Gabriele, ką tik grįžote iš Pekino, kur įvyko Jūsų su tėvu režisieriumi Rimu Tuminu statyto spektaklio „Faustas“ premjera. Kokie įspūdžiai?
Šis spektaklis jau buvo rodytas kituose Kinijos miestuose, tačiau Pekinas yra visa ko centras, diktuojantis visos šalies kultūrines tendencijas. Visi aktoriai ir prodiuserė labai jaudinosi. Aš, praleidusi 3 savaites Lietuvoje, grįžau į Kiniją su Lietuvos apšvietėjų komanda prižiūrėti spektaklio: repetuoti, koreguoti silpnąsias vietas. Labai sujaudino, kai pamačiau, kokį progresą per tą laiką trupė padarė. Jie tapo tikra komanda, vaidina vienu kvėpavimu! Didžiuojuosi jais. Teatras mus suartino, labai pamilom vieni kitus.
Papasakokite, kaip nutiko, kad atsidūrėte Kinijoje, ir kodėl nusprendėte statyti būtent J. W. Goethe’s „Faustą“?
Rimą Tuminą statyti spektaklio pakvietė nepriklausoma Kinijos kompanija, ir aš labai užsidegiau idėja. Galima sakyti, kad aš jį įkalbėjau, todėl jutau didelę atsakomybę, jaudinausi, ar pavyks. Man buvo labai įdomu pažinti tą šalį, padirbėti su visai kitokios nei Vakarų kultūros žmonėmis. Pasirinkome „Faustą“, nes tai labai į aktorių orientuota daugiabriaunė pjesė. Ji turi daug temų, potėmių, poteksčių. Buvo įdomu, kaip ją perskaitys kinai. Prisimenu, kai skaičiau šį kūrinį savo 11-metei dukrai Izabelei, ji labai juokėsi iš Mefistofelio ir Fausto. Pagalvojau, kad galima į šią istoriją pažiūrėti ir kitaip. Du keistuoliai klajoja po pasaulį, nuolat įsivelia į juokingas, dviprasmiškas situacijas... Tuminas pasitelkė savo ironiją, ir kūrinys tapo gera komedija.
Kokia Jums pasirodė Kinija?
Labai nevienalytė. Tarkim, Pekinas man yra pats baisiausias miestas. Atrodo tarsi nužengęs iš futuristinio siaubo filmo. Gali važiuoti per jį tris valandas ir matysi vis tas pačias sugrūstas vienodas 20–30 aukštų dėžutes. Jokios žalumos, intensyvus eismas, pilkas dangus, užterštas oras ir jokių kinų kultūros ženklų. Šis miestas sukurtas vartoti, daryti pinigus, bet ne žmogui. Žinoma, tai tik siaura, asmeninė patirtis. Kinijos pietūs, tarp jų – Šanchajus, yra jau kitokia – švari, graži ateitis. Kiekvienas dangoraižis – kaip architektūros šedevras, visas miestas – kaip holograma, daug parkų, žalumos, harmonija tarp civilizacijos ir gamtos, tyliai dūzgia elektriniai automobiliai. Įdomiausia tai, kad Pekinas vis tiek laikomas prestižiškesne vieta gyventi.
Su Kinijos žiūrovais susiduriate ne pirmą kartą – esate čia rodžiusi savo spektaklius „Dėdės ir dėdienės“, „Savižudis“. Bet statyti spektaklį su kinais aktoriais, visiškai kitokios kultūros šalyje turbūt buvo nemenkas iššūkis?
