Pirmąsyk Saulių Petreikį pamačiau anaiptol ne koncerte, o anglų kalbos pamokoje maždaug prieš 8-erius metus. Tada jis buvo tik pradėjęs domėtis senoviniais muzikos instrumentais iš viso pasaulio. Vieną kitą atsinešdavo į pamokas. Kai imdavo groti, tapdavo akivaizdu, kad muzikai Saulius jaučia kur kas didesnę aistrą nei anglų kalbai. Nenuostabu, kad iš pamokų jis greitai dingo.
Sauliau, nuo tada, kai susipažinome, Jūsų gyvenimas gerokai pasikeitė – koncertuojate daugybėje šalių, bendradarbiaujate su trupe „The World Orchestra“, kurioje groja muzikantai iš viso pasaulio. Ko gero, tai padėjo išmokti anglų kalbą geriau nei bet kokie kursai?
Apie muziką susikalbu laisvai, o apie kitus dalykus kalbu su klaidomis, bet drąsiai. Net nemokėdamas kalbos, tobulai atskiriu akcentus. Blogiausia – rašymas. Todėl naudojuosi programėle ir siunčiu garsines žinutes. Tiesą sakant, nekeliauju aš tiek daug, kaip Jums atrodo. Pora koncertų užsienyje per metus... Tikrai galėčiau ir daugiau. O mokytis kalbos geriausiai gyvenant svečioje šalyje. Aš daugiausia laiko esu praleidęs Škotijoje. Važinėjau ten trejus metus, pagyvendavau porą savaičių.
Ten išleidote vieną pirmųjų savo albumų „Lowlands“. Interviu žurnalui „Moteris“ prieš 5-erius metus užsiminėte, kad skyrėte jam visas savo santaupas…
Taip, nuleido man škotai šiek tiek kraujo, bet viskas yra patirtis (juokiasi). Buvau dar jaunas, naivus, nepatyręs. Sutikau Vilniuje, festivalyje, kelis muzikantus iš Škotijos, jie pasiūlė užsukti pas juos į studiją. Vis mėtė kabliukus, aš užsikabinau. Dabar žinau, kad albumą galėjo išleisti per pusę metų, o užtruko trejus. Pamokos kainuoja. Jei neišmoksti, gauni jas pakartoti. Į panašią situaciją daugiau nepatekau, vadinasi, išmokau.
Akivaizdu, kad taip ir yra. Nuo tada išleidote dar 7 albumus, šiuo metu kuriate jau 10-ą.
Mano muzikinė veikla – ne tik koncertai ir albumai. Reikia perprasti kiekvieną naują instrumentą, išmokti juo groti, įgyti įgūdžių. Tam reikia laiko. Be to, reikalavimų sau kartelė vis kyla, brandžiau žiūri į muziką.
Kur yra tos ribos? Indiškos, kiniškos, graikiškos ir nepalietiškos fleitos, airiški bei škotiški vislai, persiški najai, armėniški dudukai, zurnos, vengriškos okarinos, Karibų salų kriauklės, lietuviški ragai, švilpynės, birbynės, skudučiai, lumzdeliai, kanklės... Neišvardijau nė pusės, kuriais grojate. Kiek instrumentų dabar turite?
Neskaičiavau. Apie šimtą. Skirtingų – apie 50. Kur ribos? Jų, manau, nėra. Kai kuriuos instrumentus pamatau kelionių laidose ir įsigeidžiu įsigyti. Ir tada likimas kaip tyčia suveda su juo grojančiu muzikantu. Kai ko nors labai nori, visata tai atsiunčia. Kai mokausi tiesiogiai iš mokytojo, progresas kur kas greitesnis, sutaupau apie porą metų. Man geriausiai sekasi mokytis kaip vaikams – beždžioniavimo principu. Pamatei – pakartojai.
