Sudėtinga būtų išvardinti visas R. Petrauskaitės atliktas partijas. Naujausios, pernai publikos sveikintos – Dona Anna (Wolfgango Amadeus Mozarto opera „Don Žuanas“) ir Indrė (Eduardo Balsio opera „Kelionė į Tilžę“). Šiuo metu solistė ruošiasi Euridikės partijai Jacqueso Offenbacho operetėje „Orfėjas pragare“: pokalbiui susitinkame po šio premjerai rengiamo spektaklio repeticijos.
Su kokia nuotaika persikūnijate į Euridikę?
Linksmai. Smagiai. Nuo Indrės (iš „Kelionės į Tilžę“) pereiti prie Euridikės – tarsi po žiemos sulaukti pavasario (juokiasi). Bet tokie drąstiški pasikeitimai man tinka: tenka savyje atrasti naujų sceninių spalvų. Nenoriu sau priminti anksčiau sukurtų herojų. Tai naujas išbandymas komiškame amplua. Man labai padeda režisierė Rūta Bunikytė, turinti daug netikėtų, įdomių užmanymų. Jų negaliu atskleisti, nes į premjerą atėję žiūrovai turi nustebti. Tikiuosi, kad bus labai įdomi premjera.
Kaip apibūdintumėte šią muzikinę partiją?
Ten tikrai yra ką veikti. Atrodytų – linksma operetė, bet žinote, kaip prancūzai moka parašyti... (juokiasi). Tai opera buffa (linksma opera). Ir visiems „Orfėjo pragare“ personažams yra ką veikti, ne tik Euridikei. Sudėtinga scenoje derinti vokalinę liniją su aktoryste – vaidinant nepavargti ir rasti vietų pailsėti.
Ar jūsų muzikinis kelias prasidėjo nuo vaikystės svajonės?
Visa ko pradžia – tai, kad gimiau Jono Petrausko dukra. Mano tėvas turėjo gražų balsą, pats išmoko groti akordeonu. Mano mama irgi dainuodavo. Vaikystėje buvau padauža, kuri, atvažiavusi pas močiutę į kaimą, eidavo į laukus „išsišaukti“ (juokiasi). Stengdavausi dainuoti kuo aukštesniu registru: laukuose, priešingai nei namuose, man tai būdavo leidžiama. Visi močiutės kaimynai žinodavo, jog Petrauskaitė jau atvažiavo... (juokiasi).
Kuriame Lietuvos krašte laukai skambėjo?
Aš gimiau Radviliškyje. Mirus tėčiui, su mama išsikraustėme gyventi į Šiaulius. Čia ir baigiau vaikų muzikos mokyklą, kurioje septynerius metus griežiau violončele. Bet dainuoti visada labiau patiko negu groti. Nors skambinti pianinu skaitant iš lapo per privalomas fortepijono pamokas irgi buvo įdomu. Neblogai sekėsi, tik dabar šiek tiek apleidau.
Pamenu, kartą reikėjo po pamokų eiti į muzikos mokyklą, o pakilo vėjas, prasidėjo audra... Prašiau mamos, kad leistų man pasilikti namuose. Bet mama mokėjo mane perkalbėti: „Kaip smagu nugalėti audrą, vėją! Tu eik!“. Ir aš eidavau!
Kokias pasirinkote studijas?
Baigusi vidurinę mokyklą, norėjau studijuoti vokalą konservatorijoje, bet kursas tais metais nebuvo renkamas. Mes su drauge vaikštom po miestą, atostogaujame, o mano mama tuo metu surinko informaciją, kad galiu studijuoti dirigavimą. Ir aš įstojau į Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, iš karto į antrą kursą. Bet tas dainavimas nedavė ramybės... Mokykloje vyko koncertas, kuriame uždainavau taip, kad po to visi sakė, jog turiu dainuoti. Tais metais Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisierius Gintas Žilys ruošė studentų kursą, skirtą Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui. Ir aš į jį įstojau.
Klaipėdoje greitai prigijote?
