Architektai Algirdas (66 m.) ir Vilija (61 m.) Kaušpėdai – darnus duetas ir darbe, ir namie, ir kelionėse. Nors Algirdas save vadina chaoso genijumi, o Viliją – tvarkos valdove, šie skirtumai jiems anaiptol netrukdo, netgi priešingai – sukuria santykių dinamiką. Pora neslepia ir to, kad, norėdami džiaugtis buvimu kartu, turėjo atlaikyti nemažai išbandymų.
Algirdai, kai skambinau norėdama susitarti dėl interviu, užsiminėte, kad prie naujausio Jūsų kūrinio knygos „Gyveno kartą bičas ir kaimynas“ atsiradimo prisidėjo ir moterys. Ką turėjote galvoje?
Algirdas: Neįsivaizduoju savęs be moters. Sugyventi ir išgyventi tai – labai reikalingas, man neišvengiamas dalykas. Kai rašiau knygą, Vilija buvo „grybų žmogus“, kitaip – maisto ragautojas. Tokį turėjo visi didikai iš baimės, kad bus nunuodyti. Jai pirmai skaitydavau savo tekstus. Dažniausias jos komentaras būdavo: „Trumpink!“ Gerai, kad man, priešingai nei Dostojevskiui, leidykla „Tyto alba“ honorarą mokėjo ne už puslapius... Pritariau Vilijai, nes suprantu, kad šiuolaikinis žmogus nesugeba sutelkti dėmesio į pernelyg ilgus tekstus, bet trumpinimas irgi turi ribas. Be saiko sutrumpintas tekstas pasidaro panašus į sultinio koncentratą – pernelyg sūrų ir riebų, kad būtų galima jį vartoti neatskiedus vandeniu. Reikia labai pataikyti, kad „valgyti“ knygą būtų skanu – nebūtų nei per daug vandens, nei per daug druskos.
Ar yra tose istorijose Jūsų gyvenimo detalių?
Algirdas: Žmonėms kažkodėl įdomesnis ne fantazijų, o tavo pasaulis. Jei pasakyčiau, kad viskas sugalvota, jie nusiviltų. Mano draugas architektas Audrys Karalius padėjo šią knygą pristatyti Kaune. Jis vis klausinėjo, ar aš tikrai taip mėgstu alų, kaip mano personažai, ar esu patyręs tokias pagirias, apie kokias rašau. Bandžiau jam paaiškinti, kad tai asmeniška, kad neprivalau išsipasakoti, bet jam toks paaiškinimas nepatiko. Taip pat manęs klausinėja, ar esu labiau bičas, ar kaimynas. Atsakau, kad greičiau tai – šizofreninė situacija, nes jaučiuosi esąs vienas dviejuose asmenyse. Tiesa ta, kad bičo ir kaimyno dialogai veikiau yra patogi forma, suteikianti daugiau veiksmo, padedanti išsakyti savo mintis, įžvalgas, pokštus, susikaupusius per pastaruosius 10 metų. Knyga primena lietuvių labai mėgstamą šiupininę sriubą: yra ir anekdotinių situacijų, ir jautrių istorijų, ir didaktinių pamokymų.
Vilija: Man vis tiek labiausiai patiko tos trumpesnės novelės, nes jose daugiau žaismingumo ir netikėtumo, koncentruotesnė mintis. Ilgesnėms taikomi kitokie reikalavimai, tad nežinau, ar šitos knygos žanrui jos būtų labai tikusios.
Algirdas: Šiais laikais retas turi tokią stiprią nervų sistemą, kad ilgai būtų susitelkęs į vieną dalyką. Mane ir patį nuolat blaško technologijos, negalėčiau pusę valandos tiesiog žiūrėti į horizontą. Klesti informacinis vampyrizmas. Šiuolaikiniam žmogui reikia vis naujos ir naujos informacijos, kaip vampyrui – kraujo.
