Lietuvoje šįkart švystelėjote kaip meteoras – buvote atvykusi vos kelioms dienoms į Nico Vascellari kūrybos pristatymą MO muziejuje.
Su meno fondu „Lewben Art Foundation“ dirbame daug metų. Bendradarbiauju su keliomis meno galerijomis, kolekcininkais, tad dažnai viešėdavau Lietuvoje, dabar tokių progų būna rečiau. Nico MO muziejuje pristatė savo naujausią vaizdo kūrinį „Arklio galia“ (angl. „Horse Power“), – šis į Lietuvą atvežtas tiesiai iš Liono šiuolaikinio meno bienalės. Po peržiūros vyko susitikimas su menininku šalia jo kūrinio „Dream Merda“ – labiausiai fotografuoto MO muziejaus ir „Lewben Art Foundation“ parodos „Mūsų asmenukė“ (angl. „Our Selfie“) kūrinio. Juo fondas šią vasarą papildė savo kolekciją.
Kas Jums dabar yra Lietuva? Mažytis taškelis visame dideliame meno žemėlapyje?
Esu kilusi iš Veronos. Mes ten visko turime net mažiau nei jūs čia, Vilniuje. Žinoma, Veronos meno laukas yra aktyvus, bet prireiks dar kelerių metų, kad ten atsirastų rimtesnis šiuolaikinio meno muziejus. Viena vertus, esate teisi – Lietuvos galimybes riboja maža teritorija ir socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Vis dėlto per pastaruosius kelerius metus čia įvyko didelių pokyčių. Vilnių pirmą kartą pamačiau prieš dešimt metų. Miestas auga, į gera keičiasi ir visuomenė. Jaučiu didelį pažįstamų parodų kuratorių ir kolekcininkų norą atvažiuoti pas jus ir savo akimis pamatyti, kas vyksta. Visi ieško naujų vardų, kūrybos išraiškų, o Lietuvoje jiems viskas nauja, šviežia, įdomu. Tarptautinę karjerą padarę menininkai mano amžininkai Tschabalala Self, Claire Tabouret, Paulo Nazareth‘as taip pat nori Lietuvoje praleisti daugiau laiko, tad kartu su fondu organizuojame jų vizitus. „Lewben Art Foundation“ atlieka didžiulį darbą tiesdamas kelius pasauliniam menui į mažytę šalį. Jei atsiverstumėte XIX ar XX a. pradžios knygas, ten rastumėte aprašymų, kaip aristokratai vyksta į Luvrą ar Uficių galeriją pasigrožėti meno kūriniais, praplėsti akiračio. Tas požiūris yra išlikęs, tik dabar daugiau galimybių. Ačiū Dievui, ir keliauti daug pigiau, tad prieinama daugybei žmonių. Drąsiai galiu pasakyti, kad jau galite vadintis art destination – meno gerbėjų traukos centru.
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Esate meno konsultantė ir parodų kuratorė. Kaip dera šios veiklos?
Meno konsultantės darbas šiek tiek skiriasi nuo parodų kuratorės, bet aš juos visada derinu. Kaip parodų kuratorei, man tenka bendradarbiauti su muziejais, didelėmis meno institucijomis, o kaip meno konsultantė rūpinuosi privačiomis kolekcijomis. Labiausiai koncentruojuosi į naujų talentų paiešką, padedu palaikyti kolekcijų vertę.
Mano tarpininkavimo prireikia visiems – kolekcininkams, menininkams, muziejams ir fondams. Kolekcininkams galiu suteikti informacijos, ką kuris muziejus yra numatęs ateinantiems 2-ejiem–3-ejiems metams, ir padėti užmegzti ryšį su menininkais. Muziejams mano ryšiai su menininkais ir kolekcininkais praverčia, kai reikia paskolinti darbų parodoms. Meno kūriniai turi būti eksponuojami – tai labai svarbu tiek patiems meno objektams, tiek jų kūrėjams ir kolekcininkams.
Kur dabar yra Jūsų darbo vieta?
