Filipiniečių kilmės JAV gyvenantį katalikų kunigą Leo Patalinghugą pasirinktas misionieriaus kelias metų pradžioje atvedė ir į Lietuvą. Vilniuje ir Šiauliuose vyko du jo kulinariniai šou „Prieskoniai santuokai“. Vietoj nuobodaus pamokslavimo kunigas scenoje tarškino puodais, svaigino žiūrovus gardžiais kvapais ir šmaikštaudamas demonstravo, kad į pačius rimčiausius dalykus galima žvelgti išmintingai, lengvai ir su gera doze humoro.

Jūs – išties išskirtinė asmenybė. Profesionalus kulinaras, turintis savo kulinarinį šou, socialinių tinklų žvaigždė, buvęs tituluotas breiko šokėjas ir kovos menų meistras bei treneris. Ar sąmoningai laužote stereotipus?

Kunigai yra tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti. Kai kurie jų atrodo rimti ar netgi paniurę, kiti – ramūs, santūrūs. Yra ir tokių, kurie trykšta energija, nes tokia yra jų natūrali prigimtis. Man, kaip misionieriui, reikia būti energingesniam, nes turiu nešti žmonėms Dievo žinią, įkvėpti juos. Parapijų kunigams, atvirkščiai, kur kas labiau tinka kitas vaidmuo – namuose visada esančio gerojo senelio ar tėčio, kuriam visada gali atverti širdį, su kuriuo gali pasikalbėti ir nusiraminti. Šiuolaikinio gyvenimo tempas yra labai greitas, todėl turėti ramybės salelę itin svarbu. Didelė atgaiva žinoti, kad kartą per savaitę gali valandą ramiai pabūti netrukdomas išorinio pasaulio.

Esate minėjęs, kad nebijojote būti savimi, todėl ir tapote tuo, kas dabar esate. Teko svyruoti tarp baimės ir ryžto?

Tikrai niekas negimsta žinodamas, kad bus kunigu, kulinarijos šou vedėju ar šokėju. Dar esu studijavęs ir politikos mokslus, mokiausi žurnalistikos. Tokie dalykai yra kaip sniego gniūžtė, ji po truputį ritasi ir tampa dideliu sniego kamuoliu. Vienas žingsnis po kito, o aš vis dar einu tuo virsmo keliu. Dvidešimt metų ėjau vyskupijos kunigo pareigas, tarnavau parapijai, gyvenau sėsliai, nors giliai viduje jutau pašaukimą būti misionieriumi, tik kiek kitokiu nei tradiciniai. Taigi vieną dieną teko priimti sprendimą.

Kiek pats pažįstate nestandartinio elgesio kunigų?

Manau, kad labai daug kunigų turi įdomių pomėgių, bet ne visi drįsta tai demonstruoti. Gal bijo, kad bus pasmerkti, arba yra pernelyg užsiėmę.

Ar tiesa, kad Jūsų gyvenimo pokyčiai prasidėjo nuo pajuokavimų su kitu kunigu, geru bičiuliu?

Mudu tikrai pajuokaudavome, kad būtų smagu sujungti kulinariją ir pamokslus. Gaminti valgį mėgau visada. Seminarijoje tokios būtinybės nejaučiau, nes būdavome maitinami valgykloje, bet viršutiniame aukšte mums buvo įrengta ir virtuvė. Nori gaminti – rezervuoji laiką. Lapelis su mano pavarde ant virtuvės durų kabėdavo labai dažnai (juokiasi) – juk gyvenau Italijoje, Romoje! Buvo labai smalsu išbandyti naujus receptus. Per penkiolika kunigystės metų kulinarija tapo mano didžiausiu pomėgiu, o galiausiai – ir misija, nes žmonės ėmė kviesti į kokį nors renginį pasikalbėti, pagaminti patiekalų.

Spėju, kad šį lūžį lėmė Jūsų pergalė prieš labai garsų virtuvės šefą Bobby Flay.

