Rokas Galvonas į susitikimą atlekia tiesiai iš vienos laidos filmavimo. Prisipažįsta, kad jau ketvirtą dieną turi temperatūros, geria vaistus ir labai blogai jaučiasi, tačiau atrodo toks žvalus, kalbus ir energingas, kad sunku patikėti jo liga.
Kaip ir tuo, kad šis vaikiško veido vaikinukas pats sukūrė ir valdo nemažą verslą. Elegantiškas kostiumas, brangus laikrodis ant riešo ir pasitikėjimas savimi veikiau sufleruotų, kad jis priklauso tėvų palepinto auksinio jaunimo kategorijai. Rokas prisipažįsta, kad šiandien dar nieko burnoje neturėjo ir paprašo padavėjos rekomenduoti kokių nors greitai paruošiamų salotų. Kai ši atsako esanti naujokė ir dar nelabai susipažinusi su kavinės meniu, Roko veide šmėkšteli nuostaba, bet ji išnyksta taip greitai, kad imi manyti, jog tau pasirodė.
Rokai, girdėjau, kad savo pašaukimą gaminti pajutote vos išmokęs kalbėti...
Kalbėti jau mokėjau, bet rašyti – dar ne, todėl savo pirmuosius receptus nusipiešdavau (juokiasi). Gaminau nuo kokių ketverių metų. Esu dėkingas savo močiutei, kad nedraudė man eksperimentuoti. Suaugusieji gana dažnai stumia vaikus iš virtuvės, kad nepridarytų netvarkos. Man močiutė leido daryti viską. Pirmasis mano mokytojas buvo laidos „Gustavo enciklopedija“ herojus Gustavas.
Pradėjau nuo blynų, sausainių kepimo. Būdamas 8–10 metų, jau gaminau uogiene perteptus biskvitinius tortus. Už tortus gavau ir savo pirmuosius pinigus. Iš pradžių kepinius užsakinėjo pažįstami, paskui rekomendacijos plito plačiau. Dabar, kai pasižiūriu į tų tortų nuotraukas, kaip kai kurie atrodė, pasidaro gėda, bet turbūt skanūs buvo, jei žmonės pirko.
Negi visi Jus tik gyrė? Gal sulaukdavote ir kritikos?
Mama su močiute labai džiaugėsi, kad gaminu, tad gyrė viską be atodairos. Laimė, tėtis buvo kritiškesnis. Jis nėra ypatingas gurmanas, namuose valgo paprastą maistą, bet kai keliaujam, visada pirmas išragauja naujus patiekalus. Man jis tiesiai šviesiai pasakydavo, kas buvo negerai. Tuo labai džiaugiuosi. Tai disciplinuoja, ugdo atsakomybę, savikritiškumą, norą tobulėti. Man nebūdinga nuleisti rankas, jei ištinka nesėkmė.
Netrukus, be tortų ir kitų saldumynų, pradėjau gaminti vieno kąsnio užkandžius įvairiems renginukams. Tikroji mano šlovės valanda išmušė, kai surengiau išleistuves Taujėnų klebonui. Tąsyk mane – 14-metį – nusamdė pabūti „klebono gaspadine“. Į išleistuves susirinko apie 100 svečių. Paruošti vaišes padėjo tik mama ir teta. Matyt, pavyko, nes po šių išleistuvių žmonės ėmė rekomenduoti mane vieni kitiems kaip galintį surengti rimtesnius pobūvius, tarkim, vestuves.
Neįsivaizduoju, kuo žmones užburdavot, jei patikėdavo surengti tokią rimtą šventę, juk buvote vaikas!
Ir pats neįsivaizduoju. Tiesą sakant, iki šiol atrodau labai vaikiškai (šypsosi). Visur, kur galioja amžiaus cenzas, manęs vis dar prašo dokumento... Baigiantis tai vasarai, sukūriau feisbuko paskyrą „Roko virtuvė“, o rudenį Antano Smetonos dvare surengiau prisistatymą platesnei visuomenei. Jame dalyvavo apie 80 svečių, patiekiau degustacinę 3-jų patiekalų vakarienę. Pakviečiau ir porą vietinių žurnalistų. Jie apie mane parašė rajono laikraštyje, taip pradėjau garsėti.
