Aktorius, radijo laidų ir renginių vedėjas, televizijos projektų dalyvis tampa parfumerijos prekių ženklo „FUMparFUM“ įkūrėju, asmeninių kvepalų kūrimo mokymo iniciatoriumi ir lektoriumi. Kaip iš meno, pramogų pasaulio pasukote į grožio?
Gana ilgai dirbau radijuje, atsirado rutina. Pradėjau galvoti, kuo užsiimti laisvalaikiu, kad nuo viso to pailsėčiau. Tiesą sakant, nuo vaikystės domėjausi kvepalais, bet niekada to neakcentavau. Ieškodamas, kuo užsiimti laisvu laiku, atradau Laimės Kiškūnės vedamus kursus. Juose buvo aiškinama apie botaninę parfumeriją, klasikines formules ir t. t. Labai patiko. Pagalvojau, kad tai galėtų būti mano veikla. Pradėjau domėtis. Žinoma, tai visiškas avantiūrizmas, bet ilgainiui ėmiau galvoti, kad galėčiau pradėti kurti kvapus ir įsteigti savo prekių ženklą. Taip atsirado „FUMparFUM“.
Nišinės parfumerijos sąvoka pastaruoju metu diskredituota. Kas Jums yra nišiniai kvepalai?
Kalbėti apie nišinę parfumeriją šiandien netikslinga. Ji mutavusi į kitokios parfumerijos formas. Kita vertus, daugybė žmonių nežino, kad tokia olfaktorinių kūrinių grupė apskritai egzistuoja. O štai komercinė parfumerija buvo ir yra orientuota į didelį skaičių pirkėjų. Ne į tūkstančius, net ne į šimtus tūkstančių – į milijonus ir milijardus. Stengiamasi gaminti nebrangiai visiems prieinamą produktą. Nišinė parfumerija nėra produktas. Tai – labiau meno kūrinys. Tas pat, kas autorinis dizainerio drabužis. Meninės idėjos atspindys, dėl to šie kvepalai gali kainuoti labai brangiai. Tai pagrindinis nišinės ir komercinės parfumerijos skirtumas.
Kokią parfumeriją kuriate Jūs?
Dabar užsiimu autorine, galima sakyti, artistine, parfumerija. Iš dalies ji – nišinė, nes niša yra tai, ko nedaug pagaminama, sunkiai randama, retai sutinkama ir t. t. Būtent tokie yra mano kūriniai.
Ar kvapų pasaulyje egzistuoja tendencijos, mados?
Parfumerijos srityje, priešingai nei mados, nėra tendencijų, bent jau taip teigiama. Bet patys žmonės yra linkę pasiduoti tam tikroms atskirų aromatų, sudedamųjų medžiagų ir t. t. madoms. Tarkim, prieš maždaug penkerius ar šešerius metus nišinės parfumerijos pasaulyje išpopuliarėjo kūriniai su agarmedžiu, arba ūdu. Kvepalai su šia egzotine mediena keldavo nepaaiškinamą norą jų įsigyti.
Šiandien mėgstami aromatai su odos nata. Lietuviai linkę rinktis stipresnius, rytietiškus, medienos, smilkalų kvapus. Manau, taip yra todėl, kad mūsų klimatas gana šaltas, o tokie kvapai sušildo. Savo prigimtimi, matyt, vis dar esame tie iš miško atklydę pagonys, ilgai mitę žvėriena, nes daugumai artimi kvepalai su gyvūninėmis, muskuso, prieskonių natomis. Dieną tokiais dvelkiantis žmogus gali atrodyti keistokai.
Kalbėjote apie nišą kaip apie išskirtinumą. Ar tokia parfumerija tinka tik individualumu pasižymintiems žmonėms?
Atsakymas griežtas – aromatas yra labai individualus pasirinkimas, ir kiekvienas mūsų esame unikalus. Gaila, kad kvepalus vis dar renkamės intuityviai, pagal vieną kriterijų – patinka ar nepatinka. Kvapų pasaulio mes nepratę analizuoti. Labiau mokomės matyti, girdėti, ragauti, o ne uosti. Pirmykščiam žmogui uoslė padėjo išgyventi – atskirti gerą maistą nuo sugedusio, medžioti, susirasti seksualinį partnerį. Šiais laikais visa tai egzistuoja tik pasąmonės lygmeniu.
Vis dėlto, renkantis kvepalus, racionalumas, analizė tikrai praverstų. Yra ir stereotipų – kad blondinėms tinka švelnesni kvepalai ir t. t. Vis dėlto dažniau pasitvirtina temperamento stereotipai. Gležnos, švelnios, trapios moterys išties dažniau renkasi gėlėmis, vaisiais, uogomis dvelkiančius kvepalus. Ir tikrai neteko sutikti žmogaus, kuriam nepatiktų bergamočių aromatas. Daugumai labai geras emocijas kelia vanilė, tik kai kuriems šis kvapas atrodo pernelyg banalus. Dar vertėtų priminti, kad kvepinantis reikia laikytis tam tikros etikos – neišsikvepinti per stipriai.
