„Norėtųsi visko greičiau ir paprasčiau. Gal kaip romantiniame filme? Gal kaip meniu, kur brangusis būtų patiektas pagal tavo sudarytą vertybių ir geriausių savybių sąrašą? Ir mes niekada niekada nesipyktume... Deja, santykiuose visada reikalingas dviejų, dažniausiai netobulų, žmonių duetas. Nuslūgus euforijai ir prasivėrus šeimyninio gyvenimo uždangai, ne viena iš mūsų nusiviliame, o gal ir išsigąstame realybės. Aktyvesnės net imamės veiksmų – vyro perauklėjimo plano. Kol vieną dieną suprantame, kad mylėti reikia mokytis ir tai misija įmanoma!“ – tuo įsitikinusi lektorė Asta Laukaitienė, „Šeimų universiteto“ valdybos narė ir moderatorė, ką tik su vyru Aivaru atšventusi 30-ąjį santuokos jubiliejų.

Vasario 29 dieną ketvirtojoje pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Šiandien“ išgirsime jos klystkelių ir atradimų istoriją.

Kaip įveikti kasdieninius išbandymus ir šitiek metų neprarasti pirmosios meilės karščio, klausiame kalbindami Astą ir Aivarą Laukaičius.

Sakoma, kad poros santykis yra tarsi šokis. Kokias sąsajas šie dalykai turi iš tiesų? 

Asta: Mūsų požiūris į santuoką nuo pat pradžių buvo toks – neįsileisti rutinos į namus ir tarpusavio bendravimą. Todėl net ir labai daug dirbdami bei augindami vaikus, rasdavome laiko vienas kitam, kurį stengdavomės praleisti kaip nors įdomiai ir turiningai. Jau daug metų esame kartu, bet vis sugalvojame, kaip vienas kitą pradžiuginti. Nuolat dalyvaujame įvairiuose santuokos stiprinimo seminaruose, moderuojame porų diskusijas „Šeimų universitete“, jau keletą metų šokame salsą. Aš manau, kad tai neleidžia mums nuobodžiauti, pamatome vienas kitą vis naujomis spalvomis ir tiesiog linksminamės. Kartais ateiname į repeticiją susipykę, o išeiname jau susitaikę (juokiasi).

Aivaras: Santykiuose labai svarbus yra požiūris, nes dažnai vyrai po vestuvių mano, kad jau gavo savo laimikį, todėl nebereikia stengtis. Tačiau jei ir po daugelio santuokos metų vėl darytum tą patį, ką darei pažinties pradžioje, tuomet ir santykiai būtų puikūs, nes nebūtų jokios rutinos. Svarbu rasti atsakymą – ar kitas žmogus tau yra tik patogi priemonė savo aistrų patenkinimui, ar mokymosi dalintis ir duoti, nelaukiant padėkos, galimybė? Ženk žingsnį link žmonos, atgal gausi dešimteriopai. Ir dar su kaupu!

Kaip nusprendėte pradėti šokti salsą ir ką jūsų santykiams teikia šis šokis? 

Asta: Šokiai visąlaik atrodė itin patraukli laisvalaikio kartu forma. Tačiau niekada negalvojau, kad tai taps tokia santykių chrestomatija! Tai, ką mes atradome sau, dabar drąsiai galime rekomenduoti kiekvienai jaunavedžių porai – prieš pradėdami gyvenimą kartu, pirmiausia pašokite salsą. Tai labai archajiškas šokis, su aiškiai apibrėžtomis moters ir vyro rolėmis, kurias mes esame pamiršę, o gal suformavę tam tikras nuostatas. Tačiau nepaisant jų, moteriai šokis suteikia harmonijos ir laisvės tiesiog džiaugtis, o vyrams – daugiau pasitikėjimo savimi ir atsakomybės.

