„2012 metų kelionė po Žemaitiją. – Apsilankymas Platelių dvare. – Autorė pamato Sofijos atvaizdą. – Portreto reminiscencija 2018 metais.
Tik baigusi gidų kursus išsiruošiau į mokomąją pažintinę kelionę po Žemaitiją. [...] Apžiūrėjome ne vieną objektą, galiausiai nuvykome į Platelių dvaro sodybą. Prisimenu, vienoje iš salių vaikštinėjau po kažkokią paukščių ekspoziciją [...], kai išgirdau kolegę šūktelint, kad jau metas grįžti į autobusą. Ėmiau ieškoti išėjimo.
Staiga akis užkliuvo už garbingoje vietoje pakabinto labai simpatiškos damos atvaizdo. Pro jį buvome praėjusios per ekskursiją, gidė kažką apie šią moterį lyg ir pasakė. Atrodo, buvusi šio dvaro savininkė. Sofija. Pavardė ilga ir sudėtinga. Regis, prancūziška. Dviguba, su brūkšneliu. Priėjau arčiau pasitikslinti. Sofija de Šuazel-Gufjė, buvo parašyta. [...] Ką šioji rafinuota dama veikė Lietuvos miškų glūdumoje? Kolegė šūktelėjo dar kartą. Skubiai spustelėjau fotoaparato mygtuką. Grįžusi namo nuotrauką išsisaugojau prie galimai ekskursijoms naudingos medžiagos, o Sofijos atvaizdą pasidėjau į atminties lentynėlę su užrašu „Kada nors reikės pasidomėti“ [...].
Po šešerių metų išmaniau truputį daugiau ir gerokai mažiau jaudinausi dėl to, kad ko nors nežinau. Skaitinėjau apie Lietuvos rašytojas. Prie pirmųjų radau minimą Sofiją Tyzenhauzaitę de Šuazel-Gufjė. Dalis šio asmenvardžio man pasirodė girdėta. Atsidariau internetą norėdama pasižiūrėti tos Sofijos atvaizdų. [...] Ta pati moteris iš Platelių paveikslo. Nepamenu, ar tos viešnagės metu kas bent užsiminė, kad ji buvo pirmoji romanų rašytoja istorinėje Lietuvoje. Visai galimas daiktas. Gal aš, desperatiškai bandydama konspektuoti, paprasčiausiai nenugirdau.
1790–1812 metai. – Grafaitės Sofijos šeima, jaunystė ir mokslai. – Ji žavisi Žana d’Ark ir daug jodinėja. – Tėvas vadina Sofiją kopūsto galvele. – Autorės pokalbis su draugu, dar viena Sofijos reminiscencija. – Pasakojimas apie kūrybinį procesą apsimetant miegančia.
Sofija gimė netoli Lydos, dabartinėje Baltarusijos teritorijoje. Jos tėvas buvo Ignotas Tyzenhauzas, Rokiškio dvaro savininkas, o motina – Marija iš Pšezdzeckių giminės. Tik Sofija augo ne su jais, – skyrybos visai ne mūsų laikų išradimas. Ignotas su Marija nebuvo ideali pora. Jiedu pykosi ir nesutarė, galiausiai apsisprendė, kad bus ramiau, jeigu gyvens atskirai. Dar mažytė jų dukra atsidūrė Kairėnų dvare netoli Vilniaus pas grafą Juozapą Morikonį ir Konstanciją Šadurskytę, ją Sofija vadino įmote. Grafienė Konstancija buvo auklėta dvasininko iš Prancūzijos, tad kalbėjo ir rašė prancūziškai kaip tikra prancūzė. Tai nebuvo retas atvejis tarp tuometinių Lietuvos bajorų [...]. Sofija taip pat anksti šią kalbą išmoko ir apskritai gavo visai neblogą išsilavinimą. Daug skaitė ir muzikavo. Piešimą jai dėstė būsimasis Vilniaus universiteto profesorius dailininkas Jonas Rustemas.
