Kalbamės su Skirmante apie jos karjeros kelią ir kaip kiekvienas iš mūsų gali atrasti sau tinkamiausią veiklos sritį.
Skirmante, iki tampant karjeros ir verslo konsultante, ėjote vadovaujamas pareigas. Kas nutiko, kad pakeitėte veiklos kryptį?
Didžiausias spyris buvo mano sveikatos būklė, nes po šitiek metų, praleistų verslo pasaulyje, galiausiai sutriko mano sveikata. Beveik visada dirbau vadovaujamą darbą, daug ko išmokau, bet nesijaučiau laiminga. Nejaučiau, kad mane mato už tai, kas aš esu.
Taip pat vis galvojau, kad su manimi kažkas negerai, nes kiti, nors ir išeidavo iš darbo pavargę, išsimiegoję galėdavo ir vėl kibti į darbus, o aš neturėjau tiek energijos. Pirmą kartą patyriau perdegimą 2016 metais. Tuo metu buvo labai baisu išeiti iš korporatyvinio verslo pasaulio. Juk esame pratę identifikuoti save su tuo, ką darome.
Kaip jums pasireiškė perdegimo sindromas?
Viskas prasidėjo nuo emocinio fono – liūdesio, nusivylimo, o kai jį ignoruoji, tada viskas pereina į fizinį lygmenį. Keletą mėnesių iki pirmo perdegimo aš po kartą per mėnesį gerdavau antibiotikų kursą ir taip – kelis mėnesius iš eilės. Visiškai ignoravau ženklus, kad kažkas negerai. Jaučiau baimę išeiti, nes bijojau finansinio nesaugumo. Taip pat bėgant metams pradeda atrodyti, kad niekas tavęs nebenorės priimti į darbą. O juk visa tai tėra baimė. Kol atsigavau, praėjo beveik du metai.
Ką veikėte tuos metus, kol atsigavote?
Prisiminiau girdėtus patarimus apie tai, kad reikia savo hobį paversti darbu ir niekada nebereikės dirbti. Mano hobis – megzti, tad pradėjau gaminti megztas interjero detales. Ir nors tai buvo mano pomėgis, pavertusi jį darbu nejaučiau džiaugsmo. Labai pavargdavau fiziškai, nes tai buvo dideli ir sunkūs darbai.
Po dviejų metų susigundžiau grįžti į korporacijų pasaulį. Profesine ir finansine prasme ir vėl viskas sekėsi puikiai, bet fizinė sveikata ir emocinė būsena vėl pradėjo rodyti, kad esu ne savo vietoje. Pradėjau ieškoti įrankio, padėsiančio suprasti, kur ta mano sritis.
Beieškodama atradote Žmogaus dizaino sistemą ir BG5 (angl. Base Group 5) įrankį, kurį dabar ir pati naudojate konsultuodama žmones bei įmones. Papasakokite, kas tai yra?
Tai yra sudėtinga senųjų ir naujųjų mokslų – Ai čing, kabalos, Hindu čakrų, astrologijos elementų, kvantinės fizikos, biochemijos, astronomijos – sintezė. Ji parodo pastovias, nekintamas kiekvieno individualaus žmogaus savybes, kuriomis jis gali pasikliauti dieną naktį ir nuo kurių gali atsispirti vystydamas savo veiklą.
Kuo skiriasi BG5 įrankis nuo kitų asmeninių savybių vertinimo sistemų?
Dauguma tokių įrankių remiasi klausimynu, kurį žmogus pildo pats, todėl ir atsakymai gali kisti priklausomai nuo to, kokia šiandien yra žmogaus savijauta, nuotaika, kaip jis save įsivaizduoja, koks norėtų būti. BG5 nėra klausimynas. Be to, jis parodo ne tik tą mūsų pusę, kurią patys atpažįstame, bet ir nesąmoningus dalykus. Būna, kad papasakojus žmogui apie tam tikras jo savybes, jis ima tai neigti, tačiau paprašius pasiklausti jį gerai pažįstančių žmonių, išgirsta patvirtinimą, kad iš tiesų taip elgiasi.
Pradėjote nuo to, kad panaudojote šį įrankį norėdama padėti sau. Kokie pokyčiai įvyko jūsų asmeniniame gyvenime?
Supratau, kad nesu nematoma, kadangi turiu polinkį taip jaustis. Taip pat sužinojau, kodėl neturiu tiek energijos, kiek kiti. Dabar žinau, kaip man bendrauti su kitais. Nes kai imdavausi iniciatyvos, kažkas vis nepavykdavo – arba kažkas nusisukdavo nuo manęs, arba ne taip išgirsdavo.