Kaip to atsvara populiarėja lėtojo gyvenimo filosofija. Štai ir Jūs ne tik dainose kviečiate Laimą važiuoti gyventi į kaimą ar išreiškiate troškimą pasislėpti „už poliarinio rato, kur niekas nemato“, bet ir tikrovėje taip elgiatės. Kiek žinau, gyvenate tolokai už miesto.
Vilija: Mes norėjome nuošalumo ir jį turime. Gyvename pačiame Europos geografiniame centre – daugiau nei 30 km už Vilniaus. Patys suprojektavome 4 sodybų kaimą, jo gyventojai – mūsų draugai, pažįstamos šeimos. Turime mažą, bet nuostabią bendruomenę.
Algirdas: Mielai įsileistume ir daugiau kaimynų, bet žmonių, norinčių gyventi toli už miesto dideliame name, skaičius yra baigtinis, visi norintieji jau pasistatė sodybas. Ši vieta man patinka dėl ypatingo privatumo – galėtume vaikščioti kad ir nuogi, niekas nematytų, ir dar – dėl itin artimo ryšio su gamta. Čia ji yra ne butaforinė, kai pasisodini porą pušelių ir manaisi atsidūręs gamtoje, o tikra. Ežeras, miškas, didžiulis tvenkinys, šimtametės eglės, ąžuolai. Nors esu gimęs Vilniuje, vasaras leidau pas senelius kaime. Man gamta labai reikalinga. Kadangi mūsų biuras yra senamiestyje, visą dieną praleidžiame miesto centre, apsupti žmonių, todėl labai smagu grįžti namo ir nurimti. Gaila tik laiko, kurį praleidžiame važiuodami į darbą ir iš jo. Stengiamės, kad jis prabėgtų produktyviai. Pasišnekame, pasitikriname paštą, kol vienas vairuoja, kitas tvarko darbo reikalus. Važiuodami atgal klausomės geros muzikos per „Spotify“. Tuo metu vairuoja Vilija, o aš dirbu didžėjumi. Parėję namo, kiekvienas pasineriame į savo mėgstamas veiklas.
Vilija: Aš užaugau Kaune, bet vasaras taip pat leisdavau pas senelius Rumšiškių kaime. Nepasakyčiau, kad jaučiu kokią nors nostalgiją kaimui, kad norėčiau auginti gyvulius ar paukščius. Neauginu net daržovių. Dirbame Vilniaus senamiestyje, prie Halės turgaus, tai čia gali rasti kokių tik nori daržovių. Tiesą sakant, net gėlių nesodinu, turim tik daugiamečių. Norisi, kad aplinka būtų kuo natūralesnė, be dirbtinės invazijos. Tiesa, šienauti žoliapjove pievas man patinka. Palieku salas su skirtingais augaliukais, samanomis, lauko gėlėmis. Žiauriai gražu!
Kartu – darbe, kartu – namie ir net pakeliui į darbą ar namus. Ar nejaučiate trinties?
Algirdas: Mūsų pareigos skirtingos. Vilija yra įmonės vadovė, o aš – tik kūrybos direktorius. Visko būna, negaliu idealizuoti, bet manau, kad galų gale radome abiem priimtiną būdą, kaip palaikyti vienam kitą arba prireikus patylėti. Pranašumų dirbti ir gyventi kartu yra daugiau nei trūkumų.
Vilija: Kartais Algirdo prašau mažiau kūrybos, daugiau pragmatikos. Arba noriu, kad jis kiek daugiau įsitrauktų į kasdienius darbus, bet ką gali padaryti, kai jis tiek visokių veiklų prisigalvoja.
Norėjau paklausti, kaip įmanoma suderinti tokias skirtingas sritis – architektūrą ir muziką, bet paskui pagalvojau, kad tarp jų daugiau panašumų nei skirtumų. Ir viena, ir kita reikalauja tiek kūrybinio polėkio, tiek tikslumo, ritmo pojūčio, aiškios struktūros.