Prieš važiuodama stengiausi nesusidaryti stereotipų. Maniau, kad reikia pažinti kinus tokius, kokie yra, ir užmegzti žmogišką kontaktą. Atvažiavau su kinų kalbos ir Rytų kultūros žinovu Vyčiu Siliumi. Jis padėjo suprasti ne tik tai, kas sakoma, bet ir ką norima pasakyti. Be tokio pagalbininko ten būtum kaip be rankų, be kojų ir be balso. Iššūkis buvo ir tai, kad dirbome ne su trupę turinčiu teatru, o su specialiai šiam projektui surinktais aktoriais iš įvairių trupių. Reikėjo suformuoti iš šių vienas kito nepažįstančių, skirtingos patirties ir žinomumo žmonių darniai dirbančią komandą. Nesusikalbėjimų, aišku, buvo. Kinai visuomet tau pritaria, nes taip supranta mandagumą. Sako: „Gerai, gerai, supratau.“ Tu manai, kad problema jau aptarta, galima judėti toliau, bet netrukus paaiškėja, kad iš tikrųjų nieko jie nesuprato. Tos šalies gyventojai turi labai daug vaikiško naivumo ir visiškai neturi agresijos. Net pykti ant jų nepatogu, jautiesi lyg bartum vaiką. Jei jie ką nors padaro blogai, tai ne todėl, kad tyčia norėtų pakenkti, o todėl, kad nuoširdžiai nesupranta, kam to reikia. Tarkim, pasakai, kad repetuosime pagal parengtą muziką ir kad reikia ausinių. Deja, šių niekas neatsineša mėnesį ar du, ir gali kiek nori pykti. Tas pat su rekvizitu. Paprašai kėdės, atveža lovą. Ir niekas negali paaiškinti kodėl. Tiesiog jie kitaip įpratę dirbti. Kinų teatre rekvizitas suprantamas kaip butaforija, skirta scenai papuošti. Prireikė laiko, kol jie suprato, kad daiktas gali būti svarbi veiksmo dalis, kurianti turinį, juo gali būti pasakojama istorija.
O kaip dėl vaidybos stiliaus? Ko gero, jis taip pat yra visiškai kitoks?
Aktoriai yra matę daug spektaklių, domisi skirtingais vaidybos būdais, šiuolaikine dramaturgija. Nebuvo taip, kad atvyksta režisierius iš Vakarų ir bando su kinų operos atlikėjais ką nors sukurti. Bet Kinijoje dominuoja pramoginis teatras ir buitinis realizmas. Jei veiksmas vyksta pievoje, tai scenoje matome pievą, jei veikėjas yra didvyris, tai jis akivaizdžiai teigiamas, jei blogietis – tai, aišku, neigiamas. Viskas nuoširdu, paprasta, aišku, be jokių poteksčių, simbolių ir metaforų. Jie labai saugo tekstą, nelinkę improvizuoti. Tai – labai disciplinuota, klusni tauta, tad leisti pasireikšti savo individualumui jiems nedrąsu. Nesupranta, kad scenoje, jei nori būti išgirstas, turi viską daryti 10 kartų ryškiau, hiperbolizuoti. Tai jiems buvo itin nelengva. Tiesa, paskui pradėjo labai skleistis. Tarkim, viena aktorė per repeticijas sugalvojo parodyti kolegai, kaip suvaidinti Margaritos brolį Valentiną, nes jauniems vaikinams tai nelabai sekėsi. Pati paruošė vaidmenį, apsirengė vyriškus rūbus ir parodė.
Kinai įpratę repetuoti visiškai kitaip. Iš pradžių visi ilgai skaito pjesę, tada išsiskirsto į kampus, kiekvienas ilgai šlifuoja ir mokosi savo vaidmenį, o paskui sueina, rodo, ką išmoko. Režisierius tada rėkia aiškindamas, ką jie blogai daro. Turėjome vieną kiną režisieriaus asistentą, jis dirbo su trupe kas antrą dieną ir įsivaizdavo, kad gerai žino, koks yra Tumino teatras. Matydavau, kaip aktoriai sako iškaltus tekstus, o jis šaukia reikalaudamas rodyti daugiau jausmų. Bet kokių būtent jausmų iš jų tikimasi, aktoriai nelabai suprato. Jiems buvo keista ir įdomu, kad mes, aptarę sceną, dirbame iškart, kad kai kurie sprendimai gimsta bedirbant, o pamatę, kad kas nors nesiseka, tai drąsiai keičiame. Analizuodavome, koks yra vienas ar kitas veikėjas, kodėl taip elgiasi, ką jaučia, ko siekia, ką galvoja, meluoja ar sako tiesą, koks jo santykis su kitais. Kinai labai stengiasi kiekvienas gerai atlikti savo vaidmenį kantriai laukdami savo eilės, ir jiems buvo nauja, kad aktoriai scenoje turi bendrauti gyvai, turi vykti savotiška dvikova, sukurianti emociją ir atmosferą.
2019-ieji Jums buvo išties įspūdingų patirčių metai. Prieš išvykdama į Kiniją dirbote Italijoje, padėjote Rimui Tuminui statyti spektaklį „Edipas Kolone“. Su italais dirbti gal buvo šiek tiek lengviau? Bent jau temperamento jie turbūt nestokoja?
