Per seminaro, skirto jauniems lietuvių teatro praktikams, pertrauką susėdome pasikalbėti apie taikomojo teatro galią ir moters vietą jame bei šiuolaikinėje visuomenėje.
Ką šiuolaikiniame pasaulyje moteriai reiškia būti taikomojo teatro specialiste?
Tai gana sudėtinga. Mėgstu žmonėms priminti, kad „taikomojo teatro“ sąvoką sugalvojo ne praktikai, o akademikai, kurie troško rasti bendrą pavadinimą išties didelei praktikų įvairovei. Teatrą galėčiau palyginti su matematika: yra grynoji matematika, kuria užsiima tie, kurie yra įsimylėję skaičius, ir yra taikomoji matematika, kurios atstovai užduoda klausimą, ką mes galime su tais skaičiais nuveikti. Tačiau ne visiems patinka terminas „taikomasis“, nes jis turi kolonialistinį, menkinantį atspalvį. Man pačiai nelabai rūpi teoriniai apibrėžimai.
Vadinu save teatro kūrėja, dirbančia su neprofesionaliais menininkais. Nedrįsčiau sakyti, kad jie nėra menininkai, – jie tiesiog negyvena iš meno, nors yra labai talentingi. Nedaugelis teatro kūrėjų išdrįsta save pavadinti menininkais, kuriančiais taikomojo teatro srityje. Ilgą laiką šios dvi sritys buvo atskirtos ir taikomasis teatras buvo laikomas daugiau edukacija ar terapija, o ne menu. Kovoju už taikomojo teatro pripažinimą menu. Mačiau nuostabių meno kūrinių, sukurtų su neprofesionalais.
Koks Jūsų pagrindinis darbo principas?
Esminis mano darbo principas – bendradarbiavimas. Nėra taip, kad žmonės, su kuriais dirbu, tiesiog turi įgyvendinti mano meninę viziją. Taip, aš turiu idėją, bet kūrybinio proceso dalyviai ją gali pakeisti ar net sugriauti.
Kokia tai idėja – meninė ar vis dėlto labiau socialinė?
Suvokiu save visų pirma kaip menininkę, tačiau idėja man svarbesnė už rezultatą. Anksčiau daugiau galvodavau apie spektaklį, kurį noriu sukurti. Pavyzdžiui, vienu metu buvau labai susidomėjusi dėkingumo idėja. Kurdama taikomąjį teatrą dažnai susiduriu su tokiais sudėtingais dalykais kaip nusikaltimai arba patyčios, todėl ėmiau galvoti apie tai, kokios emocijos galėtų palengvini bendravimą. Pradėjau skaityti apie dėkingumą ir man kilo mintis, galbūt moterys galėtų jausti dėkingumą savo kūnams. Tačiau nenorėjau kurti spektaklio apie kūno įvaizdį, nes tokių spektaklių yra labai daug, norėjau nerti giliau. Tad subūriau grupę moterų – vienoms buvo 14–15 metų, o kitoms – 70–85, vyriausioji jau nevaikščiojo. Pasiūliau sukurti šokio spektaklį. Kaip galėtų atrodyti šokis, kai negali vaikščioti? Kūrybinis procesas buvo nepaprastai įdomus. Pačioje darbo pradžioje jaunosios dalyvės turėjo nuomonę apie vyresniąsias ir priešingai.
Mes daug kalbėjomės. Pavyzdžiui, apie kūno randus. Viena mergina buvo musulmonė. Ji dėvėjo hidžabą ir elgėsi labai santūriai. Bet ji parodė vieną randą ant rankos ir pasakė: „Jis liko po bokso kovos“. Pasirodo, ji buvo boksininkė! Ir tada staiga požiūris į ją pasikeitė. Tampi labai kūrybiškas, kai nustoji vertinti save ir kitus. Per kitą repeticiją ant grindų iš pupų išdėliojome moters siluetą. Paprašiau dalyvių ant lapelių užrašyti kokią nors su savo kūnu susijusią istoriją ir tą lapelį padėti į tą vietą, su kuria kūno dalimi istorija buvo susijusi. Kai visos sudėjo savo lapelius, pasirodė, kad visi jie sugulė aukščiau pečių ir žemiau kelių, dar jų buvo rankose. Nė viena neišdrįso pasidalinti intymesnėmis istorijomis. Tada pasakiau: „Jums nereikės pasakoti savo asmeninių istorijų“. Išdalinau joms įvairių objektų ir paprašiau juos padėti į tas kūno dalis, su kuriomis jie susiję. Taip labai greitai užsipildė visas siluetas. Tai suteikė progą prabilti apie kraujavimą, kūdikio maitinimą ir pan., tačiau dalyvės atsiskleidė tiek, kiek jos pačios norėjo. Norėjau sužinoti istorijas, tačiau turėjau susivaldyti. Iš šių istorijų detalių choreografė sukūrė šokį. Taigi aš tik pasiūliau struktūrą, o ją turiniu užpildė projekto dalyvės, aš tik sudėliojau tam tikrą seką.