Gal ne iš karto. Studijos buvo sunkios, bet labai plataus diapazono: mokėmės aktorystės, vokalo meno, scenos judesio – klasikinio ir džiazo šokio... Mano lūžis įvyko po pusmečio. Tada supratau, ko reikia, ir tapo lengviau. Po pirmo kurso jau po truputį rodėmės scenoje mažuose koncertuose.
Pirmas rimtas vaidmuo?
Andželė Didjė Franzo Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“. Nelabai mėgstu operetes, bet suprantu, kad jų reikia (juokiasi). Prireikė laiko, kol perpratau šį žanrą, kol susidėliojau pati sau, kaip atlikti partijas, kad netaptum eiliniu „štampu“ jų istorijoje. Mane labiau žavėjo operos, kuriose pasisemdavau dvasinio peno. Kurso vadovas jau baigiamojo egzamino metu prognozavo, kad dainuosiu Giuseppe's Verdi „Traviatoje“ Violetos partiją. Nors aš neskubėjau. Net sąmoningai jos šalinausi, norėjau tam subręsti: mintimis, vokalu, kūnu... Nemanau, kad reikia pulti lyg išdegus akis. Šią partiją dainavau lietuviškai, kai buvau įtraukta į senąjį Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Traviatos“ pastatymą.
Kas suformavo Jus, kaip solistę?
Praktika, režisieriai, dirigentai Ir, žinoma, puikūs pedagogai – nenuvertinant nė vieno. Ryškų pėdsaką paliko profesorė Barbro Marklund Petersone iš Oslo. Ji padėjo tvirtą tašką mano vokalinėje technikoje. Pakako vienos pamokos, kad viską suprasčiau iki galo. Nežinau, kas suveikė: mokykla, taisyklės, mokėjimas perteikti žinias. Bet labai gerai suveikė. Daug dirbu ir pati: įsirašau savo dainavimą, klausausi... Man turi patikti, kaip dainuoju. Kol nepatinka, kitų nuomonė nepadės.
Esate sau griežčiausia kritikė?
Žinoma. Klaidų sau neatleidžiu. Siekiu tobulo garso. Tobulas garsas – toks, kuris ne tik gražiai skamba, bet ir turi prasmę, emocijas. O emocijas scenoje reikia mokėti valdyti.
Sako, kad sopranams scenoje dažniausiai tenka silpnų, nuskriaustų moterų vaidmenys...
Viskas priklauso nuo požiūrio. Štai Violeta iš operos „Traviata“ man yra moteris, pratusi prie dėmesio ir labai jo trokštanti. Ji net sirgdama, kone ties mirties slenksčiu, rengia puotas, nes jai to labai reikia.... Tokiu būdu ji stengiasi užsimiršti,ir pamiršti jai grūmojantį likimą. Toks jos gyvenimas. Aš ją suprantu taip...
O Indrė iš „Kelionės į Tilžę“?
Perskaičius Hermano Zudermano novelę, man viskas tarsi susidėliojo į lentynėles. Iki tol tik mokiausi partiją ir galvojau, kaip čia bus. Reikėjo pagauti šio vaidmens esmę, tarsi ore sklandančią plunksną, ir manyčiau kad supratau kur slypi Indrės vaidmens pagrindinės gijos. Labiausiai tam padėjo... kompozitorius Eduardas Balsys ir šio spektaklio režisierius G.Padegimas. Darbas su režisieriumi buvo labai darnus ir prasmingas. G.Padegimas padėjo, tarsi mozaika, dėlioti Indrės vaidmenį. Man buvo didžiulė dovana repetuoti su šiuo režisieriumi. Su juo repeticijos buvo labai prasmingos, o ir indėlis į mano Indrės charakteristiką labai didelis. Režsierius puikiai analizavo pasakojamą istoriją ir gelbėjo vaidmens kūrime.
Indrė – stipri moteris ir protinga. Ji supranta, kad Ansui, jos žmogui, gresia mirtina nuodėmė. Ji bando vyrą apsaugoti nuo jo paties. Jos baimė mirti yra mažesnė už norą padėti Ansui sugrįžti į save.
