Savižudybė – retai akimirkos pasirinkimas, tai ilgas kelias iki šio sprendimo. Artėjant vasario 29 d. vyksiančiai pokyčių konferencijai „Išdrįsk Pradėti. Šiandien“, savo mintimis savižudybės tema dalinasi Socialinių pokyčių erdvės diskusijos dalyviai – artimojo netektį išgyvenusi aktorė Elžbieta Latėnaitė ir itin jautrią asmeninę patirtį atskleidžia rašytojas Elijus Martynenko.
ELŽBIETA LATĖNAITĖ: vienas nuoširdus pokalbis gali išgelbėti gyvybę
Šiuolaikinio lietuviško kino bei teatro aktorė ir komikė Elžbieta Latėnaitė tikriausiai daugeliui atpažįstama iš tokių filmų kaip „Senekos diena“ ir „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“. Savo vaidmenų repertuare turinti tiek rimtų, tiek komiškų rolių, aktorė apie save sako:
„Aš esu aktorė ir komikė, kurianti juokingus video soc. tinkluose ir stand-up komediją. Tikiu, kad gebėjimas pasijuokti iš savęs yra be galo svarbus, įvairiose situacijose tai padeda į gyvenimą žiūrėti lengviau, priimant kartais sudėtingą realybę. Skirdama laiko žmogaus/vaikų/gyvūnų teisių aktyvizmui, kalbu apie pokyčius. Mes turim daryti tiek, kiek galim. Nors ir neturiu iliuzijų pakeisti pasaulį, bet galiu pakeisti save. Kažkada siekiau būti tobula, bet dabar tai manęs „neveža”, per daug netikra. Svarbiau mūsų psichologinė sveikata, todėl nebijau atvirai diskutuoti jautriomis temomis, apie psichoterapiją, gyvenimo būdą, požiūrių skirtumus, teko dalintis asmenine patirtimi apie emocinę būseną, skausmą netekus artimo žmogaus, šiam pasitraukus iš gyvenimo savo noru.“
Elžbieta, kur yra ta riba, kiek galima prisiimti atsakomybę už kito žmogaus sprendimą nutraukti gyvenimą?
Kiekvienam žmogui tenka atsakomybė už savo gyvenimą. Kartais nutinka taip, kad bandome prisiimti atsakomybę net ir už kito žmogaus gyvenimą, arba norą negyventi jį. Žinoma, vienareikšmiško ar teisingo atsakymo į klausimą, „kur ta riba", aš neturiu. Manau, kad tokį radikalų sprendimą kaip savižudybė nulemia daugybė faktorių, reikšminga dalis jų slypi nusižudžiusiojo kūdikystėje ar vaikystėje. Galbūt mes niekuomet ir nesužinosime tikrųjų priežasčių, nes kiekvienas per gyvenimą eina su savo batais, nešdami savo patirčių nešulį.
Savižudybę matau kaip Janga bokšto griūtį. Tai griūtis, kuri įvyksta ne dėl vienos kaladėlės, tai eiga, seka įvairių veiksnių ir nutikimų, tik kažkuriai buvo lemta būti paskutinei (bet nebūtinai svarbiausia buvo ji).
Galbūt žmogus (net iš pažiūros ramus) pilnas skausmo, liūdesio, vienišumo, nusivylimo, pykčio. Negaunant tinkamos emocinės pagalbos visa tai kunkuliuoja ir slegia kasdien vis labiau, trumpalaikės būsenos gali virsti lėtine kančia. Su sunkumais bandančiam susidoroti žmogui savižudybė ima atrodyti vienintelis sprendimas, o kartais užtenka tik vieno mažyčio įvykio, perpildančio taurę, ir žmogus nusižudo.
Viena vertus, manau, kad niekas vienas nėra atsakingas už kažkieno savižudybę. Kita vertus, žiūrint kokia ta atsakomybė? Ar kito žmogaus veiksmai, elgesys jį vedė prie to? Jeigu nusižudo paauglė, augusi atstumta tėvų, patyrusi fizinį, emocinį smurtą nuo vaikystės, niekuomet nesijutusi saugi. Jei jos šeimoje buvo nuolatiniai konfliktai , o kaimynai, nors ir girdėdami juos, bei matydami šią situaciją, nepranešė nei policijai, nei vaikų teisių tarnybai? Tai galbūt kažkiek atsakomybės tenka ir smurtaujantiems tėvams, ir abejingiems kaimynams? O gal atsakomybė tenka ir mokytojams, kurie mato klasiokų patyčias (dėl fizinių išskirtinumų, nudėvėtų batų, uždaro charakterio, netradicinės seksualinės orientacijos ir pan), bet nesugebėjo suvaldyti kasdien vis blogėjančios situacijos? Ir be abejo atsakamybės tenka ir valstybei, kuri iki šiol neskiria daug milijonų eurų žmonių įgyvendinant vaiko teisių reformą. Žmonės žino, kad žaloti vaikų negalima, o įrankių, mokymų tėvams, globėjams, pedagogams, švietimo ta tema trūksta, ir išsigandusioj neinformuotoj visuomenėje atsiranda keisti „stop vaikų atiminėjimui" judėjimai. Ir nors aš čia apie smurtą šeimoje, visgi prisiminkime, kad yra ryšys tarp vaikystėj patirto smurto ir polinkiu į savižudybę.