Algirdas: Tikra tiesa. Tačiau pati laisviausia sritis yra literatūra. Ar įsivaizduojat, kaip malonu architektui rašyti? Niekada negali pastatyti to, ką susapnavai, nes yra statybų normos ir taisyklės, sklypo, užsakovo, ekonominiai, trečiųjų pusių, biurokratų reikalavimai. Iki tinkamo projekto yra tik siauras takelis, kuriuo turi praeiti. O literatūra – tavo virtualus pasaulis, kurį tu modeliuoji taip, kaip nori. Absoliuti laisvė. Esu dėkingas Vilijai, kad sudaro man sąlygas kartais pasitraukti į muzikos ar literatūros kūrybos pasaulį. Taip galiu būti savimi. Vilija nestabdo, nepririša, priešingai – dalyvauja su manimi mano žaidimuose ir fantazijose. Tokia ir turėtų būti antroji pusė – ne grandinė ant kojos, kurią turi tempti, o skėtis, kuris kelia tave į dangų.
Vilija: Mane įkvepia tai, kad Algirdas niekada nenustoja generuoti idėjų, nepasiduoda. Tada, kai man prireikia skubios jo pagalbos, mudu susitelkiame bendram darbui.
Algirdai, esate tikras architektų klano atstovas. Architektai yra Jūsų tėvas, sesuo, pirmoji žmona Audra. Vilija, o kaip Jūs atradote architektūrą?
Vilija: Aš architektų dinastiją tik pradedu, šiuo keliu pasuko ir mano sūnus Lukas iš pirmosios santuokos. Mano dinastija yra medikų: tėvai, brolis, brolienė, dukterėčia. Aš 9-erius metus lankiau dailės mokyklą, tad neabejojau, jog pasuksiu meno keliu. Mąsčiau apie grafiką, bet tą pačią mokyklą baigusi mano pažįstama pasiūlė architektūrą, ji Dailės akademijoje studijavo interjero dizainą. Dabar manau, kad tada savęs visiškai nepažinojau, iš tikrųjų esu labiau matematikė nei menininkė.
Algirdas: Architektui reikia labai daug matematinio proto. Turi išvesti tam tikras formules, sekas. Vilijai tai puikiai tinka, nes ją išlaisvina tvarka. Kai ji suvokia reiškinių struktūrą, algoritmą, atsidūsta ir išlaisvėja. Tampa to proceso valdove. Galima sakyti, kad Vilija yra tvarkos genijus, o aš – chaoso. Man chaosas teikia energijos, iš jo gimsta kūryba. Netvarkoje matau daug elementų, iš kurių galima ką nors sukonstruoti. Ten, kur tvarka, nematau, ką veikti, nes ten jau viskas padaryta.
Vilija: Aš netvarkoje jaučiuosi bejėgė, joje nieko nesuprantu. Tik sukūrusi tvarką pradedu veikti. Konfliktų dėl to nekyla, nes šie mudviejų bruožai nėra kraštutiniai. Bet svarbiausia, kad mūsų vertybės, vidinės, vertybinės šerdys yra visiškai identiškos. Tai bendras turinys, apie kurį kuriasi individualios kiekvieno formos.
Algirdai, turbūt panašiai – iš chaoso, žaidimų, pokštų – sukūrėte ir legendinę roko grupę „Antis“. Ar tada nujautėte, kokį svarbų vaidmenį ji suvaidins?