Indrės monologo pabaigoje ji netgi bando iššokti iš valties, kad Ansui nereikėtų daryti mirtinos nuodėmės. H. Zudermano novelės ir operos finalas: Ansas atiduoda Indrei padedančius nepaskęsti meldų ryšulius ir pats žūsta vandens sūkuryje.
O Dona Anna iš „Don Žuano“?
Patinka ši partija ir jos persona. Dona Anna – karšta, protinga, bet kam pasiryžusi moteris. Jei kas jos ribą peržengs – atsilygins iš visų jėgų. Skaičiau, kad Donnos Annos ir jos mylimojo Don Otavijaus poroje Wolfgangas A. Mozartas užkodavo savo santykius su tėvu. Anna– šaltai karšta ir labai tvirtos moralės. Ši partija man tapo tikru iššūkiu, nes dažniausiai šią partiją atlieka daugiau dramatiškesni sopranai. Sudėtinga ją išdainuoti – reikia išlaikyti šaltą galvą (juokiasi).
O kuri iš daugybės atliktų partijų jums artimiausia?
Stengiuosi niekur nebūti savimi. Man patinka taip: nusivalau grimą, išsineriu iš kostiumo ir išeinu... Tada esu aš. Žinoma, kad scenoje veikia mano asmenybė, bet vos išeinu iš teatro, stengiuosi tapti eiliniu žmogumi, kaip ir visi aplinkui.
Turiu daug širdžiai artimų vaidmenų. Mielai tampu Indre, Violeta, Džilda, Siuzana... Net miuziklo „Šounuolynas“ Amnezija man savotiškai žavi. Dabar atėjo eilė Euridikei.
Bet puikiai jaučiatės ir vaikiškuose spektakliuose: „Bulvinėje pasakoje“ būnate tokia nuostabi Princesė Bulvytė...
Ir kodėl nesijausti? Vaikai – patys dėkingiausi žiūrovai. Jų neapgausi. Čia geriausiai pasitikrini gebėjimus įtikinti: jei kažkas ne taip – vaikai nepatikės. Ši operytė visiems solistams – kaip atgaiva sielai, joje visi pavirsta į padykusius vaikus.
Kas išduoda žiūrovų reakciją: plojimai, gėlės, šūksniai...?
Prisiminiau dar vieną savo mylimą vaidmenį – Esmeraldą iš Zigmaro Liepinio „Paryžiaus katedros“. Kai dainuoji, girdi salės tylą... ir kaip kažkas apsiverkia...Tai – geriau nei aplodismentai. Kai pajauti, kad žmonės sugraudinti – jautiesi labai gerai. Po Indrės partijos, atliktos gastrolėse Vilniuje, kompozitoriaus E. Balsio dukra, profesorė Dalia Balsytė sakė, kad klausydama mano dainuojamo monologo ji apsiverkė...
O gėlės? Kaip dar klausytojai išreiškia padėką?
Gėlėmis. Komplimentais. Pavyzdžiui, kartą Šakiuose viena vaistininkė, kurianti poeziją, man suskėlė tokį eiliuotą komplimentą, kurio klausiausi kaip meno kūrinio, ir kurio atkartoti deja negaliu.
Ką netikėčiausio Jums teko daryti scenoje?
Rūkyti. Esu nerūkanti. Ir pati sumaniau, kad mano kuriamam personažui reikia ne cigaretės, o cigaro. Repeticijose mokiausi su pagaliuku: nemoku nei dūmo traukti, nei pūsti... Galiausiai repeticijos su orkestru metu,sumaniau užsidegti cigarą: išėjau į sceną ir truktelėjau... Dūmai išsiveržė pro nosį, per ausis – kur tik nori... Teko išmokti.
Dar reikėjo valgyti citriną. Mažas gabaliukas yra viena, o rimtas valgymas... Kaip suvaldyti rūgštį? Teko išmokti nemąstyti (juokiasi).
O aukščio baimę teko įveikti?
LNOBT operetėje „Šikšnosparnis“ dainavau Adelės partiją. Teko būti „kalėjime“, kuris aukštai iškilęs virš scenos, o per antrą kupletą dar tenka užlipti ant stalo. Tada dirigentą matai apačioj toli toli, tarsi horizonte...
