Interviu Justinas Žoramskis, žinomas kaip trafaretų meno kūrėjas Justinas Žožo, pradeda nuo paaiškinimo, nors kuklintis neturėtų – jis yra vienintelis Lietuvoje tarptautinį pripažinimą pelnęs trafaretų meno kūrėjas. Australijoje vykstančiame didžiausiame trafaretų meno konkurse „Stencil Art Prize“ Justinas Žožo dalyvavo 2017-aisiais, praėjus trejiems metams po to, kai ėmė kurti šį meną.
„Man nebūdingas pripažinimo troškimas. Nesiekiau laimėti, tiesiog norėjau dalyvauti, – sakė pašnekovas. – Buvau pirmasis konkurso dalyvis iš Lietuvos. Net rašydami šalies vardą organizatoriai padarė klaidą, tad stengiausi jiems kuo daugiau papasakoti apie savo šalį, apie mus.“ Justinas pateko į finalą ir laimėjo prestižinį konkurso apdovanojimą „Highly Commended World-Class Stencil Artists in 2017“. Lietuvio kurtas margaspalvis tulžys apskriejo Australiją kartu su keliaujančia konkurso darbų paroda, nutūpė garsiose galerijose ir meno centruose, sunešė autoriui krūvą liaupsių ir įstraksėjo į keletą svarbių meno leidinių. Šis darbas buvo paklausiausias per visą konkurso istoriją – parduota net dešimt paveikslų.
Po sėkmės tarptautiniame konkurse kūrėjas tapo labiau matomas ir namuose. 2018-ųjų balandį Vilniuje veikiančioje galerijoje „555“ Justinas Žožo pristatė savo pirmąją asmeninę parodą – moterų portretų ciklą „Sluoksniai“, o vasaros pabaigoje gatvės meno galerijoje „Open Gallery“ po atviru dangumi iš viršaus po sostinę dairėsi jo kurtas žirafiukas – meno kūrinys „Laisvas Nino“.
Antrąkart dalyvaudamas tame pačiame konkurse lietuvis kūrėjas vėl pateko į finalą, bet dabar jo siekis – ne apdovanojimai, o bendradarbiavimas su užsienio meno galerijomis. Justinas Žožo jau yra gavęs pasiūlymų atstovauti jo kūrybai meno mugėse, bienalėse.
Iš gatvės – į studiją
Trafaretų technika (angl. stencil art) ėmė formuotis XX a. 7 dešimtmetyje kaip gatvės meno atšaka. Iš pradžių trafaretai buvo patogi priemonė norintiesiems greičiau sukurti grafičius viešosiose vietose. Vėliau atsirado molbertinių darbų, o pati trafaretų technika pasiekė tokias aukštumas, kad ja galima išgauti įspūdingus hiperrealistinius atvaizdus, kuriuos iš pirmo žvilgsnio lengva supainioti su fotografijomis. Tam menininkai naudoja net kelias dešimtis trafaretų sluoksnių ir daugybę purškiamų dažų atspalvių. Justinas naudoja ne mažiau nei trisdešimt trafaretų sluoksnių, o kurti vieną paveikslą gali kelis šimtus valandų.
Justinas trafaretų meną atrado panašiai – kartu su draugais ant nebaigto statyti stadiono sienos kurdamas grafičius. Pliūpsniai adrenalino vien nuo minties, kad gali būti pagautas ir nubaustas, kaitino kraują, bet gana greitai ši banga nuslūgo kartu su paauglišku maištu. Piešti Justinas pradėjo anksti, bet ankstyvųjų darbų neišsaugojo. „Vieną senelis turi – mano šaržą su išsitaršiusiais plaukais, styrančiomis ausimis. Iki šiol naudoja jį įvairiems bandymams, kai kuria atspaudus ant puodelių, stiklo ir visokių kitokių paviršių. Net pykteliu kartais – kiek galima?“ – juokaudamas pasakojo pašnekovas.