Iš pat mažens Sofija buvo svajotoja. Retsykiais jai būtinai prireikdavo pabūti vienumoje. Sulaukusi keturiolikos atrado malonią dingstį pabėgti nuo žmonių. Prisakydavo prikelti ją ketvirtą ryto, sėsdavo ant žirgo ir pasileisdavo šuoliais. Labiausiai mylėjo patį energingiausią žirgą, tikrą nenuoramą; kitus žirgus treniravusiam šunininkui juo jodinėti jokiu būdu neleido. Padoriai jaunai panelei būtų labiau priderėję ramiai pasijodinėti po parką kokiu sukalbamesniu arkliuku, bet kur tu Sofiją sustabdysi. Ypač kai ji šitaip žavėjosi karžyge Žana d’Ark. Prisiskaičiusi apie savo heroję grafaitė manėsi esanti drąsi amazonė, kuriai tik ir tinka lakstyti kaip be galvos. Guvernantė baimindavosi, kad panelei ko nenutiktų, o tėvas bardavosi, kad jei nenusiramins, vieną gražią dieną tikrai nusisuks sprandą. Ir iš viso ji panašesnė ne į Žaną, o į kazoką, sakydavo jis.
Sofijos tėvui labai norėjosi, kad dukra suvaldytų fantazijas [...]. Iš jos jis norėjo padaryti tikrą aukštuomenės damą – gražų žaislelį, kuriuo būtų galima pasipuikuoti per pokylius. Stengdavosi pats rinkti jai drabužius. Prieš kiekvieną vakarėlį Sofija turėjo pasirodyti, ką apsirengusi, o tėvas pažerdavo kritikos. Jis norėjo, kad ji įsisegtų deimantus, jai atrodė, jog keturiolikmetei labiau tiktų rožės. Jis liepdavo prieš pokylį ilgiau pamiegoti, o ji niekada nebuvo miegalė. Prasidėdavo barniai. Keistuolė užsispyrėlė Sofija menkai pritapo prie šeimos. Prieš vyresniąją seserį Aleksandrą kartais jausdavosi tarsi Pelenė – vyresnėlę tėvas laikė kone šeimos orakulu, o Sofijos intelektinius gebėjimus tik pašiepdavo. Kartais itin skaudžiai. Susėdus žaisti klausimų ir atsakymų žaidimą prie atsakymo palinkusiai Sofijai tėvas vis paplekšnodavo per galvą stebėdamasis, ką ta jos kopūsto galvelė išvis galėtų sumąstyti. O paskui plodavo jos atsakymams, bet tik kai jie būdavo skaitomi neminint autorystės. […]
Vakarais Sofijos namiškiai susiburdavo į bendrą kambarį pasišnekučiuoti ir pasidalinti dienos įspūdžiais.
Sofija Tyzenhauzaitė per vakarinius pokalbius sėdėdavo užsimerkusi, įsitaisiusi patogiame fotelyje kiek atokiau nuo visų. „O kaipgi praėjo jūsų diena? Ar pasimatėte su grafu, kaip buvote žadėjęs?“ – „Šiandien parašiau keletą seniai atidėliotų laiškų.“ – „Pietūs pas imperatoriaus pasiuntinį buvo tiesiog fantastiški!“ Giminaičių kalbos ilgesniam laikui jos dėmesio neužlaikydavo. Būdavo, sesuo Aleksandra neapsikentusi šūkteli: „Žvilgtelkit į šitą Sofiją – užuot dalyvavusi pokalbyje, ji miega.“ Visi pasijuokdavo – taip, tokia jau ta mūsų Sofija. Tik nusisuk sekundei – tuoj užsisvajos ir užmigs. Kartais kuris iš namiškių surimtėdavo: šešiolikmetei damai derėtų atidžiau paisyti gero tono taisyklių. Žiūrėk, dar ims ir snūstelės kokiame aukštuomenės vakarėlyje, kur visuomet sukiojasi daug dėmesio vertų džentelmenų. O tada ims sklisti nepageidaujamos kalbos, kad panelė Tyzenhauzaitė nemandagi, neišauklėta ir potencialiais jaunikiais visiškai nesidomi!
