Garsi Lietuvos choreografė ir režisierė Anželika Cholina yra kur kas matomesnė nei jos sesuo – Anželikos Cholinos teatro direktorė ir viešosios įstaigos „Ars Magna“ vadovė Greta, bet ši dėl to nė kiek nenusimena.
„Manęs žmonės dažnai klausia, koks jausmas būti sesers šešėlyje, – atvirai sako ji. – Tačiau aš niekada nemėgau itin daug bendrauti ar būti matoma. Anželikos prigimtis kitokia. Ji turi be galo daug energijos ir yra traukos centras. Tokia ir turi būti, antraip nesuvaldytų didelių, kartais net iki 150 žmonių, trupių. Aš visada buvau pasinėrusi į teatro kūrimą ir plėtrą. Mėgavausi savo veikla ir niekada netroškau dėmesio. Jei tai vadinama šešėliu, tai man tas šešėlis labai patogus.“
Judviejų įkurtam Anželikos Cholinos teatrui šis sezonas dvidešimtas. Kokių ypatingų planų turite, kuo žadate nustebinti žiūrovus?
Greta: Daugelis mūsų klausia, ką ypatinga paruošime jubiliejiniam teatro sezonui. Šiandien mūsų visuomenėje jau įprasta kiekvieną įvykį pristatyti kaip superypatingą ir padaryti kažką nauja. Šis efektas tikrai laikinas, juo dažniausiai siekiama trumpalaikio įspūdžio. Mes nesame planuojantis teatras. Gali skambėti keistai, bet naujų pastatymų niekada nesuplanuosi, nes sesė tiesiog paskambina ir pasako: „Viskas. Statysim!“ Ir taip jau 20 sezonų. Ji moka pajausti, kas dabar gyva ir aktualu, ir nepradeda statyti spektaklio, kol nežino pradžios ir finalo. Dievinu tą kūrybinės teatro mašinos užsikūrimo garsą, tą kibirkštį, kuri uždega daugybę sielų.
Anželika: Išprotauti spektaklio neįmanoma, aš galiu jį statyti tik tada, kai jaučiu, kad atėjo laikas, todėl gyvenu be plano. Iki šiol artistai nenustemba išgirdę mano „Labas, ar gali rytoj ateiti į repeticiją?“ Tie, kurie šalia jau daug metų, ateina. Savotiška prabanga taip elgtis, bet man kitaip neišeina, turiu turėti aiškią viziją, tik tada galiu imtis statyti.
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Visus šiuos metus buvom reiklios sau, dėmesingos artistams. Visa tai suformavo grįžtamąjį ryšį – mūsų teatre puiki atmosfera, artistai ir darbuotojai jaučiasi vertinami, jie myli mus, o mes – juos. Žinoma, esam priklausomos nuo finansinės situacijos. Mūsų spektakliai dideli, taigi – brangūs. Lėšų jiems turime užsidirbti. Todėl, galima sakyti, mūsų žiūrovai yra mūsų rėmėjai, nes dalį gautų pinigų visada atidedame naujam spektakliui kurti.
Šį sezoną situacija komplikuotesnė dėl salių stygiaus, nes daug erdvių, ypač Vilniuje, uždarytos remontui, todėl džiaugiamės, kad paskirtos kelios datos, kai spektaklius galėsime rodyti ir vilniečiams. Kūrybinis gyvenimas dabar tiesiog verda, tik gaila, kad ne Lietuvoje. Turėjau idėją 20-ojo sezono proga savo teatre pastatyti spektaklį, bet negavome jam finansavimo, todėl premjerą teko atidėti. Dabar visos mintys sutelktos į baleto premjerą Maskvos didžiajame teatre. Gyvenimas nuolat siunčia išbandymų, bet mums niekas nebaisu – nei įkyrių vabaliukų zyzimas, nei tornadai, nes mes turime sparnus.
Savo šokio teatrą įkūrėte prieš dvidešimt metų. Kaip kilo ši idėja?
Greta: Baigusi teatro vadybą Vilniaus konservatorijoje, tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbau Oskaro Koršunovo teatre ir kartu padėjau sesei įgyvendinti jos spektaklių idėjas. Tuo metu Anželika kaip tik statė „Tango in Fa“ ir galvojo, kam jį pasiūlyti – Operos ir baleto ar Koršunovo teatrui, nes reikėjo erdvės, kad šis kūrinys išvystų dienos šviesą. Turėjome nuolat siūlyti save, įrodyti savo idėjų vertingumą, kad kiti teatrai sutiktų įsileisti.
