Dabar Editai Pučinskaitei dviračio mynimą atstoja rūpinimasis dviem judriais sūnimis: 7-erių metų Tomu ir 5-erių Luku. Pasaulio čempionę, prestižinių daugiadienų lenktynių „Tour de France“ ir „Giro d’ Italia“ nugalėtoją, iš viso per karjerą nuskynusią daugiau kaip 100 pergalių, vis dar galima išvysti minančią pedalus, ir tas vaizdas, anot jos komandos draugų italų, prilygsta spektakliui. Moteris važiuoja su tokiu pat užsidegimu, tačiau nebesivaržo dėl aukštesnio pjedestalo laiptelio. Dabar ji tai daro dėl labdaros. Tarsi norėdama atiduoti skolą iki šiol globojančiam likimui. Edita reguliariai duoda kraujo ir skatina donorystę, o 2020-aisiais, Trijų Karalių dieną, persirengusi Italijoje labai populiariu šios šventės personažu ragana (it. befana), jau dešimtą kartą lankys likimo nuskriaustus vaikus. Ji stengiasi dalyvauti ir Lietuvoje organizuojamuose labdaros renginiuose. Su malonumu neseniai dalyvavo bičiulės dviratininkės Modestos Vžesniauskaitės organizuotame renginyje jauniems dviratininkams paremti. Italijoje, dviračių sportą dievinančioje šalyje, nepralenkiamosios lietuvės vardas skamba dažnai, tik jau kitame kontekste.
Edita, 2020-aisiais sueis dešimt metų, kai nusprendėte baigti savo įspūdingą karjerą. Kaip prabėgo tas dešimtmetis? Ar daug pergalių pasiekėte, juk jos gyvenime būna ne tik sportinės?..
Taip. 2019-ieji žymi ir 20 metų, kai laimėjau pasaulio čempionatą. Man labai keista, nes metai tikrai nuplasnojo... Pastarasis dešimtmetis buvo puikus, nuostabus, visai kitoks, pripildytas kitokio gyvenimo džiaugsmo. Labiausiai tai susiję su vaikais, jie yra kitokios gyvenimo pergalės. Manau, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde. Realizavusi save vienoje srityje, galėjau be didesnio streso, su kuriuo susiduria mamos, turinčios tuo pačiu metu galvoti ir apie karjerą, ir apie vaikus, atsiduoti kitam gyvenimo periodui. Pastarąjį dešimtmetį vienas po kito gimė vaikai. Manau, pirmieji metai vaikui itin svarbūs. Kaip jis susiformuos kaip asmenybė, kiek meilės galės skleisti, priklauso nuo to, kiek jos išsiurbs iš tėvų, ypač – mamos, pirmaisiais gyvenimo metais. Baigusi karjerą, gyvenau, kaip norėjau, su dviračių sportu neišsiskyriau, tik santykis buvo kitoks nei anksčiau. Iki tol 20 metų gyvenau stresuodama, kovodama su savimi, turėdama labai didelių ambicijų ir noro garsinti Lietuvą. Visa tai labai sudėtinga, nes didysis sportas tikrai išsunkia. Kai tai baigėsi, norėjau dviračiu tiesiog džiaugtis.
Baigėte karjerą gana anksti, būdama dar geros formos. Ar tokį sprendimą priėmėte būtent dėl noro turėti šeimą? Galbūt svarstėte galimybę grįžti į didįjį sportą gimus vaikams?
Karjerą baigiau būdama 35-erių metų. Moterims sportininkėms viena didžiausių dilemų – sustoti po gimdymo ar vėl grįžti. Tai yra tarsi kova su savimi. Mes kartu su vyru nusprendėme, kad nesustoti ir nesusilaukti vaikų man būtų buvę labai skausminga. Atrodo, ne itin sudėtinga palikti vaiką močiutei, kad paaugintų kelerius metus. Dažna mano kolegė, tapusi mama, grįžo į sportą. Žavėjausi jų drąsa, bet man tai, manau, būtų buvę neįmanoma. Nežinau, ar būčiau galėjusi per varžybas atiduoti visą save ir negalvoti apie vaikus. Mamoms atsiranda psichologinis blokas, juk leisdamasi į pakalnę 100 km/h greičiu rizikuoji savo gyvybe. Kol neturi vaikų, nieko. Kai pagimdai, jau galvoji, kad turi grįžti, nes esi jiems labai reikalinga. Žinodama save, savo charakterį, suvokiau, kad grįžti į sportą būtų buvę labai sunku, mat galvočiau – kaip jaučiasi, gal verkia, gal manęs reikia. Jau nuo 30-ies metų svajojau apie vaikus, bet nutarėme patempti, nes dar norėjau pasportuoti. Po 35-erių apėmė toks vidinis suvokimas, kad jau tikrai užtenka.