Londone turiu savo biurą, bet dažnai mano darbo vieta priklauso nuo vykdomo projekto. Dabar talkinu Londone veikiančiai italų meninio stiklo gaminių kompanijai „Wonderglass“, todėl daug laiko praleidžiu jos kontoroje. Man patinka turėti kelis skirtingo pobūdžio darbus. Tai leidžia būti daug kūrybiškesnei, daugiau išmokti. Žinoma, yra ir minusų. Tai paveikia asmeninį gyvenimą, atima daugiau energijos. Vis dėlto išmokau su tuo tvarkytis ir tikrai nenorėčiau kontoros darbo rutinos. Vasarą daug dirbu lauke, prisėdu kur nors parke, o kavinių nemėgstu. Verčiau jau pasiieškau bendradarbystės erdvių. Savo biure praleidžiu pusantros dienos per savaitę, nes reikia tvarkyti korespondenciją, skaityti meno mugių aprašymus. Kitą laiką aktyviai bendrauju, lankau parodas, aukcionus.
Spėju, tenka ir labai daug keliauti?
Galbūt ne visi sutiks, bet man atrodo, kad, norint būti šiuolaikinio meno žinovu, reikia daug judėti, matyti, vertinti. Aš taip darau nuo pat savo karjeros pradžios. Tikrai daug keliauju, nes turiu pabendrauti su kiek įmanoma daugiau meno kuratorių ir kolekcininkų, kasmet apsilankyti pagrindiniuose šiuolaikinio meno centruose. Kol kas vadovėlių apie šiuolaikinį meną nėra, todėl reikiamos informacijos dažniausiai galima gauti tik atsidūrus tam tikroje vietoje ir pasikalbėjus su tam tikrais žmonėmis. Per pastaruosius penkerius metus atsirado dar vienas niuansas – šiuolaikinis menas pradėjo itin greitai keistis. XX a. dešimtajame dešimtmetyje ar XXI a. pradžioje taip nebuvo. Dabar gali netikėtai pamatyti kūrinį internete, vartydamas žurnalą ar lankydamasis parodoje, bet įsigyti jį neretai jau būna per vėlu – gali būti, kad jau sudarytas to kūrinio laukiančiųjų sąrašas arba kaina pernelyg pakilusi.
Man atrodo, esate palaiminta, nes Jūsų darbas leidžia dažnai bendrauti su menininkais. Tai nepaprastai įdomu.
Jūs teisi. Menas – tai sielos penas, ir jo turiu netgi daugiau, nei pajėgiu suvalgyti. Esu labai smalsi, mėgstu mokytis, o pokalbiai su menininkais ir kolekcininkais visada labai įdomūs. Paskambinęs menininkui niekada nežinai, kaip pasibaigs pokalbis, ir tai man labai patinka. Kartais menininkai būna pakvaišę, bet tuo jie unikalūs. Net jei tarp mūsų įvyksta aršesnis pokalbis ar konfrontacija, vertinu tokius pokalbius už atvirumą. Darbas su kolekcininkais atveria man kelią į dar kitokį gyvenimo pažinimą, nes dauguma šių žmonių užsiima verslu ar yra buvę verslininkai. Trečiasis šaltinis – tai meno aukcionai. Jie man irgi labai įdomūs, bet šis darbas – labiau su dokumentais.
Kaip atsidūrėte meno pasaulyje?
Pradėjau visiškai nuo nulio. Studijuodama architektūrą dirbau kolekcininko padėjėja. Po truputį kaupiau patirtį, žiūrėjau, kas man įdomu, ėmė formuotis mano žmonių ratas – jaunų menininkų, kolekcininkų, parodų kuratorių. Nemažai kolekcininkų kreipėsi į mane, nes buvau nupirkusi ir turėjau įdomių darbų. Ilgainiui menas man tiesiog pasidarė daug įdomesnis nei architektūra. Gal prisidėjo ir tai, kad nelabai mėgau studijinį darbą.
Dabar Jūsų asmeninė kolekcija turėtų būti labai didelė.
Ne. Tai brangu. Iš pradžių turėjau daug pradedančių menininkų darbų, paskui panorau įsigyti istorinių meno kūrinių, tad apie 5-erius metus judėjau ta kryptimi. Keli yra mano namuose, bet Londonas yra brangus miestas, todėl gyvenu mažesnio ploto būste. Kiti – sesers ir tėvų namuose, nes tėvai turi didelį namą. Jei kada išsikraustysiu, norėčiau turėti visą kolekciją savo namuose.