Vieną dieną Anželikai pasakiau: „Klausyk, gal jau laikas pačioms viską daryti. Sukurkime savo teatrą ir nebereikės nieko prašyti.“ Iš tikrųjų ši idėja kilo dar mūsų tėvo mintyse. Jis labai rūpinosi mūsų meniniu lavinimu, norėjo, kad ką nors kurtume drauge: pavyzdžiui, Anželika šoktų, o aš gročiau pianinu. Bet groti galima ir kitaip. Atradau, kad mano stiprybė yra teatro vadyba. Buvau panirusi į tai visa širdimi. Vadovauti A|CH teatrui pradėjau 22-ejų metų. Gerai, kad nesupratau, kokia jauna esu. Iki šiol stebiuosi, kaip verslo žmonės manimi patikėdavo. Man visada svarbu buvo ne tik abipusė nauda, bet ir bendra visus vienijanti idėja. Taip sukuriamos visai kitos kokybės prasmė ir energija.
Anželika: Matydama ryžtu sproginėjančią sesę supratau, kad atėjo laikas kurti savo struktūrą. Taip pradėjome savo veiklą, tapome repertuariniu teatru, pastatėme daugybę spektaklių. Mėgstu laisvę, todėl džiaugiuosi nepriklausomybe. Ją suteikia nuosavas teatras. Statyti, ką noriu, su kuo noriu ir kada noriu, – tobula mano natūrai. Tada mums jūra buvo iki kelių. Kažkas buvo atėmęs baimės jausmą, todėl taip drąsiai įkūrėme savo teatrą, ir jis mums bei dar pusšimčiui artistų, darbuotojų tapo kūrybos vieta ir jaukiais namais. Kartu esame didelė jėga, todėl mums niekas nebaisu, nes, kad ir kaip stipriai pūstų vėjas, kalnas jam nenusilenks.
Nuo tada daug kas pasikeitė: Anželika ne vienus metus dirbo Maskvoje, Greta vadovavo Vilniaus mažajam teatrui. Kokias tiesas sau atvėrėte?
Anželika: Nuostabu, kad tik neseniai supratau, jog pasaulis būna ir žiaurus, ir neteisingas. Esu laiminga, nes daug laiko pragyvenau to nežinodama, idealizmas ir tikėjimas padėjo daug nuveikti. Sunkiausia yra nepasiduoti. Kai pradedi ką nors nauja, atrodo, kad visi tave palaikys, bet taip yra, deja, ne visada. Laimė, mums niekada nebuvo sunku kurti dėl kitų, budinti sielas, kviesti bendrauti, todėl gavome svarbiausią dovaną – žiūrovų širdis. Tikras psichologinis teatras, kuriam tarnaujame, turi kelti kitokius jausmus, mintis. Čia turi dirbti siela. Žiūrėdami spektaklį, žiūrovai turi jausti, mąstyti ir analizuoti. Kai sielą ir talentą pakeičia žinios ir protas, meno nebelieka. Kūryba nebetenka jokios prasmės.
Greta: Kai Anželika išvyko statyti spektaklių į Maskvą, ėmiausi darbo Vilniaus mažajame teatre. Tik patekusi į tokią struktūrą supratau, kiek laisvės ir ramybės suteikia nuosavas teatras. Mes su Anželika auklėtos maksimalizmo ir idealizmo dvasia. Aš nemoku išėjusi iš biuro nustoti galvoti apie darbą. Sunkiausia man buvo suvienyti skirtingus lūkesčius ir požiūrį į darbą turinčius žmones. Pasirodo, idealistinės vizijos irgi skiriasi. Tai skaudžiai prasilenkė su mano teatro vizija, tiesiog pajutau, kad nykstu. Be to, valstybinėse įstaigose daug biurokratijos, visokių planų, ataskaitų, kartais atrodydavo, kad daugiau laiko ne dirbu, o įrodinėju, kad dirbu. Kurti likdavo vis mažiau laiko. Kai nutariau išeiti, iki sutarties pabaigos buvo likę vieni metai. Galėjau juos išbūti, bet pagalvojau, kad taip nesąžininga nei teatro, nei mano pačios atžvilgiu. Labai pasitikiu visata ir tikiu, kad viskas, ko man reikia, ateis. Kartais tiesiog būtina „nušokti nuo bėgių“, kad pasitikrintum, ar riedi teisinga kryptimi.
