Jay’au, Jūsų profesinė biografija įspūdinga. Esate pristatomas kaip vienas geriausių pasaulyje inovacijų ekspertų, verslo konsultantų. Kaip pats pavadintumėte save ir nuo ko prasidėjo Jūsų sėkmingo kelio pradžia?
Man artimiausias mano paties apibūdinimas – dekonstruotojas. Tada buvau iniciatyvus, savimi pasitikintis, milijardieriumi tapti planuojantis 24-erių metų jaunuolis, jau patyręs pirmąją ir vienintelę savo gyvenime verslo nesėkmę, – ji, pasirodo, tapo mano sėkme. Trokšdamas pasižymėti verslo pasaulyje sugalvojau taikyti savidekonstrukcijos metodą. Išanalizavau save kaip asmenybę, iš kitų žmonių išskiriančią unikalią savo patirtį ir žinias. Stengiausi išsiaiškinti, kaip priimu sprendimus, kaip apdoroju informaciją ir į ją reaguoju, kaip sprendžiu problemas. Svarsčiau, kaip prisistatau pasauliui ir kaip apie savo sugebėjimus pranešu potencialiems partneriams bei klientams. Taip pat – kaip eikvoju savo laiką ir energiją.
Visa tai susisteminęs suvokiau, kad, norėdamas atrasti naujų galimybių ir sulaukti pripažinimo pasaulyje, turiu pakeisti savo požiūrį. Tada sukūriau oro uostų informacinę sistemą, ji teikė taksi, miesto bei oro uosto autobusų duomenis aštuoniomis kalbomis. 1985 m. tai buvo neįtikėtina. Per kelerius metus mano įmonė tapo vienintele Los Andželo oro uosto informacinių paslaugų teikėja, jos įdiegta sistema vis dar naudojasi milijardai keleivių, – prisiminkite, kada paskutinį kartą buvote oro uoste ir interaktyviame informaciniame terminale atsispausdinote lėktuvo bilietus, priregistravote bagažą arba pakeitėte sėdimąją vietą? Tada man buvo 24-eri, bet aš įveikiau visus sunkumus. Verslu užsiimu daugiau kaip 30 metų, bet niekada nesujaučiau nusivylęs.
Konsultuojate garsius verslo gigantus. Jūsų klientų sąraše – „Coca Cola“, „McDonald’s“, „Microsoft“, „Ford“, „Apple“, “eBay“, „LinkedIn“ ir dešimtys kitų korporacijų. Skaitote pranešimus Japonijoje, Brazilijoje, JAV ir kitose pasaulio šalyse. Kas paskatino atvykti į Lietuvą?
Istorija neeilinė, nes niekada anksčiau čia nebuvau, nebuvau užmezgęs ir jokių verslo ryšių. Vieną dieną gavau žinutę per „LinkedIn“ iš jauno, aktyvaus, su startuoliais dirbančio žmogaus Romualdo Įsodos. Pasirodo, jis skaitė mano knygą „Disrupt You!“ ir ne kartą su komanda pritaikė mano aprašytus principus. Romualdas kuria dalijimosi ekonomikos pagrindu veikiančią kelionių ir patirčių platformą, kuri padės sutaupyti laiko ir išvengti kelionės planavimo klaidų. Jie pritaikė mano aprašytus „proveržio“ technologijos bei problemų sprendimo principus, ir tai padėjo jiems laimėti Europos Komisijos kokybės sertifikatą. Taigi svajonės pildosi, tad nebijokite imtis iniciatyvos.
Jūsų knyga yra viena perkamiausių pasaulyje, išversta į kinų, rusų, japonų, daugelį kitų kalbų. Sakote, kad parašėte ją norėdamas padėti naujai verslininkų kartai spręsti pasaulio problemas. Papasakokite plačiau.
Visi nori pakeisti pasaulį, tačiau daugelis net neįsivaizduoja, kad pokyčiai pirmiausia prasideda viduje – kai išmokstama peržengti aplinkos nustatytas ribas. Tada svajonės tampa beribės. Aš mokau transformuotis ir pasinaudoti proga. Mūsų pasaulis dekonstruojasi vis greičiau. 3D spausdintuvai panaikins 320 milijonų darbo vietų, o savarankiškai važiuojančios transporto priemonės išstums dar dešimtis milijonų. Automatizavus biurus, išnyks pusė vidurinės grandies vadovų etatų, tačiau naujos technologijos sukuria daug naujų galimybių, ir jomis turime mokėti teisingai pasinaudoti. Mano tikslas – padėti atrasti galimybes, o ne koncentruotis į problemas.
Dažnai sakote, kad kiekviena problema yra užmaskuota galimybė. Kuo svarbi ši galimybė?