Taip pat konsultacijos metu sužinojau, kad aš esu atsakinga už emocinę sveikatą šeimoje, nes manyje vyksta emocinis bangavimas, kuris yra tiesiog neišvengiamas cheminis procesas, ir mano vyrą jis paveikia dešimt kartų stipriau. Šios žinios atvėrė akis ir man, ir mano vyrui. Dabar mes jau žinome, kaip elgtis. Išsisprendė labai daug lūkesčių ir kaltinimų, šios žinios leido suvokti mūsų panašumus ir skirtumus šeimoje, partnerystėje. O juk neretai baudžiame partnerį už tai, kas iš tiesų yra jo stipriosios savybės, ir dar norime, kad jis taisytųsi (šypsosi).
Tam tikros savybės lėmė, kad iki įkyrumo dalindavau patarimus. Taip išsieikvoja energija, be to, patirdavau pasipriešinimą, nes niekas tų patarimų neprašė. Tai keldavo kartėlio jausmą. Geriau save pažinusi pastebėjau, kad kuo labiau nelendu į akis su patarimais, tuo daugiau sulaukiu prašymų patarti.
Patyrusi perdegimą ieškojau, kad man kas nors pasakytų, ką aš turiu daryti – būti dantiste, inžiniere, IT specialiste ar bankininke. Konsultacijos metu sužinojau savo gyvenimo temą, stipriąsias savybes ir spąstus, kurių reikia pasisaugoti, taip pat savo sprendimų priėmimo strategiją – individualius, prigimtinius dalykus. Tačiau sprendimą, kur konkrečiai tas žinias panaudoti, priimu aš pati.
Minėjote, kad dažnai baudžiame savo partnerius už jų stipriąsias savybes, o tėvai – vaikus. Kokios galėtų būti tos savybės?
Žmogus, kurio stiprybė yra labai materiali – atnešti pinigus – gali būti už tai baudžiamas. Jam yra skirta kurti verslus, bet jis nuo mažens girdi priekaištus, kad yra materialistas, kad jam tik pinigai rūpi.
Būna, tėvai vaiką bara už lakią fantaziją. Jis turi stiprybę, kurios reikės įmonėms, kur reikės išbandyti kažką naujo, padaryti kitaip nei visi, o vaikui sakoma „ką čia fantazuoji, logiškai galvok“.
Pateiksiu asmeninį pavyzdį. Aš turiu dvi stiprybes – loginį vertinimą ir provokavimą, kitaip tariant, skatinimą kitą augti dvasiniame lygmenyje. Abi šios savybės reiškia, kad aš galiu pasakyti, kas neveikia, ir skatinti daryti tai, kas išveda iš komforto zonos. Tačiau kartais toks žmogus gali atrodyti kaip kritikas. Ir aš girdėdavau, kad reikia su žmonėmis bendrauti švelniai, nekritikuoti. Dabar jau mano vyras gali pasakyti „aš žinau, kad čia yra tavo loginis vertinimas, bet man dabar to nereikia“. Tai yra lengvesnis išėjimas iš situacijos.
Kokie žmonės ateina pas jus konsultuotis?
Dažniausiai ateina žmonės, pavargę nuo savo veiklos, dauguma turintys sveikatos problemų. Ateina ir šiaip smalsuolių arba tokių, kurie nori pasitvirtinti, kad yra teisingame kelyje. Jie išeina gavę patvirtinimus bei sužinoję, ko vengti, kaip būti kuo efektyvesniam. Ši analizė yra labai naudinga abiturientams, nes dažniausiai renkantis specialybę mums įtaką daro tėvai, mokykla, visuomenė, perskaityta informacija, kad kažkokia specialybė bus labai geidžiama ir gerai apmokama po 5 ar 10 metų, tada protu priimamas sprendimas, tačiau tai nereiškia, kad jis tinkamiausias.
Sakote, kad sprendimus reikia priimti ne iš proto, o įsiklausant į savo kūną. Gal galite paaiškinti plačiau?
Protas siūlo du variantus – juodą arba baltą. Pamenu, turėjau du darbo pasiūlymus, nežinojau kurį rinktis, tad buvau kažkieno pamokyta susidėlioti pliusus ir minusus. Nubrėžiau brūkšnį ant balto lapo, susidėliojau abiejų pasiūlymų pliusus ir minusus. Galiausiai vis tiek nežinojau kurį pasirinkti, nes abu turėjo ir pliusų, ir minusų. Taigi tokiu atveju protas nėra autoritetas.
Sprendimų priėmimo strategija yra susijusi su kūno intelektu. Mes esame mokomi mąstyti logiškai, „galvoti galva“, o iš tikrųjų galva mus neretai suklaidina. Mūsų protas yra labai svarbus, labai reikalingas, bet skirtas priimti kitus sprendimus, ne savo kelio pasirinkimo.
Kaip išmokti išgirsti savo kūną?