Dabar minate dviratį savo malonumui, ir ne tik. Darote tai kilniais tikslais – skatindama kraujo donorystę, paramą vaikams. Kaip įsitraukėte į šią veiklą?
Labai pasisekė, kad baigdama karjerą radau dviračių mėgėjų klubą, kurio nariai propagavo man artimas idėjas. Jis buvo įkurtas Toskanoje, Pistojoje (Pistoia), labai netoli mano gyvenamosios vietos, man dar nebaigus profesionalios karjeros. Klubo atidaryme buvau garbės svečias, nes surengtose varžybose dalyvauti negalėjau dėl patirtos traumos, todėl tiesiog nuvykau. Pasakiau, kad man patinka jų idėjos ir kad baigusi karjerą noriu įsirašyti į klubą. Nariai sakė netikintys, nes esą turėsiu labai daug pasiūlymų, sukuosi kitame pasaulyje, tarp profesionalų, o jie yra paprasti. Atsakiau, kad man labai patinka jų filosofija. Yra visokių mėgėjų, yra tokių, kurie nori minti geriausią dviratį, laimėti, kažką įrodyti. Aš viso to jau nenorėjau... Norėjau atsidėkoti gyvenimui, likimui už tai, kad nukreipė mane puikia linkme leisdamas save realizuoti, garsinti Lietuvą ir daryti tai, ką tikrai noriu. Tai yra labai didelė prabanga.
Tuo pačiu metu likimas mane tarsi apsaugojo. Aš sugebėjau baigti karjerą be ypatingų traumų, o tai nėra labai paprasta dviračių pasaulyje. Buvo svarstymų klubą pavadinti mano vardu, bet nesutikau, norėjau, kad pavadinimas liktų tas pats – „Avis Bike Pistoia“. „Avis“, savanoriška Italijos kraujo donorų asociacija, pavadinime yra dėl to, kad mes visi esame kraujo donorai ir skatiname kraujo donorystę, „Bike“ – tai dviratis, o „Pistoia“ – nes šiame mieste klubas įsteigtas. Pavadinimas atspindi klubo filosofiją. Man garbės ir taip užteko karjeros metu, bet klubo prezidentas užsispyrė, kad pagrindinis mūsų metų renginys varžybos būtų pavadintos mano vardu – Gran Fondo Edita Pucinskaite.
Jūs pati, persirengusi ragana, per Trijų Karalių šventę lankote vaikus Italijos ligoninėse. 2020-aisiais sueis 10 metų, kai tai darote. Ar sportininko vardas apskritai padeda populiarinti labdaros ir pagalbos kitam idėjas?
Kai tik baigiau karjerą, man pasiūlė pabūti ragana (it. befana) ir suteikti vaikams truputį džiaugsmo. Diena būna labai ilga. Kartais ir dvi dirbu ta befana, aplankome kokias 10–15 įstaigų: ligoninių, vaikų namų, važiuojame pas neįgalius vaikus. Ta diena labai išsunkia. Pastaruoju metu viskas vyksta natūraliau, nes perpratau vaidmenį. Pirmaisiais metais buvo labai sunku. Kai matai kenčiančius vaikus, praeina bet koks noras juos kaip nors juokinti. Tiesiog norisi visus apkabinti. Pabuvusi su jais suvokiu, kad reikia vertinti kiekvieną gražią akimirką, kiek daug gyvenime turime ir kaip to nevertiname. Tai taip banalu, bet mes tai labai dažnai pamirštame... Ir mane tas suvokimas palaiko visus metus. Man tai – dovana.
Iš tikrųjų dalyvauju visuose labdaros renginiuose, į kuriuos pakviečia. Visa širdimi sutinku, nes man labai gera, juk kai padedi kam nors, sulauki didelio emocinio atlygio. O sporto potencialas labai didelis. Ir ne tik jo, bet ir meno. Nusipelniusių žmonių žodžio svoris yra kitas. Aš sakau, kad galima dėl to padaryti daug daugiau. Buvę dviratininkai, krepšininkai, tie, kurie yra kažko pasiekę, tikrai galėtų daugiau prisidėti, nes šitame pasaulyje labai daug kam – vaikams, ligoninėms, retoms ligoms ištirti – reikia pagalbos. Visur trūksta lėšų. Italijoje tos idėjos populiarinamos daug metų, ir žmonės reaguoja natūraliau. Lietuvoje kartais į tai žiūrima vis dar skeptiškai.