Tiesa, atvirkštinis procesas irgi gana greitas. Jei kurį laiką instrumentu negroji, įgūdžiai nunyksta. Aišku, atkurti juos lengviau, nei mokytis iš naujo. Svarbu, kad instrumentas būtų kokybiškas. Darbo priemonė turi tau padėti, o ne trukdyti. Turi tapti tarsi tavo kūno tąsa. Esu nusipirkęs Azijos turguose tokių instrumentų, kurie yra labiau suvenyrai, o ne skirti groti. Dabar susirandu meistrą ir užsakau pagaminti jam. Kai tokį vienetinį kūrinį paimi į rankas, muzikanto ir meistro energija susilieja, ir gimsta kažkas unikalaus. Aišku, geras instrumentas – gana brangus malonumas, gali kainuoti ir dešimtis tūkstančių.
Ar žmona nepyksta, kad visas šeimos santaupas išleidžiate instrumentams? Koks yra brangiausias Jūsų pirkinys?
Ji nežino, kiek aš išleidžiu (juokiasi). Jei rimtai, neslepiu. Manau, toks pirkinys turėtų būti bendras šeimos sprendimas. Reikia pasitarti, apgalvoti. Anksčiau mėgdavau pirkti spontaniškai. Nori pakelti sau nuotaiką, eini ir įsigyji instrumentą. Tai – taip pat vartotojiška, kaip ir be būtino reikalo, vien dėl smagumo pirkti batus. Beje, aš juos taip pat mėgstu. Man patinka kokybiški dalykai. Esu kaupikas, sunkiai atsisveikinu su daiktais.
Brangiausias instrumentas turbūt yra aukcione pirkta 1910 m. fleita. Jos vertė – apie 15 tūkstančių eurų, bet aš tiek nemokėjau. Dabar irgi dairausi į kelis instrumentus, ypač traukia airiškas dūdmaišis, jis kainuoja apie 4 tūkstančius eurų. Ieškau meistrų, kurie galėtų pagaminti. Beje, esmė – ne tai, kad instrumentas brangesnis ar pigesnis, svarbu, kad būtų gera juo groti. Kiekvienas turi savo istoriją ir charakterį. Štai virkdyti itin tinkamas armėniškas dudukas arba mūsų senoji tektoninė birbynė. Ji prabyla tiesiai į širdį, jei groji labai ramiai, lėtai.
Esu romantiškos sielos, mėgstu švelnias spalvas. Net trimitu groju kaip duduku, labai minkštai. Yra karingų instrumentų, tarkim, zurna, ja grojama Kaukaze per vestuves. Jei čia užgročiau, ausų būgneliai galėtų sprogti. Man zurna labai patinka, bet grodamas užsikemšu ausis. Grojant šiuo instrumentu geriausiai suktis.
Daug lemia ir koncerto erdvė, – bažnyčioje nelabai tinka mušti būgnus. Ko gero, arčiausiai širdies man yra senieji lietuviški instrumentai. Jie natūraliai randa atgarsį ir klausytojų širdyse. Kaip ir mūsų senos, autentiškos dainos. Jos – lyg mantros. Jos turi savo kodą, ir tas kodas – tai mes patys.
Papasakokite, kokie instrumentai ir kieno balsai skambės per Jūsų koncertų turą „Sekma Ryta“ po visą Lietuvą.
Sujungsime lietuvišką ir skandinavišką muziką. Pastaroji man labai patinka. Neseniai teko koncertuoti Norvegijos šiaurėje, vos 400 km nuo poliarinio rato nutolusioje Trumsėje. Tai buvo gana mistiškas potyris, net trūksta žodžių jam nupasakoti. Poliarinė diena, salos, žaluma, magnetinio lauko poveikis, audringus vėjus keičianti absoliuti ramybė... Tau sukasi galva, ir nežinai, nuo ko. Supratau, kodėl jų fantazijų, mitų pasaulis toks turtingas, iš kur gimsta tokia unikali muzika. Jos klausydamasis galiu apsiverkti.