Ar stengiatės projektų dalyvėms išugdyti kokių nors meninių įgūdžių?
Ne, man svarbiausia įgyvendinti idėją, nors kiekvienas menininkas dirba vis kitaip. Svarbu išlaikyti balansą tarp grupės poreikių ir to, ko reikia spektakliui. Kartą kūriau didžiulį bendruomenių teatro projektą, kuriame dalyvavo apie 40 žmonių. Norėjau sukurti spektaklį, taigi mes daug repetavome. Pajutau, kad santykiai grupėje ėmė blogėti. Žmonės tik repetavo, net neturėjo kada pasikalbėti. Tad nusprendžiau paaukoti repeticiją. Tai buvo rizikinga, bet pamaniau, kad pačiam spektakliui išeis į naudą, jei jo dalyviai bus tarpusavyje labiau susiję.
Manau, kad moterys turi laikytis drauge ir neturi išsiskaidyti pagal amžių. Taikomojo teatro projektai leidžia pažvelgti giliau į kiekvieną žmogų, atskleidžia, koks turtingas pasaulis slypi kiekviename. Sutikęs žmogų, net neįtartum, kiek jausmų, kiek istorijų jame gyvena!
Kaip pasirenkate grupes arba bendruomenes, su kuriomis norite dirbti?
Daugiausia dirbu bendradarbiaudama su įvairiomis organizacijomis. Kai kurie teatrai Jungtinėje Karalystėje suteikia bendruomenių teatro projektams pusdienį kiekvieną savaitę. Tačiau ne visada lengva prikalbinti žmones dalyvauti spektaklyje. Pavyzdžiui, viename teatre kiekvieną savaitę renkasi vyresni žmonės, kad pabendrautų prie arbatos puodelio. Prisijungiau prie jų, pradėjome bendrauti ir pasiūliau sukurti spektaklį. Bet iš pradžių jie nesutiko. Tada sužinojau, kad daugelis mėgsta poeziją. Tad atsinešdavau į susitikimus eilėraščių. Pamažu kartu su grupes lydere subūrėme dešimties žmonių grupę, kurie sutiko sukurti spektaklį.
Kaip manote, ką taikomasis teatras gali pasiūlyti scenos menams?
Manau, kad už nemažą dalį naujovių scenos menai turi būti dėkingi taikomajam teatrui. Žinau ne vieną pavyzdį, kai režisieriai teatre pritaiko principus, atrastus dirbant, pavyzdžiui, su vaikais mokyklose. Nes dirbdamas su vaikais privalai būti labai išradingas, kad juos sudomintum ir išlaikytum jų dėmesį. Kitas pavyzdys būtų darbas su neįgaliaisiais. Anksčiau teatras buvo pasitelkiamas kaip priemonė, padedanti šiems žmonėms. Bet dabar pripažįstama, kad neįgalieji irgi gali būti aktoriai arba režisieriai. Londone veikia teatro trupė „Graeae“, kurios darbai, mano manymu, stipriai paveikė „meinstryminį“ teatrą. Pavyzdžiui, šio teatro spektakliuose visada scenoje yra vertėjas į gestų kalbą, bet jis ne atlieka techninę funkciją, o yra visiškai integruotas į meninę visumą. Sakyčiau, jie pakeitė požiūrį į neįgalumą teatre. Šiuo metu Londone, Nacionaliniame teatre, rodomas spektaklis „Vizitas“ pagal Friedrichą Dürrenmattą, adaptuotą Tony Kushnerio, ir jame apie pusė aktorių yra neįgalieji. Arba viena kontaktinio šokio grupė atvėrė kelią šokti neregiams. Juk kontaktiniame šokyje svarbiausia – ne matyti, o justi kitą kūną. Be to, manau, tai, kad įprastas teatras vis dažniau atsigręžia į publiką, padaro ją dalyve – irgi taikomojo teatro įtaka.
Sue, Jūs esate profesionali teatro menininkė, – juk galėtume statyti spektaklius teatruose. Kodėl vis dėlto renkatės dirbti su bendruomenėmis?