Gali atrodyti, kad net nedirbate, nes mėgaujatės menu, susitikimais, keliaujate. Dauguma žmonių tai daro laisvalaikiu.
Žmonėms, kurie dirba nuo aštuonių iki penkių, tikrai gali atrodyti, kad turiu labai daug laisvės. Na, taip, susitikinėju, plepu, vaikštau po parodas. Neneigsiu, kad man tai malonu, bet toks darbas gali ir nužudyti (šypsosi). Įsivaizduokite, kas vakarą – du ar trys renginiai, ir tai yra privaloma. Kuo daugiau žmonių sutiksiu, tuo geresnį rinkos tyrimą padarysiu. Dar turiu kurti parodų idėjas, o geriausios į galvą ateina tikrai ne tada, kai sėdi prie darbo stalo. Jei užstringu plėtodama kokį nors projektą arba man atrodo, kad dar kažko trūksta iki tobulumo, atsitraukiu – einu pažaisti su dukterėčiomis arba stoju ant banglentės, – labai mėgstu banglenčių sportą. Pradėjau būdama 23-ejų, kai studijavau Porte.
Turite stiprų kūną.
O taip, jei tik nekeliauju, kasdien einu į sporto salę, baseiną.
Ar randate laiko tikram poilsiui – tokiam, kai visiškai atsijungiama nuo darbo?
Man ramiausi laikotarpiai – nuo gruodžio vidurio iki sausio, rugpjūtis, bet pastaruoju metu mažai atostogauju. Problema ta, kad sunku planuoti atostogas, kai dirbi su daugybe skirtingų žmonių. Man neretai atsiranda kelios laisvos valandos, kai jų visai nereikia, o štai iš anksto suplanuoti tris laisvas savaites ar spontaniškai prisijungti prie atostogaujančių draugų labai sunku. Neturiu ir daug laisvų savaitgalių, bet nesiskundžiu. Menas man – ne darbas, tai – neatsiejama gyvenimo dalis. Būčiau netgi labai laiminga, jei ne banglentės (juokiasi). Kai išbandai šį sportą, tarpinio varianto nėra – arba meti, arba nebegali be to gyventi, todėl svajoju kada nors įsikurti Portugalijoje. Kadangi kelerius metus ten gyvenau, kalbu portugališkai.
Kodėl ne gimtojoje Italijoje?
Neturiu jokių priežasčių ten grįžti. Milanas gerus penkiolika metų buvo nuobodus, dabar jau atsigauna, bet ten vis tiek neturiu ką veikti. Italija – nuostabi vieta gyventi tiems, kurie augina vaikus. Man patinka savo gimtojoje šalyje leisti laisvalaikį, bet ne dirbti.
Pasirinkote nekurti šeimos?
Juokaujama, kad meno konsultantės darbas – pats geriausias būdas užmegzti kontaktą su turtingu kolekcininku ir ištekėti. Kai kam taip ir atsitinka. Vis dėlto meno laukas šiuo metu yra labai moteriškas. Europoje dauguma parodų kuratorių yra moterys, tik dauguma galerijų savininkų – vyrai. Esu kilusi iš tradicinės italų šeimos ir tikiu tradicinėmis šeimos vertybėmis, bet savo kol kas neturiu, tai dar laukia.
Nuo ko priklauso Jūsų, kaip kolekcininkų patarėjos, sėkmė – žinių ar asmeninių savybių?
Manau, kad šimtu procentų – nuo asmenybės. Jei kolekcininkai nemėgtų manęs kaip žmogaus, būtų neįmanoma dirbti kartu, nes reikia daug bendrauti, kalbėtis. Dalytis su manimi savo laisvu laiku jiems turi būti malonumas. Taip, kolekcininkai mane samdo, bet kartu mes bendradarbiaujame kurdami vertę. Man patinka, kai įsitraukia abi pusės, nors nemažai kolekcininkų to nemėgsta. Su tokiais mano bendradarbiavimas paprastai nutrūksta. Ir labai svarbu, kad kolekcininkas būtų atviras, galėtų skolinti savo eksponatus muziejams, antraip būtų nuobodu. Darbas su kolekcininkais – tai apsikeitimas idėjomis. Pasakau savo nuomonę, bet koks kūrinys galiausiai atsidurs kolekcijoje, priklauso ir nuo jos savininko tikslų. Vieniems patinka papildyti savo meno rinkinius jaunų menininkų darbais, kiti būna linkę palaukti dešimt metų ir tik tada spręsti.