Greitai pajutau ir tos šlovės kainą – maždaug po savaitės sulaukiau skambučio iš Maisto ir veterinarijos tarnybos. Juos pasiekė skundas, kad dirbu nelegaliai. Teko legalizuotis. Per porą mėnesių viename ūkiniame pastate prie namų įsirengiau virtuvę. Tam prireikė maždaug 10–15 tūkstančių eurų. Per vasarą jau buvau šiek tiek pasitaupęs, trūkstamą sumą paskolino teta. Tėvai padėjo man susitvarkyti su mokesčiais, kitais biurokratiniais dalykais, bet norėjo, kad atsakomybę už sprendimus prisiimčiau pats.
Taigi būdamas 15-os metų jau turėjau savo virtuvę, individualios veiklos licenciją ir rengiau išvažiuojamuosius banketus. Užsakymų per tuos metus turėjome tiek, kad su mama ir teta nebepajėgėme savo jėgomis išsiversti. Reikėjo samdyti daugiau žmonių. Tam turėjau įkurti savo įmonę, o tai galėjau padaryti tik išsikovojęs emancipaciją. Turbūt buvau pirmas Lietuvoje paauglys, emancipuotas ne dėl noro susituokti, o dėl ketinimo pradėti verslą.
Ar emancipacijos procedūra buvo labai sudėtinga?
Reikėjo surinkti daug charakteristikų, įrodančių, kad esu pakankamai savarankiškas. Gavau aštuonias – iš seniūnijos, kraštotyros muziejaus, turizmo informacijos centro ir kitų įmonių, su kuriomis buvau bendradarbiavęs. Samdžiau advokatę, kad paruoštų bylos medžiagą. Reikėjo įrodyti, kad galiu visiškai atsakyti už savo veiksmus, nes tėvai teisme turėjo prisiekti, kad manęs atsisako. Tėtis tai priėmė visai normaliai, kaip paprastą formalumą, bet mama visą proceso laiką praverkė – toks baisus jai buvo tas sūnaus atsižadėjimas…
Kai tapau emancipuotas, pasipylė straipsniai, laidos, filmavimai. Paskui – daugybė užsakymų. Būdavo taip – ketvirtadienį, grįžęs iš mokyklos, pradėdavau ruoštis penktadienio banketui, tada aptarnaudavau svečius kaip padavėjas ir dar tuo pačiu metu ruošdavau pusryčius. Šeštadienio rytą juos patiekdavau ir sutvarkęs stalą skubėdavau padėti mamai ir tetai ruoštis vakaro banketui. Aptarnavęs antro banketo svečius, plaudavau indus, tvarkydavausi. O pirmadienį – vėl į mokyklą. Kartais banketų turėdavome dar ir savaitės vidury, ir savaitgaliais – po kelis.
Mokslai dėl to turbūt ne juokais nukentėdavo?
Praleistų pamokų buvo tikrai daug, bet kadangi buvau emancipuotas, tėvams nereikėjo jų teisinti (juokiasi). Baigęs 10 klasių išėjau mokytis į Kauno maisto pramonės profesinę mokyklą. Ten buvau žvaigždė, tad mokslai sekėsi puikiai, dėstytojai mane vertino atlaidžiai. Jų dėka turėjau galimybę dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose konkursuose. Tiesa, maisto gamybos žinių gavau nedaug. Įsivaizduokit, koks ten lygis, jei atėjusi studijuoti mergina klausia: „O kaip suprasti, kad vanduo jau užvirė?“ Aišku, buvo ir tokių mokytojų, prieš kuriuos iki šiol lenkiu galvą. Viena jų – Vita Brūzgienė. Ji garsina ir tą mokyklą, ir Lietuvą. Mes ir dabar susiskambiname.
Pirmąjį savo restoraną atidarėte Taujėnų dvare. Drąsus žingsnis, juk tokia vieta įpareigoja.
