, – šypsodamasis sakė istorikas D. Jokūbaitis.
Onos ir Kristupo mezaliansas tais laikais buvo net didesnis nei Žygimanto Augusto ir Barboros. Giminėms, ypač sūnums, tai reiškė materialinius nuostolius, nes Ona užrašė vyrui savo turto. „Sūnus Jonas surinko kariuomenę ir jėga užėmė motinos dvarus, net žmonių žūties buvo per apsuptį. Ji pati buvo įkalinta, kol užrašė sūnui turto. Paskui juodu susitaikė. Ona mirė būdama tik 75-erių, tad net ir sūnų pergyveno, o dėl savo turto rankų nenuleido niekada – du trečdalius susigrąžino per teismus“, – pasakojo D. Jokūbaitis.
Trumpai, bet įspūdingai
XVII a. turtingiausia LDK ir visos Europos nuotaka buvo Liudvika Karolina Radvilaitė. Liudvikos Karolinos paveldėjimą sudarė 18 miestų ir 1091 kaimas, o tai, anot D. Jokūbaičio, būtų galima palyginti su pora dabartinių Lietuvos rajonų.
„Ši įspūdinga istorinė asmenybė iki šiol nėra sulaukusi nė vienos knygos, nors verta ne vienos“, – tvirtino prof. dr. D. Karvelis.
Paskutinė protestantiškos Biržų-Dubingių šakos palikuonė, būdama vos mėnesio, neteko mamos (ši mirė nuo gimdymo komplikacijų), o tėvo – būdama vienų. Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas Boguslavas Radvila buvo vedęs savo giminaitę Oną Mariją Radvilaitę, o vaiko susilaukė jau garbingo 45-erių metų amžiaus. Dvarų sistema projektuota taip, kad atitektų sūnums, o Boguslavas turėjo tik dukterį, tad detaliai apgalvojo, kaip viskas turėtų būti daroma po jo mirties. Tėvas surašė edukacinę instrukciją, kaip reikia ugdyti mergaitę. Šios auklė turėjo būti vieniša, bajorų kilmės moteris, negirtuoklė. Net dienotvarkę buvo apgalvojęs – Liudvika Karolina privalėjo keltis septintą, pusryčiauti aštuntą, o pietus valgyti vienuoliktą. Turėjo būti mokoma vokiečių ir lenkų kalbų, kasdien perskaityti po du Biblijos skyrius, kad išaugtų persiėmusi evangeliško tikėjimo dvasios.
Mergaitės globėjais tėvas skyrė vienuolika politikų, šie turėjo ją prižiūrėti iki pilnametystės. Kai Liudvika Karolina sulaukė ketverių, prasidėjo diskusijos, kas taps jos vyru. Tėvas pageidavo protestanto. Pirmą kartą mergaitė buvo ištekinta keturiolikos, antrą – būdama dvidešimties. Anot prof. dr. D. Karvelio, dviejų jos santuokų istorija nuskambėjo per visą Europą. Nedaug trūko, kad Liudvika Karolina būtų buvusi ištekinta už Anglijos karaliumi tapusio Vilhelmo II Oraniečio. Sandėriui nepavykus, mergina atiteko globėjo sūnui Liudvikui, bet greitai tapo našle. Jauna moteris liūdėjo neilgai, ėmė pirkti sukneles, papuošalus ir dairytis į jaunikius. Kandidatus tąkart jau rinkosi pati. Potencialių jaunikių buvo trys, vienas jų – Jono Sobieskio sūnus karalaitis Jokūbas – pretendavo antrąkart. „Liudvika Karolina prikrėtė tokių fokusų... Už tai jos iki šiol labai nemėgsta lenkų istorikai. Jonas Sobieskis norėjo, kad Jokūbas vestų Liudviką Karoliną, nes Radvilų valdos – geras masalas. Jam tai būtų stipriai padėję pretenduojant į Lenkijos karalystės sostą, mat tokiems žygiams reikia pinigų. Pirmąkart Jokūbui buvo sumokėta 40 tūkstančių talerių kompensacija, kad nebepretenduotų į merginos ranką, o antrąkart ji sutiko tekėti, net parašė Jokūbui jausmingą laišką, bet tą pačią dieną susitiko su Šventosios Romos imperijos imperatoriaus svainiu Karoliu Pilypu jo rūmuose ir slapta susituokė. Lenkų ponų delegacijos su Jokūbu neįsileido. Net totorių įsiveržimas į Lenkijos teritoriją atrodė menkesnis smūgis nei šis akibrokštas. Seime net buvo iškeltas klausimas dėl Radvilų valdų konfiskavimo, tačiau juos išgelbėjo liberum veto teisė“, – pasakojo D. Jokūbaitis. Anot prof. dr. D. Karvelio, Liudvika Karolina rinkosi meilę, todėl atsisakė galimybės tapti Lenkijos karaliene. „Įdomu paieškoti vektoriaus tarp politinių sprendimų ir širdies pasirinkimų. Ji ėjo prieš srovę“, – sakė profesorius.