Iš tikrųjų Sofija tik apsimesdavo mieganti. Taip buvo patogiausia dėlioti galvoje sakinius. Gerokai patrauklesnis už tikrąjį jai rodėsi jos pačios fantazijų pasaulis. Sofijos „Mėnulio karalystė“, kaip sakydavo jos mama. Joje gyveno pirmoji Lenkijos karalienė Vanda ir ją įsimylėjęs vokiečių kunigaikštis Ritigeris, ir pora orakulų girios glūdumoje, ir karalius Saliamonas, ir medžiokliai, ir freilinos, ir, žinoma, Žana d’Ark. Jų istorijos Sofijai regėjosi beveik tikresnės už paskalas apie tai, kas kieno karieta į kokį priėmimą važiavo. Prisisvajojus likdavo tik tas istorijas užrašyti. Vyresnis jos brolis dailia rašysena tekstus perrašydavo, o jaunesnysis gražiai iliustruodavo. Kurdama Sofija linksmindavosi, nors ne visuomet eidavosi lengvai. Štai pirmasis tragedijos apie Saliamono teismą paveikslas išėjo labai patetiškas, galiausiai kūrinio idėja visai nunyko. Kiek geriau sekėsi rašyti komedijas. O apsakymas apie Vandą apskritai yra gana puikus kūrinys tokiai jaunai merginai – šitą Sofija ir pati pripažino, nors niekada nebuvo mėgėja pūstis.
Autorės nusiskundimai dėl nerašytos taisyklės pasakojant apie moteris minėti jų ryšius su žinomais vyrais. – 1812 metai. – Rusiškasis ir prancūziškasis Sofijos epizodai. – Segės akibrokštas.
Labai pykstu, kad prie pasakojimų apie moteris dažnai lyg savaime prilipdomos žinomų vyrų pavardės. Kaip koks kokybės garantas, kad būtų įtikinamiau. Lyg vienos pačios moterys nebūtų užtektinai vertos dėmesio. Lyg jų pripažinimą būtinai turėtų legalizuoti ryšiai su pripažinimo jau nusipelniusiais vyrais.[...] Panašiai yra ir su Sofija. Kiek teko skaityti apie ją lietuviškoje publicistikoje, visur į pirmą planą iškeliamas vienas ir tas pats nuvalkiotas faktas: ja žavėjosi Rusijos caras Aleksandras I ir Napoleonas. Kažkur antroje ar net trečioje vietoje būna paminėta ir tai, kad, be kita ko, Sofija buvo rašytoja. [...] „Teisingas“ feministinis tekstas mažiau teisintųsi, o imtų ir pradėtų nuo pat pradžių. 1812 metais Taujėnų dvare Sofija Tyzenhauzaitė susipažino su Rusijos valdovu caru Aleksandru I. Rusijos imperija palyginti neseniai buvo okupavusi beveik visą buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Jos diduomenė greitai spėjo susigaudyti, kad su caru bus naudingiausia palaikyti gerus santykius ir, stengiantis nepakliūti į imperatoriškosios jo didenybės nemalonę, jo garbei vis kelti puotas. Vienoje iš tokių Sofija ir Aleksandras susipažino, kitoje, vykusioje dabartiniame Vingio parke, susitiko dar kartą. Vingio parke laikydamasis etiketo caras pirmiausia pakvietė šokti dvi svarbiausias iš dalyvavusių damų, o tuomet jau ir Sofiją. Su ja pasiliko ilgiau, negu būtų leidęs bet koks etiketas. Tą vakarą nesibaigė nei polonezai, nei komplimentai – Aleksandras tvirtino, kad Sofija puotoje esanti pati gražiausia ir savo grožiu tiesiog užtemdžiusi kitas. Nei polonezai, nei komplimentai Sofijai neapsuko galvos. Pati vėliau pasakojo panelei Tafen – kitoms būtų apsukę, o jai neapsuko. Klausydama caro meilikavimų Sofija sau tyliai galvojo, kad lygiai tą patį jis būtų kalbėjęs bet kuriai kitai merginai. Garsiai pasakė tik tiek: reikėtų būti labai didelei tuščiagarbei, kad patikėtų jo žodžiais. Kaip tik tuštybės Sofija nemėgo labiausiai.