Scenoje jie labai santūrūs. Tai taip pat buvo projektas. Spektaklį statėme festivalio rengėjų užsakymu, buvo surinkti įvairių trupių aktoriai. Kokio jie yra lygio, supranti tik pradėjęs repetuoti, nes joks prodiuseris neprisipažins šiek tiek pataupęs (juokiasi). Jie nesupranta, kad mūsų teatre nėra statistų, pasirodančių kelioms minutėms ir pasakančių vieną repliką: „Valgyti paduota.“ Visi veikėjai pas mus yra svarbūs. Kai silpnesni aktoriai gauna dideles užduotis, jiems kartais būna nelengva jas atlikti. Vis dėlto italai džiaugėsi galėdami tiek daug išmokti. Dauguma jų taip pat įpratę dirbti pagal aiškią schemą, beveik nekeičiamą scenarijų, tad džiaugėsi galimybe dalyvauti tiesioginiame kūrybos procese, išmokti režisūros pagrindų. Man labai patiko vyresnio amžiaus italės moterys – jos nebijo aštriai pajuokauti, imtis iniciatyvos, teikti pasiūlymus.
Man labai įdomiai skamba, kai Jūs savo tėvą vadinate Tuminu. Gal į savo mamą, vaidinančią Jūsų spektaklyje „Bedalis ir labdarys“, taip pat kreipiatės pavarde – „Burneikaite“?
Negaliu darbe sakyti „tėti“. Manau, kad kiti žmonės šalia jaustųsi keistai. Į mamą paprastai kreipiuosi jos vaidinamo personažo vardu. Mama – gera aktorė, bet mes kartu esame nedaug dirbusios. Ji nelabai ir nori, nes mus labiau sieja šeiminiai ryšiai, ji padeda auginti man dukrą. Su tėvu buitis sieja mažiau, todėl lengviau persijungti vien į profesinį bendravimą.
Kaip manote, ar tai, kad užaugote teatralų šeimoje, Jums, kaip režisierei, labiau padeda ar trukdo?
Kai viskas gerai einasi, neanalizuoji, kaip būtų, jeigu būtų. Galbūt kai kurie profesiniai dalykai man pasiekiami lengviau. Mažesnė ir iliuzijų žlugimo rizika, nes gyvendamas teatralų šeimoje nemistifikuoji to pasaulio, nesvajoji užkopti į kažkokį Olimpą. Man aiškiau, kas ten vyksta, esu tikresnė. Nemanau, kad yra problemų dėl to, kad visa mūsų šeima sukasi teatro pasaulyje. Juk yra daug medikų, dainininkų ar kitokių profesijų dinastijų, ir niekas neįžvelgia, kad tai yra bėda.
Kai kurie šių dinastijų atstovai principingai atsisako vaidinti savo šeimos narių režisuojamuose spektakliuose ar dirbti jų vadovaujamuose teatruose, nes bijo viešųjų ir asmeninių interesų susidūrimo, kolegų šnabždesių už nugaros. Jūs dirbate kaip komanda – statote spektaklius tėvo įkurtame teatre, vaidinote pas jį, o mama – pas Jus.
Neįsivaizduoju, kokia nauda būtų iš to, jei atsisakyčiau statyti spektaklius Vilniaus mažajame teatre. Daugybė žmonių net nesusieja, kad Tuminaitė yra Tumino dukra. O kai susieja, gal kuris ir aikteli: „Ak, tai štai kodėl ji dirba Mažajame teatre!..“ Taip, tai yra tiesa. Siaubinga, bet tiesa (juokiasi). Ar dėl to aš dirbu kažkaip kitaip? Gal galiu sau leisti šiltai pasėdėti minkštoje kėdėje ir, priešingai nei kiti režisieriai, išvengti kūrybinių kančių, jaudulio, galimo fiasko? Ne. Tai koks skirtumas, kokiame teatre kuriu? Beje, režisiere tapau ne iš karto. Iš pradžių studijavau antropologiją ir kultūros vadybą, man patiko tyrinėti gyvenimą. Paskui įstojau į Muzikos ir teatro akademiją, Tumino vadovaujamą kursą, bet labiausiai svajojau dirbti kine. Ši sritis iki šiol mane vilioja. Gal todėl, kad studijų metais siejau save su kinu, nepriimdavau labai giliai Tumino, kaip kurso vadovo, kritikos. Be to suprasdavau, kad ji skirta ne man, o konkrečiam mano kūriniui. Dabar jau bijau ne suklysti, o būti pernelyg teisinga, nes taip gali pražiopsoti gerąją klaidą, iš kurios gimsta kūrybiški sprendimai. Kai gražiai ir tvarkingai keliauji išmintu taku, tampi neįdomus nei sau pačiam, nei žiūrovui.
