Ankstų penktadienio rytą atėjusi susitikti su Dalia ir Olegu Lapinais į Žvėryne veikiančią jų sveikatingumo studiją „Filona“ pastebiu vyrą, įnirtingai acetone pamirkytu skuduru valantį nuo durų grafičio užrašą. Prieblandoje ne išsyk suprantu, kad tai – Olegas. Trumpai pasilabinęs, jis įleidžia mane į vidų, o pats lieka darbuotis toliau. „Turiu perdėtą polinkį viską tvarkyti, – atvirai prisipažins jis vėliau. – Mane labai erzina chaosas, dėmės. Norėjau tą užrašą nuplauti dar naktį, bet Dalia patarė palaukti ryto.“
Olegai ir Dalia, ką tik išleidote bendrą savo knygą „Pasimatymai su nušvitimu“, kurioje gana atvirai ir netgi šiek tiek ironiškai pasakojate apie savo ėjimą dvasiniu keliu. Sakykite, nuo ko prasidėjo šio kelio paieškos?
Dalia: Manau, pirmąjį susidomėjimą dvasiniais dalykais patyriau būdama ikimokyklinio amžiaus. Kai mano tėvai ir močiutė išeidavo iš namų, aš įlįsdavau į komodos stalčiuką, kuriame gulėjo maldaknygės, ir išsitraukusi jas liesdavau, uosdavau, „skaitydavau“. Man atrodė, kad ten yra kažkas paslaptingo ir svarbaus visai žmonijai. Būdama paauglė, labai mėgau vaikščioti po kapines. Atsisėsdavau ant kokio nors seno apleisto antkapio, išsitraukdavau poezijos knygą ir skaitydavau. Atrodė, kad jaučiu ryšį su dvasių pasauliu. Pirmoji ezoterinė patirtis buvo degančio namo vaizdas, kurį pamatėme abu su Olegu pro savo buto langą. Deja, kitą dieną vaikščiodami neaptikome jokios gaisravietės, nieko nerodė per žinias. Kas iš tikrųjų nutiko, mums iki šiol yra paslaptis.
Olegas: Man tas degantis namas neįstrigo kaip išskirtinė patirtis. Tiesiog abu pasijuokėme, pasistebėjome, ir tiek. Kad Dalia domisi dvasiniais dalykais, sužinojau vos su ja susipažinęs. Ji visada buvo linkusi į romantiką, poeziją, mistiką. Skaitė neprograminę literatūrą – H. Hesse‘ę, R. M. Rilke‘ę, F. Kafką. Paskui – Osho knygas, pradėjo medituoti.
Dalia: Osho meditacija pradėjau domėtis po to, kai perskaičiau labai niūrią Sergejaus Lazarevo knygą „Karmos diagnostika“. Be galo išsigandau, supratau, kad jokios vilties neliko, kurį laiką vaikščiojau apimta siaubo, o paskui panorau ieškoti kokios nors atsvaros. Taip atradau pozityvias, džiugesio kupinas Osho meditacijas.
Olegas: Mano tėvai buvo pakankamai materialistiški. Mama mokė literatūros kalinius, tėtis dėstė kariškiams, brolis mokėsi fizikos. Aš skaičiau daug mokslo populiarinimo žurnalų, bet religinės, ezoterinės literatūros nebuvau skaitęs, pas mus nebuvo net maldaknygių. Su tuo pasauliu mane supažindino viena kolegė, taip pat – bičiulis, jis atnešdavo atšviestų knygų apie egzistencializmą, budizmo filosofiją, jogą, karmą ir kitus dalykus, parodė, kaip medituoja žvelgdamas į psichotropinių vaistų dėžutę. Šiuos jam buvo paskyręs gydytojas, kai tėvas, sunerimęs dėl sūnaus nenormalumo, nuvedė pas psichiatrą. Man medituoti buvo sunku ir nuobodu. Sėdėdavau, žiūrėdavau į upę ir galvodavau, kada tai baigsis. Rimčiau meditacija pradėjau domėtis tik prieš 12 metų.