Taip. Pats buvau šokiruotas, kai suvokiau, kaip tai vyksta. Tada buvau 39-erių, vedžiau internetu transliuojamą kulinarinį šou „Grace Before Meals“, jį rodė ir Bostone įkurta katalikiška televizijos studija. Buvau populiarus, bet kitą dieną po pergalės kulinarinėse varžybose „Throwdown! with Bobby Flay“ atsibudau turėdamas milžinišką minią gerbėjų. Vis dėlto manau, kad paslaptis paprasta – jei mums skanu, norisi daugiau. Žmonės „paragauja“ mano žinutės ir nori pasidalyti ja su draugais.

Kulinariniai televizijų šou itin populiarūs. Žmonės tikrai nori išmokti gaminti, tad lyg ir nebūtų jokio reikalo raginti juos dar labiau.

Skirtumas tas, kad kulinarinio šou tikslas yra išmokyti žmones gaminti, o aš dar ir paaiškinu, kodėl mums visiems to labai reikia. Tik tada, kai pokalbis ir vaišės žingsniuoja koja į koją, į atmintį įstringa ir patiekalo skonis.

Kodėl toks paprastas dalykas, kaip susėsti visiems prie bendro stalo, tampa problema? Ją reikia kažkaip spręsti...

Ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje vyksta dideli pokyčiai. Net ir mano gimtuosiuose Filipinuose. Modernus gyvenimo būdas, didelis užimtumas, greitasis maistas išstumia kultūrinį paprotį šeimoms valgyti prie bendro stalo. Keliaudamas po pasaulį pastebėjau, kad tai labai susiję su tradicijomis. Tose šalyse, kur jos stiprios, žmonės labiau džiaugiasi savo kasdieniu maistu. Kai prarandate tradicijas, prarandate šeimą. Amerikoje desperatiškai norima grįžti prie tradicinių vertybių. Ten dirbu sunkiai, kad pasakyčiau: „Sustokime sekundei, grįžkime prie pamatinių vertybių.“ Lietuvoje yra kitaip – jūs vis dar laikotės tradicijų, bet nesate apsaugoti nuo išorinio pasaulio, todėl noriu paraginti – nepraraskite, saugokite!

Šeimos samprata moderniame pasaulyje taip pat yra labai pakitusi. Ką daryti išsiskyrusiems žmonėms?

Esmė – visai ne tai, kad šeima būtų tradicinė. Juk kas yra Švenčiausioji Komunija? Tai – buvimas kartu, o šis ir yra šventas. Mano darbas – padėti tai suprasti. Esu parašęs ir knygą „Saving the Family“. Nesvarbu, kad esate išsiskyrę. Pažįstu šeimą, kurios tėtis ir mama puoselėja tradiciją susitikti prie bendro stalo per didžiąsias šventes. Jie nebemyli vienas kito, bet abu myli savo vaikus, tad vienijasi dėl jų. Toks pavyzdys moko atžalas labai svarbių dalykų – tokių kaip įsipareigojimas, tikroji meilė.

Leo Patalinghugas

Asmeninio albumo nuotr.

Išmintinga. Ar tai buvo Jūsų patarimas?

Ne, jie tai sugalvojo patys! Aš tik nusižiūrėjau idėją (juokiasi). Jų sumanymas – dieviškas. Jėzus Kristus valgė su nusidėjėliais, vargšais, turtuoliais, prostitutėmis, raupsuotaisiais. Šis pavyzdys mus moko, kaip svarbu yra pajėgti valgyti kartu su kažkuo neatsižvelgiant į tam tikras nuostatas. Jei taip gyventume, kiekviena diena būtų tikra šventė.

Neretai būna ir taip, kad šeima sėdi prie bendro stalo, o štai santykiai nuo to nė kiek nepagerėja...