Reikėtų pradėti nuo nusiraminimo ir tiesiog buvimo savo kūne. Kūno atsakymus mes girdime, tik ignoruojame. Esame nuo mažens išmokyti nepasikliauti tuo, ką sako mūsų kūnas, pavyzdžiui, ar turėsime energijos užbaigti projektą. Ne paslaptis, kad esame baimių vergai, o baimė yra mūsų kalėjimo direktorius, atėjęs iš proto. Mes bijome paklausyti kūno, nes bijome nežinomybės. Taip pat bijome, kad negalėsime paaiškinti vieno ar kito pasirinkimo, nes klausydami kūno išminties dažnai neturime racionalaus paaiškinimo. Tačiau tavo atsakymas yra tavyje. Todėl kitas ir negali tau patarti.
Skamba ne taip jau ir sunkiai, bet ar iš tiesų lengva taip imti ir pakeisti senus įpročius, sprendimų priėmimo strategijas?
Būna, ateina žmogus konsultuotis, pasiklauso ir sako: „gerai, aš tai naudosiu, bet dar ne dabar, dabar aš dar pabūsiu taip, kaip esu“. Tai yra išlikimo instinktas. Protas, veikdamas iš baimės, klaidina labiausiai. Mes nuo mažens esame mokomi galvoti apie tai, kas blogiausia gali nutikti. Esame biorobotai su tam tikromis įrašytomis neuroprogramomis. Jas reikia perrašyti.
Aš taip pat dirbu su savimi, nes žinios yra viena, o programas, kuriomis visą gyvenimą vadovaujamės, reikia sąmoningai perrašyti, kad pakeistume savo elgesį. Mano gyvenime viskas po truputį keičiasi, jaučiuosi sutaupiusi energijos.
Ką reikėjo paaukoti, kad darytumėte tai, ką dabar darote?
Reikėjo palikti savo komforto zoną. Nesvarbu, kad esi nelaimingas toje komforto zonoje, ją palikti yra baisu. Taip pat kuriam laikui reikėjo paaukoti finansinę laisvę, nes kas mėnesį nebesulaukdavau stabilių pajamų. Bet jų tiesiog nebereikėjo, nes kai daug dirbau, emocinį nepasitenkinimą kompensavau pirkiniais. Tad lygiai taip pat nunulindavau savo sąskaitas dėl to akimirkos malonumo pirkti. Laisvė matyti saulę vidury dienos visa tai kompensavo.
Bet reikėtų vengti iliuzijų, kad kiekvienam reikia išeiti iš korporacijų pasaulio – nebūtinai. Taip, aš išdrįsau išeiti, bet tai nereiškia, kad šis pasaulis yra blogas. Lygiai taip pat gali pervargti išėjęs, jeigu nežinosi savo krypties ir ribų.
Kaip manote, kodėl dabar girdime tiek daug istorijų, kaip žmogus metė labai gerai apmokamą darbą, susipakavo daiktus ir išvyko nežinoma kryptimi, pradėjo savo veiklą arba kaip kitaip kardinaliai pakeitė savo gyvenimą?
Įmonėse žmonės praranda motyvaciją, nesijaučia laimingi, nes sukuriamos neveiksmingos komandos, kur darbuotojai turi daryti tai, kas jiems netinka ir nėra išnaudojami ten, kur jie yra stiprūs. Po truputį pereiname į individualizmo periodą, tad žmonės nori dirbti ne dėl algos lapelio, o dėl to, kad jiems rūpi. Mus bando užtempti ant vieno kurpaliaus – jeigu kažkam pasiteisino hobį paversti verslu, nereiškia, kad tai tinka visiems. Mes visi esame unikalūs, tokio paties nėra ir negali būti.
Mano tikslas yra padėti žmogui. Taip pat ir komandos vadovui. Labai padėti gali vien jau komandos narių karjeros tipo žinojimas. Pavyzdžiui, jei žmogus, kurio tipas neturi pastovios energijos, yra paskirtas dirbti 8 valandas per dieną, tai arba darbas bus nepadarytas, arba tas žmogus išseks. O juk galima teisingai suskirstyti žmones komandose, vietoje to, kad darbuotojai būtų siunčiami į mokymus tam, kad išmoktų tai, kur jie iš prigimties nėra stiprūs ir niekada tokie nebus.
Skamba kaip kiekvieno žmogaus svajonė – žinoti, kaip ir ką daryti ir jausti pasitenkinimą. Bet kelias iki to žinojimo dažnai yra ilgas ir nelengvas, todėl žmogus ieško kitų pavyzdžių, tikėdamasis, kad per juos atras savo kelią.
Mokame didelius pinigus ir einame pasiklausyti daug pasiekusių žmonių, lygiuojamės ir lyginamės, bet kai lygiuojiesi ir lyginiesi, negali būti autentiškas. Aš irgi lyginausi su kitais konsultantais, pradėjau sekti jų profilius socialiniuose tinkluose, bet greitai supratau, kad jeigu lyginsiuosi su jais, jausiu konkurenciją, o konkurencija gimdo nesaugumą. Mes žiūrime į kitų pavyzdžius, o iš tikrųjų patys turime tuos atsakymus, tik jais nepasikliaujame. Reikia klausyti savęs, o ne skaityti kitų žmonių sėkmės istorijas.