Teksto nepamiršote niekad?
Kartoji, kad nepamirštum... Spektaklyje mėgstu skristi arba plaukti. Nemėgstu dirbti darbo. Ir niekada nevadinu savo veiklos darbu.
2008 m. buvote apdovanota Klaipėdos miesto „Padėkos kauke“ už Deizi Parker vaidmenį operetėje „Balius Savojoje“. 2019 m. pristatyta „Padėkos kaukei“ už Kunigundos vaidmenį operetėje „Kandidas“. Šįmet pretenduojate į šį apdovanojimą už Indrę operoje „Kelionė į Tilžę“ ir Doną Aną operoje „Don Žuanas“...
Taip, šiemet jau tokia rimtesnė nominacija (juokiasi). Apdovanojimai, prizai – akimirkos smagumas. Kažkam tai stimulas, bet į sceną eini ne dėl apdovanojimų ir ne dėl atlyginimo. Žmogus šiam pašaukimui turi turėti vidinės energijos. Tai traukia, užburia ir tai niekada nesibaigia. Tada ši veikla netampa darbu.
Jūsų gerbėjai nustebtų sužinoję, kad...
Aš nustebčiau sužinojusi, kad turiu gerbėjų (juokiasi)... Yra buvę, kad gatvėje atpažįsta. Arba ne gatvėje, o socialinėje erdvėje. Ten gali sulaukti įvairių žinučių: dėkoja, sveikina... Aš nustembu, sulaukusi dėmesio. Sukuri, atiduodi ką gali klausytojams ir vėl tampi tiesiog Rita. Pasirodo, ne visai taip... Man smagu, kad mūsų spektakliai klausytojams sukelia emocijų. Kad padedame jiems pamiršti kasdienę rutiną. Kartais net pasilinksminti žiūrint linksmą spektaklį... Dėl to mes esame scenoje.
O kokia Jūsų pačios kasdieninė rutina?
Kaip visų: tvarkau namus, gaminu valgį. Tiesa, su vyru turime nekasdienį hobi: auginame bites, kopinėjame medų...
Kasmet turite medaus mėnesį?
Gal ir taip! Mes esame nauji, jauni bitininkai. Mums tai teikia daug teigiamų emocijų. Bitininkai sako, kad jei bitė tau įkando, tai yra tavo klaida. Bitė tau įkandusi miršta ir taip dovanoja tau dar vieną tavo gyvenimo dieną. Bet su bitutėmis reikia elgtis taip, kad jos nekąstų...
Laimingiausia gyvenimo akimirka?
Visos gyvenimo akimirkos laimingos. Atsikeli ryte sveikas drūtas, išgeri kavos, gali dainuoti, judėti, bendrauti su žmonėmis... Ko dar reikia? Tik džiaugtis čia ir dabar. Niekada neliūdėkite. Mėgstu sau sakyti, kad man užtenka tiek, kiek turiu. Nekamuoju savęs siekimais daugiau, geriau... Čia, Klaipėdoje, turime tiek dalykų, kurių nevertiname. Tokio smėlio, kaip mūsų pajūryje, kitur nerasite. Reikia išmokti tai mylėti, didžiuotis ir saugoti. Mylėti savo žmones, savo gamtą ir Lietuvą. Kalbėti savo kalba. Tai didžiulė dovana.
Kas padeda palaikyti dvasinę ir fizinę formą?
Aš mėgstu sportuoti. Nepersivalgyti, nes mano organizmas to neleidžia. Nemėgstu būti apsunkusi. Nenustygstu vienoje vietoje. Tokia jau mano prigimtis, genai.
Skaičiau straipsnį, kad dainuojant smegenys gauna labai daug deguonies, dėl to žmogus atrodo jaunesnis nei yra. Tai solistams leidžia jaustis amžinai laimingais.
Kalbino Žaneta Skersytė
RITA PETRAUSKAITĖ (sopranas)
* Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė.
