Apie vieną ryškesnių pastarojo laiko iliustravimo meno tendencijų vintažinę iliustraciją su Ūla Šveikauskaite imame kalbėti, kai ji prisipažįsta, kad save laiko kiek vintažine.
„Mėgstu skaityti popierines knygas, programėle „Kindle“ nesinaudoju, patinka klausytis džiazo, – pasakoja mergina. – Nesakyčiau, kad mane trikdo šiandienos gyvenimo kontekstas – greitis, nonstopinis šiuolaikinių technologijų naudojimas, bet man įdomūs kai kurie praeities reliktai, kuriuos dabar mažai kas vertina. Kai ėmiau mokytis Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje, dėstytojos Eglės Vertelkaitės dėka atradau estampą, arba lakštinės grafikos techniką, tai mane paskatino stoti į Vilniaus dailės akademiją studijuoti grafikos, nors iki tol maniau, kad rinksiuosi architektūrą. Kai įstojau, man artimiausia buvo senoji giliaspaudės grafikos technika – metalo raižiniai. Vertinu darbus, prie kurių žmogui tenka praleisti daugiau laiko, taip pat meistrus, kurie užsiima amatininkyste.“
Vintažo atgimimas
Dvejus su puse metų Vienoje gyvenanti iliustratorė pasakoja, kad vieniečiams taip pat nesvetimas vintažinis požiūris. Jie daugiau naudoja fotografiją, o iliustravimo menas, ten klestėjęs moderno, arba vadinamojo jugendštilio, laikais dabar primirštas, – šios srities austrų mokykla praradusi XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje turėtas stiprias pozicijas. Daugumos vietinių požiūris į iliustraciją yra gana atsargus, stereotipinis. Pašnekovė mano, jog viena tokio požiūrio priežasčių yra ta, kad austrai labai vertina tradicijas.
„Mano manymu, ši ne itin didelė valstybė, o kažkada tai buvo didžiulė imperija, tebegyvena imperinėmis nuotaikomis, – pasakoja iliustratorė. – Žiūrėdama į plakatus gatvėse pagalvoju, kad jie sukurti mažiausiai prieš 20 metų, – juose dažniausiai naudojamos specifiškai retušuotos fotografijos keistai kontrastuoja su šiuolaikiniu turiniu. Tai patvirtina, kad Austrijoje jaučiamas tam tikras laiko sąstingis ir kad visuomenė negreitai priima naujas idėjas dėl imperijos iliuzijos inertiškumo.“ Tad Ūla džiaugiasi, kad, gavusi Vienoje pirmąjį užsakymą iliustruoti žurnalo „Dossier“ tekstą, susidūrė su pagarbiu ir supratingu meno redaktoriumi. Tada Austriją krėtė korupcijos skandalas, ir lietuvei buvo pasiūlyta apipavidalinti straipsnį, kuriuo norėta atspindėti šalies teisingumo sistemos šešėlius. Nors Ū. Šveikauskaitei buvo nurodytos gairės, jai nesunkiai pavyko pasiekti kompromistą pavaizduoti šią temą savaip.
Pasak merginos, priešingai nei Austrijoje, Lietuvoje kultūrinis paveldas buvo sistemingai naikinamas, ir ta likusi apytuštė terpė sudarė sąlygas atsirasti daugybei naujų įvairių iniciatyvų. Dėl to stipri lietuvių iliustracijos tradicija išsišakojo į daugybę įvairių įdomių atšakų. Viena populiariausių yra vintažinė iliustracija.
Pasak rinkodaros specialistų, nostalgija visada veikė kultūrą, o šiuo metu ją skatinti itin paranku ekonominiais sumetimais – naujiems produktams sukurti, įvesti į rinką reikia kur kas daugiau lėšų, nei seniems prikelti. Kadangi, pasak psichologų, nostalgiškiausia yra Y karta, nes internetas ir technologijų kaita suteikė priemones žaisti forma – imituoti kelių dešimčių metų senumo muziką, vaizdo įrašus, fotografijas, toks ryškus grįžimas į 10-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius. Dėl to mados pasaulyje karaliauja pūstos rankovės, platėjančios kelnės ir t. t., iš daugiausia pajamų surenkančių filmų pirmauja tais dešimtmečiais populiarių juostų naujos versijos („Liūtas karalius“ ir t. t.), tarp lego žaidimų nemažai yra skirtų suaugusiems žmonėms, gimusiems būtent 9–10-ąjį dešimtmečiais, gausu vinilines plokšteles, vaizdajuostes, magnetofonų kasetes imituojančių įvairios paskirties daiktų.