Kai bankrutavo Taujėnų dvare iki tol veikusi virtuvė, gavau pasiūlymą ją perimti. Aš tikrai nebūčiau to patikėjęs 16 metų vaikui... Sutikau. Ir susidūriau su išties rimtu iššūkiu. Mes turime 9 banketines sales ir veikiantį restoraną. Vasarą kai kuriais savaitgaliais būna užimtos visos salės. Suvaldyti tokius srautus tikrai nelengva. Negana to, tą vasarą pasipylė straipsniai, kad 16-metis atidarė restoraną. Visi norėjo pažiūrėti, paragauti, ką gaminu. Nuo streso ir lakstymo numečiau 15 kilogramų. Kai kurie darbuotojai neatlaikė krūvio ir po poros savaičių išėjo, tad daug ką turėdavau daryti pats, pavyzdžiui, uždaręs restoraną, eidavau plauti grindų ir indų. Tai trukdavo iki trečios ar ketvirtos valandos ryto, o, pamiegojęs porą valandų, nuo šeštos ryto ir vėl sukdavausi virtuvėje. Kad galėtų man padėti, mama uždarė 15 metų turėtą parduotuvę. Ji ir iki šiol pas mane dirba. Įdarbinta vairuotoja, bet dirba virėja, padavėja, direktore, administratore, valytoja – viskuo, ko reikia. Turbūt bando išpirkti kaltę, kad kažkada manęs išsižadėjo (juokiasi.)
Ar bent algą savo mamai mokate?
Ne. Nesuprantu, iš ko ji gyvena. Gal tėtis išlaiko?..
Tokį darboholizmą turbūt paveldėjote iš tėvų?
Visa mūsų šeima tokia. Močiutei dabar – 84-eri. Ji man yra tikras stebuklas, beprotiškai ją myliu. Niekada nepasakys, kad ką nors skauda. Net kompensuojamųjų vaistų receptų knygutės neturi!.. Keliasi kasdien 6-tą ryto, nes turi daug žąsų, vištų, putpelių, triušių. Pati ūkį prižiūri, o kiekvienoms Kalėdoms per dieną paruošia apie 10–15 žąsų: pati papjauna, nupeša ir parduoda. Beje, šiandien filmuojamoje laidoje kepiau močiutės žąsį...
Visada mačiau daug ir sunkiai dirbančius tėvus. Tėtis, pradėjęs nuo 3 hektarų, šiuo metu valdo 700 hektarų ūkį. Mama nuo jaunystės turėjo savo parduotuvę, augino tris vaikus. Beje, mane pagimdė būdama 19-os. Esame trys broliai. Aš – vyriausias. Nežinau, gal tėtis ir tikėjosi, kad perimsiu ūkį, bet aš visada buvau baltarankis. Moku vairuoti traktorių ir dirbti kitus darbus, bet jie nelabai prie manęs limpa. Tėtis tai matė ir nevertė to daryti. Džiaugiuosi, kad mano vidurinis brolis tai mėgsta. Jis yra tikras darboholikas.
Jūs, ko gero, – taip pat. Turėjote puikų pajamų šaltinį – išvažiuojamuosius banketus, ir vietą, kur galėjote realizuoti savo kūrybiškumą, – Taujėnų dvarą. Kam Jums prireikė dar ir pakelės restorano?
Antras sezonas jau buvo lengvesnis. Viskas stabilizavosi, atsirado daugiau darbuotojų. Nutariau, kad galiu daugiau. Sumaniau įsigyti patalpas ir atidaryti savo restoraną. Taip automagistralėje Vilnius–Panevėžys atsirado „Domi“. Greitkelis daugumai mūsų siejasi su landynes primenančiomis užeigomis, cepelinais, karbonadais ir padavėjomis riebaluotais pilvais. Norėjau įrodyti, kad įmanoma greitai ir palyginti nebrangiai paruošti kokybiškų patiekalų ir sukurti tokią erdvę, kurioje būtų gera prisėsti. Nusipirkau visiškai apleistas patalpas, norėjau viską preciziškai įrengti, tad teko imti nemažą paskolą, remontas truko apie metus. Tai buvo vienas iš sunkiausiai startavusių mano projektų. Būdavo, kad, išmokėjęs algas ir sumokėjęs mokesčius, mėnesio gale likdavau basas. Dabar mums labai neblogai sekasi. Vasarą prie baro ir eilė susidaro. Kai kurie žmonės iš gretimų miestų specialiai atvažiuoja pavalgyti.
O tada atsidarė ir restoranas Anykščiuose?