Džiaugiuosi, kad mano brolis Donatas dabar studijuoja Danijoje ir parveža man skandinavų kultūros ir muzikos žinių. Šio albumo muziką kūrė jis. Bandėme suderinti dviejų skirtingų kultūrų moterų pradus – lietuvių švelnumą, kuklumą ir skandinavių laisvę, stiprybę. Mūsų vokalistė Vytautė Pupšytė labai švelni. Skandinavės kiek kitokios nei lietuvės – karingesnės, jos gyveno atšiauresnėmis sąlygomis, tarp akmenuotų uolų. Vyrams išplaukus, turėdavo pačios pasirūpinti savo ir vaikų saugumu, dar ir kokį žvėrį sumedžioti.
Pirmoje koncerto dalyje skambės rami, maloni, jauki muzika – lyg motina čiūčiuotų vaikelį, lyg grįžtum į savo pradžią, o antroji – staigmena. Galiu tik pasakyti, kad joje bus ir naujų kompozicijų, kurių albume nėra. Aš grosiu pučiamaisiais, lumzdeliu, trimitais.
Įdomiausia tai, kad kaskart, nesvarbu, kokios tautos instrumentu grojate ir kokia kalba dainuojate, užlieja panašus susiliejimo su kosmosu pojūtis. Galbūt išties senasis folkloras leidžia mums prisiliesti prie pačių žmonijos ištakų, kur tautinės skirtybės nebetenka prasmės?
Mes turime ir panašumų, ir unikalumo. Tai ir yra žavinga. Aš tikiu, kad egzistuoja tam tikri pamatiniai dalykai, bendras minčių ir žinių laukas, prie kurio prisijungę gauname tam tikrą informaciją. Ir kai sakai, jog kažką atradai ar sukūrei, tai nebūtinai yra tavo produktas. Nereikia susireikšminti, galbūt tau tiesiog lengviau pavyko prisijungti prie to žinių debesies.
Jūsų balso galimybės taip pat gana plačios – nuo aukštais tonais atliekamos kiniškos operos elementų iki gerklinio šamaniško dainavimo. Kartais klausantis Jūsų išdainuojamų garsų atrodo, kad pats esate tik instrumentas Dievo rankose.
Balsas – tiesiausias kelias į širdį. Nes tai esi tu, nesislepi už jokio instrumento. Tiesa, labai svarbu su balsu nepersistengti, išmokti būti čia ir dabar, susilieti su ta akimirka. Balso turi nesureikšminti. Nes jei tik šmėkštelės abejonė, imsi save vertinti ar sumanysi parodyti, ką gali, balso magija dings. Tai galima pasakyti apie daugelį gyvenimo sričių – kai iš visų jėgų stengiesi ką nors padaryti kuo geriau, dažniausiai padarai tik blogiau. Kai jauti harmoniją su aplinka, balsas, kaip instrumentas, prabyla tarsi savaime.
Tiesa, jei turiu išdainuoti tekstą, tenka su savimi pakovoti. Dainavimas padaro mus laimingesnius, tai – kelias į vidinę ir visuotinę harmoniją. Per mažai dainuojame. Kai kurie sako, kad neturi klausos, bet tai – nesąmonė. Mes visi gimstame turėdami absoliučią klausą. Ją išsaugom, jei girdime šalia dainuojančias mamą, močiutę, grojančius žmones. Kažkada mus vadino dainių tauta, o dabar bijome išsižioti – nenorime sulaukti neigiamo vertinimo. „Gal tu geriau nedainuok“, „neturi klausos“ – tokios ir panašios replikos gali užčiaupti ilgam. Esu ir pats taip pasakęs. Kai kelias valandas praleidi supamas garsų, norisi tylos.
Aplink mus dabar per daug visokios muzikos, triukšmo, žmonės persisotinę įspūdžiais, aštriais pojūčiais. Visa tai atbukina. Todėl jauniems žmonėms patinka monotoniškas elektroninis judėjimas, tai tarsi perspėjimas nelįsti į jų emocinį pasaulį, nes šis yra giliai paslėptas arba užšaldytas. Ką daryti, kai maistas tampa nebeskanus? Reikia pabūti nevalgiusiam. Tas pat ir su muzika. Pabuvęs tyloje, ramybėje, pradedi girdėti ir jausti subtilesnius jos skonius ir poskonius.