Vintažas, pasak meno kritikų, yra ir viena ryškiausių pastarojo laiko iliustravimo meno krypčių. „Šiuo metu galima išskirti kelias vyraujančias kryptis. Tai – vintažinė, primityvistinė arba naivioji, fotorealistinė ir koliažinė iliustracijos. Tarkim, populiari prancūzų iliustratorė Malikos Favre, – jos darbai yra vektoriniai, jiems būdinga ryški plokštumos estetika, – teigia pašnekovė. – Bet sutinku, kad vintažas labai madingas. Šiuolaikinių technologijų laikais gyvenantys žmonės jaučia nostalgiją tekstūrai, popieriui. Dėl to populiarūs Angelica Alzona, Maxas Löffleris. Jų iliustracijos kompiuterinės, bet tekstūrinės, kuriančios įspūdį, tarsi galėtum paliesti.“
O tai, kad ir Lietuvoje jaučiasi nostalgija 10-ajam dešimtmečiui, pasak pašnekovės, rodo ne tik MO muziejuje veikiančios šiam laikotarpiui skirtos parodos populiarumas. „Aš pati dabar turiu užsakymą iliustruoti būsimą leidyklos „Dvi tylos“ knygą apie tai, kaip karta, kuri gimė 10-ąjį dešimtmetį, dorojasi su savo baimėmis, kompleksais. Mano iliustracijoms – jų yra 10 – būdinga to laikotarpio estetika – neoninės šviesos ir t. t. Nostalgija šiam laikui yra madinga tarp daugumos jaunų žmonių, nors daugelis to laiko neprisimena. Pati gimiau 1994-aisiais. Man šis laikas siejasi su gyvesniais tarpusavio santykiais, nes nebuvome tiek sulindę į kompiuterius kiek dabartiniai vaikai, daugiau žaisdavome kiemuose. Galbūt šis laikotarpis populiarus ir dėl to, kad žmonėms apskritai smagu prisiminti vaikystę. Tada, kai visko ėmė daugėti, išryškėjo ir didžiulis vakarietiško bei sovietinio gyvenimo kontrastas. Tada dar gyvenome sunkiai, nepritekliuje“, – teigia mergina.
Kūrybos ir gyvenimo kontrastai
Kontrasto principas yra bene pagrindinis ir pačios Ū. Šveikauskaitės kūrybos braižas. „Turi būti pliusas ir minusas, kūryba turi stebinti. Sutinku su sakančiaisiais, kad mano iliustracijos yra kažkuo slegiančios ir kartu jaukios. Tarkim, mano bakalauro darbas apie stoties rajoną ir viena jo iliustracijų prostitucijos tema. Nemažai metų gyvenau šiame rajone, iš pirmo žvilgsnio galiu atskirti, kuri mergina prekiauja savo kūnu, iš veidų matyti, kurios vartoja narkotikus. Vis dėlto tiesmukai realybę atspindinti iliustracija būtų nuobodi. Todėl maniškėje yra viena mergaitė su nedideliu damoms būdingu nėriniuotu skėtuku. Taip stengiuosi ne moralizuoti, o sukurti realybę suvokti padedančią nuotaiką. Pati esu gana melancholiška ir turiu kandaus humoro jausmą. Tai, matyt, – iš mano kontrastingos kasdienybės. Augau labai mylinčioje šeimoje, bet kartu patyriau ir sudėtingų situacijų. Kai man buvo treji, tėvai išsiskyrė. Paskui kūrė naujas šeimas, kildavo konfliktų. Tai palieka pėdsaką. Galbūt vienas iš dorojimosi su šia situacija būdų ir buvo ironija. Daug mano draugų yra iš išsiskyrusių šeimų, ir daugelis turi randų dėl neišsakytų emocijų. Mano tėvams atvirumo nestinga, apskritai jie yra puikūs žmonės, o svarbiausia – tobula kombinacija tekstų iliustratoriui atsirasti. Mama – žurnalistė, iš jos – mano meilė geriems tekstams, tėtis – architektas, iš jo – meilė vaizdui“, – šypsodamasi sako pašnekovė.
Ir Ūla dar 5-oje klasėje besimokydama sugalvojo, kad studijuos Vilniaus dailės akademijoje, kaip ir tėtis, – architektūrą.