Padedate ir tais atvejais, kai kolekciją, šeimai skiriantis, reikia pasidalyti. Tai būna nelengva – nei jiems, nei Jums, kaip konsultantei.
Taip, tai labai rimta mano darbo dalis. Kolekcininkai ne tik perka kūrinius, bet ir nori juos parduoti ar padovanoti muziejui. Savaime suprantama, kad žmonės ir skiriasi, ir miršta. Tada reikia spręsti ir tvarkyti daugybę praktiškų reikalų. Bendradarbiauju su turto vertinimo įmone, ji kartkartėmis peržiūri kolekcijas, kad nustatytų vertę, pardavimo galimybes. Meno savininko palikimas turi ne vien sentimentalią vertę, kad štai aš noriu turėti daiktą, kuris priklausė mano seneliui. Yra stiprus finansinis aspektas. Tai normalu, tiesiog toks gyvenimas. Neįmanoma galvoti apie meną negalvojant apie meno rinką. Kaip meno kūrinius pirkti, kuo pasitikėti, kur laikyti? Visa tai taip pat yra mano darbo dalis, bet ne didžiausia.
Ne kartą esate sakiusi, kad geriausiai susikalbama su tos pačios kartos atstovu.
Vis dar esu tos pačios nuomonės. Žaviuosi XVI a. italų menu, bet gilintis į šią sritį reikštų studijuoti istorinius šaltinius. Tai būtų labiau istoriografinis požiūris, o man labiausiai rūpi gyvų menininkų darbai. Šiuolaikinis menas yra čia ir dabar, tuo jis man patinka. Nereikia didelių paaiškinimų, kad suprasčiau, apie ką tie darbai, nes jie yra mano eros. Savo karjerą pradėjau nuo bendraamžių bendruomenės. Susitikome, kai buvome dvidešimties, gal kiek vyresni. Tokio amžiaus žmonės lengviau susidraugauja. Dabar kai kurie jau nebedirba meno lauke, vienas turi sėkmingai veikiančių meno galerijų, du menininkai vis dar gerai darbuojasi. Mes neturėjome plano, bet tai kažkaip veikė. Tokie stebuklai gali įvykti tik tada, kai esi jaunas. Vėliau į tavo duris pasibeldžia pareigos. Pažįstu kolekcininkų, kuriems yra 80 metų, ir jie vis dar dirba, sučiumpa kažką labai ypatinga, pamato jauną talentą.
Jaunų talentų medžioklė – tai labiau žinių ir patirties ar talento reikalas?
Manau, kad abu dalykai. Esu kalbėjusi su daug jaunų ir labai entuziastingų menininkų, bet jeigu jie nesimoko, nustoja tobulėti. Neturėdamas meno istorijos žinių gali pradėti kurti tai, kas jau sukurta. Žinios yra pamatas. Kaip abėcėlė. Tik žinodamas ją gali kurti savo tekstus. Nėra skirtumo, ar tai – dar visai jaunas menininkas, ar jau įsitvirtinęs rinkoje, nes kai kurie įvykiai gali dramatiškai pakeisti jo darbus.
Turite nuojautą, kur pasuks meno tendencijos?
Man patinka numatyti tendencijas. Instinktyviai nuspėju, bet tai ne tas pats, kas įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Tai – pojūtis, kad kažkas įvyks, ir žinojimas, kuria kryptimi juda meno laukas.
Ar tas instinktas įgimtas?
Veikiausiai. Nemanau, kad jį galima lavinti. Prieš dvidešimt metų turėjau daug mažiau žinių, bet instinktas buvo tas pats. Tai – gebėjimas tarp daugybės kūrinių pamatyti išskirtinį. Kažkas tiesiog patraukia mano dėmesį, sukelia tam tikrą pojūtį.