Na, taip. Svarbu ne tik sėdėti, bet ir kalbėtis. Tai – sąmoningas pasirinkimas, pastanga. Yra ir lengvesnis būdas – išmokite skaniai gaminti (juokiasi). Ne kiekvienas gali tapti geru virtuvės šefu, bet kiekvienas gali išmokti gaminti bent vieną gerą patiekalą. Kai maistas labai skanus, niekas nepradeda maigyti savo telefono, visi palinkę prie lėkščių. Vis dėlto pats svarbiausias dalykas yra suvokti atsakomybę šeimai. Gaminti namiškiams maistą – tai darbas. Valgyti prie bendro stalo – irgi. Ypač tada, kai esame susipykę ar šlubuoja santykiai. Dažnai sakau, kad šeima – tai sunkus darbas. Patinka mums ar ne, turime atsiliepti į artimųjų poreikius. Aš esu labai užsiėmęs, bet visada skiriu laiko savo tėvams. Privalau susiplanuoti kelias savaites į priekį, kad pamatyčiau, kur galiu įterpti viešnagę pas juos. Kartais matau, kad turiu vos kelias laisvas valandas, – labai norėčiau skirti jas miegui, tačiau vis tiek vykstu aplankyti tėvų. Tai yra darbas, bet turiu jį padaryti, kad mano tėvai jaustųsi mylimi.

Jums tai turėtų būti gana sudėtinga, juk turite vykti iš Amerikos į Filipinus.

O, ne! Mes gyvename beveik šalimais, Baltimorėje. Tėvus pasiekiu vos per dvidešimt minučių. Gimiau Filipinuose, bet mūsų šeima persikėlė gyventi į Ameriką, kai man buvo pusantrų metų. Pirmiausia emigravo tėtis, vėliau persikėlėme ir mes. Esame du broliai, dvi sesės, dar vienas brolis iškeliavęs į dangų, – toks gyvenimas.

Gaminti išmokote iš savo mamos?

Mama tikrai labai skaniai gamina, moka komponuoti skonius – tai pati svarbiausia gero virėjo savybė. Kartais ir tėtis pasisukiodavo virtuvėje, bet jis nelabai turėdavo tam laiko. Nors buvo gydytojas, gyvenome neturtingai, skurdžiame rajone. Mama nuolat sugalvodavo, kaip iš paprastų komponentų pagaminti skanų patiekalą. Ji visada būdavo namuose. Tikra palaima turėti tokią mamą. Valgydavome visi kartu ir džiaugdavomės vieni kitų draugija.

Mėgstate naudoti filipinietiškus prieskonius?

Filipiniečių virtuvė nėra grynai etninė. Filipinai ilgą laiką buvo Ispanijos kolonija, paskui – okupuoti Amerikos, didelę įtaką mums darė Azijos regionas. Mes mėgstame sūrų, saldų ir rūgštų skonį. Pavyzdžiui, pietūs gali būti tokie: rūgšti sriuba, šiek tiek salstelėjusi mėsa su sojų ir imbierų padažu bei česnakiniais ryžiais. Daugybė skonių, labai gardu.

Kaip kuriate savo patiekalus?

Kadangi keliaudamas po pasaulį visko prisiragauju, man nesunku kurti savo receptus. Vis dėlto tikrasis įkvėpimas apima, kai patiriu ką nors nuostabaus, nauja. Štai Lietuvoje per spaudos konferenciją gaminau desertą, kurį pagaminti mane įkvėpė prieš daugybę metų Bavarijoje ragautas štrudelis. Tada dar mokiausi seminarijoje. Man labai patiko tas traškus, net šiek tiek padegęs sviestinis gaminys. Pats kepti pyragų nemėgstu, tad teko pagalvoti, kaip išgauti tą patį efektą kitaip. Mano štrudelio versija – tai daug plaktos grietinėlės su trupučiu druskos, nes vien tik saldu būtų nuobodu, romu pagardintų uogų padažas ir daug traškių trupinukų.

Kiek receptų yra Jūsų duomenų bazėje?

Net nežinau! Tūkstančiai. Esu išleidęs kelias kulinarines knygas, receptų yra ir mano tinklalapyje.