Dalia, rašydama apie dvasinius guru, išsakėte mintį, kad jų neretai ieškoma kaip atramos, autoriteto, tėviškos meilės kompensacijos. Kokie buvo Jūsų santykiai su tėvais?
Dalia: Negalėčiau pasakyti, kad neturėjau atramos ar autoritetų. Mano tėvai buvo išsilavinę žmonės. Tėvas dėstė rusų kalbą, mama – lietuvių. Mūsų namuose buvo daug skaitoma. Vis dėlto jutau, kad viena yra kalbama, o kita daroma, šypsomasi neretai per jėgą. Ilgėjausi tikrumo, norėjau, kad dalykai būtų priimami natūraliai, nebandant to užglaistyti, užpudruoti. Be to, augau tarsi milžino paunksmėje. Mano vyresnis brolis sunkiai sirgo, turėjo širdies ydą, o mokėsi labai nesistengdamas aukščiausiais balais. Aš jaučiausi nustumta į antrą planą, brolio poreikiai visuomet atrodė svarbesni nei mano, jo nuomonė teisingesnė.
Išrišti šį mazgą padėjo šeimos konsteliacija. Sustačiusi jos narius, akivaizdžiai pamačiau, kad mama negali į mane net atsisukti, nes jos žvilgsnis visada nukreiptas į brolį. Vienintelis dalykas, privertęs ją pamatyti mane, buvo šalia manęs pastatyta mirties grėsmė. Šią konsteliaciją pamiršau, bet paskui pati nustebau, kaip pasikeitė mano santykiai su broliu ir tėvais, tapau drąsesnė, nebijojau reikšti savo nuomonės. Nuo akių tarsi nuslinko šydas. Pradėjo keistis ir mano santykiai su dvasiniais autoritetais. Kai sutinki guru, jie visi deklaruoja tiesą, jais tiki, manai, kad jie gyvena taip, kaip moko, bet paskui pamatai, kad nebūtinai. Jie irgi yra klystantys ir neretai savo klaidų nepripažįstantys žmonės.
Olegas: Vaikystės nuotraukose aš atrodau labai patenkintas vaikas. Kita vertus, dažnai sirgau, buvau labai jautrus. Buvau pozityvus, bet prigąsdintas, vis atrodė, kad tėvams kas nors atsitiks. Mano tėvai atvyko į Vilnių pokariu. Tėtis – iš Karelijos, mama – iš Ukrainos. Pokario Lietuvoje vyko rezistencinės kovos, į rusakalbius buvo žiūrima įtariai. Vaikiško džiugesio periodus keisdavo nerimas, kad tuoj kas nors bloga nutiks, pavyzdžiui, mus nunuodys. Jutau atsakomybę tą chaosą sutvarkyti. Prisimenu, kaip bandydavau visus suprasti ir sutaikyti, o tapęs suaugusiuoju skrupulingai bandydavau suregistruoti, užsirašyti į užrašų knygutes visus įvykius. Nuo tų laikų mane erzina chaosas, viskas turi būti savo vietose. Beje, mano vyresnis brolis yra toks pat.
Dalia: Būna, aš skaitau knygą, palikusi ją atverstą nueinu į virtuvę išsivirti arbatos, o grįžusi randu ją Olego užverstą ir įkištą atgal į lentyną.
Tai, kad Jūsų, Olegai, tėvai – ne lietuviai, man yra gana netikėta. Juk Jūsų pavardė labai lietuviška.
Olegas: Iš tikrųjų ji nieko bendra neturi su lapėmis ir lapinais. Mano tėvo protėviai buvo lapiai. Tai Suomijos tautelė, vėliau atsidūrusi Rusijos teritorijoje. Vėliau suomiai tapo Sovietų Sąjungos priešais, mūsų pavardė buvo surusinta Lapin. O Lietuvoje aš tapau Lapinu.
