Stovime ant didelių permainų slenksčio. Ilgametę istoriją turintys dienraščiai Lietuvoje ir pasaulyje nutraukia leidybą ir keliasi į internetą. Kaip manote, ar spausdintinis žodis turi ateitį?
Manau, kad spausdintinė žiniasklaida liks, bet tai bus retro prabanga. Pažiūrėkite, kaip gražiai atgimė vinilinės plokštelės. Žinoma, mažiau žmonių jų klausosi, bet tie, kurie mėgsta, neiškeis šių plokštelių į nieką. Dar ir kitus šia aistra užkrečia. Panašiai nutiko ir su daugybe kitų dalykų: pusfabrikačiai nepaskatino atsisakyti maistą gamintis namie ar eiti į restoraną. Per kino festivalius į daugumą filmų neįmanoma gauti bilietų, nors beveik visus galima atsisiųsti, o elektroninės skaityklės neišstūmė knygų. Kiek gali sėdėti prie to kompiuterio? Visai kitas malonumas su knyga rankoje įsitaisyti patogiame fotelyje ar prie čiurlenančio upelio. Taigi kokybiškiems žurnalams išnykti negresia. Kas kita – dienraščiai ir savaitraščiai. Informacija greitai sensta, tad laimi tas, kuris greitesnis. Straipsniai trumpėja. Vis mažiau norime skaityti ilgus tekstus, neretai pasikliaujame tik antrašte. Net man klausytis valandą trunkančios radijo laidos jau būna per daug, tai ko norėti iš jaunų žmonių. Reikia prie to derintis. Kita vertus, išsamūs žurnalistiniai tyrimai, analitiniai straipsniai negali būti trumpi. Džiaugiuosi, kad grįžo tiriamoji žurnalistika, nors daugelis sakė, kad šis feniksas iš pelenų neprisikels. Aš manau – jei laikraštis turėjo solidaus, profesionalaus leidinio vardą, jo prekių ženklo vertė niekur nedings net ir atsisakius ar gerokai sumažinus popierinių leidinių skaičių.
Tik kas tuos išsamius tyrimus ir analitinius tekstus skaitys? Naujoji karta visą informaciją gauna išmaniuoju telefonu, o jis – ne itin patogus ilgiems tekstams skaityti.
Tas, kuris nuo kūdikystės augo paniręs į išmanųjį telefoną, neturi nei poreikio, nei gebėjimo skaityti laikraštį. Jo samprata, kaip gauti žinių, visai kita. Kita vertus, nuo tų didesnių ar mažesnių ekranų žmonės jau yra pavargę. Vakaruose grįžtama prie pradinės telefono funkcijos, juk jis pirmiausia yra priemonė susisiekti ir neprivalo atstoti viso pasaulio. Kai kuriems šis perėjimas gali būti dramatiškas, nes kyla daug klausimų – ką veikti atsiradusiu laisvu laiku, kaip bendrauti akis į akį, kaip sužinoti informaciją neturint po ranka naršyklės. Praėjusiais metais Jungtinėje Karalystėje buvo padarytas tyrimas, jame dalyvavo ir keli paaugliai iš Lietuvos. Visą mėnesį paaugliai neturėjo telefono, ir buvo stebima jų psichologinė bei fizinė savijauta. Mergaitė iš Lietuvos, duodama interviu televizijai, stebėjosi supratusi, kiek daug laiko turi para ir kiek visko galima spėti – ir pasportuoti, ir su draugais pabendrauti, ir į renginius nueiti. Telefonas lyg ir turėtų padėti sutaupyti laiko, bet iš tikrųjų nutinka taip, kad tą laiką tik vejiesi.
Dabar, kai kiekvienas gali kurti savo turinį ir juo dalytis socialinėse platformose, ko gero, ir žurnalisto profesijos prasmė gerokai susvyravo? Jų darbą ir auditoriją perima nuomonių formuotojai.
Man patiko populiarios knygos „Chaos Monkeys“ autoriaus Antonio Garcios Martinezo mintis, kad žurnalistika nemiršta – ji grįžta prie savo šaknų. Galimybių gauti informaciją įvairiais kanalais ir netgi kurti bei skleisti ją patiems išties daugėja. Susidaro paradoksali situacija – informacijos labai daug, bet žmonės jaučia jos badą, nes nežino, kur ir ko ieškoti, kuo pasitikėti. Tam reikia žurnalistikos – subalansuotos, nešališkos, profesionalios. Žurnalistas tampa šturmanu, padedančiu nepasiklysti informacijos vandenyne. Jis atrenka tai, kas svarbu, atsijoja tikras naujienas nuo melagingų, supažindina su įvairiomis nuomonėmis ir taip padeda mums priimti teisingus sprendimus. Kitas svarbus dalykas – gebėti šiandien numatyti, kas bus aktualu rytoj. Dauguma žmonių patys informacijos ieško tik tokios, kuri aktuali dabar, bet rytojus kuriamas šiandien. Kalbėdama su studentais juokauju, kad jaunystė – tai yda, kuri ilgainiui praeina. Imkime kad ir pensijų reformos temą. Jauni žmonės vargu ar pradėtų patys domėtis būsima pensija, jei apie tai nebūtų kalbama visose žiniasklaidos priemonėse. O jei ir susidomėtų, tai draudimo bendrovės kalba viena, „Sodra“ – kita, o žurnalistas, išanalizavęs visus duomenis, nešališkai išdėsto, kas laukia pasirinkus vieną ar kitą kelią, kokios galimybės ir rizikos. Be abejo, kalbu apie tikrą žurnalistą – netendencingą, netarnaujantį kieno nors interesams, suvokiantį savo misiją šviesti visuomenę.