O kiek iš jų pats naudojate?

Na, žinote, esu jau pusamžis vyras, turiu saugoti figūrą, todėl valgau saikingai (juokiasi). Šeimai ir draugams visada stengiuosi pagaminti ką nors neįprasta. Vis dėlto esu labai paprasto maisto šalininkas. Nenoriu turėti daug prietaisų, kurti labai sudėtingų receptų. Mano filosofija yra tokia – pakylėti tai, kas prieinama ir paprasta. Nes tai, kas aukščiausiai pakylėta, t. y. Dievas, tapo prieinamas žmonėms, kai nužengė į žemę.

Ar niekada nenorėjote atidaryti nuosavo restorano?

Daug gaminu privatiems renginiams. Tikiuosi, kad šiemet pavyks paleisti į kelią kilnojamąjį restoraną.

Rengiate piligriminius turus į įvairias šalis, rašote knygas, turite savo šou... Iš kur tiek energijos? O gal Jūsų komandoje dirba labai daug žmonių?

Kadangi esu misionierius, turiu nuolat judėti, o ir šiaip, jei ilgai užsibūčiau vienoje vietoje, apimtų nuobodulys. Mano komandoje dirba septyni žmonės. Dar šiek tiek paaugsime, bet nenorime būti labai dideli. Sunkiai dirbame, bet paslaptis yra ta pati, kaip ir gaminant valgį, – paprastumas. Pirmiausia labai ilgai ruošiuosi – kalbamės, kol visiems tampa aiški užduotis ir atsiranda pasitikėjimas, o tada įsivyrauja ramybė, ir galime veiksmingai dirbti. Kai žmonės nesuvokia, ką daro, viskas labai komplikuojasi. Kuriamos dramos, nerimaujama, atsiranda baimė. Energija išeikvojama nereikalingiems dalykams, todėl darbui jos nebelieka. Paprastumas – tai labai gilus suvokimas to, ką darai. Beje, turiu dar vieną paslaptį. Tai – miegas. Dieną visada susiplanuoju taip, kad galėčiau išsimiegoti. Man būtina 6–7 valandas kokybiškai miegoti.

O kaipgi mankšta? Sako, ji irgi gali suteikti energijos. Ar vis dar šokate breiką?

Šokti breiką jau esu per senas, bet vis dar šoku savo artimųjų rate, per šventes. Katalikai turi labai daug švenčių. Na, žinote, Kalėdos, Velykos, Pirmoji Komunija ir taip toliau... (juokiasi). Tik keturiasdešimt dienų per metus negalima linksmintis, visos kitos – šventė! Mokau žmones atsikratyti požiūrio, kad vaikščioti į bažnyčią yra nuobodu. Tiesiog tai reikia daryti tinkamai, nekomplikuoti gyvenimo.

Pamokykite, kaip reikėtų švęsti.

Linksmai! Turi būti gero maisto, skanių padažų, gėrimų ir šokių! Galima gyventi, kad dirbtum, arba dirbti, kad gyventum. Derinti abu dalykus – štai tokia yra mano filosofija. Turime sunkiai dirbti, kad išgyventume, bet užsitikrinkime sau ir galimybę pažinti kitas kultūras, įvairų skonį, pasidžiaugti savo artimųjų draugija – juk visa tai ir yra gyvenimas. Kam taip sunkiai dirbame? Kad galėtume įteikti dovaną žmogui, kurį mylime. Neapsiribokime supratimu, jog dovanos teikiamos kartą ar du per metus, nes siurprizus galime daryti kasdien. Nereikia didelių ir brangių daiktų – tegu tai bus kad ir spontaniškai nupirktas mažytis indelis uogienės.

Leo Patalinghugas

Asmeninio albumo nuotr.

Niekada nesu susidūrusi su tokiu linksmu požiūriu į tikėjimą. Veikiausiai taip yra todėl, kad esate vieno sekuliarių Katalikų bažnyčios institutų narys.