Kartu judu esate jau 31-us metus. Ar dar prisimenate, kokį įspūdį vienas kitam padarėte pirmojo susitikimo metu?
Dalia: Tuo metu studijavau filologiją. Užėjome su drauge į „Rotondos“ kavinukę Jaunimo (dabar Bernardinų) parke išgerti kavos. Draugė pasakė, kad turi susitikti su Olegu, jis jai atneš grąžinti knygą. Perspėjo mane, kad vaikinas dirba psichiatru ir yra šiek tiek keistas. Jis atėjo ir pabandė paimti prie kito staliuko stovinčią kėdę, kad galėtų prie mūsų prisėsti. Ne iškart pastebėjo, kad kėdė pritvirtinta prie grindinio varžtais, tad vis bandė ją atplėšti. Pagalvojau, kad tikrai keistas.
Olegas: Taigi man reikėjo ant ko nors sėdėti? Aš ir dabar taip daryčiau. Tuomet mes šiek tiek pasivaikščiojom ir užsukom į Dalios nuomojamą namą Markučiuose. Jis buvo labai senas, pusiau apgriuvęs, viduje stūksojo krosnis. Dalia su drauge sėdėjo prie tos krosnies ir rūkė. Viskas dvelkė man nepažįstamu pasauliu, kažkokia bohema, paslaptimi. Aš tuo metu pagal paskyrimą dirbau Rokiškio ligoninėje, nuomojau ten butą. Mano pasaulis buvo aiškus kaip nauji miesto mikrorajonai, kur dominuoja kvadratai, kubai ir dar neužėjęs į butą jau žinai jo išplanavimą. Dalia man primena senamiestį – nenuspėjamą, paslaptingą, pilną įvairių istorijų, netikėtai atsiveriančių kiemelių ir gatvelių, kur gali sutikti ką nors iš Radvilų laikų, nešantį anglis namams kūrenti.
Dalia: Pirmąją pažinties dieną apie Olegą negalvojau, nieko jam nepajutau. Tačiau kitą dieną išvydau viziją, kaip mes abu einam pirkti kopūstų. Pagalvojau, kad jis taps mano vyru. Netrukus ta pati kompanija mus pakvietė švęsti Naujųjų metų. Nuo tada tapome pora.
Olegas: Per Naujuosius metus Dalia man pasirodė labai miela, šviesi savo siela ir išvaizda. Tuo metu jau buvau nusivylęs ne viena mergina ir santykiais, o Dalia manęs niekada nenuvildavo, visada buvo ir lieka įdomi bei netikėta.
Dalia: Susituokėm praėjus metams, netrukus gimė dukra. Paskui – vienas po kito ir dar du vaikai. Augindama juos baigiau socialinio darbo studijas, pradėjau vesti meditacines grupes.
Jūs, Olegai, visą laiką ėjote moksliniu keliu, studijavote psichiatriją, dirbote ligoninėje. Ar Dalios veikla Jums neatrodė keista, įtartina?
Olegas: Buvau jau persirgęs joga, tad meditacija man iš pradžių atrodė tarsi grįžimas atgal. Aš pats tuo metu mokiausi neurolingvistinio programavimo. Tai man atrodė šiuolaikiška, nauja, pagrįsta, maniau, kad tokioms metodikoms priklauso ateitis. Paskui supratau, kad tai labiau yra proto korekcijos dalykas, o Dalios meditacijos yra apimančios ir protą, ir kūną. Ji ir vaikus mokė medituoti, jiems tai buvo įdomu. Galima sakyti, kad Dalia į mūsų šeimą įnešė širdį, o aš – protą. Nors jos praktinis protas lenkia manąjį, aš labai išsiblaškęs.