Salsa padeda vyrams labiau suprasti, kad iniciatyva yra jų rankose ir jie tikrai nėra pasyvioji pusė, o moterims – nustoti kontroliuoti ir tiesiog pasiduoti vyro vedimui. Juk ir taip kasdien patiriame daug įtampos, nes esame prisiėmusios kalnus atsakomybių ant savo pečių. Tad laikas, praleistas šokant kartu poroje, galėtų būti pati geriausia skyrybų prevencija.

Aivaras: Vienas didžiausių atradimų, pradėjus šokti salsą, buvo tai, kad šiuolaikinės moterys patiria šoką, kai susiduria su pamatiniais principais – pasiduoti vyrui ir leistis jo vedamai. Jos yra labai smalsios, greitos, akimirksniu viską išmoksta ir stengiasi daryti geriau už kitus, neretai pakritikuodamos ne tokį tobulą partnerį. Po kelių metų vidinės kovos labai smagu stebėti tą virsmą, kai po truputį pasiduoda ir viskas įvyksta tarsi savaime – šokis tampa tėkme.

Vyrui tenka labai didelė atsakomybė, privalai tiek daug dalykų atsiminti (juokiasi)! Viskas tiesiog verda galvoje, o į išorę išeina tik maža dalelė. Jei moteris supranta tą pasidavimo vyrui jėgą, tuomet jai užtenka tik atsipalaiduoti ir šokti. Tada gaunasi tikra šventė, o tame yra daug išminties, iki kurios reikia subręsti, užaugti viduje, sumažinus savo ego. Tai yra sąmoningos pastangos.

Kaip elgtis, jei pokyčio norisi tik vienam, pavyzdžiui, eiti šokti ar į pasimatymus ? Kaip atrasti kelią į antros pusės širdį ir protą, kad santykiai taptų kokybiškesni? 

Asta: Šiuolaikiniame gyvenime yra be galo daug įvairių pokyčių, kasdien keičiasi mūsų įpročiai, kuriuos formuoja naujos technologijos. Tačiau yra dalykų, kurie lieka nepakitę. Pavyzdžiui, ar gali kuriai nors moteriai atsibosti nuolat kartojami žodžiai „aš tave myliu“? Tai neįmanoma. Bet kokia maloni smulkmena ar tai ką jūs mėgstate – puodelis kavos, gėlė, bučinys, kai nesitiki – yra tokie paprasti dalykai, kuriuos daugelis labai nuvertiname. O tai yra be galo svarbu mūsų kasdienei laimei ir gerai savijautai.

Svarbiausia nepradėti auklėti vienas kito, o priešingai, kaip tik stengtis pažinti tą kitokį žmogų ir jį priimti, juo žavėtis bei stengtis nekritikuoti. Tačiau tuo pačiu turėti drąsos išsakyti ir kaip tu jautiesi. Pastebėjau, kad dažnai būna du kraštutinumai: vienas – kada žmonės stengiasi būti geri ir, net jei kas ne taip, tiesiog nuryja nuoskaudas, šypsosi bei teigia, kad viskas tinka ir patinka.

Kitas kraštutinumas – kai viskas yra blogai. Ir tada savo sutuoktiniui tampi nuolat auklėjančia mama ar net mokyklos direktore. Nei su viena iš tokių moterų niekas nenori gyventi, nei vyras, nei vaikas. Tik vaikui sudėtingiau, nes jis negali niekur išeiti.

Mes su vyru ilgus metus ginčijomės: ar konfliktai yra gerai ar blogai? Ar galima kažkaip gyventi be jų? Šiandien galiu pasakyti, kad konfliktai yra gerai, tik, aišku, reikia išmokti juose būti. Išsakyti savo poziciją taip, kad namie būtų kuo mažiau karo. Vis dėlto, sakyti tiesą apie tai, kaip tu jautiesi ir kur tau skauda bei kartu ieškoti išeities – ypatingai svarbu, o ypač nemeluoti vienas kitam.