Mirtis sukelia daug minčių ir jausmų artimiesiems ir aplinkiniams. Visgi manau, kad nebūna tik vieno kalto žmogaus.
Todėl manau, svarbu, apie kokią atsakomybę ir kokią kaltę kalbame. Norisi įvertinti aplinkybes rimtai ir tik tuomet daryti išvadas, tokiu būdu siekiant užkirsti kelią tragedijoms, arba, kad jų įvyktų kiek galima mažiau, rečiau. Kartais net vienas nuoširdus pokalbis žmogui, galvojančiam apie savižudybę, gali palengvinti kančią, o kartais netgi išgelbėti gyvybę. Galbūt apie savižudybę galvojantis dar nėra nusprendęs mirti, tačiau jaučiasi sumišęs, nemato kitų išeičių, nors giliai viduje neretai tikisi būti išgelbėtas, tad vienokiais ar kitokiais būdais gali pranešti apie savo mintis. Mokykimės savo artimoje aplinkoje, bendruomenėje ir visuomenėje pastebėti raudonas, geltonas, (įspėjančias apie artėjantį pavojų) vėliavas. Ir nelikime abejingi, jeigu kažkas užsiminė apie ketinimą nusižudyti. Žinojimas, jog nesi vienas su savo bėdomis, gali pagelbėti atrasti norą gyventi.
Kaip padėti sau po artimojo pasirinkimo pasitraukti iš gyvenimo?
Pradžioje net nesitiki, kad to žmogaus nebėra. Protu supranti, kad nebėra, bet vidus galvoja, kad jis kelionėje ir sugrįš. Vėliau gedulas – neišvengiama fazė po netekties, tai nelengva, bet būtina išjausti, t.y. leisti sau jausti taip, kaip yra: gedėti, liūdėti, verkti, slėptis po antklode. Jeigu labai sunku, nelikti vienam, kreiptis pagalbos į žmones, kuriais pasitiki, psichikos sveikatos specialistus, psichoterapeutus ir kitus. Galite susirasti savipagalbos grupes nusižudžiusių artimiesiems, dalyvauti jų susirinkimuose.
Asmeniškai man sunkiausiais momentais emocine atrama buvo psichoterapija. O kai per pirmas brolio mirties metines (mano psichoterapeutė kaip tik buvo išvykusi), man atėjo suicidinių minčių (ėmiau įsivaizduoti, kaip žmonės verktų, jei aš mirčiau), galvojau skambinti į „Jaunimo liniją", bet sulaukiau psichoterapeutės. Psichoterapija – lėtas, stabilus, kartą savaitėje (krizių metu pora kartų) vykstantis susitikimas su savimi, betarpiškame santykyje su psichoterapeute. Kad ir kas tai būtų: mano kalbėjimas, tylėjimas ar skausminga rauda, geras specialistas perduoda jausmą, kad esu priimta tokia kokia esu, su visais savo jausmais ir mintimis. Ir leidimas būti, būsenos atspindėjimas – gydo. Ir, žinoma, gydo laikas. Duokime sau laiko. Artimojo netekties fakto galbūt niekuomet nepriimsime iki galo, sunku susitaikyti su mintimi, jog niekuomet nebepamatysime, neapkabinsime, nekalbėsime su tuo žmogumi, tačiau tik laikas slopina kančią. Pasilieka ilgesys, o su juo tenka sugyventi ir tarsi iš naujo mokytis džiaugtis gyvenimu, meile, profesiniais pasiekimais, ryšiais su žmonėmis. Laimingais momentais, kai jaučiuosi labai pakiliai, man vis dar kartais išlenda kaltė: mano brolis jau niekad nebesidžiaugs niekuo, tai ar aš turiu teisę į laimę?
MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO: svarbiausia būti šalia, būti kartu
Marius Povilas Elijas Martynenko – žmogus savyje talpinantis aktoriaus ir rašytojo talentus. Dirbęs barmenu, naktiniu portjė, laiškanešiu, padavėju, metus gyvenęs su vienuoliais, studijavęs filosofiją. Socialinių pokyčių erdvės diskusijos dalyvio gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Tėvui palikus šeimą, jį ir brolį užaugino mama.