Justinas baigė muzikos mokyklą, grojo trimitu, bet tai veikiau atbaidė, o ne įtraukė į muzikos pasaulį. „Baigiau mokyklą ir padėjau trimitą į šalį. Iki šiol nė karto nesu paėmęs jo į rankas“, – sakė šyptelėdamas. Piešimas, atvirkščiai, visada labai traukė, bet buvo viena bėda – jei atvaizdas neatitikdavo vizijos, jaunasis kūrėjas darbą sunaikindavo. „Aišku, kad man dažniausiai nepavykdavo atvaizduoti to, ką regėdavau savo galvoje, nes neturėjau pakankamai įgūdžių. Keli darbai kabo tėvų namuose – suglamžyti, mamos ar močiutės patyliukais išgelbėti nuo žūties šiukšlių kibire“, – pasakojo Justinas. Kada trafaretai grįžo į jo akiratį jau kitu lygmeniu, vaikinas sako tiksliai neprisimenantis. „Kartą internete aptikau vieną garsų britų trafaretų meno atstovą Snik. Man labai patiko jo darbai, ėmiau gvildenti šią meno sritį ir užsinorėjau pats pabandyti.“
Žinodami Justino polinkį naikinti nepavykusius darbus, draugai šiek tiek pasišaipė, o vienas, dabar dievinantis jo kūrybą, tarstelėjo: „Aha, darysi... Patikėsiu tik tada, kai parodysi baigtą darbą.“ Suėmė pyktis, kodėl manimi netiki. Gal tai ir paskatino ne tiek sau, kiek jam įrodyti, kad galiu. Pirmąjį darbą padariau sąlyginai greitai – turint galvoje, kad apskritai net nežinojau, kaip tai daroma. Neturėjau studijos, neišmaniau, kur gauti dažų ir kokių jų reikia. Purškiami iš statybinių prekių parduotuvių nelabai tinka tokiai kūrybai. Pradedantiesiems dabar tikrai patarčiau jų vengti.“
Bandymų ir eksperimentų keliu
Trafaretų menas nėra akademinė disciplina, todėl kiekvienas menininkas jį plėtoja savaip. „Internete nerasi atsakymų į pradedančiam trafaretų meno kūrėjui svarbius klausimus. Pamenu, rašydavau žymesniems šio meno atstovams ir klausdavau, kokio storio popierių naudoja. Gal jie nesuprasdavo, ko man reikia, nes atsakydavo, kad galiu naudoti, kokį tik noriu. Tai tikrai nebuvo atsakymas, bet dabar suprantu – kol esi nieko nepasiekęs, į tave veikiausiai žiūrės kaip į vieną iš milijono, kuriam dalyti patarimus gaila laiko. Juk kas žino, ar tu rimtai nusiteikęs kopti į aukštumas, ar tai tik laikinas susižavėjimas, pomėgis, – atviravo Justinas. – Dabar, kai esu susikūręs vardą, viskas kitaip – susitinkame su kitais meno kūrėjais, diskutuojame, dalijamės informacija. Pamenu, kai prieš porą metų dalyvavau muzikos ir menų festivalyje „Loftas Fest“, vienas užsienietis kolega, dešimt metų užsiimantis trafaretų menu, paragino mane pradėti piešti ranka, kad neišsisemčiau, – tai buvo patyręs pats. Trafaretų kūrėjams neretai taip atsitinka – jie prieina ribą, kai tiesiog tampa nebeįmanoma įgyvendinti sumanymų naudojantis vien trafaretais. Taip aš po šešiolikos metų pradėjau derinti trafaretus su tapyba aliejiniais dažais.“
Nors ir buvo sunku, Justinui užteko ryžto neatsisakyti užsibrėžto tikslo: „Žiūrėdamas vaizdo įrašus, akylai sekiau, ką daro Sink, kad suprasčiau technologiją. Net jei įrašas trukdavo vos penkias sekundes, išgvildendavau kiekvieną detalę, žingsniuką. Dabar pats į pradedančių kūrėjų klausimus stengiuosi atsakyti kuo išsamiau, nes žinau, kiek ilgai jie užtruks, kol savarankiškai ras reikiamus atsakymus. Nenoriu, kad be reikalo vargtų.“
Mažai ką apie trafaretų meną žinantys žmonės Justino dažnai klausinėja kelių dalykų. Pirmasis – ar, norint kurti trafaretų meną, reikia būti baigus tam tikras studijas. Antrasis – ar trafaretams kurti naudojamas lazeris. „Niekaip nesuprantu, iš kur žmonės tai traukia, – šyptelėjo pašnekovas. – Trečias dalykas, kurį išgirdęs net pykteliu, – kai pamini talentą. Sako: „Tu turbūt esi labai talentingas.“ Talentu aš netikiu. Net jei jis ir egzistuoja, abejoju, ar mano srityje labai padėtų. Visi pasiekimai – įdirbio reikalas. Juodas darbas. Be to, įsitikinau, kad kurdamas turi daryti taip, kaip tau atrodo ir norisi, nesvarstyti, ar tai patiks kitiems. Vienu metu taip norėjau regėti kūrybines vizijas, kad net ėmiau sapnuoti labai ryškius sapnus. Atsibudęs juos eskizuodavau.“