Algirdas: „Antis“ gimė, nes iškilo poreikis, kad kažkas grotų per jaunųjų architektų vakarėlius. Tuo metu į Kauną atvyko didelė grupė šaunių architektų iš Vilniaus. Iš jų ir vietinių architektų susikūrė labai stipri, talentinga ir aktyvi kūrėjų bendruomenė. Kai sukūrėme „Antį“, intuicija man kuždėjo, kad iš to gali išeiti kažkas didesnio. Jaučiau, kad esame originalūs, kad nors mūsų laikas dar neatėjo, turime kažką tikra, kas netrukus bus pastebėta. Dėl to visaip palaikiau grupės gyvastį, ragindavau nesiskirstyti, toliau groti, nors visi buvome gana užsiėmę profesiniais reikalais, turėjome šeimas. Mūsų žinomumas augo apie metus, o 1986-aisiais, mums pasirodžius „Lituanikos“ festivalyje, įvyko populiarumo sprogimas ir „Antis“ pakilo skrydžiui. Nusifilmavome filme „Kažkas atsitiko“, o 1987-aisiais suorganizavome pirmąjį „Roko maršą“ per visą Lietuvą.
„Antis“ laikoma ir Lietuvos nepriklausomybės, laisvės šaukliu. Kaip manote, ar išjudinote tą pilietinį judėjimą, ar tiesiog atsidūrėte tinkamoje vietoje tinkamu laiku?
Algirdas: Buvome vienos sistemos krumpliaračiai. Mes judinome, ir mus judino. Antrasis „Roko maršas“ jau buvo skirtas Sąjūdžio idėjų sklaidai. Beje, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu tapau atsitiktinai. Birželio 3 dieną, kai Mokslo akademijos salėje buvo renkama ši grupė, koncertavome Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Mane pakvietė į Sąjūdį kaip žmogų, turintį ryšį su jaunimu. Iniciatyvinės grupės sąraše buvau vienintelis kaunietis, tad pajutau pareigą įkurti Sąjūdį Kaune. Beje, Architektų namuose įsikūrusi Kauno iniciatyvinė grupė atliko labai svarbų vaidmenį. Kauniečiai buvo drąsūs, radikalūs, ne tokie atsargūs kaip dauguma vilniečių – šie bandė ieškoti kompromisų su sovietų režimu. Ta veikla pareikalavo daug laiko ir jėgų. Po to dirbau Lietuvos nacionalinės televizijos direktoriumi. Buvau juo ir Sausio 13-osios įvykių metu, mačiau okupantus iš labai arti... Nuo Sausio įvykių iki rugpjūčio pučo mūsų žinių studija veikė parlamente. Mačiau politiką iš labai arti... Į architektūrą grįžau tik 1993-iaisiais.
Ar negaila, kad tokią garbingą istoriją turinčią „Antį“ dabar pakeitė „KanDIs“?
Algirdas: Tai būtų tas pats, kaip gailėtis kineskopinių televizorių. Viktoras Diawara, su juo pradėjome šį projektą, pagal amžių galėtų būti mano sūnus, bet su juo lengviau randu bendrą kalbą nei su dauguma bendraamžių. Džiaugiuosi „KAnDIes“ duetu. Naujumo siekė ir atgimusi „Antis“. Originali grupė grojo 5-erius metus, o atgaivinta – 10 metų. Buvome taip susitarę – jei grįšim, grosim naują muziką, o ne kartosim senus gabalus. Taip ir darėm. Išleidom naujus albumus „Ančių dainos“, „Zuikis Pleibojus“, „Baisiai džiugu“, o 2016 m. vasarą „Antį“ gražiai palaidojome – surengėme įspūdingą atsisveikinimo koncertą Trakų pilyje, dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Vilija, kada „Antį“ pirmąsyk pamatėte Jūs?
Vilija: Mačiau vieną pirmųjų „Anties“ koncertų – 1985-aisiais. Kauno architektai minėjo Kovo 8-ąją. Buvau ką tik pagimdžiusi, tas architektų vakarėlis buvo pirmas mano išėjimas į žmones po motinystės atostogų. Prisimenu, to koncerto metu Algirdas parodė ranka į mane ir ištarė: „Šią dainą skiriu gražiausiai šio vakaro merginai.“ Nebuvome pažįstami, todėl nepatikėjau, kad kalba apie mane, pradėjau dairytis į šalis. Kai supratau, kad vis dėlto tai adresuota man, labai sutrikau ir iškart po koncerto pabėgau.