Gavęs pasiūlymą atidaryti restoraną Anykščiuose, negalėjau susilaikyti. Man labai patinka tas kurortinis miestelis, judėjimas ten tikrai didelis. Nors gerų maitinimo įstaigų yra ne viena, lankytojų pas mus netrūksta. Kartais, kad gautų staliuką, žmonės eilėje pralaukia po 2 valandas. Dauguma maitinimo įstaigų žiemą užsidaro, bet mūsų restoranas veikia visus metus. Po Naujųjų planuojame atidaryti papildomą banketinę salę.
Kaip apibūdintumėte savo virtuvę? Ar patiekalai Jūsų restoranuose skirtingi?
Šiek tiek. Tarkim, Taujėnų dvare prabangesni nei „Domi“. Čia tenka labiau pasukti galvą, kaip geros kokybės maistą paruošti pigiau. Restorane „Domi“ populiariausi šonkauliukai. Jų vasarą per savaitę parduodam apie 100–150 kg. Labai svarbu – gera žaliava. Turim ėrienos, elnienos patiekalų, juos žmonės labai mėgsta, nors ir yra vieni brangesnių. Jautieną perkame iš Brazilijos, nes lietuviška – labiau karviena. Antys atkeliauja iš Prancūzijos. Daržoves, šakniavaisius imu iš tėvų ūkio, pieno produktus – irgi iš Lietuvos ūkių. Prieskoninės žolelės – iš mano močiutės daržo. Savo virtuvę apibūdinčiau kaip sušiuolaikintą klasikinę prancūzų ir italų. Man labai patinka anties krūtinėlė, kukurūzinis viščiukas, jautienos patiekalai, ruošti žemoje temperatūroje.
Sako, kad maitinimo verslas labai rizikingas, dauguma bankrutuoja jau per pirmus metus. Kokia yra Jūsų sėkmės paslaptis?
Tai tikrai labai sunkus verslas. Jei siekiate tik užsidirbti pinigų, jokiu būdu nerekomenduočiau jo imtis. Mano sėkmės paslaptis – juodas darbas. Štai šiandien aš kėliausi ketvirtą ryto, po šio interviu dar lėksiu į Anykščius pažiūrėti, kaip vyksta banketinės salės remontas, paskui reikės užsukti į „Domi“, po to – į Taujėnus. Grįžęs turėsiu sėsti prie kompiuterio, nes šiandien neatsakiau nė į vieną laišką. Esu pusiau miegantis ir pervargęs, bet žinau, kad kitaip negaliu. Man labai padeda šeima, bet šiaip nemėgstu užkrauti kitiems savo problemų. Jei būna blogai, pasiimu kokius 4 puodelius kavos ir einu kur nors pasivaikščioti ar sėdu į mašiną ir važiuoju pasivažinėti.
Sunkiausia suvaldyti tiek užsakymų. Savaitgaliais kartais turime po 12 švenčių per dieną. Per dieną pamaitinti 700–800 žmonių yra norma, viename renginyje teko aptarnauti ir 1,5 tūkstančio. Interjeras, maisto kokybė, aptarnavimas – ant šių trijų banginių laikosi restorano sėkmė. Kad ir kaip skaniai pavalgytų, lankytojas veikiausiai negrįš antrą kartą, jei bus nemaloniai priimtas. Esu gana griežtas vadovas. Atvirai kalbant, sunkiai įsivaizduoju, kad mano restorane padavėja galėtų pasakyti, jog neturėjo laiko susipažinti su meniu...
Ar tikrai būtina taip kasdien apvažiuoti visas vietas? Nepasitikite savo darbuotojais?
Turiu tikrai fantastišką kolektyvą ir juo labai pasitikiu, bet norisi laikyti ranką ant pulso. Mano pasirodymas visus mobilizuoja. Ir pačiam ramiau, ir su klientais pabendrauju. Dabar pas mane vasarą dirba 40–50 žmonių, žiemą lieka apie 20, neskaičiuojant padavėjų. Tai, kad mano restoranai yra ne didmiesčiuose, – šioks toks pliusas, nes provincijoje labiau vertinamas darbas. Vis dėlto nelengva rasti darbuotojų, juos motyvuoti, išlaikyti ir kartu išsireikalauti kokybės, atsakomybės. Pirmasis mano kolektyvas augo kartu su manimi. Dabar nebeturiu galimybių mokyti žmones pats, tad imu patyrusius. Beje, šiemet pirmąsyk per 5-erius metus buvau išvykęs porai savaičių atostogų. Vieną praleidau Turkijoje, kitą – Dubajuje. Nuostabus jausmas.
