Andrė Amyia Pabarčiūtė – džiazo dainininkė, kompozitorė, šiuolaikinės akademinės, meditacinės muzikos, teatro ir šokio performansų kūrėja, asmeninio augimo mokymų centro „SoulACTION“ bendraįkūrėja, mokymų programų moterims ir poroms autorė, dviejų bestseleriais tapusių knygų autorė, realiai padėjusi šimtams moterų ir porų.
Tačiau sėdint šalia Andrės jokie pasiekimai ir titulai nesklando ore, du kvadratiniai triukšmingos senamiesčio kavinės metrų aplinkui nutyla, susisukame į jaukų pokalbį tarsi į antklodę, iš po kurios nesinori išlįsti.
Andrė, žvelgiant į jūsų veiklų plotį, o ir gylį, kyla klausimas, ar jūsų laikrodžio ciferblate tos pačios dvylika padalų?
Su laiku atsitiko nuostabus dalykas. Man atsivėrė A. Einšteino reliatyvumo teorija. Iš esmės nieko naujo. Kaip laikas prabėga akimirksniu arba išsitęsia iki amžinybės, visi esame patyrę. Aš suradau raktą, kaip gauti laiko. Dabar jaučiuosi taip, lyg per savaitę nugyvenčiau tris mėnesius.
Labai stipriai nagrinėju buvimą su savimi. Tai yra tokia pilnatvė. Vis rečiau leidžiu laiką su kitais žmonėmis. Keliauju viena. Manyje vyksta daugybė vidinių įvykių ir tokiu būdu laikas išsitęsia. Žmonės sinchronizuoja laiką valandomis, metais, gimtadieniais – man tai nebeturi jokios reikšmės. Gyvenu visai kitokiame laike. Kuo geriau į save įsiklausau ir girdžiu, tuo daugiau laiko turiu.
Intensyvumas yra, bet ne jūsų viduje, tiesa?
Išoriškai atrodo, kad gyvenu labai intensyviai. Tačiau iš tiesų neturiu jokių kūrybinių ambicijų, darau viską, ką gyvenimas pakviečia daryti. Tai galioja ir mano projektams, ir koncertams, ir knygoms, kurias rašau, mokymams ar kelionėms, net bendravimui su žmonėmis ir draugais, kurie ateina arba išeina iš mano gyvenimo.
Aš nustojau organizuoti ir bandyti viską kontroliuoti ar pati inicijuoti. Laukiu kvietimo.
Kvietimo? Tarsi šokiui?
Viskas, ką aš darau gyvenime, neberimta. Į nieką nežiūriu kaip į tikslą, kad man reikia kažką pasiekti, kad man reikia kažką įgyvendinti, kažką gauti – absoliučiai ne.
Iš tiesų, žvelgiu į viską kaip į šokį, kur gyvenimas mane veda tarsi partneris, o aš tiesiog šoku tuos šokius, kurie man atneša džiaugsmą.
Tai, apie ką kalbate, aš atrandu ir suprantu gilindamasi į krikščioniškuosius šaltinius. Iš kur išteka jūsų upės?
Visada domino gyvenimas už formų. Dar būdama vaikas turėjau mistinių patyrimų. Pamačiau, kad pasaulis atrodo kitaip. Buvau maža, tuo metu tai buvo gąsdinantys patyrimai, bet jie neabejotinai turėjo įtakos mano gyvenimo krypčiai. Man niekada nebuvo svetima krikščioniškoji kultūra ir mintis, eidavau į bažnyčias, man patiko tos erdvės, gėriau tuos nuostabius dalykus. Turėjau ir puikų tikybos mokytoją, kuris labai gražiai parodė krikščionybės vidų: ne tai, ko negalima, bet tą esenciją, šaltinius, iš kurių išteka visos upės.
Paskui taip gyvenimas sudėliojo, kad sutikau žmogų, kuris vėliau tapo ir mano gyvenimo mokytoju, vėliau – ir partneriu. Tai nėra jokia religija, tiesiog linija žmonių, kurie mokėsi vieni iš kitų.
Tada prasidėjo augimo kelionė, savianalizė, savęs stebėjimas naudojantis įvairiais metodais. Metodai nepadeda žmogui atskleisti, kas žmogus yra, bet jie padeda pamatyti tai, kuo tu nesi, atsikratyti proto balasto, paveldo, įtakų, visų suformatuotų dalykų.
Abi jūsų knygos tapo bestseleriais, šimtams moterų mokymų metu ir už jų ribų, esate mokytoja, įkvėpėja. Ar neįžvelgiate pavojaus, kad moterys, užuot buvuysios savimi, bando būti jumis ir atkartoti jūsų sėkmės istoriją?
Matote, pirmiausia neturiu nė menkiausios intencijos kitų žmonių sąskaita pakelti savo vertę. Kam mesti šešėlį ant žmogaus? Man ypatingai svarbu, kad kiekviena moteris atrastų savo vertę ir savo kelią. Yra nuostabi misterija tas ryšys, toji moteriška bendrystė. Nėra jokio kulto jausmo ir aš jo nepalaikau.
Žmonės linkę manyti, kad ramybė ir džiaugsmas gali lydėti tik atsiskyrėlius, tuos, kuriems nereikia rūpinti šio pasaulio reikalais. Jūs gi – pasaulio žmogus.
Man labai gera ir labai įdomu gyventi. Senai išsitrynė ribos tarp „darbas“ ir „ne darbas“, atostogos. Aš tarsi dalyvauju gyvenime su kasdiene nuostaba.