Žurnalistų svarbą didina ir vis augantis melagingų naujienų (fake news) srautas. Galimybės jas kurti tokios didelės, kad jau atsirado naujas terminas „deep fake“ (gilus melas). Populiarėjant vaizdinei komunikacijai, pradėti kurti virtualūs realių žmonių „avatarai“, kurie atrodo, kalba, juda visai kaip tikri. Per 14 valandų algoritmas sukūrė dirbtinį Baracką Obamą. Klausantis jo kalbos fiktyvioje feisbuko paskyroje nė nekyla abejonių, jog tai – ne jis. Į tokio Obamos, Trumpo ar kito garsaus žmogaus lūpas gali įdėti ką tik nori, ir žmonės tuo tikės. Spausdintą informaciją vertiname kritiškiau, kartais esame linkę ją patikrinti. Galime įtarti, kad nuotraukos gali būti sumontuotos, bet tikrinti tokios vaizdo medžiagos neturime ne tik galimybių, bet ir minčių. Juk sunku nepasitikėti savo akimis ir ausimis – tuo, kuo milijonus metų pasitikėjome. Melagingų faktų tikrintojų portalai jau turi pirmąsias programėles, kurios padeda atskirti tikrą ir netikrą herojų. Artimiausias JAV rinkimų maratonas mums padės įvertinti, kiek šios programos veiksnios.
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Įdomu, kaip šiame kontekste atrodo kitąmet 100 metų jubiliejų švęsiantis „Moters“ žurnalas?
Manau, labai gerai. Šis žurnalas atsirado turint misiją šviesti moteris, ir ji išsaugota. Atgimsta būtent tokie leidiniai, kuriais žmonės gali pasitikėti, nes tai, ką skaitė juose vakar, tapo naudinga šiandien. 1918 metais Lietuvos moterys iškovojo teisę balsuoti, o po poros metų pasirodė joms skirtas leidinys. Reikėjo kanalo, kuris visas sutelktų ir edukuotų. „Moteris“ buvo itin reikšminga greta to laiko partinių leidinių, garsūs dailininkai varžėsi dėl teisės piešti viršelius. Esu išsisaugojusi kelias pirmųjų „Moters“ žurnalų faksimiles.
Įdomu ir tai, kad moteriškame žurnale tarpukariu nagrinėtos temos anaiptol nebuvo buitiškos. Moterys ragintos neužsidaryti virtuvėje, dalyvauti visuomeniniame judėjime, auklėti vaikus patriotine dvasia. Net stiliaus patarimai turėjo aiškią kryptį – buvo barama už norą dėvėti vakarietiškus drabužius ar segėti auskarus, nes šie esą dera tik indėnėms, bet ne lietuvėms.
Pirk prekę lietuvišką, ar ne? (Juokiasi.) Kai kurios temos nesensta. Kai pacituoju savo studentams mintis iš tarpukario leidinių, jie klausia, kokiame nūdienos portale radau. Ir nustemba sužinoję, kad toms idėjoms – jau šimtas metų.
Kaip manote, ar tokią žurnalo misiją lėmė augantis to laiko Lietuvos moterų sąmoningumas, ar visgi leidiniui vadovavusios ryškios asmenybės – feministinėmis pažiūromis garsėjusi pirmoji žurnalo vyriausioji redaktorė Stefanija Paliulytė-Ladigienė ir 20 metų žurnalui vadovavusi aktyvi visuomenės veikėja, už moterų teises kovojusi politikė Magdalena Draugelytė-Galdikienė?
Manyčiau, kad asmenybė lemia labai daug. Tuo metu pasaulyje moterys anaiptol neturėjo tiek teisių ir galimybių, kiek turi dabar. Šios dvi ryškios asmenybės, ypač ilgus metus žurnalui vadovavusi M. Galdikienė, skatino moteris išsiveržti iš visuomenės primetamų rėmų, neapsiriboti vien motinyste ir namų ūkiu, vedė jas kitokių tikslų link, augino jų savivertę, saviraišką. Tai ir yra tai, ką aš vadinu žurnalisto misija, gebėjimu numatyti ateitį, formuoti visuomenės nuomonę.