Apie pasiaukojimą kalbama ir daugybę tarptautinių apdovanojimų sulaukusiame filme „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, – prie jo kūrimo taip pat labai prisidėjote. Kaip manote, kodėl jis sulaukė tokio profesionalų ir žiūrovų pripažinimo? Galbūt žmonės net neįsivaizdavo, kiek kančių ir pasiaukojimo reikalauja dviračių sportas…
Vienas gražiausių dalykų, kuriuos man davė sportas, – tai susitikimas su Arūnu Mateliu ir Algimanta Mateliene. Daug metų bendravome su Arūnu, kol įtikinome lenktynių „Giro d’Italia“ organizatorius, kad mums reikia sukurti tą filmą. Mano pagrindinė funkcija ir buvo tarpininkauti tarp A. Matelio ir „Giro d’Italia“ organizatorių. Tai truko tikrai ilgai, nes prie jų labai sunku prieiti. Kai pagaliau susitarėme, kai sutiko leisti filmuoti, pasikeitė visa organizatorių viršūnė, tad reikėjo vėl pradėti viską iš naujo. Tai truko kelerius metus.
Tas filmas – ypatingas meno kūrinys, nes tik ypatingi žmonės sugeba sukurti ypatingus dalykus. Jis yra ne vien apie dviračių sportą. Jame liečiamos visus jaudinančios temos. Jis verčia susimąstyti apie gyvenimą, pasiaukojimą, kad laimi nedaugelis, o daug kas sugeba atiduoti visą save tiesiog iš meilės tam, ką daro. A. Matelis atskleidė gražiąją mūsų sporto pusę, ir aš, kaip dviratininkė, esu jam už tai labai dėkinga. Po dopingo skandalų dviračių sportas spaudoje buvo smarkiai pliekiamas. Parodyta blogoji jo pusė, jis supurvintas. Arūnas atskleidė pačius gražiausius dviračių sporto gilumoje slypinčius dalykus. Esu labai laiminga dėl to, nes sunku suvokti, kiek daug jame grožio, kančių ir pasiaukojimo.
Florencijos Šventojo Martyno skydų institutas, jau 36-ąjį kartą pagerbęs neatlygintinai gera darančius žmones, visiškai neseniai įteikė Jums apdovanojimą už donorystės idėjų skatinimą ir kitas solidarumo veiklas. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavęs Lietuvos Respublikos ambasadorius Ričardas Šlepavičius pabrėžė, kad esate tikros čempionės pavyzdys ir labai kuklus žmogus, nors Jūsų nuopelnai ir nepaprastai dideli. Ar kuklumas dabartiniame pasaulyje vis dar yra vertybė?
Manau, kuklumas – labai didelė vertybė ne tik šiais laikais. Jis neišeis iš mados. Aš savo gyvenime esu sutikusi daug didelių žmonių, daug pasiekusių. Jie mane visada žavėjo paprastumu ir nerėksmingumu, ką išduodavo tiek apranga, tiek elgesys. Mane įkvepiantys žmonės yra mano modeliai. Kai sportavau, dažnai girdėdavau kaltinimus, kad mano charakteris – ne lyderės, kad reikia būti egoistiškesnei. Bet aš visada norėjau būti savimi. Mano rezultatai viską patvirtindavo, man nereikėjo keisti savęs, pergales pasiekdavau darbu.
Tas Florencijoje įteiktas apdovanojimas buvo labai netikėtas dalykas, nes kai darai ką nors kitam, negalvoji, kad gausi premiją, nelauki atsidėkojimo. Didžiajame sporte viskas daroma dėl rezultato. Aš kas porą mėnesių duodu kraujo ir plazmos. Aplanko labai geras jausmas – kad nežinia kam, bet labai padėjai. Suvoki, kad kažkas gali toliau gyventi tavo dėka. Žmonėms, patekusiems į avariją ar patyrusiems traumų, pagimdžiusioms moterims kraujas nepaprastai reikalingas, jo negali nusipirkti. Per labai mažai laiko padarai labai kilnų dalyką. Reikia kuo daugiau kalbėti, kaip svarbu tapti donoru, nes bet kada ir pačiam gali prireikti pagalbos. Reikia pasakoti apie tai mokiniams. Mes per savo vaikų varžybas visada pabrėžiame, kad esame kraujo donorai. Vaikai turi suvokti, kad daryti gera yra gera. Aš savo sūnums rodau pavyzdį. Noriu, kad jie pasuktų į tą kelią, nebūtinai kraujo donorystės, bet kad nuo mažų dienų suvoktų, jog padėdamas kitam darai gera ir sau.