Pats ramybę turbūt patiriate nuolat? Bent jau taip atrodo klausantis Jūsų muzikos. Regis, visi smulkūs rūpestėliai ir problemėlės kažkur nutolsta, tampa juokingi, užlieja džiugesys ir meilė.
Iš tikrųjų viskas yra atvirkščiai – ramybė yra ne nuolatinė mano būsena, o siekiamybė. Ramiausia muzika gimsta iš chaoso. Kai ją kuriu, mano kambaryje turi būti netvarka, daiktai virsta iš lentynų. Tada gimsta harmonija. Kaip ir visi, išgyvenu nerimo periodų. Gal ir smagu ta nežinomybė, bet kai yra aiški struktūra, tam tikri rėmai, jautiesi saugesnis. Kai kurie žmonės pailsi keliaudami po egzotiškus kraštus, tačiau tokios kelionės – ne man. Man buvo šokas, kad nejaučiu tos ilgumos ir platumos. Netikėtumai, nežinomybė didina adrenalino kiekį, o man jo ir taip užtenka. Teko pripažinti, kad geriausiai pailsiu kaime, ten, kur patogu, viskas žinoma, arti gamta. O žmonai patiktų keliauti po nežinomas šalis, patirti naujų įspūdžių, jai kasdieniame gyvenime adrenalino trūksta.
Tai kaip judu suderinate savo atostogų planus?
Praktiškai dar niekada nepavyko suderinti (juokiasi). Dar tik mokausi tai daryti. Suderinti muzikanto ir šeiminį gyvenimą ne visada lengva. Turiu daug vaidmenų – menininko, tėvo, vyro. Aktorius Giedrius Savickas viename interviu yra taikliai pasakęs, kad, grįžus namo po didelių renginių, reikia nepamiršti prie durų nusiimti karūnos. Dažnam menininkui atrodo, kad jo veikla svarbesnė nei kitų, kad kiti turi prie jo taikytis, bet iš tikrųjų mes visi vienodai vertingi, nesvarbu, ką dirbame. Svarbiausia yra neišsižadėti savo kelio, o visa kita galima subalansuoti.
Aišku, vyrai ir moterys – gana skirtingi elementai. Pirmosios susitikimo minutės labai malonios, bet paskui tenka pažindintis iš esmės. Mes su žmona pradėjome tai daryti tik tada, kai gimė vaikas. Tada kaip tyčia man buvo koncertų turas, 4 mėnesius praleidau kelyje, grįždavau retai, naktimis. Mokiausi būti ne tik muzikantu, bet ir atidžiu vyru, rūpestingu tėvu. Nuolat mokausi. Dėl vaidmenų, poilsio trūkumo prieš porą metų buvau įkritęs į melancholijos duobę. Matai, kad ir ruduo gražus, ir žiema, bet tau vis tiek viskas atrodo pilka. Pastarąjį penkmetį jaučiausi gerokai išsisėmęs, kaip koks senukas, net ranką būdavo sunku pakelti.
Kaip iš to išsikapstėte?
Man didžiausias iššūkis yra pabūti pačiam su savimi. Aišku, aš pabėgu muzikuodamas. Kai nauju instrumentu sieki išgauti trokštamą garsą, negali galvoti apie jokius kitus dalykus. Tik negalima panirti į vieną veiklą. Anksčiau buvau nutrūktagalvis, pats nesuprasdavau, iš kur tiek energijos. Daug jos ir atiduodavau. Nesakau, kad energiją reikia taupyti. Ja būtina dalytis, ji turi judėti, tačiau svarbu nepamiršti ir laiku pasisemti. O aš tam laiko nerasdavau.