Dalia: Toje grupėje, kurią pradėjau lankyti, su savo antrosiomis pusėmis išsiskyrė visi, išskyrus mane. Esu dėkinga Olegui, kad jis niekada manęs nekritikuodavo, nors gal ir žiūrėdavo kartais kreivai. Paskui jis pradėjo konsultuotis su manimi dėl savo klientų ir stebėjosi, kad mano įžvalgos tokios, tarsi būčiau baigusi psichoanalizę. O štai savo tėvams ilgai nedrįsau pasakyti, ką veikiu. Galiausiai turbūt mano vaikai prasitarė. Tada tėtis perskaitė Osho knygą, jam labai patiko. Bet Olego jis dėl visa ko tyliai paklausė, ar aš irgi taip durniuoju ir klykiu, kaip rodė per televizorių.
Didelei visuomenės daliai Osho meditacijos pirmiausia siejasi su orgijomis…
Dalia: Sutinku. Mano draugės irgi manė, kad aš vaikštau į orgijas (šypsosi). Gal toks įspūdis kilo dėl to, jog Osho judėjimas prasidėjo seksualinės revoliucijos laikais? Deja, turiu pripažinti, kad aš taip ir nesu dalyvavusi nė vienoje šios grupės orgijoje (juokiasi). Osho buvo filosofas, labai išsilavinęs žmogus, išmanė visas religijas, mokėjo tai paprastai ir įdomiai išaiškinti. Jis išpopuliarėjo dėl to, kad pirmas sujungė rytietišką meditaciją su vakarietiška psichoterapija.
Olegas: Mes gyvename Vakaruose, kur jau kelis šimtmečius vertybė yra kontrolė. Kontroliuojame vaikus, gamtą, savo kūną, jausmus, mintis, žodžius. Rytuose didesnė vertybė yra širdingumas. Svarbiau yra su žmogumi pasišnekėti apie jo šeimą, vaikus, pabūti kartu, tik tada pereinama prie reikalų aptarimo. Osho seminaruose yra daug dalijimosi – juoko, džiaugsmo, nuoširdumo, atvirumo, juos veda psichoterapeutai. Nepastebėjau sektantizmo, aiškinimo, kad kiti judėjimai ar religijos yra blogai.
Dabar savo įkurtoje sveikatingumo studijoje „Filona“ turbūt turite visišką laisvę veikti. Dirbate kartu ar atskirai?
Dalia: Daugiausia konsultuojame individualiai. Su Olegu kartu rengiame tik šeimos konsteliacijas.
Olegas: Konsteliacija leidžia pažiūrėti į žmogų ne kaip į atskirą salą, o kaip į didelės srovės elementą. Kiekvienas iš mūsų paliekame pėdsakus savo veiksmais arba savo neveikimu. Esame didelio giminės medžio šakelės, o ne izoliuoti burbulai, kurie iškyla ir sprogsta nepalikę jokio pėdsako. Prieš mus stovi mūsų protėviai, už mūsų – palikuonys. Konsteliacija padeda pajusti ryšį su tuo, kas buvo, ir su tuo, kas bus. Viskas atsistoja į vietas, dėl to tampi kitoks.
Dalia: Kai pirmąsyk per konsteliaciją sustatė mano šeimą, buvau apstulbusi. Pamačiau ją visiškai kitokią. Mano santykiai ėmė keistis visiškai be jokių pastangų. Supratau, kad esame nedidelę pasirinkimo laisvę turinčios būtybės, nes nori nenori giminės istorija veikia kiekvieną mūsų.
Olegas: Matydamas, kaip Dalia dirba, žaviuosi tuo, kad ji geriau už mane supranta ir pajunta žmones. Be to, yra labai reikli, kruopšti ir atsargi. Nedaro to, ko nereikia, nedirba su tais, kurių nenori. Man būdingas visavalgiškumas. Norisi taikyti vos ne viską, ką išmokau. Iš Dalios mokausi atsisakyti, nusiųsti žmogų pas tą specialistą, kuris jo problemas išmano geriau.
Diplomuoti psichologai ir psichiatrai dažniausiai būna labai nepatenkinti, kai gydyti žmones imasi tie, kurie neturi medicininio išsilavinimo. Judu šiuo požiūriu turėtumėte būti lyg ir priešingose barikadų pusėse?