Carui skirti vakarėliai netrukus baigėsi, mat į Vilnių įžengė didysis jo priešas – Napoleonas. Mieste įsivyravo baisi sumaištis. Rusų valdininkai su žmonomis masiškai bėgo iš Vilniaus, gatvės buvo pilnos kaip papuola sukrautų vežimų, skubant pamestų daiktų, žirgai garsiai žvengė ir baidėsi, narvuose visokiais balsais triukšmą kėlė gabenami paukščiai. Vos persikėlęs per Žaliąjį tiltą Napoleonas gurkštelėjo vietinio alaus, lenkiškai jį pagyrė, užšoko ant arabų žirgo ir nulėkė apžiūrėti naujųjų valdų. Nepasikuklino užjoti ir į pilies kalną, kur iki tol pagarbiai buvo kopiama tik pėsčiomis. Akivaizdžiai parodė, kas čia vadovauja. Prasidėjo vadinamasis prancūzmetis, o Lietuvos aukštuomenei teko dar kartą persiorientuoti. Visi ėmė keliaklupsčiauti prieš naująjį valdovą ir labai rūpinosi nieku gyvu neišsiduoti prieš tai turėję kokių nors ryšių su caru. Jei tik Napoleonas būtų paklausęs – niekas čia Aleksandrui pasilinksminimų nekėlė, jokių polonezų su juo, gink Dieve, nešoko ir išvis tikriausiai nelabai net žinojo, kas jis per vienas. Didikams rūpėjo kuo greičiau asmeniškai prisistatyti Prancūzijos imperatoriui ir būtiniausiai palikti jam teigiamą įspūdį. Sofijos tėvas buvo vienas iš tokių atsivertėlių. Nerimavo, kad Napoleonui atrodo kaip išdavikas, nes anksčiau taip aktyviai stengėsi prisigerinti carui. Dėl to buvo nemenkai susirūpinęs ir diena iš dienos laužė galvą kurdamas planus, kaip būtų galima reabilituotis. Sofija į visa tai žiūrėjo skeptiškai. Jai neatrodė, kad politinės simpatijos turėtų sukinėtis kaip vėjarodė kiekvienąkart naujam vėjui papūtus.
Vieną naktį tarnai be didelių ceremonijų išvertė Sofiją iš lovos ir pranešė, kad tučtuojau reikia vykti į pokylį pas Napoleoną. Važiuoti ji sutiko su sąlyga, kad galės pasipuošti deimantine sege su rusų dvaro monograma, kurią Aleksandras jai buvo dovanojęs kaip prielankumo ir pasitikėjimo ženklą. Nedidukė segė sukėlė didelę audrą. Tėvas pasibaisėjęs užprotestavo: savo papuošalu Sofija aiškiai parodys, kad palaiko Napoleono priešą, ir taip užsitrauks bėdą ne tik pačiai sau, bet ir visai jų giminei. Sofija pažvelgė į jį suraukusi antakius. Juk kai jai buvo įteikta segė, tėvas taip džiaugėsi ir didžiavosi gera caro nuomone apie dukrą. O dabar stovi išbalęs, išsigandęs mažutėlio papuošaliuko. Tą akimirką Sofijos galvoje pirmą kartą gyvenime sukirbėjo mintis pasipriešinti tėvo norams. Atsakė kaip galėdama tvirčiau: važiuos tik su sege. Tėvas žado neteko. Jo mažoji kvailutė Sofija susiruošė iškelti politinį skandalą.
Patenkinta savimi Sofija įlipo į karietą, kur jos laukė nauja porcija priekaištų. Visos drauge važiavusios damos aiktelėjo iš nuostabos ir ėmė įkalbinėti Sofiją nelemtąjį papuošalą nusisegti. Ji dairėsi pro langus ir apsimetė nieko negirdinti. Privažiavusios buvusius generalgubernatoriaus rūmus, damos išlipo, vorele patraukė į vidų ir dailiai išsirikiavusios laukė didingojo susitikimo su Napoleonu. Galėjai justi ore tvyrančią įtampą. Šlamėjo taisomos suknelės, girdėjosi nervingas juokas, kritiški žvilgsniai vis dar smigo į Sofijos papuošalą. Staiga durininkas pranešė, kad ateina Napoleonas. Salėje pasirodė mažas storas žmogus žalia uniforma. Sofijai, didžiam pačios nustebimui, jis nepadarė jokio įspūdžio. Atvirkščiai – greičiau pasirodė atgrasus, tiesiog gyvas priminimas sunkiai besuskaičiuojamo kiekio gyvybių, paaukotų dėl karinių valdovo ambicijų. Šios mintys Sofijai teikė drąsos eiti prie imperatoriaus niekaip nebandant savosios segės pridengti. Napoleonui pro akis tai nepraslydo – iš karto pasiteiravo, kokį apdovanojimą panelė nešiojanti. Sofija ramiausiai atsakė, kad tai Rusijos imperatorienių freilinų ženklas. Damos aplinkui sulaikė kvapą. Napoleonas įsmeigė į segę skvarbų erelio žvilgsnį ir... Ir nieko. Vakarėlis tęsėsi kaip įprasta. Jokio įtūžio, jokių patrankų, jokio skandalo.