Retas kuris mokame save mylėti, nes nuo vaikystės matome, kaip tėvai rūpinasi vaikais, darbais, bet yra pamiršę save. Turi savo vidinio vaiko paklausti, kodėl jis liūdnas, kas jį pradžiugintų. Aš pasisemiu energijos gamtoje, miške, kaime. Nemėgau masažų, bet dabar prisiverčiu porą kartų per savaitę nueiti, giliuosius raumenis išjudinti. Pastebėjau, kad melancholiją geriausiai gydo šaltas vanduo. Pernai visus metus bėgiojau, o paskui nerdavau į vandenį, žiemą – net į eketę. Ilgainiui tai tampa malonumu. Tiesa, vienąkart buvau per plonai apsirengęs, atbėgau nepakankamai apšilęs, nėriau į eketę ir pasigavau nervo uždegimą. Teko gydytis kelis mėnesius.
Dabar pamėgau vaikščioti basomis. Tai padeda sustiprinti imuninę sistemą, atsikratyti žalingų įpročių, ypač – rūkymo. Yra žmonių, kurie visur ir visada vaikšto tik basi, bet man basomis eiti šaligatvio plytelėmis nelabai patiko. Vaikštau miške, parke net ir šaltuoju metų laiku. Kai judi, kojos visiškai nešąla. Dar mėgstu vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Kad ir kur nuvykstu, jos manęs laukia. Visa tai padeda išjudinti save, kelia nuotaiką ir yra pokyčių variklis. Kartais užtenka pakeisti porą dalykų, kad viskas imtų keistis. Svarbiausia į viską žiūrėti pozityviai. Lyg ir buvau pradėjęs pykti, kad miesto centre pabrango automobilių parkavimas, bet paskui apsidžiaugiau – taigi dabar galėsiu daugiau važinėti dviračiu! Labai gerai padeda atrasti vidinę harmoniją malda.
Esate tikintis?
Ar galėtų būti kitaip? Juk gyvenome prie bažnyčios. Patekdavau į ją peršokęs per šventoriaus tvorą. Jei rimtai, į bažnyčią mane atvedė senelis, tikintys yra ir tėvai. Aš nuo 6-erių metų patarnaudavau per mišias. Net galvojau apie kunigystę, bet galiausiai nugalėjo muzika. Dabar kiekvieną dieną bent pusę valandos stengiuosi skirti maldai. Tik nereikėtų to paversti rutina, pareiga. Kartais reikia ilgiau pabūti be maldos, kad suvoktum, kokia ji svarbi.
Kurį laiką buvau per daug paniręs į saviplaką ir savigailą: „Esu kaltas, esu labai kaltas...“ Nežinau, ar šito reikia tiek daug. Mūsų tauta ir taip pernelyg stipriai akcentuoja kaltę. Visas vaikų auklėjimas grindžiamas barimu, bausmėmis, kritika. Manau, kad atžalas galima auklėti kur kas pozityviau, pasidžiaugti tuo, ką gera padarė, ir kartu paieškoti, ką dar būtų galima padaryti. Labai naudingos būtų pamokos, per kurias vaikai mokytųsi viešojo kalbėjimo, diskutuoti, taip jie taptų drąsesni atskleisti save, atsakyti į kritiką, atsikratyti scenos baimės.
O koks tėtis esate? Ar sūnus toks pat muzikalus?
Kartu praleidžiame labai daug laiko. Kartais gal net per daug. Ne jam per daug, o man, nes įsižaidęs nespėju visų suplanuotų darbų padaryti. Kai žiūriu į savo sūnų, atrodo, kad jis lubom bėgioja, tiek energijos turi. Taip ir turėtų elgtis sveikas vaikas. Mėgstu jam skaityti pasakas. Kol kas sūnui viskas – tik žaidimas. Ką slėpti, turbūt visi tėvai trokšta, kad vaikai tęstų jų pradėtą kelią. Aš ir pats tęsiu tėvo. Vis dėlto nenoriu nukreipdamas sūnų tam tikra kryptimi uždaryti jam iš tikrųjų skirtų durų. Mačiau labai daug žmonių, kurie pasirinko studijas skatinami kitų, o paskui kankinosi nerasdami savo vietos.