Olegas: Lietuvoje psichoterapeuto specialybė vis dar neįteisinta. Pas mus ja oficialiai verčiasi tik psichiatrai, medicininiai psichologai bei socialiniai darbuotojai. Vilniaus univeristeto Medicinos fakultetas pagaliau įteisino psichoterapinę magistratūrą, po jos psichoterapija gali užsiimti ne tik medikai. Mūsų psichoterapeutai dažniausiai yra baigę kokios nors terapijos (Geštalto, dailės, judesio ar kt.) mokyklą už savo pinigus ir tą metodiką taiko savo klientams. Psichoterapija nesiremia medicininiu modeliu, todėl čia nėra diagnozių. Dalia, tarkime, negydo psichozių, neurozių ar tokių ligų, kurioms reikia psichiatrinio išsilavinimo. Aš negydau alkoholizmo, nes tai geriau daro narkologai. Nekonsultuoju dvasiniais klausimais, nes nesu dvasininkas. Psichiatrinį darbą dirbu Šeimos medicinos centre. Mūsų centras„Filona“ yra sveikatingumo centras. Mūsų tikslas – ne gydyti, o spręsti tam tikras problemas. Padedam pagerinti savijautą ir santykius, susivokti savyje.
Ar yra tekę patirti, kad dvasinės praktikos būtų pradėjusios trukdyti bendrauti su kitais žmonėmis, nes pasijunti svetimas tai visuomenei, kitoks, gal net – išskirtinis?
Dalia: Prisimenu, kai grįžau iš pirmojo savaitės trukmės seminaro, apsiverkiau ir pasakiau Olegui: „Na, štai, aš ir vėl grįžau į plokščią pasaulį.“ Iš pradžių man atrodė, kad tikrasis gyvenimas vyksta per seminarus, o kasdienė buitis yra nesibaigianti pilkuma. Per seminarus mes buvome atviri, nuoširdūs, nebijojome rodyti jausmų, o grįžę iš jų į visuomenę vėl turėjome dėvėti socialines kaukes. Su laiku atstumas tarp to ir šio pasaulio mažėjo. Pamačiau, kad ir kasdieniame gyvenime gali daryti tą patį – būti atviras, priimti kitą žmogų neteisdamas ir neauklėdamas. Kaukė suteikia saugumo, o atvirumas – gyvybės ir bendrystės jausmą.
Olegas: Grįžęs iš meditacijos išties jautiesi kitoks, savotiškai švaresnis nei kiti. O man patinka būti švariam visomis prasmėmis. Svarbiausia yra išmokti juoktis iš to išskirtinumo pojūčio. Kita vertus, neturiu tiek daug artimų žmonių, kad būčiau priklausomas nuo kitų nuomonės apie mane. Niekada nebuvau ir nesiekiau tapti kompanijos siela. Man užtenka to žmonių dėmesio, kurį jaučiu skaitydamas paskaitas.
Dalia: Nereikia turėti iliuzijų, kad medituojant ego ištirps. Netgi tarp dalyvių atsiranda konkurencija, kuris teisingiau tai daro, kuris daugiau patyrė. Sveikumas atsiranda tuomet, kai tu pagauni save, kad lyginiesi.
Olegas: Štai pavyzdys iš kvėpavimo seminaro. Guli, kvėpuoji ir jauti tik tai, kad tau sunku tai daryti, o kitas žmogus šalia patiria katarsį: klykia, stena, paskui pasakoja pajutęs per kūną bėgančią energiją. Pradedi jausti atskirtį, kad jie gali, o tu negali. Kai supranti, kad tai neturi didelės reikšmės, kad kiekvienas eina savo tempu, nelauktai katarsiai atsitinka ir tau.
Įsivaizduoju, kad, turint tiek psichologinių žinių ir taip darniai kartu einant dvasiniu keliu, šeimoje neturėtų kilti jokių konfliktų ar nesutarimų.