Su antruoju vyru Liudvika Karolina Radvilaitė susilaukė trijų dukrų ir, nors gyveno labai trumpai – vos 28-erius metus, spėjo tapti viena ryškiausių XVII a. LDK kultūros ir protestantų istorijos mecenačių. Ji buvo įsteigusi 12 studijų stipendijų, prisidėjo prie lietuviško katekizmo išleidimo, stengėsi, kad Lietuvos žemėse kunigai pamokslautų lietuviškai, skyrė penkis tūkstančius auksinų Naujojo Testamento vertimui, šis buvo išleistas jau po Liudvikos Karolinos Radvilaitės mirties. Moteris mirė gimdydama berniuką, šis irgi neišgyveno, todėl Biržų-Dubingių Radvilų atšaka ties ja užsibaigė.
Damos ir dramos
XVIII a. ryškiausiai spindėjo Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska. Mergina užaugo Nesvyžiaus dvare, kuris XVIII a. viduryje garsėjo aktyviu kultūriniu gyvenimu. Jos mama dramaturgė, poetė ir švietėja Pranciška Uršulė Višnioveckytė-Radvilienė buvo įsteigusi Nesvyžiaus dvaro teatrą – pirmąjį Abiejų Tautų Respublikoje, pati jam ir vadovavo. Uršulė vertė į lenkų kalbą Moliere’o pjeses, pritaikydavo jas pagal to laiko aktualijas. Vaidindavo pati, vaikai, namiškiai, kadetai. Gabesni baudžiauninkai taip pat buvo mokomi vaidybos, o jos suburta trupė net gastroliavo Vilniuje, tiesa, jau po Uršulės mirties. Teatrinė moters veikla buvo proginė – skirta vyro sutiktuvėms, šeimos narių susitikimams. Pirmoji pjesė, dedikuota vyro vardadieniui, vadinosi „Sąmojinga meilė“. Lietuvos didysis etmonas ir Vilniaus vaivada Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė išties vedė iš meilės, pats rašė: „Užmoviau žiedą sužadėtuvių ir įspraudęs į kampą pabučiavau“, o ji ilgėdamasi išvykusio sutuoktinio rašė eiliuotus meilės laiškus.
Anot istoriko D. Jokūbaičio, Vilniaus vaivada garsėjo linksmu gyvenimo būdu, turėjo puikų humoro jausmą. Matyt, Teofilė Konstancija paveldėjo tėvo būdą. Atstūmusi penkis jaunikius (su vienu jų net buvo susižadėjusi), ji ištekėjo už Radvilų milicijos husaro Ignoto Felikso Moravskio. „Galima sakyti, lyg būtų už apsaugos darbuotojo ištekėjusi, jei nubrėžtume paralelę su šiais laikais. Juodu sutuokė Lvovo arkivyskupas, nes nuotaka jau buvo tokios būklės, kad negalima buvo nesutuokti. Nepatenkintiems jos pasirinkimu, aštraus proto moteris atšovė, kad Radvilaitės kažkada buvo karalių motinos, o dabar bus smulkių bajorų žmonos, nes pavaldinių reikia daugiau nei valdovų, – pasakojo D. Jokūbaitis. – Po vedybų sutuoktinis, žinoma, ėmė kilti karjeros laiptais.“
Po vyro mirties Teofilė Konstancija Radvilaitė-Moravska buvo ištekėjusi antrą kartą. Įvykus LDK pirmajam padalinimui, ji gyveno ir Europoje, gana daug keliavo, publikavo kelionių aprašymus, domėjosi mokslu, archeologiniais artefaktais, buvo surinkusi mineralų kolekciją. Ši didikė palaidota Vilniuje, Bernardinų kapinių koplyčioje.