Niekuomet negyvenęs pasiturinčiai, Elijas pripažino, kad netgi dabar rašytojo ir aktoriaus uždirbamų pinigų sunkiai pakanka, tačiau sparčiai kylantis aktorius, savo knygomis įkvepiantis rašytojas, yra laimingas tėvas ir vyras. Šiuo metu aktyviai vaidinantis teatro scenoje, rašantis socialiniuose tinkluose, dalyvaujantis renginiuose, meninėse iniciatyvose bei vykdantis performatyviąją veiklą, teigia, kad svarbiausios ekstraordinarios super galios, kurias turime – tai gebėjimas juoktis ir dėkoti. Nors iki šio suvokimo teko ilgai eiti. Dėl savo ligos (cukrinio diabeto) patyręs 15 diabetinių komų, suvokė realų savo mirtingumo faktą, pasakoja apie savo mintis sunkiu momentu, prisipažįsta apie bandymą nusižudyti.
Elijau, kokie signalai ir kaip suprasti, kad artimasis, draugas galvoja apie gyvenimo nutraukimą?
Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, kasmet nusižudo daugiau žmonių nei jų miršta visuose pasaulyje vykstančiuose karuose. Kaip gyvūnų rūšis mes išsiskiriame šiuo polinkiu (tiesa, kai kurios kitos rūšys kartais žudosi, tačiau ne tokiais mastais).
Nesu psichologas ar psichoterapeutas, negalėčiau pasakyti, kokie ženklai indikuoja apie savižudybės grėsmę. Nors ir mačiau, ką tai padaro draugams ir šeimoms (du mano artimieji pasitraukė iš gyvenimo), bet ir pats prieš kelerius metus bandžiau nusižudyti. Visa ta situacija panaši į sprogmens detonavimą. Kartais savęs nekenčiau labai stipriai, kilo mintys apie savižudybę, bet tada supratau, kad iš savo gyvenime esančių žmonių nėra tokių, kurių nekęsčiau taip, kad priversčiau juos iškęsti tokias kančias, kurias suteikia artimojo savižudybė.
Davidas Fosteris Wallace'as kalbėjo apie tai: „Tie, kurie bando nusižudyti, nedaro to dėl apėmusio beviltiškumo ar dėl to, kad staiga mirtis jiems pasirodo patraukli. Žmogus, kurį apima tokia agonija, kurios jis nebegali ištverti, nusižudo taip pat, kaip degančiame dangoraižyje įkalintas žmogus iššoka pro langą. Tuos, kurie iššoka, apima aukščio ir kritimo siaubas, koks apimtų mane ir tave, jei tiesiog paprastoje situacijoje žiūrėtumėte pro tą langą. Kryčio baimė išlieka nekintanti. Kinta kitas dalykas – liepsnos keliamas siaubas. Kai liepsnos pakankamai arti, mirtis užsimušus atrodo mažesnis siaubas nei mirtis sudegti. Tai nėra troškimas iššokti, tai ugnies keliamas siaubas. Bet niekas iš stovinčiųjų apačioje ir rėkiančiųjų: „Nešok! Pakentėk!“ negali suprasti šuolio žemyn. Reikia pačiam tapti ugnies įkaitu, kad suprastum siaubą, didesnį už užsimušimo.“
Kartais nuo savižudybės sulaiko visiškai menki, juokingi dalykai. Pavyzdžiui mintis, kad ateis diena ir aš to nebenorėsiu. Kartais pavyksta išlaukti tokios dienos. Kartais padeda kitos mintys. Blogiausia, ką gali padaryti pasaulis, tai priversti žmogų sunaikinti save patį. Kai kuriais atvejais kyla pyktis ir palaiko tas nenorėjimas pasiduoti šioje nelygioje kovoje. Atsiranda noras atkišti vidurinį pirštą ir iškęsti viską.
Ko labiausia norisi iš aplinkinių, kai mąstoma apie gyvenimo nutraukimą?
Kaskart išgirdus apie savižudybę aplinkoje nejučia iškyla prisiminimas, kaip pats ketinau nusižudyti paauglystėje. Mano pirminis troškimas nebuvo mirti, tiesiog liautis egzistuoti. Susileidau mirtiną dozę insulino prie upės. Pamažu blėstant sąmonei galvoje sukosi mintis: „Viskas baigiasi, tai jau praeina, liko tik užmigti visam laikui. Lėtai apimanti euforija, sąmonės mirgėjimas. Ir prieš pat prarandant sąmonę – regis, didžiulis sprogimas krūtinėje, karščio ir šalčio bangos. Įvyko branduolinė reakcija. Sprogo visas manyje buvęs gyvenimas. Gyvuliškas ir dieviškas panikos jausmas su mintimi: „Aš galiu pakeisti viską savo gyvenime, išskyrus tai, ką dabar padariau.“ Ir tamsa...