Kiek vėliau Sofija nuvyko į kitą Napoleono garbei surengtą pasilinksminimą. Atsitraukusi į šalį stebėjo, kaip prakaito išmušti didikai, puldami pasitikti imperatoriaus, šoka iš karto per kelias laiptų pakopas. Jai darėsi ir juokinga, ir savotiškai gaila. Kokius keistus dalykus kartais verčia daryti meilė tėvynei! Ar tiksliau, ja maskuojamas noras prisiplakti arčiau prie valdžios. Paskendusi apmąstymuose Sofija į salę įėjo ramiai. Napoleonas iš karto ją pastebėjo ir atpažino, kad tai toji pati Rusijos rūmų dama. Atrodo, jam patiko Sofijos principingumas ir įžūlumas. Tada jau ir visi aplinkui vienas per kitą ėmė Sofiją girti. Kokia ji drąsi, kokia ištikima savo pažiūroms, kaip nesibaido imperatoriaus! Ką tik maldavę segę paslėpti tie apsimetėliai dabar liaupsino Tyzenhauzaitę kaip kone nacionalinę didvyrę. Komplimentus Sofija priėmė ramiai. Jos mintyse sukosi tik vienas vienintelis žodis. Tuštybė.
Napoleonas atėjo ir išėjo. Jo pasiuntinys perdavė Sofijai trumpą žinutę. Prieš išvykdamas imperatorius neva pasiteiravęs, kaip Sofija laikosi, ir pasakęs, kad ši dama jam liks vienintelis Vilniaus atsiminimas. Kaži ar buvo galima tikėti tokiais žodžiais, ypač kai jie buvo persakyti. O ir šiaip Sofijai ne tai rūpėjo. Traukiantis prancūzams Vilniaus vaizdas buvo ne ką geresnis negu visai neseniai bėgant rusams. Gatvėse voliojosi tūkstančiai lavonų. Juos mėtė į karučius tarsi rąstus. Žmonės buvo alkani ir išsigandę. Sofija stebėjo visa tai ir apgailestavo, kad niekuo negali padėti valdžios pasikeitimų iškankintiems žmonėms. Žana d’Ark būtų galėjusi. Būtų dariusi didesnius žygdarbius negu pasirodymas mažam storam žmogui su kito žmogaus dovanota sege.
Grįžus Rusijos valdžiai, dėl Tyzenhauzaitės užsispyrimo jos giminės ir pažįstami lengvai išsisuko nuo bausmės už pataikavimą Napoleonui. Sofijos tėvas neturėjo kur dėtis iš džiaugsmo.
Pamažu gyvenimas grįžo į savo vėžes, didikai vėl ėmė kelti puotas caro garbei, o Sofija jautėsi laimingiausia užsisklendusi savyje. Melancholiją ji iš tikrųjų mėgo labiau nei linksmybes, tik niekam apie tai nesisakė. Antraip ją būtų palaikę romantike, o šito ji nieku gyvu nebūtų galėjusi pakęsti.
Laikotarpis nuo 1818 metų. – Netikėta Sofijos santuoka su Oktavijumi, Platelių dvaro savininku. – Nuolatiniai jųdviejų konfliktai ir paliaubos. – Sofija pagimdo vienintelį sūnų Aleksandrą. – Mažojo Aleksandro krikštynos Peterburge.
Metas papasakoti, kodėl Sofijos portretas kabo Platelių dvare. Viskas čia per vedybas, kurioms sulaukusi dvidešimt aštuonerių panelė Tyzenhauzaitė pagaliau jautėsi esanti pasiruošusi. Vos jai paskelbus apie ketinimą ištekėti, aplinkiniams labai parūpo sužinoti, už ko. Tikėtiniausi variantai nepasitvirtino, Sofija dar sykį nusprendė pasielgti savaip. Užsispyrė tuoktis su prancūzu Antuanu Luisu Oktavijumi de Šuazel-Gufjė. Šio tėvas Augustas buvo aršus monarchijos šalininkas. Prasidėjus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai išsigando perspektyvos netekti galvos giljotinoje ir kuo skubiausiai pabėgo į Rusiją. Ten ir gavo dovanų Platelių dvarą, o vėliau perdavė jį sūnui Oktavijui, rusų caro rūmų raktininkui.