„Vis dėlto viena mokytoja padėjo suprasti, kad labiau man patinka piešimas, o ne projektavimas. Iš pradžių studijuodama galvojau apie grynąjį meną, bet per peržiūras dėstytojai sakydavo, kad mano darbai iliustratyvūs. Dar labai žavėjausi savo dėstytojo Rimvydo Kepežinsko kūryba. Ir ilgainiui grynasis menas man pasirodė pretenzingas, skirtas tik mažam elito būreliui. Norėjau kažko tarp grynojo meno ir dizaino. Iliustracija man atrodė tinkamiausias pasirinkimas, nes šioje srityje svarbus asmeninis kuriančiojo stilius, kartu menininkas gali komunikuoti su dideliu kiekiu žmonių“, – apie savo studijų kelią pasakoja mergina. Ir su įdomumu prisimena pirmąjį užsakymą Lietuvoje – ji buvo paprašyta iliustruoti vieną Vilniaus universiteto žurnalo „Spectrum“ numerį, jo viršelis turėjo atspindėti organoidų temą. „Nemažai laiko truko išsiaiškinti tam tikrų ligų gydymo organoidais niuansus, kad iliustracijose neatsirastų netikslumų. Man pačiai šis metodas pasirodė stulbinantis, iki tol apie jį nieko nežinojau“, – prisimena pašnekovė.
Personažų portretai
Tarp Ū. Šveikauskaitės darbų nemažai yra portretų. „Akademijoje man patiko piešti portretus. Vis dėlto negaliu sakyti, kad specialiai renkuosi tokius užsakymus ar koncentruojuosi į šio žanro kūrimą. Man svarbiau teksto turinys. O jei jis reikalauja portreto, svarbu pavaizduoti portretuojamąjį nestereotipiškai. Tokią užduotį sau kėliau ir kartu su dar 18-a dailininkių apipavidalindama vaikišką knygą „Vakaro istorijos mergaitėms maištininkėms“.
Pasiūlymą iliustruoti istorines asmenybes – rašytoją Lazdynų Pelėdą, Kazimieriečių ordino įkūrėją Mariją Kazimierą Kaupaitę – ir dabarties moteris – aklą pianistę Silviją Beatričę Petkevičiūtę, NASA’oje dirbančią mokslininkę Eglę Čekanavičiūtę, vadeliotoją Viktoriją Jovarienę – priėmiau kaip labai prasmingą. O pačiu portretu man buvo svarbu perteikti tų moterų supamą aplinką ir teksto nuotaiką“, – tvirtina menininkė. Apskritai Ūlai buvo įdomu gilintis į šių dailiosios lyties asmenybių istorijas.
„Man įdomu reflektuoti moterų padėties tema – kodėl taip susiklostė, kad jos turėjo tiek mažai galimybių? Džiaugiuosi, kad esu moteris dabar, o ne prieš 50 metų. Vis dėlto daug stereotipų likę mūsų pačių galvose. Daugelis mano, kad vyras privalo uždirbti daugiau. Tai – seksizmas. Moteris prisiima menkesnio statuso žmogaus poziciją – esą kažkas ja turi pasirūpinti ir uždirbti daugiau... Kiek moterų menkina pačios save... Kiek daug jų žiaurios kitoms... Mano elgesį irgi veikia stereotipai. Kartais pastebiu, kad pati į moterį imu žiūrėti kaip į konkurentę. Kartais sunku pasakyti „ne“. Esu linkusi pirmiau pagalvoti apie kitų žmonių, o ne apie savo jausmus. Kartais suvokiu, kad iniciatyvos nesiimu ne dėl savo charakterio – nesu drovi. Taip elgiuosi iš aplinkos suformuoto įpročio. Mergaitės juk buvo mokomos nepykti, neišsišokti, gerai mokytis vien todėl, kad gerai mokytųsi. Užtrunka laiko to atsikratyti. Mano mama buvo liberali, bet kiti šeimos nariai tikėjosi, kad gerai mokysiuosi, nes esu mergaitė“, – teigia pašnekovė. Pati ji vaikystėje ir paauglystėje buvo išsiblaškiusi, vėluodavo, nedėvėjo uniformos, į kai kuriuos dalykus žvelgė labai aplaidžiai.
Iš Ūlos portretų serijos dėmesį patraukia ir puodelį su būgnų kortos simboliu laikančio berniuko iliustracija. Šviesi ir kartu liūdnoka. „Tai mano paauglėjantis brolis. Turiu juos du iš mamos antrosios santuokos. Vienam – 12 metų. Labai gerai sutariame, tad norėjau sukurti jo, tampančio paaugliu, portretą. Šiltą ir su šiokiu tokiu nerimu – juk paauglystėje kyla tam tikrų pavojų“, – paaiškina Ū. Šveikauskaitė. Jai gera iliustracija ta, kuri geba sutrikdyti kompozicija, spalvų išdėstymu, kurios nuotaika kuriama spalvomis. O banali – kurioje daug siužeto ir tiesmukai perteikta mintis.