Jūs, Gabriele, iš tiesų galėtumėte būti puiki aktorė. Jūsų sukurtas Žorž Sand vaidmuo „Mistre“, taip pat Anos – spektaklyje „Motina“ man iki šiol stovi akyse. Ar nepasiilgstate buvimo scenoje?
Daugumai aktorių scenos reikia kaip oro. Jie eina iš proto, jei negauna vaidmenų. O aš nesu iš tų žmonių, kurie mėgsta būti dėmesio centre. Nepasakyčiau, kad scenoje jaučiuosi kaip žuvis, todėl nejaučiu vaidybai nostalgijos. Aktoriaus profesija labai sudėtinga. Baisiausia yra susidurti su durnu režisieriumi. Man neteko to patirti, bet jei vaidyba yra pagrindinė tavo veikla, to išvengti vargu ar įmanoma. Aktoriui tenka nuolat laviruoti, lipti per save, paminti moralinius įsitikinimus, profesines ambicijas, sugebėt žaisti, daryti iki galo. Kad ir prastame spektaklyje turi vaidinti neraudonuodamas, nes tokia yra tavo profesija ir turi tą kryžių nešti. Žaviuosi tais, kurie sugeba išsaugoti tikėjimą teatru ir savimi. Sunku, kai nori būti sąžiningas, užsiimti prasminga veikla, bet kartu matai, kaip viskas beviltiška ir beprasmiška. Tai – aktoriaus profesijos juodoji pusė, aš tam būčiau per silpna.
Stebint Jūsų spektaklius, neatrodo, kad aktoriai labai kankintųsi. Priešingai, suteikiate jiems dideles galimybes atsiskleisti. Net antraplanių vaidmenų atlikėjai šviečia kaip žvaigždės, o ką jau kalbėti apie Agnės Šataitės Severiutę arba Indrės Patkauskaitės Katrę... Kaip apibūdintumėte savo teatrą – kaip aktorinį ar kaip režisūrinį?
Režisūrinis teatras nereiškia, kad jam vadovauja diktatorius režisierius. Esu mačiusi labai puikių šio stiliaus spektaklių, kai režisierius turi labai aiškią idėją, o aktoriams net nebūtina suprasti savo herojų, jie tiesiog atlieka tam tikrą funkciją – tarkim, turi lėtai pereiti sceną tam tikru žingsniu. Jei režisierius yra genialus, iš visų šių detalių gali sudėlioti kvapą gniaužiantį paveikslą. Mano spektakliuose svarbiausias yra aktorius, bet reikia, kad jis suvoktų, kam ir ką daro. Tarkim, kurdami spektaklį „Marti“, ilgokai ieškojome, koks turėtų būti šiuolaikinis Vingių Jonas. Jį supratome pažiūrėję į save ir atradę mūsų kartai būdingą slampinėtojo tipažą. Jis nežino, ko nori, tingi bet ką daryti, dėl nenusisekusio gyvenimo kaltina kitus, kad jam kažko neleido, nedavė, kažką žadėjo, ir laukia, kol viskas bus nuspręsta už jį. Tokių jonų dabar yra begalė.
Prisipažinsiu, mane maloniai nustebino ir J. Tumo-Vaižganto kūrinio „Dėdės ir dėdienės“ aktualumas. Mačiau, kaip ši trapi meilės istorija sujaudino jaunus žiūrovus, kai kurios merginos iš salės ėjo sudrėkusiomis akimis. Vis dėlto žaviuosi Jūsų drąsa imtis kūrinio, kurį dauguma jau mokyklos suole nurašo kaip visišką nuobodybę.
Esu tikra, kad visi tie sarkastiški nuomonių formuotojai, besityčiojantys iš lietuvių literatūros, geriausiu atveju skaitė tik tų kūrinių ištraukas, ir tik vaikystėje, mokytojų liepti. Kai perskaičiau „Dėdes ir dėdienės“, pagalvojau: „Ir kaip galėjau tokių nesąmonių apie šį nuostabų kūrinį prisigalvoti?“ Nesuprantu, kodėl su mokiniais kalbama ne apie meilę, nuoširdų ir gražų tarp dviejų jaunų žmonių besimezgantį ryšį, sudėtingus pasirinkimus tarp kūniškumo ir dvasios, savo norų ir aplinkos spaudimo, o duodama skaityti nuobodžią ištrauką, kaip senas Mykolas aria lauką, ir analizuojamos kažkokios vaizdų vertikalės ir horizontalės?