Oktavijaus ir Sofijos santuoka buvo labai netikėta dėl to, kad jiedu atrodė niekaip nesuderinami. Žmonės galvojo, kad Oktavijus Sofijai yra gerokai per prastas. Ji buvo talentinga, protinga, sąmojinga ir išvaizdi, jis – nevalyvas, amžinai nesusišukavęs, prasiskolinęs ir nuolatos apsitaškęs padažu. Sofijos sesers dukra Gabrielė Giunterytė atsiminimuose vaizdžiai nupasakoja, kaip atsisėdęs prie stalo Oktavijus visa dešimčia pirštų apčiupinėdavo ne tik savąją duonos riekę, bet ir pyragus, kuriuos vėliau tekdavo valgyti kitiems. Tai tiek iš tų stereotipų apie geras prancūzų manieras. Šeima Sofijos pasirinkimo nesuprato ir nepalaikė. Dukterėčia Gabrielė bandė pateisinti tetą svarstydama, kad jauną, gražią ir turtingą paveldėtoją ištekėti už išsiskyrusio ir nebejauno vyro galėjo priversti nebent didelis noras pagyventi Paryžiuje. Ko gero, buvo tuose pasvarstymuose bent dalelė tiesos, nes neatrodo, kad Sofiją ir Oktavijų būtų labai džiuginusi vienas kito kompanija. Jųdviejų šeiminis gyvenimas buvo pilnas kasdienio chaoso: daiktai namuose išmėtyti, stalai ir spintelės – it po žemės drebėjimo. Patys jie nepaliaudami pykdavosi ir ginčydavosi, o kiekvienas barnis baigdavosi tarsi pagal iš anksto numatytą scenarijų. Oktavijus atsiprašydavo, Sofija jam atleisdavo, maloningai priimdavo naują prabangią dovaną ir išvykdavo į dar vieną kelionę po Europą – kartais į Paryžių, kartais į Prancūzijos pakrantę, kartais į Italiją. Skolos augo, daiktai spintelėse patys nesusitvarkydavo, santuokinės problemos pačios neišsispręsdavo. Neilgai trukus vėl kildavo konfliktas ir viskas kartodavosi lygiai taip pat.
Šeštais santuokos metais Sofija pagimdė vienintelį sūnų. Tuojau pradėjo sklisti gandai, kad vaikas visai ne prancūzo, o seno gero Sofijos pažįstamo Aleksandro. Mat per tuos šešerius metus susitikinėti su caru ji nepaliovė, nors aplinkiniai ir laikėsi vieningos nuomonės, kad ištekėjusiai damai taip nedera. Sofija net nesistengė nutildyti apkalbų – atvirkščiai, nestokodama kandaus humoro, nusprendė suteikti dar daugiau pagrindo paskaloms. Savo sūnų ji pavadino Aleksandro vardu, o krikštyti nusivežė į Sankt Peterburgą, kur jo krikštatėviu tapo, žinoma, caras. Tąkart Peterburge Sofija matė carą paskutinį kartą. 1825 metais valdovas buvo paskelbtas miręs neaiškiomis aplinkybėmis.
Autorės pasvarstymai apie skirtingas didikių ir valstiečių saviraiškos galimybes. – Sofija ir jos tekstai Paryžiuje. – Bendras autorės ir Sofijos polinkis pasakoti moterų istorijas. – Baigiamosios autorės pastabos.
Sofija tituluojama pačia pirmąja romaniste istorinės Lietuvos teritorijoje. Taip ją šitame tekste iki šiol įvardydavau ir aš. Visgi greičiau derėtų sakyti, kad ji buvo pirmoji savo romanus skelbusi Lietuvos moteris. Dabar niekaip nesužinosime, ar ji tikrai pirmoji juos rašė. [...] Kalbant apie galimybes reikia minėti ir privilegijas – privilegiją gimti aristokratiškoje šeimoje, privilegiją mokytis, privilegiją turėti pinigų nieko nedirbant, privilegiją skirti laiko sau ir saviems interesams. Sofija Tyzenhauzaitė turėjo jas visas. [...] Be privilegijų, Sofija dar turėjo drąsos, užsispyrimo bei tvirtą charakterį. Ji leido sau patikėti, kad jos tekstai gali būti išspausdinti. Tik ne Lietuvoje. Pasibaigus revoliucijai Sofijos vyras atgavo nemažai giminės žemių Prancūzijoje, ir ponia de Šuazel-Gufjė periodiškai ėmė ten lankytis. Ypač dažna viešnia ji buvo Paryžiuje, kur 1818 metais paskelbė pirmąjį savo kūrinį „Lenkai Sant Domingo saloje“, arba „Jaunoji kreolė“. Kaip ir dauguma kitų iš vienuolikos šiuo metu žinomų Sofijos išleistų tekstų, tai buvo istorinis romanas. Visgi žymiausias jos veikalas priklauso kitam žanrui. Toji knyga pavadinta įmantriausiu žodžiu, kurį gal jau pastebėjote atsikartojant šiuose skyreliuose. Tai „Reminiscencijos“ – Sofijos atsiminimai, iš jų ir atpasakojau istorijas apie carą, Napoleoną bei segę.