Kiek kitoks buvo „Tarybinės moters“ etapas. Kai kurie analitikai sako, kad jį apskritai reikėtų išbraukti iš žurnalo istorijos...
Istorija yra istorija, ji yra tokia, kokia yra. To laiko spaudoje netrūko ideologinių, politinių momentų, bet kitaip toje visuomenėje ir negalėjai egzistuoti. Žurnalas leistas ne tik lietuvių, bet ir lenkų kalbomis, tad jį galėjo skaityti ir užsienio auditorija. „Moteris“ atidavė duoklę propagandai, tačiau savo edukacinę, solidarizavimo misiją, manau, atliko. Interviu su iškiliais žmonėmis, kūrėjomis, vadovėmis augino moterų pasitikėjimą savo jėgomis, straipsniai apie sveikatinimo, santykių, vaikų auklėjimo problemas, mitybą teikė praktinės naudos, padėjo gyventi, suvokti save. Mano mama taip pat prenumeravo „Moterį“, augau su šiuo leidiniu. Jį prenumeravo ir pirko kone kas antra moteris. 1989 m. vien lietuvių kalba leidžiamo žurnalo tiražas viršijo pusę milijono! Aišku, tuo metu informacijos šaltinių buvo labai nedaug – viena televizija, viena radijo stotis, vienas moterims skirtas žurnalas, bet dabar, net ir sudėję visų Lietuvoje leidžiamų žurnalų tiražus, tokio skaičiaus negautume. Anuomet leidiniai nekonkuravo tarpusavyje, nauji neišstumdavo kitų. Šeimoje buvo priimta prenumeruoti kelis leidinius. Mama prenumeravo „Moterį“, tėtis – gal „Mokslą ir gyvenimą“, vaikas – „Genį“.
Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu išgyvenome tikrą žurnalų bumą. Juos – skirtus moterims, vyrams, panelėms, vaikams – skaičiavome dešimtimis, bet paskui jų ir vėl gerokai sumažėjo. Kokią regite žurnalų ateitį?
Pastaruosius 5-erius metus matau rinkos fragmentaciją. Bendrų leidinių, kuriuose rašoma apie viską, mažėja, užtat daugėja segmentinių, specializuotų pagal tematiką. Astrologija, burtai, sodas ir daržas, mezginiai, receptai, sveikatos patarimai, psichologija, natūralioji medicina – su konkrečia tema susiję leidiniai lengviau randa savo skaitytojus, nes šie jų ieško tikslingai, žinodami, ko nori ir ką ras. Tarkim, jei noriu padengti kalėdinį stalą, veikiausiai rinksiuosi leidinį, kuriame pateikiami receptai ir dekoravimo naujienos, o ne moterišką žurnalą, kuriame rašoma apie daug ką, nes tokiame tų receptų gali ir nebūti. Visi lekia, skuba, jiems reikia informacijos čia ir dabar. „Moterį“ renkasi lojalūs skaitytojai dėl prekių ženklo, patikimumo, solidumo, dėl malonumo skaityti, bet ne ieškodami konkrečios informacijos. Nauji skaitytojai atsiranda atsitiktinai. Klausiau savo studentų, ar jie skaito moteriškus žurnalus. Pasirodo, daugelis jų tai daro keliaudami, atostogaudami. Prisipažino, kad patys nustebo pamatę, kiek daug įdomių dalykų ten galima rasti. Bet ar taps nuolatiniais žurnalo skaitytojais, ar vėl paims jį į rankas tik per atostogas, – jau kitas klausimas. Šiais laikais nebeužtenka sukurti įdomų turinį, reikia dar sugalvoti, kaip pranešti apie tai žmonėms.
Kaip manote, ar vis dar yra prasmės skirstyti skaitytojus pagal lytį? Kone pusė mūsų žurnalo herojų – vyrai, yra jų buvę net ant viršelių, tarp skaitytojų taip pat nemažai šios lyties atstovų.
Mes su kolege kažkada savo lėšomis bandėme leisti žurnalą „Tik vyrams“. Manėme, kad jie nuskriausti, nes neturi specialaus leidinio. Tai buvo gana rimtas žurnalas, bet išleidome tik porą numerių. Vėliau leistas lengvas ir pramoginis bendravardis – jau ne mūsų vaisius. Bandydamos išsiaiškinti, ar vyrams reikia tokio specializuoto žurnalo, dažnai išgirsdavome, kad jiems ir moteriškų užtenka, neva tokie dar įdomiau, nes padeda geriau suprasti moteris. Nemanau, kad žurnalai nebebus skirstomi pagal lytis, bet turinys tikrai bus vis suprantamesnis visiems. Kartais tenka išgirsti, kad moterims skirti žurnalai niekinamai vadinami bobiškais, bet nemanau, kad leidinio vertę galima nustatyti pagal temą. Jis yra arba profesionalus, kūrybiškas, atliepiantis skaitytojų auditoriją, arba ne. Iš anksto priešiškai nusiteikę žmonės neretai patys turi savivertės problemų.