Man labai patinka bendrauti su vaikais. Myliu juos. Metus vaikščiojau į sūnaus darželį pas dvimečius ir porą kartų per savaitę grodavau jiems kokiu nors muzikos instrumentu. Iš pradžių 5 minutes, paskui – 15 ir daugiau. Norėjau suprasti, ar judrius vaikus galima išmokyti sutelkti dėmesį į muziką. Pasirodo, galima. Mane žavi jų energija, natūralumas. Aš viduje irgi esu vaikas, todėl jie mane atliepia. Mąstau – jei reikėtų atsisakyti dabartinio gyvenimo būdo, koncertų, galbūt norėčiau dirbti vaikų darželyje auklėtoju.
Arba mokykloje muzikos mokytoju…
Perduoti žinias reikia. Sugalvojau sukurti interneto puslapį. Jame norėčiau supažindinti žmones su senaisiais lietuviškais muzikos instrumentais, pateikti instrukcijas, kaip jais naudotis, nufilmuotas praktines pamokėles, kad įsigijęs instrumentą žmogus galėtų namie mokytis groti. Praėjusių metų rudenį, įgyvendindamas projektą „Kultūros pasas“, per tris mėnesius aplankiau daugiau kaip 50 mokyklų. Nuvažiavau 29 tūkstančius kilometrų. Tai buvo nuostabi patirtis, todėl šiemet ketinu šią veiklą tęsti.
Rodžiau vaikams senuosius mūsų instrumentus ir jų atitikmenis pasaulyje, kalbėjome apie tai, kaip gerai, kad esame tokie skirtingi. Nebijau būti juokingas, atrodyti keistas, leidžiu juoktis iš savęs. Instrumentai – tik priemonė pozityvumui, laisvei, drąsai būti kitokiam skleisti. Liūdina tik tai, kad vaikų mažėja, mokyklos uždaromos.
Mano gimtųjų Barstyčių mokyklėlė dar gyvuoja, tebėra visi mokytojai. Tik kai aš mokiausi, ją lankė 200 vaikų, o dabar – 50. Tuo metu gėdijausi, kad esu iš provincijos, o dabar džiaugiuosi. Augti gamtoje, apsuptam miškų, ežerų, yra didžiulė dovana. Visa mano kūryba gimsta iš emocijų, jausmų, o jų šaltinis – gamta. O štai mano brolis į muziką eina per protą, jis taip fantastiškai viską sudėlioja, kad telieka atsistoti ir groti.
... ir priimti aplodismentus. Jūs jų turbūt irgi nestokojote?
Pastebėjau, kad visiškai nemoku priimti komplimentų. Pastabas išklausau susidomėjęs, o pagyros verčia jaustis nejaukiai. Bet žmonės nori padėkoti, prieina po koncerto paspausti rankos, pasakyti „ačiū“. Man patinka juos išlydėti taip, kaip anglikonų bažnyčios pastoriai išlydi tikinčiuosius – paspaudžia kiekvienam ranką. Smagu pasisveikinti, pakalbėti, padovanoti kam nors albumą. Tai padeda ištirpdyti atstumą, kurį sukuria scena. Kartais užtenka tiesiog šilto žvilgsnio, šypsenos. Gyvo ryšio, kaip ir gyvai atliekamos muzikos, energija yra visai kitokia.
Pastebėjau, kad akustiniais instrumentais sukurta muzika aktualesnė ilgiau nei suprogramuota, sukurta sintezatoriais. Turbūt todėl skandinavai man ir patinka, kad kuria labai daug geros akustinės muzikos. Mano klausytojai – gana rafinuoti, intelektualūs, išprusę įvairaus amžiaus žmonės. Kartais, kai pamatau jų protingas akis, mane surakina jaudulys ir baimė nusišnekėti, bet paskui suprantu, kad neturiu kitos išeities, tik būti savimi – ne protingesnis ir ne kvailesnis, nei esu iš tikrųjų. Daugiausia problemų kyla, kai pradedi stengtis. Tada paprastai persistengi.
* Albumo „Sekma Ryta“ pristatymo koncertai vyks kovo 17 d. Klaipėdoje, kovo 19 d. Marijampolėje, kovo 20 d. Kaune, kovo 21 d. Vilniuje, kovo 22 d. Mažeikiuose, kovo 25 d. Alytuje.