Deja, dar daug žmonių nesuvokia, kad problemos iš tikrųjų yra slaptos galimybės. Klestintys verslininkai sprendžia kitų problemas. Jei nori toks būti, pastebėk problemą kaip galimybę. Pasaulyje yra daugiau nei šeši milijardai vartotojų, ir pakanka vienos nanosekundės, kad teisingas išmaniojo telefono mygtuko paspaudimas padarytų jus milijardieriumi ir pakeistų pasaulį.
Kaip manote, kokių savybių reikia verslininkui, kad sektųsi?
Dviejų. Papasakosiu trumpą istoriją apie save ir šias dvi savybes, kurios padarė mane tuo, kas esu – sėkmės lydimu serijiniu verslininku, nors to neplanavau.
Kaip anksčiau buvo priimta, o kai kur yra ir dabar, mano, laimingo amerikiečio, standartinis gyvenimas buvo suplanuotas žingsnis po žingsnio: mokslai Kalifornijos universitete, aukšti egzaminų balai, diplomas, geras darbas baigus studijas ir garantuotas laimingas gyvenimas. Tačiau kai baigiau universitetą, niekas nebesamdė patirties, įgūdžių ir ryšių neturinčių absolventų, o aš svajojau dirbti Holivude – kurti filmų kompiuterinius efektus, kaip kad George’o Lucaso „Žvaigždių karuose“. Tuo metu mano „kraitis“ buvo neišmokėta studento paskola ir du mažamečiai sūnūs, kuriuos reikėjo išlaikyti. Tada tikrai bijojau, o baimė gali arba sustabdyti žmogų, arba paskatinti peržengti visas jo suvokiamas ribas.
Taigi, bijodamas nuvilti vaikus, priėmiau iššūkį ir tapau verslininku. Turėdamas vieną dolerį, užsisakiau 100 vizitinių kortelių – kaip dar neegzistuojančios kompiuterinės grafikos įmonės įkūrėjas. Žinojau, kad niekas ką tik baigusiojo universitetą į darbą nepriims, tačiau jei dirbčiau įmonėje, galbūt įtikinčiau kino studijas filmų kompiuteriniams efektams kurti samdyti „mus“. Netrukus viena kino studija susidomėjo neegzistuojančia įmone ir po derybų pasamdė. Aiškiai supratau, kad pats neturiu nei reikiamų žinių, nei įgūdžių šimtų tūkstančių dolerių vertės sandoriui įgyvendinti, tad radau geriausius savo srities profesionalus ir pavedžiau atlikti darbus. Taigi viskas, ko reikia žmogui, norinčiam tapti sėkmės lydimu verslininku, yra įžvalga ir ryžtas, o kita galima išsinuomoti.
Jūsų gyvenimas išties spalvingas: plėtojate milijardo dolerių vertės verslą, pertvarkėte ištisas pramonės šakas, atnaujinote vyriausybės institucijas, daugiau nei tris dešimtmečius esate pasaulinių tendencijų priešakyje. Iš kur tiek energijos?
Mes esame palaiminti galėdami gyventi vienu novatoriškiausių istorijoje laikotarpių. Kaip, gyvenant čia ir dabar, nenorėti daryti pasaulio geresnio, kai tam yra visos galimybės? Mes negyvensime amžinai, bet tai, ką kuriame šiandien, gali gyvuoti amžiais. Šis supratimas ir yra mano variklis, didysis mano energijos šaltinis.
Kuri veikla Jums suteikia daugiausia džiaugsmo, pasididžiavimo savimi?
Labiausiai džiaugiuosi, kad parašiau knygą „Dekonstruok save!“, ji susilaukė tarptautinio pripažinimo. Šis etapas pakeitė ne tik mano gyvenimą – nuolat sulaukiu skaitytojų laiškų su padėkomis ir istorijomis, kaip knyga padarė teigiamą įtaką jų gyvenimui, paskatino keistis. Socialinės žiniasklaidos amžiuje knyga yra kaip ilgas pranešimas socialiniame tinkle „Twitter“ – dvipusio dialogo su skaitytojais pradžia.
Prakalbote apie socialinės žiniasklaidos amžių. Jus patį dažnai vadina socialinės žiniasklaidos guru. Pasidalykite bent keliomis įžvalgomis apie socialinius tinklus, kaip verslininkai gali jais pasinaudoti?
Bendravimas yra raktas į bet kokio verslo plėtrą. Mokymasis kurti ir plėtoti savo verslą susijęs su aplinkos stebėjimu ir tinkama komunikacija. Mano sukurtomis programėlėmis naudojasi daugiau nei 100 milijonų žmonių. Štai kodėl aš tviterinu kasdien, ir tinkle mane pamato daugiau nei 100 000 verslo profesionalų. Kai su Reidu Hoffmanu vystėme verslo socialinį tinklą „LinkedIn“, išplėčiau savo galimybes į daugiau nei 150 šalių. Nebėra jokių „vartininkų“, blokuojančių prieigą prie jūsų vartotojų. Tiesiog turite būti protingi ir suteikti jiems tai, kas verta jų laiko ir energijos.