Kai kurie parfumeriai, konsultuodami savo klientus, pateikia asmenybės testus. Kaip Jūs savo klientams padedate išsirinkti kvepalus?
Aš baigęs aktorinį, taigi tam tikra prasme išmanau žmonių psichologiją. Pirmiausia nuskenuoju pas mane atėjusio kliento ar klientės psichologinį portretą. Pabendravęs su žmogumi išsiaiškinu, koks jo mąstymas ir kaip jis elgiasi. Tai padeda pasirinkti.
Ar klientams rūpi kūrinių sudedamosios dalys? Kaip šiais tvarumo laikais vartotojai žiūri į kvepalams gaminti naudojamas sintetines ir natūralias medžiagas?
Jeigu kvepalus vertinsime kaip produktą, sveikatinimo priemonę ir t. t., tada gal mums ir svarbu, iš ko jie pagaminti. Bet jeigu vertiname kaip aukštosios mados, prabangos prekę, tai tokia informacija nesvarbi. Svarbu, kokią emociją jie kelia. Parfumerijoje natūralios medžiagos yra gerokai didesni alergenai nei sintetinės. Pastarosios dabar gaminamos saugiai, atsižvelgiant į odos ypatumus, kad nealergizuotų. Būna, kad žmonės kai kurių komponentų tiesiog nepakenčia. Dirbdamas šioje srityje pastebėjau įdomią tendenciją. Daugumą žmonių galima suskirstyti į dvi dideles grupes: tuos, kurie nekenčia jazminų kvapo, ir tuos, kurie nekenčia rožių.
Pastaruoju metu susiformavęs toks atrankos kriterijus: nori originalių kvepalų – rinkis nišinius. Bus brangesni, bet geresni, o masinė gamyba – banalu. Kuo vadovautis patartumėte Jūs?
Į šį klausimą atsakyti labai sudėtinga. Kiekvienas žmogus ieško atsižvelgdamas į savo poreikius. Jeigu nori būti madingas, reikia žiūrėti į tai, ką perka visi. Jeigu nori būti originalus, reikia ieškoti to, kas tinka tik jums. Ir nėra labai svarbu – nišinis aromatas ar ne, kiek kainuoja ir t. t. Jeigu atitinka jūsų asmenybę, vadinasi, suteikia individualumo, atskleidžia. Mes labai dažnai primityviai suvokiame kokybę, tarkim, jei kvepalai ilgai laiko, vadinasi, kokybiški. Tai nuo mūsų odos pH priklauso, kiek jie laikysis.
Dažnam stinga elementarios kvepalų laikymo abėcėlės. Kiek, tarkim, galima laikyti kvepalus?
Tai gyvas produktas, nuo pagaminimo datos yra tinkami naudoti dvejus trejus metus, vėliau ima kisti jų molekulinė struktūra, jie pradeda senti. Dažnas kvepalus laiko netinkamai: jų negalima dėti ten, kur šviesu, šilta, drėgna. Jei laikote vonioje, labai klystate. Idealiausias mikroklimatas yra tamsa ir vėsa. Ką tik susikurtus ir parsineštus kvepalus dar reikia mažiausiai porą savaičių brandinti tamsioje ir vėsioje vietoje – kad susidraugautų esencijų molekulės. Tada aromatas taps sodresnis ir išraiškingesnis.
Kai kurie su tam tikrais aromatais negali atsisveikinti metų metus, kai kurie jų turi pilnas lentynas. Koks optimaliausias jų kiekis?
Turėti vienus kvepalus yra atgyvena. Jų reikėtų turėti kelerius – vakarui, dienai, pagal nuotaiką, sezoną ir pan. Kartais renkiesi kvepalus ne pagal tai, kaip kvepi, o pagal tai, kaip norėtum kvepėti. Kiekvienas aromatas gali atsiskleisti visiškai kitaip priklausomai nuo temperatūros, metų laiko ir t. t.
Pavyzdžiui, yra kvepalų, kurie labai gerai skamba ant odos šaltuosiuose kraštuose, ir – atvirkščiai. Kai šių produktų rinkoje buvo sąlygiškai nedaug, žmonės atrasdavo sau mielą ir prie jo prisirišdavo. Ir dešimtmečius tie kvepalai buvo žmogaus vizitinė kortelė. Šie laikai dinamiški, mes per vieną dieną patiriame daug socialinių vaidmenų. Taigi manau, kad kiekvienas žmogus savo lentynoje turėtų turėti po ketverius, penkerius, šešerius buteliukus kvapiosios esencijos.
Koks Jūsų, kaip parfumerio, skiriamasis bruožas?
Klientai sako, kad mano kvepalus atskiria. Pats sakyčiau, kad mano kūriniams būdingas minimalizmas, nes naudoju nedaug sudedamųjų dalių. Vadovaujuosi labai seniai vieno prancūzų parfumerio sugalvotu moto – kvepalai pirmiausia turi kvepėti.
Kokį kvapą pavasario vakarą patartumėte pasirinkti „Moters“ žurnalo skaitytojoms?
Rinkitės tai, kas jus atspindi.