Savo mokytojais Ūla laiko E. Vertelkaitę, R. Kepežinską. „Man labai artima ir niujorkietė Katherine Lam, jos iliustracijose nėra konkretaus siužeto, jos kuria nuotaiką, bet ši iškart užkabina. Menininkė žaidžia šviesa ir tamsa, figūrų išdėstymu, – aiškina mergina. – Manau, kad iš jos iliustracijų į maniškes atėjo tamsesnis koloritas. Kai kas atkeliavo iš Antano Sutkaus fotografijų.“ Ū. Šveikauskaitė tvirtina, kad lietuviai – puikūs iliustratoriai. Antanas Dubra, Eglė Žvirblytė, Justine Shirin... „Bėda ta, kad už kūrybą Lietuvoje moka nedaug, tad menininkai stengiasi lėšų pritraukti iš užsienio“, – sako ji.
Pati Ū. Šveikauskaitė, kad galėtų užsiimti kūryba, dar dirba kavinėje. „Iliustratoriaus darbas individualus, bemaž nesusitinki su žmonėmis, nes daugiausia bendrauji internetu. Esu socialus žmogus, tad porą dienų per savaitę dirbdama kavinėje šį poreikį patenkinu. Ir užsidirbu, kad galėčiau gyventi laisviau bei imtis tik tų projektų, kurie man patinka“, – tvirtina pašnekovė. Ar liks čia ilgam, nežino. „Tai – tarpinė stotelė“, – teigia ji. Ir priduria, kad sprendimas išvykti į Vieną nėra apsvarstytas nuo A iki Z. „Baigusi studijas norėjau pamatyti pasaulio. Be to, – pastudijuoti grafinį dizainą, kad galėčiau sukti komerciškesne kryptimi. Nusižiūrėjau, kur galėčiau studijuoti. Kodėl šiame mieste? Įtakos turėjo ir tai, kad čia gyveno mano vaikinas. Reikia pripažinti, kad nei studijos, nei draugystė neišdegė, – šypsodamasi sako iliustratorė. – Iš Grafinio dizaino koledžo išėjau po pusės metų. Neatradau savęs kaip šios krypties specialistės.“
Kartos portretas
Ūla sako, kad pirmieji metai Vienoje jai buvo bene sunkiausi gyvenime: „Kai gyveni saugioje aplinkoje, nesupranti, koks priklausomas esi. Tai visu sunkumu pajunti likęs visiškai vienas. Pradedi galvoti, kas esi be visų artimų žmonių, imi galvoti apie save kaip individą, o ne šeimos komponentą. Gal man reikėjo išvykti į Vieną, kad imčiau kelti tokius klausimus? Pirmiausia kaltinau kitus, jaučiausi aplinkybių auka. Paskui ėmiau augintis stuburą. Tai padaryti užtruko, bet ilgainiui pajutau, kad ir aš galiu diktuoti sąlygas, kad neprivalau daryti visko, ko iš manęs tikimasi. Šiuos dvejus su puse metų įvardiju kaip sunkų, bet asmenybei augti produktyvų laiką.“
Vis dėlto dabar Vienoje Ū. Šveikauskaitė jaučiasi laisviau nei gimtinėje.
„Lietuvoje dar jaučiamas tam tikras spaudimas baigus mokyklą stoti į universitetą, įgyti magistro laipsnį, susirasti partnerį ir sukurti šeimą, – svarsto mergina. – Austrijoje žmonės labiau atsipalaidavę. Jie taip neskuba. Tarkim, studijuoja itin ilgai, nemažai yra 30-mečių studentų.“
Įtakos, pasak Ūlos, galbūt turi ir tai, kad jos karta nesijaučia tvirta. „Mes vadinami piteriais penais – niekada nesubręstančiais jaunuoliais: neapsisprendžiančiais, nežinančiais, ko nori, už menkas pastangas siekiančiais didelio atlygio, – vardija iliustratorė. – Kita vertus, šiuolaikiniam žmogui sunkiau įsitvirtinti darbo rinkoje – ir dėl to, kad rengiama kur kas daugiau įvairių specialybių studentų, ir dėl to, kad, atsivėrus galimybėms dirbti visame pasaulyje, tenka konkuruoti su nesuskaičiuojama galybe žmonių. Tai pasakytina ir apie iliustratorius. Vieni mano kartos žmonės dėl socialinių tinklų įtakos patiria frustraciją – kai medijoje visi linkę rodyti daug gražesnę savo pusę, sukuriama prielaida, kad visi geresni už tave – ir renkasi dirbti mažiau. Kiti, norėdami atitikti savo ir kitų lūkesčius, varo ir perdega. Tai ekstremalumai. Mano mėgstamas iliustratorius vokietis Christophas Niemannas yra pripažinęs, kad ateina į studiją 8 val., o išeina 5 val. vakaro ir darbą palieka už durų. Vienas mano pažadų šiais metais – susidėlioti sveikesnį darbo ritmą.“