Keista sakyti tai 20-mečiui, bet gal jau laikas pristabdyti arklius ir pradėti mėgautis gyvenimu?
Aš ir pats savęs dažnai klausiu: „Kam tau, Rokai, viso to reikia?“ Turiu prisipažinti, kad vienu metu galvoje buvo įsijungęs pinigų skaitliukas. Man patiko daug uždirbti. Žinot, vaikams pinigai labai svarbūs (juokiasi). Ši vasara buvo finansiškai viena stipriausių. Smagu, kai gali nusipirkti naujų drabužių (beje, tai daryti labai mėgstu), prabangų laikrodį ar gerą automobilį, bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad pinigai laimės neatneša. Neatsimenu, kada kartu su šeima švenčiau Kalėdas ar kitas šventes. Formaliai tebegyvenu su tėvais, bet nuolat keliauju, nakvoju tai Vilniuje, tai Kaune, tai Anykščiuose, tai Taujėnuose, tad namuose būnu labai retai. Dažnai grįžtu jau naktį, kai broliai miega, o išvykstu anksti ryte, kai dar miega. Paskutinį kartą mačiau juos prieš mėnesį, per degustacinę vakarienę.
Merginoms laiko, ko gero, irgi nelieka, nors norinčių su Jumis susipažinti turbūt eilės driekiasi?
Eilės nesidriekia, bet kiekvieną dieną kokios trys ar keturios parašo – kviečia susitikti išgerti kavos ar net pateikia rimtesnių pasiūlymų. Neįsivaizduojat, kokios jos šiais laikais drąsios. Nė karto nesu atsiliepęs į tokį pasiūlymą. Neturiu laisvo laiko su nepažįstamais žmonėmis gerti kavą, o mane dominančiai merginai mieliau pats parašysiu.
Ji turėtų būti išties ypatinga, kad atkreiptų tokio savimi pasitikinčio vaikino dėmesį. Spėčiau, kad pagal horoskopą esate Liūtas?
Taip ir yra! (Juokiasi.) Beveik visi atspėja, koks mano Zodiako ženklas. Matyt, esu gana ryškus jo atstovas. Gal dėl to ir nebijau vadovauti dvigubai vyresniems už save pavaldiniams? Bet tikrai nesu arogantiškas, turiu daug kompleksų. Tarkim, visą gyvenimą kompleksavau dėl antsvorio. Tik neseniai atsisakęs saldumynų, miltų ir bulvių per 4 mėnesius numečiau 25 kilogramus. Tiesa, 5 jau grįžo.
Turbūt sunku save taip varžyti matant tiek daug skanaus ir nemokamo maisto?
Siaubingai kankinausi. Jutau nuolatinį alkį. Netikiu, kai žmonės sako, kaip lengvai jiems pavyko sulieknėti. Be to, dievinu saldumynus. Kartais atsisakau pietų, kad galėčiau suvalgyti pyragaitį.
Bijočiau pakviesti Jus į svečius. Įsivaizduoju, koks esate išrankus maistui. Sakykit, kokias klaidas mes dažniausiai darome gamindami namuose?
Paprastas nereiškia prastas. Kita vertus, ir tuos tradicinius patiekalus galima pagaminti įdomiai. Svarbiausia nesugadinti visko česnakų ir svogūnų gausa. Ir dar pastebėjau, kad lietuviai prisibijo prieskonių. Karis, ciberžolė, rozmarinai ar čiobreliai gali labai pagerinti patiekalo skonį. Ar esu išrankus? Kaip pažiūrėsi. Labai nemėgstu azijiečių ir kinų maisto, todėl jo mano maitinimo įstaigose nėra. Kebabo taip pat nesu valgęs – būtų gėda tai daryti. Žemiausią lygį turbūt buvau pasiekęs, kai, apimtas žvėriško alkio, valgiau makdonalde pirktas salotas.
Turbūt tąsyk slėpėte savo akis po tamsiais akiniais?
Na, dar tikrai nesu tokia žvaigždė, kad mane visi atpažintų. Kol kas esu žinomas tik savo kaime (juokiasi). Bet galvoje jau sukasi projektas, kaip gerokai praplėsti „Roko virtuvės“ ribas. Manau, greit turėtumėte apie tai išgirsti.