Manyčiau, kad aktualizuoti Žemaitės Katrę buvo sunkiau nei Vaižganto Mykoliuką ir Severiutę. Juk tokių per prievartą tekinamų merginų mūsų laikais sunku rasti.
Manau, šis kūrinys yra ne tiek apie prievartines santuokas, kiek apie beviltiškumą. Apie tą naivų tikėjimą, kad kiekvieną situaciją galime pakeisti, tereikia pasistengti. Ir Katrė stengiasi: iš pradžių – su meile, nuolaidumu ir gerumu, paskui konfliktuodama, kovodama ir sunkiai dirbdama, bet iš tiesų tai – ne jos jėgoms. Iš tokių situacijų galima tik išeiti. Katrė išeina mirdama, nes tais laikais kitokio būdo palikti vyro šeimą nebuvo. Repetuodami tą kūrinį, patys niršome ant Katrės – kodėl ji vis dar kovoja nesuvokdama, kad kuo labiau kovosi, tuo giliau ta pelkė įtrauks. Šiais laikais dažnai tenka matyti tokių pat progresyvių, entuziastingų žmonių, kurie bando galva pramušti abejingumo, cinizmo sieną, tikisi kažką pakeisti, nors išmintingiausia būtų tiesiog pasitraukti. Negatyvumo, skepticizmo Lietuvoje itin daug. Mes labai greiti sukritikuoti, išjuokti, sunaikinti, uždrausti bet kokią iniciatyvą, o paskui stebimės, kodėl blogai gyvename. Sunaikiname eilinę katrę ir laukiame kitos, kad galėtume taip pat sėkmingai ją suvalgyti.
Į Katrės tėvų Driežų lūpas sudėta liaudies išmintis vienareikšmiškai byloja, kad moteris be vyro yra bevertė. Ar Jums savo gyvenime teko su tokiu požiūriu susidurti? Tarkim, tuomet, kai skyrėtės su vyru?
Aišku, kad teko. Tą spaudimą jauti ne tik iš aplinkinių, bet ir iš savęs pačios. Bijojau vienatvės, mąsčiau, ką darau negerai. Susituokę buvome 5-erius metus, prieš tai 12 metų draugavom, sunku tai vienu ypu nubraukti. Bet du žmonės arba gali būti kartu, arba ne. O jei ne, tai kodėl turėtų vienas kitą skandinti? Netgi buvau nuėjusi į moteriškumo seminarą, bet kai paklausiau, ką ten kalba, patyriau šoką. Pamačiau, kaip manipuliuojama gyvenime pasimetusiais žmonėmis. Neva vyras yra laukinis padaras, o moteris turi būti kantri, rami. Jei vyras geria, yra nevykėlis, tinginys ar smurtautojas, visada kalta moteris, nes nesupranta jo, neįkvepia, nenuramina, provokuoja. Tai man padėjo atsitokėti. Ar būtinai turi jaustis kaltas, jei nesusiradai antrosios pusės arba išsiskyrei?
Gal Jūs apskritai esate iš tų moterų, kurios vienos jaučiasi geriau nei su kuo nors?
Nemanau. Aš turiu draugą (operatorius Eitvydas Doškus, – red.past.). Esam geri draugai ir partneriai, daug laiko praleidžiame kartu, padedame vienas kitam, kai tos pagalbos reikia, bet nemanau, kad būtinai reikia gyventi susigrūdus ir dalytis bendra buitimi. Aš jos nesuprantu, ji varo mane iš proto. Mėgstu pati susidėlioti savo dienotvarkę, man būtų sunku nuolat derintis prie kito žmogaus planų, nuotaikų ir slėpti savąsias. Lyg ir norėtum grįžusi namo nusimesti visas kaukes, būti savimi, bet kodėl kiti turi kentėti tave tokią, anaiptol ne visada malonią? Kartais tiesiog norisi savos erdvės, kad niekas nelįstų tau į akis, bet tuomet artimieji jausis atstumti. Tai amžina dilema. Be to, jaučiu baimę priprasti prie gero. Kiekvienas esame atskiras individas, turime mokėti tvarkytis savarankiškai, patys spręsti problemas, priimti sprendimus. Kai šalia yra kitas, patogu jam permesti dalį atsakomybės, funkcijų, bet kas bus, jei jo neteksi? Pasijusi visiškai bejėgis. Man patrauklesnė dviejų laisvų ir savarankiškų žmonių sąjunga nei abipuse priklausomybe grįsti santykiai. Kai išmoksti būti su savimi, nebijoti vienatvės, tada ir santykiai su kitais žmonėmis sklandžiau klostosi.