Olegas: Yra dalykų, į kuriuos visuomet jautriai reaguoju. Tarkim, į nežinomybę. Jei kuris nors šeimos narys neatsako į telefono skambutį, man atrodo, kad nutiko kažkas baisaus, nors suprantu, kad nereikia taip jaudintis. Būna visko. Gyvenimas negali būti lygus ir lakuotas. Svarbu suprasti, kad krizė – tai ne tamsesni jo periodai, o mūsų perdėta reakcija į juos. Tiesa, šios protingos mintys neužkerta kelio nerimui.
Dalia: Su kai kuriais dalykais ir man sunku susitaikyti. Tarkim, su vaikų paauglystės problemomis, tėvų netektimi, senėjimu. Stengiuosi į tai žiūrėti atviromis akimis, nors ir reaguoju į daug ką gana jautriai. Mes niekada neinam miegoti neišsiaiškinę, net jei tenka kalbėtis, verkti, pyktis visą naktį.
Olegas: Dalia visuomet reaguodavo gyvai ir mane iš pradžių tai šiek tiek baugino, nebuvau prie to įpratęs. Klausinėdavau, kas nutiko, o ji tylėdavo. Negaliu pakelti neaiškumo. Galbūt padėjau jai emocijas paversti žodžiais, įgarsinti tai, ką jaučia. Mano ir jos tėvų šeimose to nebuvo. Buvo priimta šypsotis ir skleisti gerą nuotaiką, kad ir kaip jaustumeisi. Neišskysti, suimti save į rankas. Mano tėvai atrodė labai linksmi, pozityvūs, energingi žmonės, bet ta įtampa išlįsdavo ligomis. Tėčiui dažnai pakildavo kraujospūdis, mamai paūmėdavo opaligė. Aš išmokau taip nesielgti.
Dalia: Iš pradžių man buvo baisu kalbėti apie tai, kas nepatiko, nes bijojau, kad atvirumas sugriaus santykius.
Argi tokios rizikos nėra? Juk esama tam tikrų atvirumo ribų. Galima išsakyti nepasitenkinimą dėl išmėtytų kojinių, bet ar verta prisipažinti, kad įsimylėjai kitą žmogų?
Olegas: Turbūt būtų kvaila vos įsimylėjus kitą žmogų atbėgti ir apie tai papasakoti savo partneriui. Bet pastebėjau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek apie viską išsikalbam. Manau, mes perdedam paslapties reikšmę, manom, kad mūsų paslaptys kažkokios išskirtinės, baisesnės nei kitų. Visi yra turėję ir susižavėjimų, ir priklausomybių, ir įvairių silpnybių.
Dalia: Olegas galėjo man net nesakyti, kad susižavėjo kita moterimi, aš intuityviai tai pajutau. Prisimenu, kažkada važiuoju traukiniu ir jaučiu, kad su Olegu kažkas vyksta. Kai jis atvažiavo manęs į stotį pasitikti, pasiūliau: „Tai gal pasipasakosi?“ Kai ryšys tvirtas, sunku išlaikyti paslaptis. Bandymas tai daryti atšaldo santykius.
Olegas: Sutinku, kad kai kurie dalykai skaudina, bet skausmas irgi yra gyvenimo dalis. Kas bijo skausmo, turėtų gyventi vienas. Derinimasis prie kito žmogaus nuotaikų, poreikių komplikuoja gyvenimą. Yra žmonių, kuriems netinka šeima. Jie jaučia nuolatinę naujovių trauką – naujo darbo, šalies, partnerio. Tokiems šeima būtų kaip grandinė po kaklu. Tačiau dažniausiai nusveria nenoras jausti kitokį skausmą – vienišumo ir beprasmybės. Šeima suteikia galimybę būti su artimais žmonėmis. Taip pat – rūpintis kažkuo, ne tik savimi. Aš nė minutės nesigailėjau sukūręs šeimą. Padariau tai, kai atsirado poreikis dalytis.
Jūs ne tik išsaugojote tvirtą tarpusavio ryšį, bet ir užauginote tris vaikus. Pasakokite trumpai apie juos.