Neplanavau dirbti meno srityje, visiškai atsitiktinai aptikau turinti tą gebėjimą. Dabar man paprasčiausiai tapo lengviau dirbti, nes daugiau žinau, bet meną jaučiu taip pat. Prieš porą metų diskutavau su gerbiamais vyresniais kolegomis, jie sakė, kad klystu sakydama, jog artėja moterų menininkių pakilimo laikas. Tada dirbau Niujorke. Ėmiau matyti ženklus, rinkodaros spaudimą, šiek tiek pastudijavau... Net kelios mano pastebėtos menininkės po poros metų padarė didelį proveržį.
Kitas pavyzdys – postinterneto menas (angl. post-internet art). Nebuvau didelė jo gerbėja, bet jutau, kad tai taps meno kryptimi, ir taip atsitiko. Iš pradžių atsirado keli menininkai, paskui jais sekė kiti, paskui viskas aptilo, o po penkerių metų jau bus galima apibendrinti šį meną kaip reiškinį.
Aplankius daug parodų galima pastebėti ir tai, kad tam tikras tendencijas formuoja rinkodara. Būna, kad vyrauja didelio formato kūriniai, paskui – mažesni, viršų ima figūrinė arba abstrakti tapyba. Vis dėlto manau, kad geras menininkas išlaikys stabilią poziciją, nesvarbu, kur juda rinka.
Minėjote, kad šiuolaikinis menas labai sparčiai kinta. Kaip tai paaiškintumėte?
Žinau, kodėl, bet kartu galiu pasakyti, kad ir nežinau. Viena vertus, tai globalizacijos padarinys. Galime daug ir gana paprastai keliauti, todėl atstumas nebėra kliūtis norint sekti naujienas. Manau, kad anksčiau iš meno leidinių gaudavome vos 10 procentų tos informacijos, kurią šiandien gauname iš instagramo. Ji tapo labai lengvai prieinama. Šio proceso neįmanoma sustabdyti.
Daug lengviau dabar galima ir nusipirkti meno kūrinį. Finansiškai menas netapo prieinamesnis, atvirkščiai, yra daug brangesnis, nei buvo prieš 20–40 metų. Nenorėčiau sakyti, kad kaupti meno kūrinius tapo posh, bet dabar žmonės menui gali išleisti daugiau pinigų ir išties labiau nei anksčiau jį vertina. Visuomenė pasikeitė. Mano senelio karta, išgyvenusi karą, vertino kitus dalykus, meną kolekcionavo retas.
Kokie yra pagrindiniai šiuolaikinio meno centrai?
Tradiciškai – Londonas ir Niujorkas. Londoną susilpnino breksitas, todėl ėmė augti Paryžius. Ten gausu menininkų, atidaroma daug naujų galerijų, o ir muziejai labai aktyvūs. Seule, Tokijuje, Pekine, Šanchajuje pastaruoju metu taip pat labai įdomu. Svarbūs tampa ir Honkongo aukcionai. Keiptaune, Nigerijoje juntamas meno rinkos pagyvėjimas. Labai aktyvūs ir Vidurio Rytai.
Jeigu reikėtų duoti patarimą pradedančiam meno mėgėjui, kur patartumėte vykti, į ką kreipti dėmesį?
Šiuolaikinis menas dažnai painiojamas su moderniu. Pastarasis apima tai, kas sukurta nuo maždaug 1860-ųjų iki XX a. aštuntojo dešimtmečio. Šiuolaikinis – tai, kas sukurta nuo antrosios XX a. pusės. Taigi modernaus meno kūriniai jau atrinkti, o šiuolaikinis menas dar šviežias, išbarstytas po parodas ir muziejus, tad gali pasitaikyti visko. Patarčiau išsirinkti vieną instituciją, kuri jums labiausiai patinka, nesvarbu, privačią ar valstybinę, ir sekti parodas muziejuose. Pastarieji gerokai pranašesni už galerijas vien jau tuo, kad jų dideli biudžetai, jie turi daug darbuotojų ir ryšių.