Kūrybos formulės
Savo laimėjimus Justinas Žožo anksčiau vertindavo vienam paveikslui sukurti naudotų trafaretų kiekiu. „Skaičiai daro įspūdį, visi aikčioja. Iš pradžių didžiausias skaičius buvo 31, paskui – dar daugiau sluoksnių, kol galiausiai supratau, kad tai visai nenulemia darbo vertės. Dabar vertinu kitaip – ne trafaretų kiekiu, o jų sudėtingumu. Kadangi kuriu nuotraukų pagrindu, darydamas trafaretą stengiuosi specialiai įvelti tam tikrų klaidų, neatitikimų, kad mano kūrinys nebūtų vien tik realistinis vaizdo atkartojimas. Mokausi maišyti spalvas. Purškiami dažai būna flakonuose, negaliu jų išpilti, sumaišyti ir vėl supilti, todėl taikau tam tikrą technologiją, eksperimentuoju. Studijoje turiu keturis šimtus flakonų. Daugelis nesuvokia, kiek daug tokiai kūrybai reikia techninio mąstymo, matematikos žinių. Man tai labai patinka, nes ši disciplina – viena mano aistrų. Turiu daugybę sąsiuvinių su įvairiomis formulėmis, nes reikia apskaičiuoti trafaretų dydį, sluoksnių kiekį, įvairius dažų maišymo, purškimo niuansus.“
Pastaruoju metu Justinas sulaukia pasiūlymų trafaretus parduoti. „Trafaretas man – kaip skulptoriui kaltas. Darbo įrankis. Jis gali atlaikyti dešimt purškimų, daugiausia – trisdešimt, paskui nusidėvi. Garsiausi kūrėjai suklijuoja savo trafaretus, įrėmina ir parduoda kaip tam tikrą meno kūrinį. Aš vis dar svarstau, ar taip daryti gerai. Maniškiai guli susukti, nenaudojami. Su pirmaisiais jau esu atsisveikinęs, kaip ir su pirmaisiais nupurkštais darbais. Neverta laikyti vien dėl sentimentų, tad nusifotografuoji, kad prisimintum, ir atsisveikini.“
Į užsienio meno rinką žengti panorėjęs menininkas susiduria su nemažai sunkumų. Vienas jų – finansavimas. „Išsiųsti ir apdrausti darbus labai daug kainuoja. Niekada neieškojau paramos, net neįsivaizdavau, kad tai įmanoma. Kartą labai nustebau, kai vienoje galerijoje manęs paklausė, ar esu dailininkų sąjungos narys. Nė neketinau būti, o jos nariai, pasirodo, gali pretenduoti į Europos Sąjungos finansavimą.“
Pažvelgti į akis savo baimei
Kai kurie meniniai eksperimentai privertė Justiną peržengti net savo paties ribas. Būtent taip atsitiko, kai jis kūrė žirafiuko Nino atvaizdą ant pastato sienos. Iš visų Kauno zoologijos sodo gyventojų savo modeliu pasirinktą ilgakaklį kūrėjas sumanė įkurdinti ten, iš kur jam atsivertų platesnis horizontas. Paniręs į sumanymą, Justinas visai pamiršo, kad paniškai bijo aukščio, tad reikėjo didelių valios pastangų vien įlipti į keltuvą. „Nežinojau, kad ore jis šiek tiek svyruoja. Kai išlipdavau, atrodydavo, kad ir žemė po kojomis banguoja“, – prisiminė aštrius potyrius pašnekovas.
Justinas prisipažino, kad visai neseniai, vos prieš keletą mėnesių, jam buvo kilusi mintis visiškai nutraukti menininko veiklą. „Buvau per giliai pasinėręs. Atsiribojęs nuo pasaulio, draugų, santykių. Kartais nusirisdavau iki absurdo – visą savaitgalį praleisdavau pjaustydamas po keturiolika–aštuoniolika valandų, pamiršęs pavalgyti ar kad į tualetą norėjau jau prieš tris valandas. Vieną dieną pajutau, kad perdegiau. Teko padaryti labai ilgą pertrauką. Net keletą mėnesių neliečiau trafaretų. Dabar stengiuosi būti kur kas nuosaikesnis.“
Ne visi net patys žymiausi trafaretų kūrėjai gyvena vien iš kūrybos. Ne išimtis – ir Justinas. Darbo dienomis jis yra samdomas darbuotojas. „Visi mano oficialūs darbai yra labai techniniai, susiję su braižyba, dujotiekiu, degalų prekyba. Šiuo metu darbuojuosi aviacijos srityje, taigi darbe nieko bendra su menu neturiu, – pasakojo pašnekovas. – Mano tėtis ne kartą sakė, kad pomėgis, kai taps darbu, nebebus toks mielas. Aš laikiausi priešingos nuomonės, bet paskui ir pats ėmiau pastebėti šį dėsningumą. Turėjau ne vieną progą užsiimti tik menu, bet nepasinaudojau. Abejoju, ar šito norėčiau.“