* Muzikos pradėjo mokytis Šiaulių vaikų muzikos mokykloje, baigė violončelės klasę. Studijavo Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
* 2002 m. dalyvavo Veros Scammon dainininkų konkurse JAV ir tapo jo finalininke.
* Nuo 2009 m. bendradarbiauja su prof. Barbro Marklund Petersone (Norvegija).
Svarbiausi operų vaidmenys:
Indrė (E.Balsio ”Kelionė į Tilžę”),
Dona Anna (W. A. Mozarto „Don Žuanas”);
Ilja (W. A. Mozarto „Idomenėjas“);
Adina (G. Donizetti „Meilės eliksyras“);
Džilda (G. Verdi „Rigoletas”);
Violeta (G. Verdi „Traviata”);
Rozina (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas”);
Ponia Flut (O. Nicolai „Vindzoro šmaikštuolės”);
Siuzana (W. A. Mozarto „Figaro vedybos”);
Esmeralda (Z. Liepinio „Paryžiaus katedra“);
Serpina (G. B. Pergolesi „Tarnaitė ponia“);
Belinda (H. Purcellio „Didonė ir Enėjas”);
Injoldas (C. Debussy „Pelėjas ir Melisanda“);
Sapnų mergaitė, Šaukianti mergina (O. Narbutaitės „Kornetas“).
Svarbiausi operečių vaidmenys:
Kunigunda (L. Bernsteino „Kandidas”);
Andželė Didjė (F. Leharo "Grafas Liuksemburgas");
Violeta Kavalini (E. Kalmano „Monmartro žibuoklė“);
Adelė (J. Strausso „Šikšnosparnis“);
Franciska Kaljari (J. Strausso „Vienos kraujas“).
Svarbiausi oratorijų vaidmenys:
Mergelė, Margarita (A. Honeggerio „Žana d'Ark ant laužo“);
Angelas, Berniukas (F. Mendelssohn Bartholdy „Elijas“);
sopranas (J. S. Bacho „Kalėdų oratorija“);
sopranas (G. Faure „Rekviem“).
2017 m. vasarą dalyvavo Karaliaučiaus filharmonijos tarptautiniame festivalyje “Bachosluženije“, kurio atidaryme atliko J. S. Bacho „Valstietišką” ir „Kavos” kantatas.
Ilgus metus bendradarbiauja su kompozitoriumi Alvidu Remesa. Jo „Jubiliejinėse Šv. Mišiose“, skirtose M. K. Čiurlionio 130-osioms gimimo metinėms pažymėti, atliko soprano partiją. Simfonijoje-oratorijoje „Assumptions“ kompozitorius specialiai jai sukūrė aukšto soprano partiją.
Bendradarbiavo su dirigentais:
Tomas Ambrozaitis (Lietuva),
Johannes Wildner (Austrija),
Cyril Diederich (Prancūzija),
Pierre Vallet (Prancūzija),
Frederic Deloche (Prancūzija),
Ilmars Harijs Lapinš (Latvija),
Normunds Vaicis (Latvija),
Martin Lutz (Vokietija),
Nikolaj Makarevič (Baltarusija),
Juozas Domarkas (Lietuva),
Martynas Staškus (Lietuva),
Robertas Šervenikas (Lietuva),
Stasys Domarkas (Lietuva),
Dainius Pavilionis (Lietuva),
Modestas Barkauskas (Lietuva).
Su dirigentu I. H. Liepiniu įrašė kompaktinę plokštelę „Baltic in Sound".
2008 m. buvo apdovanota "Padėkos kauke" (Metų aktorės nominacija) bei nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už Deizės vaidmenį P. Abrahamo operetėje „Balius Savojoje“.
2019 m. pristatyta Klaipėdos miesto apdovanojimui „Padėkos kaukė” už Kunigundos vaidmenį L. Bernsteino operetėje „Kandidas”.
2020 m. pristatyta Klaipėdos miesto apdovanojimui “Padėkos kaukė” už Indrės vaidmenį E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę” ir už Donos Annos vaidmenį W.A.Mozarto operoje „Don Žuanas”.