Yra tiesos. Sekuliarus Katalikų bažnyčios institutas suteikia kunigams šiek tiek daugiau laisvės. Vis dėlto mūsų pagrindinė užduotis yra tokia pati, kaip ir kitų kunigų, – padėti parapijiečiams stiprinti tikėjimą.

Ar Jums galima užsiimti ir verslu?

Veikiau būtų galima pasakyti, kad turiu daugiau galimybių gaminti įvairius produktus, bet tai nėra verslas, kurio tikslas – siekti pelno. Matote, kasdien vilkiu juodai, tad man nereikia pinigų brangiems drabužiams (juokiasi). Jei valgau prabangiame restorane, tai tik todėl, kad mane kas nors pakvietė. Pats gyvenu labai paprastai.

Nejaugi nesusiviliojate kokia nors nauja virtuvės įranga?

Mano virtuvė gerai įrengta, ten dažnai ir filmuojame, tik ji labai paprasta. Geram virtuvės šefui svarbiausia yra gerai organizuoti procesai ir žinios. Ko būtinai reikia, tai peilių. Aš turiu keturis pagrindinius. Aišku, galima ir vienu viską pjaustyti, bet tai nėra gerai. Žmonės, kurie nemoka gaminti, dažnai prisiperka įvairių prietaisų, atliekančių skirtingas funkcijas. Išprotėjimas! Neneigiu, kad trintuvas yra reikalingas, bet verčiau turėti daugiafunkcį virtuvės kombainą nei dešimt įvairių prietaisų, kurių vienas maišo, kitas smulkina, trečias plaka. Jei norite, pirkite, man nesvarbu, bet jei į maisto gaminimą žiūrite rimtai, tai žinokite – paprasčiau visada yra geriau.

Ką veikiate per piligrimines keliones?

Piligrimystė reiškia prasmės ieškojimą. Jei važiuoji į kitą šalį, turi būti piligrimas visomis prasmėmis – nuo kalbos, kultūros iki maisto pažinimo. Taip pat turi pažinti ir tos šalies tikėjimą, nes tai – bendruomenės gyvenimo būdo dalis. Tad net jei keliauju į Jeruzalę, žmonėms rodau ne tik krikščionių, bet ir judėjų, musulmonų vietas. Žinoma, ragaujame gerą, ne turistams skirtą maistą, kad dar labiau sustiprintume įspūdį.

Ar paisote kokių nors maisto produktų ar gėrimų apribojimų?

Katalikams galima valgyti viską. Kaip galėčiau atstumti maistą, jei žmonės mane juo vaišina su meile, norėdami pagerbti, pasidalyti? Tai sukurtų atskirtį. Jėzus Kristus irgi mokė valgyti tai, kas patiekta.

Ką manote apie šiuolaikinio gyvenimo rykštę – maisto švaistymą?

O, tai didžiulė nuodėmė! Manau, kad žmonės išmeta daug produktų, nes nemoka gaminti. Gamina per daug, nesuvokdami, kiek iš tikrųjų pajėgs suvalgyti, arba taip nuobodžiai, kad patys praranda apetitą. Mano šeima net kaulų neišmeta – panaudojame sriubai virti. O kaip skanu kaulų čiulpai! Mmmm, pasijutau labai alkanas, net pačiam seilės ėmė skirtis (juokiasi).

Ar laikotės nuostatos „pamaitink alkstantį“?

Viskas, ką uždirbame iš leidybos, šou ir pristatymų, grįžta atgal į gamybą, o ši yra labai brangi, nes nepardavinėjame reklamos. Dalis pinigų skiriama labdaros fondui „The Table Foundation“. Remiame ir buvusius kalinius. Mokau juos, suteikiu galimybę prisidėti prie maisto gamybos. Kartą per mėnesį gaminame vargšams sumuštinius, bet tai – ne mano kelias. Manau, kad pirmiausia reikia pamaitinti skurstančią žmogaus sielą. Turiu pasiekti galingus ir turtingus asmenis, kad duočiau jiems truputį karčių teisybės vaistų. Tai daug sunkiau, nei pamaitinti tuos, kurie skursta. Yra neįtikimai daug turtingų žmonių su labai skurdžia siela, be moralės ir etikos, patiriančius kultūrinį ir žinių badą. Stengiuosi pasiekti ir turtuolius, kurie mano, kad yra pernelyg turtingi valgyti kukliai.