Algirdas: Gal nereikėtų taip pasitikėti prisiminimais, nes jie visada yra perleisti per asmeninio redagavimo filtrą. Man regis, kad aš tai pasakiau anksčiau – diskotekoje, kurioje didžėjavau. Tik nesvarbu – kur, svarbu pats faktas. Tai tikrai pasakiau, nes akivaizdžiai buvau priblokštas Vilijos grožio ir akių spindesio.
Kaip supratote, kad esate daugiau nei kolegos?
Vilija: Sunku būtų nubrėžti aiškią ribą. Mes ilgai buvome kaimynai, 10 metų draugavome šeimomis. O paskui Algirdas pakvietė mane dirbti į savo įmonę. Toks tarnybinis romanas, bet su labai giliomis pažinties šaknimis. Vėliau išgyvenome nepaprastai sunkų laikotarpį, niekam to nelinkėčiau. Nei mano, nei Algirdo giminėje skyrybų nebuvo, tad mūsiškės sulaukė stiprių reakcijų. Tai prilygo skaudžiai operacijai su minimalia narkozės doze. Atlaikyti padėjo tik stipri meilė ir tikėjimas tuo, kad vieną dieną sulauksime gražaus gyvenimo.
Algirdas: Situaciją apsunkino ir tai, kad viskas labai užsitęsė. Mes su Vilija kartu gyventi pradėjome 1999-aisiais metais, o susituokėme tik 2007-aisiais, nes tik tada pavyko išsiskirti. Mūsų antrosios pusės net nenorėjo kalbėti apie skyrybas. Tikėjosi, kad šie „nuklydimai“ laikini. Visi patyrėme gilų tektoninį lūžį. Niekas neįsivaizdavo, kad bus taip sunku, gims tokia baisi įtampa ir pasipriešinimas. Jutome jį ir iš savo šeimų, ir iš aplinkinių, į skirtingas barikadų puses pasidalijo bendri draugai. Nežinau, ką tuo metu išgyveno vaikai. Monika buvo studentė, Algė – paauglė. Tai turbūt paliko nemenką pėdsaką, bet kokį – nesužinosi, nes į žmogaus vidų neįlįsi. O Algės jau ir nebepaklausi.
Nuo Algės netekties praėjo jau beveik 8-eri metai. Ar šiek tiek susitaikėte su tuo, kas įvyko? Kas padėjo išgyventi tą sunkų laikotarpį?
Algirdas: Niekas nepadėjo, niekas ir negali padėti. Ta netektis visada su manimi. Ir iki šiol šia tema nenorėčiau kalbėtis.
Kaip į skyrybas reagavo Jūsų, Vilija, sūnus Lukas?
Vilija: Kai nutarėme su Algirdu kartu gyventi, išėjau iš darbo, nes, suprantama, nebegalėjau dirbti kartu su Algirdo žmona. Ir šiaip situacija buvo gana dviprasmė – nebuvome visiems pareiškę, kad esame pora, o slapukauti nenorėjome. Kai išėjau gyventi su Algirdu, mano sūnus liko su savo tėvu. Tada Lukui buvo 16 metų. Apie metus jaučiausi kaip kalėjime, tarsi praradusi savo tapatybę. Niekur nedirbau, neauginau vaiko, susiaurėjo draugų ratas, manęs nepalaikė tėvai. Iš darbo grįžusio Algirdo klausdavau: „Kas aš esu?“ Negana to, nusilpo imuninė sistema, pasipylė ligos. Turėjau labai sunkų plaučių ir inkstų uždegimą, ilgai gulėjau ligoninėje. Vėliau viskas po truputį susitvarkė – Algirdas ir Audra atskyrė savo įmones, ji liko Kaune, mes persikėlėme į Vilnių. Pasistatėme namą. Tada pas mus gyventi atvyko ir Lukas. Jis dar ilgai pas mus gyveno.