Minėjote, kad dirbote su „LinkedIn“. Kas lėmė šio socialinio tinklo augimą?
„LinkedIn“ platformai reikėjo išsigryninti savo tikslinę auditoriją ir ją padidinti. Mes siekėme parodyti, kad „LinkedIn“ yra ir socialinis tinklas, o ne tik darbo paieškos platforma. Jo augimas buvo stulbinamas, ir dabar šiuo tinklu naudojasi beveik visų pasaulio šalių įvairių profesijų atstovai.
Konsultacijos į Jus kreipėsi net popiežius Jonas Paulius II, taip pat dirbote su JAV prezidentu Billu Clintonu. Gal galite papasakoti apie tai daugiau?
Šis etapas buvo tikrai įdomus, ir savo knygoje papasakojau apie tai išsamiai. O jei trumpai – tai popiežius Jonas Paulius II ir Romos Katalikų Bažnyčia norėjo rasti ryšį su jaunimu, todėl sukūrėme kompiuterinį žaidimą, 1990-aisiais jis tapo tikra sensacija. Tikėjau, kad geriausias dalykas siekiant tobulinti Amerikos mokyklas būtų įdiegti jose internetą. Prezidento Billo Clintono ir Baltųjų rūmų iniciatyva šiam projektui įgyvendinti buvau pasirinktas aš. Suorganizavome pirmąjį internetinį aukcioną internetui mokyklose įvesti, ir šis aukcionas išaugo į vieną didžiausių internetinės prekybos platformų „eBay“. Didžioji paslaptis yra ta, kad didžiosios idėjos pritraukia didžiuosius protus. Tada gali pakeisti pasaulį.
Kalbant apie Jūsų pasiekimus, gyvenimo ritmą, atrodo, kad niekada nepavargstate. Kur Jūsų paslaptis?
Žmogaus protas yra ribojamas jo kūno, todėl labai svarbu rasti balansą. Aš esu palaimintas, kad mano kūnui reikia itin mažai miego, tačiau sendamas turiu atkreipti dėmesį į mitybą ir mankštą.
O dėmesio laisvalaikiui, savo pomėgiams ar skiriate?
Jau būdamas ketverių labai žavėjausi magija. Pastaruosius 25-erius metus dalyvaudavau trupės „Magic Castle“ magiškuose pasirodymuose Holivude. Net ir laisvalaikiu, kai linksminuosi, man patinka žmonėms rodyti, kad neįmanomi dalykai gali tapti įmanomi. Magija yra puikus to pavyzdys.
Labai įkvepiantis požiūris. Ar turite gyvenime savo filosofiją, kuria vadovaujatės?
Vienas mano mėgstamiausių posakių – „saugumas atima ambicijas“. Dauguma žmonių nenori rizikuoti tuo, ką sukūrė, dėl galimybės gauti ką nors geresnio. Daugeliui specialistų, tarp jų – daugumai mano pažįstamų vidutinio amžiaus teisininkų, karjera atsibodo, tačiau nuo pokyčių juos sulaiko garantuotas atlyginimas arba patogi rutina.
Ilgainiui materialinių gėrybių kaupimas mus įkalina. Kuo ilgiau dirbsite nemėgstamą darbą, tuo daugiau uždirbsite ir tuo mažiau drąsos turėsite jį mesti bei įgyvendinti savo svajones. Tačiau visada galite rinktis. Savęs paklauskite, kas labiau jums patiktų: dirbti nekenčiamą darbą keturiasdešimt valandų per savaitę ar užsiimti mėgstama veikla aštuoniasdešimt valandų per savaitę.
Kodėl dauguma taip gyvena?
Dauguma žmonių užaugo manydami, kad gyvens pagal vadinamąjį 40/40 gyvenimo planą. Laikais, kai gyvavo stabilios įmonės ir pensijos buvo visiškai finansuojamos, darbuotojai dirbdavo keturiasdešimt valandų per savaitę keturiasdešimt metų, o tada išeidavo į pensiją. Blogiausia yra tai: jei patirties planuojate siekti tik vienoje siauroje srityje vienoje įmonėje arba viename sektoriuje, kas bus, kai tas sektorius išnyks? Kol rūpinatės savo saugia padėtimi gyvenime, kas nors galbūt dekonstruoja visą sritį, kurioje dirbate, ir stengiasi išstumti jūsų įmonę iš verslo. Manote, kad darbas didelėje įmonėje gali apsaugoti nuo dekonstrukcijos? Iš 1954 metais paskelbto JAV didžiausių 500 įmonių sąrašo „Fortune 500“ jame vis dar yra tik 71. Tik 14 procentų pačių didžiausių, sėkmingiausių bendrovių išgyveno gana ilgai, todėl darbuotojai sugebėjo išdirbti jose visą savo gyvenimą ir išeiti į pensiją. Manau, saugumas neatima ambicijų, ambicijas atima saugumo iliuzija.