Dalia: Vyriausiai dukrai Marijai yra 30 metų. Šeimos neturi, daug keliauja po pasaulį, moko anglų kalbos. Kotryna šiuo metu augina vaiką, studijuoja psichologiją. Sūnus Jonas kuria muziką ir gyvena Anglijoje. Turim dvejų metų vaikaitį Gabrielių. Tikra tiesa, kad santykis su vaikaičiais kitoks nei su vaikais. Mažiau nerimo, pareigų, daugiau džiaugsmo. Man patinka jo tikrumas, natūralumas, gyvybingumas.
Olegas: Mes vaikus labai mylime. O su mažuoju Gabrieliumi man ir sunku, ir smagu. Nuolat turiu nešioti jį ant pečių. Be to, dabar jis yra tokio amžiaus, kai viską nori daryti atvirkščiai, griauti, kraustyti. Galit įsivaizduoti, ką tai reiškia tokiam tvarkos maniakui kaip aš... Jo atsiradimas į mūsų namus įnešė daug džiaugsmo ir chaoso. Bet kuriam šeimos nariui grįžus namo, jis bėga per butą pasitikti šaukdamas iš laimės visa gerkle.
Dalia: Mes stengėmės vaikus auginti liberaliai, bet visada susirašydavome taisykles. Beje, pirmąją sutartį su Olegu pasirašėme dar iki vaikų gimimo. Joje susitarėme per visą savaitę vienas kito nekritikuoti, o atėjus savaitgaliui – atvirai išsikalbėti, kas patiko ir kas nepatiko. Pažeidusiajam taisyklę – puodelis šalto vandens už apykaklės. Augant vaikams, atsirado naujų reikalų – paskirstyti pareigas, paskirti kišenpinigius, aptarti dienos režimą, nustatyti ribas. Visi pasirašydavome ir tų taisyklių laikydavomės. Tai yra paprasčiau nei susitarti žodžiu, nes, būna, vienas tą susitarimą prisimena vienaip, kitas – kitaip.
Olegas: Be to, į raštą ir reaguoji kitaip. Jei tau tiesiog liepia išnešti šiukšles, priimi tai kaip priekaištą, nurodinėjimą, bet kai tai įrašyta į sutartį, darai neburbėdamas. Pirmojoje sutartyje pažymėjome, kad laikysimės Žmogaus teisių deklaracijos ir Ženevos konvencijos taisyklių. Paskutinę sutartį pasirašėme prieš 4-erius metus. Punktų būta įvairių. Tarkim, paauglystėje sūnus dėl muzikos buvo užmetęs mokslus, tad sutarėm, kad sės groti tik paruošęs bent vieną pamoką. Man buvo nustatytos ribos, kiek galiu investuoti į kompiuterio tobulinimą, nes negalėjau liautis tai daręs, visi mano pinigai sutekėdavo į tą juodąją skylę. Buvau labai įjunkęs ir į kompiuterinius žaidimus. Pradėjau nuo vaikiškų, paskui jie vis sudėtingėjo. Bandžiau į tai įtraukti ir savo vaikus, bet jiems nebuvo įdomu. Būtų buvę patogu – vaikas šalia, nereikia galvoti, kuo jį užimti. Matyt, bandžiau kompensuoti tai, ko trūko paauglystėje. O neseniai įgyvendinau ir kitą vaikystės svajonę – išmokau pūsti kramtomosios gumos burbulus.
Ar Jūsų, Dalia, neerzino, kad Olegas vakarais sėdi prie kompiuterio, užuot leidęs laiką su Jumis?
Dalia: Mes pabendraujame eidami pasivaikščioti, keliaudami. Rasdavau kuo užsiimti. Skaitydavau, susitikdavau su draugėmis, eidavau į meditacijos seminarus. Man neatrodo teisinga laikyti kitą žmogų sau ir prie savęs. Aš nemėgstu, kai mano laisvę kas nors varžo, todėl ir kitų žmonių laisvės nevaržau.