Algirdas: Vilija tik per stebuklą atlaikė. Per tuos pirmus metus jos sveikata taip pašlijo, kad vos išgyveno. Ją labiau nei mane veikė visuomenės nuomonė, spaudos dėmesys. Aš esu labiau prie to įpratęs. Manau, kad mūsų visuomenė santuoką pernelyg monumentalizavusi. Viskas labai nelankstu ir žiauriai sureikšminta. Šeima negali būti alternatyvų neturinti sistema, nes būdama netvari neatlaiko jokių iššūkių. Viskas griūva, lieka tik pyktis ir neviltis. Suprantu, kad vaikams reikia saugios erdvės augti, bet, visoms pusėms pasistengus, nugalėjus asmenines ambicijas, galima sukurti vaikų gerovę net ir iširus šeimai. Statistika rodo, kad bet kurios šeimos tikimybė išsiskirti labai didelė – net 50/50. Niekada negali būti tikras, kad tau pasiseks pragyventi visą gyvenimą su vienu partneriu. Jei į šeimos kaitą būtų žiūrima ne kaip į kažkokią išskirtinę tragediją, o kaip į gyvenimo iššūkį, gal mažiau turėtume problemų, lengviau priimtume užklupusį skyrybų faktą.
Sako, kad vienas iš požymių, rodančių, jog sutikai savo žmogų, yra noras kartu sulaukti senatvės. Algirdai, Jūsų knygoje apie tai kalbama nemažai, o kaip gyvenime – ar nebaugu jos laukti?
Algirdas: Senatvė Lietuvoje yra dar labai dirvonuojanti tema. Manau, kad šiandien tikrasis senėjimas prasideda po 80-ies, o nuo 60-ies iki 80-ies metų žmogus turi progą pagyventi labai įdomų gyvenimą. Jaučiu, kad niekada neturėjau tokio aštraus proto kaip dabar. Atsiranda naujas lygmuo, padedantis suvokti reiškinius, o ne tik matyti plokščias istorijas. Dingsta kompleksai, vaikiški ar vyriški kaprizai. Kaip žmogus, aš dabar išgyvenu geriausią savo laiką. Didysis klausimas – ką veikti tuos 20 metų. Kai tau sukanka 60 metų, užsidega raudona lemputė. Turi suvokti, kad tavo resursai baigiasi. Jei saugykloje liko tik tam tikras atsargų kiekis, nešvaistysi jo beatodairiškai. Anksčiau žaisdavau krepšinį, bet tai mano amžiaus žmogui – labiau traumų nei sveikatos šaltinis. Dabar su Vilija praktikuojame kuksando. Su amžiumi vertėtų atsisakyti ir darboholizmo. Jei pernelyg pasinersi vien į darbą, išėjęs į pensiją imsi rūdyti kaip nereikalingas biorobotas. Būtina rasti laiko savo hobiams, asmeninei erdvei. Tai padės išlaikyti aktyvų protą ir gelbės, kai liksi vienas.
Vilija: Aš dar nejaučiu jokių pokyčių. Susidūriau su senatve tik slaugydama savo ir Algirdo mamas. Algirdo mamos jau nebėra, ji sirgo Alzheimerio liga. Mano dar gyva, jai – 94-eri metai, dabar yra slaugos ligoninėje, nes dėl senatvinės demencijos reikia nuolatinės priežiūros. Toks senatvės paveikslas tikrai neįkvepia. Nežinai, kodėl turi jį išgyventi, to nelinkėčiau niekam.
Algirdas: Mūsų visuomenė turėtų diskutuoti ir apie eutanaziją, nes žmogus turi turėti teisę pasirinkti – ori mirtis ar nesąmoningas vegetavimas.
Jums apkerpėti kol kas negresia. Aktyviai dirbate, kuriate, kasmet keliaujate po egzotiškas šalis, štai ir dabar ką tik grįžote iš Meksikos.