Sofija rašė prancūziškai, tad ir išgarsėjo prancūzakalbėje aplinkoje gerokai labiau nei gimtinėje. Paryžiuje jos tekstai buvo noriai skelbiami ir skaitomi, o tarp jų gerbėjų buvo ir žinomų personų. Pataisyto „Reminiscencijų“ leidimo įžangoje Sofija aprašo, kaip Florencijoje jai teko susipažinti su Alexandre’u Dumas (tėvu) ir jis iš karto prisipažino ją kiek apvogęs. Rašydamas „Fechtavimo mokytoją“ ieškojęs, kur pasiskaityti apie Sankt Peterburgą, – ėmėsi apie miestą rašyti pats ten nebuvęs. Perskaitė Sofijos „Reminiscencijas“, susižavėjo ir nusirašė gabaliuką. Kad jį kur – tik nesužiūrėk, vėl ima ir išlenda moters kūrybos antspaudavimas žymaus vyriškio pritarimu. Neleiskime šiam įpročiui per daug išsikeroti.
Geriau pasodinkime Sofiją lauko kavinukėje Lotynų kvartale. Nuo Senos upės pučiantis vėjas lai plaiksto jos apdarus. Nebūtinai labai madingus, nes su laiku ji vis mažiau ir mažiau dėmesio skyrė išvaizdai. Apsirengdavo bet kaip, kad tik netrukdytų rašyti. Į rankas Sofijai įduokime taurę labai mėgto šampano. Viena iš jos vyro valdų kaip tik buvo vynuogynas Šampanės regione, tad šio gėrimo Sofija dažnai parsiveždavo grįždama į Lietuvą. Bet kol kas ji Paryžiuje. Sėdi ir stebi praeinančius žmones – Sorbonos universiteto studentus, išsipusčiusius aukštuomenės atstovus, tarnaites, bėgančias į turgų pietums nusipirkti šparagų. Pamato vieną kitą pažįstamą. Pasisveikina. Mandagiai atsako į klausimus.
Bet galvoja Sofija ne apie Paryžių ir ne apie šparagus, o apie Lietuvos ir Lenkijos istorijos moteris. Visai kaip aš dabar keltui artėjant link Talino galvoju visai ne apie Suomijos įlanką, septintojo dešimtmečio šlagerius entuziastingai traukiantį muzikantą ar gretimoje kėdėje snaudžiančią draugę. Galvoju apie Sofiją, kuri, kaip ir aš, mėgino prakalbinti mirusiąsias – Barborą Radvilaitę, karalienę Jadvygą, grafų Komorovskių Gertrūdą, grafienę Feliksą Polocką ir Haliną Oginskytę. Maždaug taip atrodo istorinių Sofijos romanų pavadinimų sąrašas. Vienos veikėjos realesnės, kitos – greičiau įsivaizduotos, tačiau beveik be išimčių moterys. Savo kūriniuose Sofija stengėsi perteikti istoriją būtent jų akimis, neperfiltruotą per menui tokią įprastą vyrišką prizmę. Siūlė publikai pasimatuoti kitokį, galbūt mažai pažintą moterišką žvilgsnį. Savuosius pokalbius su moterimis tvirtai įamžino spausdintuose žodžiuose. [...] Tikėtina, kad teta rašytoja galėjo tapti pavyzdžiu Gabrielei. Juk kiekviena pirmoji rašytoja atrakina duris antrajai, antroji jas praveria kiek plačiau, trečioji atplėšia iki galo, o paskui, žiūrėk, per šitiek metų durys taip ir nebeužsidaro.“
Ištraukos iš Elenos Gasiulytės knygos „Lietuvos vizionierės. 10 įspūdžiografijų“ (leidykla „Tyto alba“)