Jūs pati augote gana didelėje šeimoje. Galbūt iš ten ir atėjo tas asmeninės erdvės poreikis?
Mūsų keturių kambarių bute Viršuliškėse gyveno nemažai žmonių: aš, tėvai, seneliai, 6-eriais metais už mane vyresnė mamos sesuo. Dar turėjome didelį šunį niufaudlendą. Neatsimenu, kad mane būtų slėgusi tokia žmonių daugybė. Priešingai – prisimenu tą metą kaip labai smagų. Man iki šiol patinka dideli susibūrimai, patinka turėti daug draugų, drąsiai jiems skambinu, kai reikia pasikalbėti, ir net neklausiu, ar jie turi laiko mane išklausyti (juokiasi). Kai netekome senelio, pradėjau suvokti žmogiškosios būties trapumą. Paskui mirė šuo. Supratau, kad viskas baigiasi. Tarsi norėtųsi atkurti tą didelės šeimos jaukumą, pirmųjų Nepriklausomybės metų jaudulį, bet supranti, kad tai – praeitis. Simboliška, kad pirmasis Mažojo teatro spektaklis vadinosi „Čia nebus mirties“. Beje, šio teatro 30-mečio proga norime su Rimu Tuminu jį atkurti ir susieti su šių dienų viltimis ir neviltimi.
Jūsų šeima šiuo metu yra 11 metų dukra Izabelė. Ar nesunku ją palikti išvažiuojant taip ilgam ir taip toli?
Aišku, kad sunku. Todėl ir negaliu išvykti ilgam ir dirbti kitų šalių teatruose, nors galimybių tai padaryti turiu. Nenorėčiau vėliau savęs kaltinti, kad traumavau dukrą blaškydama ją po pasaulį, kad per mane ji neturėjo normalių namų, buvo atplėšta nuo šeimos, mokyklos, draugų. Kita vertus, kartais mes per daug prisiimam kaltės dėl vaikų patirtų traumų. Savigrauža yra nuolatinis tėvų palydovas. Nežinai, ar geriau besąlygiškai vaiką mylėti, ar nustatyti ribas. Kartais atrodo, kad vien egzistuodamas jį traumuoji, nes pats esi traumuotas sovietmečio ar dar ko nors. Anksčiau labai dėl to jaudinausi, bet dabar vis dažniau pagalvoju, kad tie traumuotieji yra kur kas įdomesni, empatiškesni ir nuoširdesni žmonės nei užaugusieji šiltnamio sąlygomis. Nesakau, kad reikia vaikus specialiai traumuoti, bet ir persistengti saugant nuo visų neigiamų patirčių, manau, nereikėtų, nes iš tų kruopščiai puoselėjamų daigelių gali užaugti bejausmiai egoistai, tikintys, kad kiti yra skirti jų poreikiams tenkinti. Ir koks turėtų juos ištikti šokas, kai pamato, kad negali susikalbėti su pasauliu, jo kontroliuoti, o kiti be ceremonijų lipa jiems per galvas.
Visada galima emigruoti ten, kur geriau. Tik štai – ar tikrai svetur žolė žalesnė. Apie tai kalbate ir savo spektaklyje „Bedalis ir labdarys“.
Šiame spektaklyje apie emigraciją kalbu labiau kaip apie sąmonės būseną. „Bedalio ir labdario“ emigrantai – tai amebos, nelaimėliai, be šaknų, vertybių. Ir ne taip svarbu, ar jie sėdi su alaus skardine Lietuvos kaime prie parduotuvės, ar Londono skvere. Jie ateina į kitą kultūrą pasiruošę tik imti, neketindami integruotis, net nesimoko kalbos. O tuos žmones priimantys vakariečiai naiviai tiki, kad lengvai įdiegs jiems savo vertybes ir įpročius. Iliuzija tvirtinti, kad mes vienodi. Esam skirtingi, bet ne vienodi. Tai suvokę geriau pažinsim ir priimsim kitą kultūrą, net ir suvokdami, kad ji yra ir liks kitokia nei mūsų.
Straipsnis – iš žurnalo „Moteris“ (2020'02)