Aivaras: Taip tiesiai kito nepakeisi. Bet galime keistis patys, daryti kitokius veiksmus, sulauksime ir kitokio atoveiksmio. Įmanoma santuokoje patirti pilnatvę, išmokus pirma pagalvoti ne apie save, o apie kitą, kas daro jį laimingu. Nori gauti – visų pirma duok. Kiekviena moteris trokšta jaustis mylima, graži ir saugi, todėl dažnai ji iš aplinkos tikisi gauti nuolatinį to patvirtinimą. Jei vyras tai supranta ir duoda, ji pražysta kaip gėlė.

Porų seminaruose juokiamės, kad paprašius moters apibūdinti tobulo vyro viziją, ji dažniausiai apibūdina savo geriausią draugę. O vyras yra visai kitoks sutvėrimas. Būtent šitai suvokus, žymiai lengviau leisti būti kitam autentišku ir nebandyti jo koreguoti. Žmogus kenčia tuomet, kai turi daug lūkesčių, o realybė yra visai kitokia.

Kokiais keliais patarimais pasidalintumėte, kad poros santykis abu džiugintų, o ne vargintų? 

Asta: Reikia nebijoti santuokoje lepinti vienas kitą. Mitas, kad jei girsi ar sakysi komplimentus, tai antra pusė išpuiks. Verta pagalvoti, kas ją/jį pradžiugintų ir džiuginti kuo dažniau. Ir niekada nesustoti!

Aivaras: Dar svarbu, nelaikyti savo sutuoktinio nuosavybe. Du laisvi žmonės savanoriškai ateina į santuoką, tai tuomet nereikėtų savintis vienam kito, o tapti artimiausiais draugais. Stabiliausi santykiai ir būna ne iš aistros, o iš draugystės. Mums smagiausia yra dviese: dirbti, keliauti, žiūrėti filmus ar kitaip leisti laiką kartu. Ir tai niekada neatsibosta! Svarbu nepuoselėti iliuzijų, kad jau viską apie žmogų žinai, nes kitas žmogus yra neišsemiamas pasaulis. Net ir po tiek santuokos metų, galiu pasakyti, kad mes pilnai nepažįstame vienas kito ir tai skatina nuolat tobulėti.

Asta: Turi nuspręsti, kas yra tavo prioritetai: karjera ar šeima. Jeigu susimaišo, tai nesitikėk labai gerų tarpusavio santykių. Dažnai būna, kad žmogus turi puikų verslą, bet negali tuo džiaugtis, nes santykiai yra atšalę. Ne visada mums pavykdavo viską subalansuoti, tačiau labai laiku sustojome ir šiandien suprantame, kad didžiausia vertybė, net pavyzdys, kurį perduodame savo vaikams yra tai, kad medaus mėnuo mums nesibaigia jau trisdešimt metų...

Aivaras. Į santuoką reikėtų žiūrėti panašiai, kaip į profesijos pasirinkimą, kai tu nuolat investuoji į savo tobulėjimą ir kvalifikacijos kėlimą. Jei neturi bazinių žinių bei įgūdžių, nesi profesionalas, tuomet negali tikėtis ir įspūdingo rezultato. Todėl svarbu užsiimti saviugda ir nuolat tobulėti. Yra be galo daug gerų knygų ir įvairių kursų, seminarų, padedančių ne tik geriau suprasti save, bet ir pažinti kitą žmogų. Būtent jis tau duotas, kaip dovana augimui. Augti – iš tiesų reiškia mažėti. Ego turi mažėti, nes tu esi ne vienas, o du viename. Tai nėra taip paprasta ir labai didelis iššūkis, bet teikiantis daug džiaugsmo, jį įveikus.

Daugiau įžvalgų, kaip išlaikyti darnų tarpusavio santykį ne vienerius metus, išgirsite Astos Laukaitienės pranešime, kurio tema „Santuokos salsa: šoksime ar mindžiosime kojas?“ vasario 29 d. pokyčių konferencijoje „Išdrįsk pradėti. Šiandien“. Iki pasimatymo renginyje! Daugiau informacijos rasite čia.