Viskas gana paprasta. Man daugiau geriau sekasi dirbti mezgant dialogą. Nesu individualių vizijų kūrėja. Pateiksiu vieną pavyzdį. Neseniai kūriau spektaklį apie geras moterų manieras. Dvi projekte dalyvavusios moterys sykį pasiūlė sceną. Viena iš jų, aštuoniasdešimtmetė, buvo neseniai atsivertusi į islamą, todėl buvo įsitempusi dėl to, kaip viską atlikti teisingai. Bet taip pat ji sugebėjo iš savęs ir pasijuokti, iš to didžiulio kontrasto, kokia ji buvo anksčiau ir kuo tapo. O jos scenos partnerė buvo į Angliją iš Indijos atvykusi feministė, irgi virš septyniasdešimties, nepripažįstanti santuokos menininkė. Taigi jos pasiūlė sceną, kur jos abi valgo. Viena naudojosi peiliu ir šakute, o kita valgė rankomis, bandė maitinti draugę, paskui palindo po stalu ir pan. Buvo taip juokinga! Pati niekada nebūčiau sugalvojusi tokios scenos!
Pernai įgyvendinau projektą apie tai, kaip darbo klasės moterys mąsto apie įvairius su seksualumo susijusius dalykus, pavyzdžiui, tuos žmones, kurie sako, kad neturi lyties, transseksualus ir pan. Mes žinome, ką apie šį dalyką galvoja menininkai, žinome, ką galvoja feministės, ką galvoja politikai. Bet nieko nežinome apie moters, kuri dirba gretimoje parduotuvėlėje, pažiūras! Man ši tema buvo labai įdomi, bet projektas pakrypo visai kita linkme, nes tos moterys nenorėjo apie tai kalbėti. Tada pasiūliau dirbti porose ir imti interviu iš savo partnerės, klausiant apie tai, kada jos jaučiasi pažemintos ir kada – paskatintos. Negali iš anksto primesti savo schemų.
Klausydamasi Jūsų pasakojimų, susidariau įspūdį, kad jūs moteris pažįstate geriau nei psichologai. Kaip manote, su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria šiuolaikinė moteris? Ir kiek tai lemia kultūrinis kontekstas?
Kontekstas lemia labai daug. Mano požiūriu, liūdniausia yra tai, kad kai kurie sunkumai išliko tie patys kaip ir prieš daugybę metų. Kai dirbu su vyresnėmis moterimis, suprantu, kad jos gyvenime neturėjo nei laiko, nei erdvės pamąstyti apie tai, ką reiškia būti moterimi, nekvestionavo daugybės dalykų. Viena nuostabi moteris man kartą pasakė: „Jei būdama dvidešimt vienerių būčiau žinojusi, koks bus mano gyvenimas, būčiau nusižudžiusi.“ Bet dabar ji rado savo vietą gyvenime. Moterims tenka iškęsti daugybę sunkumų. Jos vis dar patiria labai daug spaudimo dėl to, kaip jos atrodo. Aš esu vienintelė iš šeštą dešimtį perkopusių savo kolegių, kuri neslepia savo žilų plaukų. Manau, pernelyg mažai vyrų supranta feminizmo naudą. Galime to net nevadinti feminizmu, bet tada, kai moteris užima derama vietą visuomenėje, visiems yra geriau – ir vyrams taip pat. Kita vertus, matau, kad jaunos moterys yra kitokios, jų mąstymas yra laisvesnis.
Pastebėjau, kad taikomajame teatre daugiausia dirba moterys, jį tyrinėja taip pat. Kaip manote, kodėl?
Taip, tai tiesa. Į kursą, kuriam vadovauju universitete, priimame dvidešimt žmonių, ir niekada ten nėra buvę daugiau kaip keturių vyrų, o kartais jų nebūna nė vieno. Kai apie tai kalbuosi su studentais, jie dažniausiai sako, kad taikomojo teatro įvaizdis yra siejamas su rūpyba, slauga, mokymu, o šios sritys tradiciškai laikomos „moteriškomis“. Man dėl to labai gaila, nes jauniems vyrams, dalyvaujantiems taikomojo teatro projektuose, reikia lyderio vyro. Dirbdamas taikomajame teatre turi būti nepaprastai dėmesingas visiems dalyviams. Manau, kad apskritai šiuolaikiniam žmogui labai trūksta dėmesio, nors socialinė erdvė sukuria priešingą iliuziją. Tad dirbdamas turi skirti dėmesio ne tik darbiniams, bet ir asmeniniams dalykams. Galbūt vyrams tai sunkiau sekasi.
Bet juk ir ne kiekviena moteris galėtų dirbti tokį darbą, kur susiduri su pačiais įvairiausiais žmonėmis...
Taip. Man svarbiausia tai, kad taikomasis teatras suteikia galimybę scenoje išvysti žmones, į kuriuos mes paprastai nežiūrime, kurie nepatenka į televiziją ir žurnalų puslapius. Bet galų gale – argi tai nėra gerai mums patiems? Argi tai nepadaro mūsų geresnių?