Vilija: Bent kartą per metus stengiamės išvykti į ilgesnę kelionę. Nesame aplankę tik dviejų žemynų – Australijos ir Antarktidos. Dėl gamtos didžiausią įspūdį man padarė Islandija, Naujoji Zelandija. Civilizacijos požiūriu buvo labai įdomus Mianmaras, Peru, Japonija, Pietų Korėja.
Algirdas: Gamta nuostabi ir Etiopijoje, o civilizacija – Iranas. Ten dar tikri viduramžiai, mečetės pilnos. Kai lankėmės, net nebuvo prekybos centrų, visas gyvenimas verda turguose. Visos moterys – su galvos dangalais, bet pirmauja pasaulyje pagal plastinių operacijų skaičių. Kadangi gali parodyti tik veidą, jį tobulina iki begalybės. Šiaip į tas keliones daugiausia važiuojame Vilijos iniciatyva. Man kelionės nebekelia tokio beatodairiško entuziazmo. Jos reikalauja darbo, ištvermės, sukelia daug nepatogumų, kartais grįžti visas sukandžiotas, šašuotas, neišsimiegojęs, netgi nepailsėjęs, tik džiaugiesi, kad viskas baigėsi. Bet kol Vilija kelionėmis taip stipriai domisi, aš ją palaikau.
Girdėjau, kad iš kelionių esate surinkę įspūdingą kaukių kolekciją.
Vilija: Tai labiau susiję ne su kelionėmis, o su mano tvarkos manija. Pirmąsias kaukes gavau prieš 10 metų, kai, prasidėjus ekonominei krizei, sūnus važiavo į Nigeriją ieškoti darbo. Jis paklausė, ką parvežti lauktuvių, atsakiau, kad norėčiau afrikietiškų, gentinių kaukių. Lukas parvežė jų tris lagaminus. Tada sėdau prie kiekvienos ir, vartydama internete begalinius kaukių katalogus, išsiaiškinau, ką reiškia, kam naudojama. Buvo taip įdomu, kad pradėjau jų ieškoti daugiau. Dabar turim per 200, esame surinkę beveik iš visų Centrinės Afrikos genčių. Beje, kalbos, kad kaukės – tik vudu ritualuose naudojami ir blogą aurą turintys daiktai, yra mitas. Jos naudojamos tradicinėse šventėse panašiai kaip mūsų Užgavėnių kaukės, ir jokios mistikos nėra. Vertiname jas kaip išskirtinius meno kūrinius. Manau, kada nors kolekciją padovanosim Dailės akademijai, kad studentai pajustų ir suprastų abstrahavimo meną.
Algirdas: Afrikos kaukių galima rasti ne tik Afrikoje. Neseniai parsivežėme septynias iš Niujorko. Sutikome prie Gugenheimo muziejaus tokį keistą žmogų, kuris prieš 40 metų buvo Afrikoje ekspedicijoje ir tų kaukių nemažai atsivežė. O mes jau atskiriame, kur yra suvenyrinė ar tyčia pasendinta, o kur tikra gentinė.
Įsivaizduoju vakarą Jūsų namuose. Aplink tamsu, ošia giria, nuo sienų grėsmingai žiūri kaukės, Algirdas užsidaręs rašo naują knygą, Vilija planuoja dar vieną kelionę. Gal bent anūkų krykštavimas prablaško šią tylą?
Algirdas: Nesu tipiškas senelis, mažai laiko praleidžiu su anūkais. Mano dukra Monika ir jos vyras Antanas užsiima nekilnojamuoju turtu, statybomis Lietuvoje ir Norvegijoje, matau juos retai, dažniausiai susitinkame Kaune. Monika ir Antanas turi du vaikus – 14 metų Urtę ir 10-ies Augustą. Nuostabūs anūkai – ne pagal amžių subrendę, įdomūs, autentiški. Tikros asmenybės.
Vilija: O mano Lukas – vis dar nevedęs.
Algirdas: Matyt, ieško tokios tobulos kaip mama.