Ko galėtumėte pamokyti labdaros organizacijas?

Maitinti vargšus reikia ne bet kaip. Jie turi gauti sveikesnio ir gardesnio maisto. Dabar jau ir robotas gali pamaitinti žmones, – esu matęs, kaip kepa picas ir mėsainius. Jei atvirai, mane tai labai pykdo. Už pinigus, išleidžiamus tokiems robotams kurti ir gaminti, galima pamaitinti daugybę žmonių. Maisto gaminimas yra tai, kas daro mus žmonėmis, Dievo vaikais. Gyvūnai maitinasi, bet negamina. Tad jei esi žmogus, įdėk maisto į lėkštę žmogui su meile. Valgyk kartu su vargšais. Leisk jiems suplauti indus. Kodėl gi ne? Jie irgi yra bendruomenės dalis.

Sakoma, kad gamindami su meile į maistą įdedame energijos. Tikite tuo?

Gal su meile pagamintas maistas ir yra skanesnis, bet nebūtinai (juokiasi). Užtat tikrai galime patirti ryšį su žmogumi, kuris mus pamaitino.

Ar Jūsų gyvenime būna tokių blogų dienų, kai visiškai nekyla rankos gaminti?

Vienoje savo knygoje papasakojau štai tokią istoriją. Vieną man labai sunkią dieną mano dvasios vadovas patarė nustoti galvoti apie savo bėdas ir padaryti ką nors gera kitam žmogui. Išėjęs iš jo kabineto sutikau kitą seminaristą. Tas pakvietė mane valgyti ledų. Labai nustebau. Tada draugas paaiškino, kad jam buvo labai bloga diena, ir jo dvasinis vadovas patarė padaryti ką nors gera pirmam sutiktam žmogui. Tai buvau aš. Matote, kaip gražu? Ir kaip paprasta. Taip aš ir stengiuosi daryti. Tik nemanykite, kad taip elgiuosi nuolatos ar kad apskritai nepatiriu jokių blogų dienų. Esu žmogus, bet taip pat esu ir kunigas. Privalau kautis su negatyviomis jėgomis, kad galėčiau daryti tai, ką darau. Antraip gal Dievas ateis ir paklaus, kodėl iššvaisčiau jo duotą talentą, kodėl nesidalijau su kitais žmonėmis? Šiame pasaulyje daug tamsos. Užtat nešu savo paprastą, šviesią žinutę.

Jūsų šou – tarsi pamokslai. O ar laikote mišias?

Mes turime maitinti vienas kitą fiziškai ir dvasiškai, todėl ir pats turiu gauti dvasinio maisto. Mišios man yra labai džiugus įvykis, jo nepraleidžiu niekada, net jei esu viešbutyje ar oro uoste. Viską darau taip pat, kaip ir bažnyčioje, apsivilkęs tinkamus drabužius. Tai – mano ritualas, pats svarbiausias dienos valgis. Jei pats nedaryčiau to, ką propaguoju, būčiau veidmainis. Kai esu namuose, padedu bažnyčioms, jei joms reikia mano pagalbos. Taip pat skiriu laiko meditacijai. Tai visai kas kita nei malda.

Turite heiterių?

Daugybę! Kartais internete ištriname pagiežingus anoniminius komentarus – jei tie žmonės neturi drąsos pasakyti savo tikrojo vardo, tai ir mums nėra ko jais rūpintis. Yra žmonių, kurie valgo mano maistą, bet jo nekenčia. Nenori būti laimingi. Nieko tokio.