Visuomet puoselėjau meistriškumą tiek gyvenime, tiek profesijoje: ar muzikoje, ar rašyme. Tai tikrai gražus, kūrybinis etapas. Bet galiausiai tu supranti, kad gyvenimas – nuolatinės staigmenos, kur tu be paliovos gali kažką atrasti, kas veikia už taisyklių, už jau patvirtintų atsakymų. Nežinomybė yra dar įdomesnė, nei žinomybė.
Primenate biblijinę laukų leliją, kuri nesirūpina, kuo rengsis ir visuomet yra nuostabi. Nepatiriate jokios įtampos?
Iš tiesų, gyvenu labai spontaniškai. Darau tik tai, kas tuo metu praturtintų mane ir kitus žmones, aplinką. Nedarau nieko vardan tik savo poreikio arba tik vardan kitų žmonių. Atsirado toks visumos jausmas gyvenime.
Gyvenu filosofinį laiką, kada veikiu nebe iš ambicijos, ne iš trūkumo, nekantrumo ar baimės.
Tai tarsi žaidimo principas, kai tu niekada nežinai, kada kas prasidės arba kada ateis pabaiga. Dabar rašau knygą lietuvių ir anglų kalbomis ir aš nežinau, kada ją baigsiu. Jau senai man siūlo ją išleisti ir bando siūlyti terminus, o man atėjo toks impulsas, kad neleisiu dabar tos knygos. Ir neleisiu. Galbūt tai pasikeis už kelių mėnesių, niekas nežino. Nėra tų keliukų, kurie veda į garantuotą ateitį ir tai yra nuostabu.
Esate labai talentinga ir kūrybinga siela. Ar tikrai nebeturite jokių ambicijų?
Anksčiau jų turėjau ir labai daug. Norėjau pabandyti vienokį dainavimo stilių, kitokį, groti, šokti. Tu įgyvendini visas tas idėjas, kurias norėjai, ir ateina tuštumos jausmas. O ką toliau daryti? Asmeninės ir kūrybinės ambicijos tikrąja šio žodžio prasme yra realizuotos.
Dabar imuosi kažko naujo tik tuomet, kai jaučiu energijos perteklių.
Štai grįžau prie fortepijono po dvylikos metų pertraukos. Pabaigusi muzikos ir teatro akademiją atsisveikinau su instrumentu, nes jaučiau įtampą groti, kad įtikčiau, kad gaučiau dešimtuką. Kurti iš įtampos man neatrodė prasminga.
Niekas man nieko nepasakė, bet vėl gi, iš vidaus atėjo kažkoks impulsas ir mintis „grįžk prie fortepijono“. Dabar sėdėdama prie klavišų galiu būti savimi. Išsirinkau sau mielus kūrinius – S. Rachmaninovą, meditatyvų J.S. Bachą ir su drauge smuikininke grojame klasikos duetus. Klausausi muzikos grodama. Visko klausausi. Kaip ir gyvenimas, taip ir muzikavimas – prisodrinti atsipalaidavimo ir tylos.
Netrukus Kaune ir Klaipėdoje pakviesite žmones į savo koncertus ,,Meilė esi Tu”. Kuo dalinsitės?
Koncertas – tai sąlyginis pavadinimas, bet iš tiesų tai greičiau pabuvimas – tiek su savimi, tiek su kitais žmonėmis. Šie koncertai, tai keliavimas po skirtingas meilės būsenas, bendravimas, suvokimas savo santykių, meilės istorijų iš naujos perspektyvos. Laužome stereotipinio koncerto formatą. Po muzikinės dalies skirsiu valandą laiko pabendrauti su vakaro publika. Tie, kas norės, galės pasilikti ir pasikalbėti. Per muziką žmonės kažką patiria, atranda ir jiems kyla praktinių klausimų, todėl stengiuosi sukurti tokią erdvę, kur žmonės galėtų rasti atsakymus.
Kaip tik vykstu į konferenciją Osle, kur skaitysiu paskaitą apie skirtingus evoliucijos santykiuose etapus, taip pat pristatysiu „Meilė esi TU“ norvegų širdelėms.
Romantiką, draugiškumą, švelnumą mes vadiname meile. Tai paletė, iš kurios sukurti visi meilės filmai, bet yra ta kita paletė, kurią ir noriu žmonėms atskleisti – tiek per muziką, tiek per pokalbį. Leisti jiems susimąstyti, prisiliesti ir patirti nestandartinės meilės būsenas, kurių dažniausiai žmonės net nevadina meile.
Nepatiriate jokios įtampos net ir prieš koncertą?
Nejausti įtampos, nereiškia nejausti atsakomybės. Nematau to atsipalaidavimo naiviai, jokiu būdu. Jei kažką darai, tai nereiškia, kad gali daryti bet kaip. Kokybė bet ko, kuo tu daliniesi, yra privaloma. Profesionalumas turi tarnauti praturtinant sielas. Man tiesiog labai patinka grožis. Ne tik išorinis. Muzika yra ypatingas grožis – garsų sensorika, kaip jie skleidžiasi, dėliojasi, kaip tveriasi muzikinė architektūra.
Į mano koncertus visuomet ateina tie žmonės, kuriems tuo metu to reikia. Jie dar nenusipirko bilietų, bet aš juos girdžiu, jaučiu juos. Svarstau, kas jiems galėtų būti įdomu ir vertinga. Programą aš galiu sudėlioti bet kaip, visuomet improvizuoju, ir mano muzikantai – klavišininkas Vytis Smolskas ir smuikininkė Agnė Doveikaitė – labai laisvi improvizacijoje, galime pakreipti vakaro programą bet kuria kryptimi.
Programa nėra visiškai nauja, kai kurie kūriniai bus girdėti. Tačiau kai geri tą pačią, mėgstamos rūšies arbatą savo mėgstamoje kavinėje su mėgstamu žmogumi – tai juk kaskart visiškai kita realybė.