Prakalbome apie vaikus. Esate pasakojusi, kad dėl to, jog Jūsų sūnų vardai būtų rašomi lietuviškai, net teko savotiškai derėtis su vyru Roberto Rossi, nes Jums tai be galo svarbu. Vaikams turbūt stengiatės perduoti ne tik meilę Lietuvai, bet ir meilę dviračiams.
Sūnūs mina dviratį, bet aktyviu sportu neužsiima, nors vaikų varžybose galėtų dalyvauti nuo 5-erių metų. Noriu, kad patys pajustų, ko nori. Jei bus pašaukimas ir noras sportuoti, tada galės rinktis. Dviračius mes turime ir dažnai miname dėl savo malonumo. Jokio spaudimo nedarysime.
Dėl vardų taip norėjau. Galvojau – jei sulauksime mergaitės, bus paprasčiau, nes itališkai ir lietuviškai taip pat skambančių vardų labai daug. Berniukams truputį sunkiau, ir va gyvenimas norėjo, kad man tektų du vaikinai. Vyras sutiko, kad išrinkčiau vardus ir kad jie būtų rašomi lietuviškai. Sakė, tik kad nebūtų ypač sunkiai ištariami. To vienintelio prašė. Paklausiau: „Ar Tomas tiks?“ Atsakė: „Taip.“ Tada iš karto pabrėžiau, kad be raidės H, nes Italijoje vartojamas angliškas variantas – Thomas. Kai gimė antrasis sūnus, apsisprendžiau pavadinti Luku – su raide k (itališkai būtų rašoma Luca). Tiesiog labai norėjau vaikams, kai pradės kalbėti, paaiškinti, kad jų vardų rašyba lietuviška, nes jie yra lietuviai. Mūsų berniukų kambaryje kabo dvi vėliavos. Jie žino, kad yra lietuviai ir italai arba italai ir lietuviai. Jie kalba dviem kalbom, turi dvi pilietybes, mamą lietuvę ir tuo didžiuojasi.
Kaip manote, ar yra privalumas tarsi priklausyti dviem šalims? Dvigubos pilietybės priešininkai dažnai bando pasakyti, kad žmogui tai gali sukelti vidinį konfliktą, kai ateina tam tikro pasirinkimo laikas. Jūs pati turite dvi pilietybes. Lietuvos buvo palikta išimties tvarka už nuopelnus šaliai. Ar nejaučiate vidinės painiavos dėl meilės vienai ar kitai šaliai?
Jokiu būdu. Mano šaknys lietuviškos, aš visada drebu prieš Lietuvos trispalvę, be galo jaudinuosi. Ypač pirmaisiais nepriklausomybės metais tai buvo nenupasakojamas džiaugsmas. Kartu su mano kartos dviratininkėmis tikrąja to žodžio prasme buvome Lietuvos ambasadorės pasaulyje. Tai yra ir visada bus mano gyvenimo dalis.
Vaikams, kurie gimsta kitoje šalyje ir turi vieną tėvą lietuvį, o kitą – ne, truputį kitaip. Vis dėlto pasaulis pasikeitęs, esame pasaulio piliečiai. Mano vaikai turi daugybę draugų, kurių tėvai – taip pat ne italai. Jie priima labai normaliai tai, kad turi dvi pilietybes, kad gali kalbėti dviem kalbomis. Viskas daug paprasčiau ir natūraliau, nei atrodo. Tik nereikia mums tų sienų patiems statyti. Juk žmogus išvyksta į kitą šalį ir perduoda savo meilę Lietuvai visiems, ką sutinka. Jie yra tikrieji ambasadoriai, nors kai kuriems atrodo kaip išdavikai. Kartais dėl to labai liūdna. Išlaikyti savo identitetą šiais laikais paprasta, nes visa informacija lengvai prieinama. Kai atvykau į Italiją 1997-aisiais, buvo gerokai sudėtingiau. Socialiniai tinklai labai pakeitė pasaulį. Yra visos galimybės klausytis radijo, žiūrėti laidas, kalbėtis su tėvais ir draugais. Gyveni tarsi savo šalyje, nors joje ir nesi. Įsikūręs užsienyje taip pat gali labai daug padaryti dėl Lietuvos.