Atsibudau reanimacijoje. Reanimatologas sakė, kad jei tikiu dievu, turiu kam dėkoti. Mano mintis buvo: „Po velnių, aš vis dar čia? Aš nieko nesugebu padaryt normaliai.“ Pasišlykštėjimas savim, gyvenimu, pasauliu. Tada prisiminiau, prisiminiau tą paskutinę būseną prieš netenkant sąmonės. Daugeliu atvejų būtent jos prisiminimas sustabdė mane nuo pakartotinių bandymų. Nors kartais, tamsiausiais periodais, dar pagalvoju: „Kažin ar tam pasikartojus vėl pajausčiau tą patį sprogimą?“ Bet šio smalsumo tenkinti nebenoriu.
Žmogus iš tolimos praeities, parašantis žinutę ar trumpam paskambinęs padaro žymiai daugiau nei begalės reklamų su savižudybės prevencijų tarnybų kontaktais. Mes socialios būtybės ir net maži bendrystės akimirksniai gali labai daug reikšti.
Kaip atrasti motyvaciją, ką daryti, jei savyje pastebi norą pasitraukti iš gyvenimo?
Nemanau, kad savižudžiai yra bailiai. Nors toks kaltinimas dažnas. Ta būsena, kuri juos apima, tiesiog atrodo baisesnė už mirties siaubą. Jie nėra egoistai ar savanaudžiai. Aišku, savižudybė yra egocentriškas poelgis, bet nemanau, kad jis egoistiškas ar savanaudiškas. Tie žmonės pagalvoja apie savo draugus, tėvus. Apie gražius dalykus, apie visas prasmes. Jie parašo laiškus, pasirūpina, kad jų kūnai, kai juos aptiks, nesukeltų psichologinių traumų, neišgąsdintų niekuo dėtų žmonių. Tai pasirinkimas. Tai nėra geras pasirinkimas, bet vis dėlto – pasirinkimas. Neginčijama tiesa yra tai, kad žmogus spręsdamas kiekvieną sykį pasirenka tai, kas jam atrodo geriausia. Gaila, kad depresija priveda mus iki tokių dalykų. Apmaudu, kad kartais geriausias sprendimas žmogui šiame pasaulyje yra savižudybė.
Tam tikra prasme visas mūsų buvimas čia yra bergždžias. Ir menas taip pat bergždžias. Visos veiklos. Suvokdami tai, mes vis tiek sugebame patirti ir išgyventi meilę, laimę, grožį, džiaugsmą, gėrį... Prasmingas akimirkas. Net jei pati prasmė atrodytų beprasmė. Mane žavi mūsų sugebėjimas beprasmybę vertinti kaip prasmingą dalyką. Gal vien tai mus ir gelbsti. Nors kartais neišgelbsti nei tai. Nenoriu suokti apie šviesą ir viltį. Yra dalykų, kurių nesuprantu. Kai kuriuos atsisakau suprasti. Mirties negaliu suvokti, tai yra man nepažinus fenomenas. Čiauškėti apie gyvenimo triumfą ir susitelkimą į gražius dalykus, linkėti stiprybės ir ištvermės... atrodo per saldu ir tuščia.
Svarbiausia būti šalia, būti kartu. Tos mintys ir jausmai nėra lengvai išblaškomi, jie turi praeiti. Kartais tam prireikia ir specialistų pagalbos. Žinau, kad skausmas silpsta. Tik ta tuštuma neišnyksta. Su mirusiuoju susijusios dainos, vietos, vaizdai, patirtys... lieka tuštuma. Ir praėjus skausmui ji neišnyksta. Galiausiai mokausi gyventi su tuštuma, kuri turi žmogaus kontūrus. Bet to niekam nelinkėčiau.
Kiekvienas praeivis kasdien kovoja už savo gyvenimą, už savo valią gyventi. Ir tai yra sunku. Sąmoningai prisimindami apie šią kovą galime stengtis kuo mažiau kovoti vieni su kitais.
Itin jautri tema „Kai dingsta noras gyventi” bus gvildenama vasario 29 d. pokyčių konferencijos „Išdrįsk pradėti. Šiandien“ metu Socialinių pokyčių erdvėje, kur galėsite sutikti Elžbietą Latėnaitę ir Marių Povilą Elijų Martynenko. Daugiau informacijos rasite čia.