Man šiek tiek gaila, kad net ir tuose „bobiškuose“ žurnaluose temos vyriškėja. Žmonės vis daugiau kalba apie pasiekimus, karjerą, asmeninį tobulėjimą, bet atsisako dalytis patirtimi apie meilę, šeimą, jausmus.
Manau, suveikia švytuoklės principas. Socialiniuose tinkluose žmonės apie save pasako tiek, kad žurnalistas daugiau jau turbūt neištrauktų. Tada atsiranda poreikis atsitraukti, saugoti save. Teisė žinoti negali pažeisti žmogaus teisės į privatumą. Vis dėlto yra skirtumas tarp dalijimosi privataus gyvenimo detalėmis interviu ir feisbuko paskyroje. Žurnalistas žmogaus apie asmeninį gyvenimą klausia iš profesinio intereso, o pašnekovas turi galimybę pasakyti apie save tiek, kiek mano būtina. Tačiau šiandien viešindami savo asmeninį gyvenimą socialiuose tinkluose ne tik žodžiais, bet ir vaizdais dažnai pamirštame ribas. Žurnalistas žino, kas yra leidinio skaitytojai, kokios patirtys gali būti naudingos, o kas tėra emocijų purslai, tikrina informaciją. Žiūrint įstatymų raidės, interviu yra žanras, kai šaltinis atsako už tai, ką sako, bet etiškas ir moralus žurnalistas visada įvertina, kaip herojaus atvirumas gali paveikti jo gyvenimą, tad sąmoningai neviešina jautresnių detalių. Patys žmonės rašydami apie tai nesusimąsto. Skauda – rašau, supykau – rašau.
Žurnalistas turi jausti socialinę atsakomybę skaitytojams. Turi įvertinti, ar tai, ką rašo, jam bus naudinga, ar tiesiog patenkins jo smalsumą, pamaitins pavydą, kitus neigiamus jausmus. Kartais girdžiu, kad skaitytojams reikia kraujo, skandalų, bet juk mes patys skaitytojus užauginame. Ateinančiai naujai kartai labai svarbu socialinė atsakomybė, etika, sąžiningumas. Sutinku, kad žurnalistika yra verslas, bet tai nereiškia, kad žurnalistas neturi būti socialiai atsakingas, etiškas. Tokiam verslui priklauso ateitis. Mes turime misiją šviesti žmones, ir tai yra daugiau, nei gaminti batus.
O ką manote apie moteris žurnalistes? Ar jos vertinamos kaip pajėgios imtis aštrių, nepatogių temų, rimtų tyrimų? Ar kada nors jautėte diskriminaciją dėl to, kad esate moteris?
Nesu susidūrusi su diskriminacija, bet reikia pripažinti – nors į žurnalistiką įstoja daugiau merginų, vis dėlto moterų vyriausiųjų redaktorių visais laikais mažai. Panašiai kaip ir versle, politikoje, nesame išimtis. Tos, kurios stojo, žinojo, ko nori, dėl ko atėjo. Imdavosi ir rimtų problemų, ir tyrimų. Sulaukdavau atsiliepimų, kokios jos šaunios ir drąsios: eina, kalbina, nebijo. Žurnalisto profesionalumas priklauso nuo asmenybės, o ne nuo lyties.
Papasakokite, kaip pelnėte iškalbingąjį žurnalistikos motinos vardą?
Kai dirbau Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, kuriam priklausė ir Žurnalistikos katedra, jame buvo beveik vien vyrai. Išėję su bendraminčiais įkūrėme Komunikacijos fakultetą, įsteigėme Žurnalistikos institutą. Iš pradžių jam vadovavo vyrai, vėliau atėjau vadovauti aš. Ir iki, ir po manęs daugiau Žurnalistikos instituto vadovių moterų nebuvo. Studentai tada mane ir praminė žurnalistikos motina, nes tėvų buvo daug. Išdirbau 2 kadencijas, 10 metų. Šiuo metu dėstau Vytauto Didžiojo universitete, rengiame platesnio profilio komunikacijos profesionalus.
Ko palinkėtumėte žurnalui „Moteris“ jo artėjančio 100-ojo jubiliejaus proga?
Linkiu, kad jūsų leidinys ir toliau būtų vieta, kur skaitytojai randa ne tik dabar aktualios informacijos, bet ir ateities įžvalgų.