Šiuo metu Jūsų abiejų veikla yra daugiau ar mažiau susijusi su Maskva. Anželika stato spektaklius Valstybiniame akademiniame E. Vachtangovo teatre, dabar – Maskvos didžiajame teatre, Greta įkūrė viešąją įstaigą „Ars Magna“ ir organizuoja svetur kuriančių lietuvių gastroles Lietuvoje. Ar savo šalies erdvėje tapo per ankšta?
Greta: Šiandien labai daug Lietuvos kūrėjų išvažiuoja ir kuria užsienyje. Aš, žinoma, nepaprastai džiaugiuosi, kad jie turi galimybių išreikšti save, kad įžengia į jų vertas scenas, tampa jų vertų trupių dalimi. Mano pagrindinis tikslas – kad Lietuvos žiūrovai ne iš straipsnių ir rodomų reportažų sužinotų apie išvykusių tautiečių kuriamą teatrą, bet pamatytų jį patys. Esu atvežusi beveik visus Rimo Tumino spektaklius, pastatytus nuo 2010 metų Maskvos J. Vachtangovo teatre, visus Anželikos spektaklius.
Ką tik vyko spektaklio „Lemtinga nata“ gastrolės, jį kūrė net trys Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: Rimas Tuminas, Faustas Latėnas ir Adomas Jacovskis. Neseniai iš Niujorko į Lietuvą atvežiau Michailo Baryšnikovo spektaklį „Brodsky / Baryshnikov“. Manau, nesvarbu, kur skleidžiasi kūrėjų talentas, svarbu, kad jie save realizuotų. Taip kūrėjai tarnauja žmonijai. Kurdami svetur, jie galbūt labiau garsina Lietuvą, nei tai darytų kurdami čia.
Anželika: Deja, Lietuvoje dabar teatro istoriją formuoja ne tik tie, kuriuos galima pavadinti elitu. Ir vis mažiau tokių, kuriems būtų galima nusilenkti ir padėkoti už tikro teatro išsaugojimą. Kita vertus, statyti spektaklį tokio masto teatre kaip Maskvos didysis, manau, yra kiekvieno kūrėjo svajonė. Mano kelias į tai buvo gana ilgas. Prasidėjo 2016 m., kai režisierius Rimas Tuminas pakvietė bendradarbiauti kuriant D. Šostakovičiaus operą „Katerina Izmailova“ Didžiajame teatre. Po kelerių metų čia pastatėme dar vieną bendrą kūrinį – P. Čaikovskio operą „Pikų dama“. Tarp šių darbų nutiko dar vienas neįtikėtinas dalykas – koncerte Rusijos teatro meno akademijos (buv. GITI’s) jubiliejui paminėti man teko pačiai šokti duetą iš A|CH teatro spektaklio „Tango in Fa“! Tai buvo itin jaudinamas momentas, nes mano mokytoja Olga Tarasova, beje, dabar jai – 92-eji, žymiausia Režisierių-baletmeisterių fakulteto dėstytoja, profesorė, paruošusi plejadą choreografų, iš visų savo buvusių studentų dalyvauti koncerte pasirinko mane kaip geriausią mokinę.
O paskutinis ir lemtingas įvykis – šį pavasarį baleto Oskarais vadinamos premijos „Benois de la Danse“ teikimo ceremonijos didžiajame koncerte buvo šokamos net keturių mano spektaklių – „Idiotas“, „Otelas“, „Ana Karenina“ ir „Pikų dama“ – ištraukos. Ypač buvo išskiriamas duetas iš „Idioto“. Jį specialiai šiam koncertui sukūriau primabalerinai Olgai Smirnovai – ryškiausiai šiandienos Didžiojo teatro baleto žvaigždei. Anksčiau buvome pažįstamos tik iš tolo. Olga domėjosi mano sukurtais spektakliais, buvo visose mano premjerose Vachtangovo teatre. Kiekvieną kartą ateidavo su didele puokšte gėlių, kviesdavo į savo spektaklius.
Pakviečiau Olgą į Vilnių pažiūrėti mano „Idioto“. Ir ji atskrido! Prisimenu sutrikusius artistus po spektaklio, kai pamatė ašarotas jų pasveikinti atėjusios Olgos akis. „Maniau, kad šio Dostojevskio romano sušokti neįmanoma. Dabar žinau, kad įmanoma“, – pasakė tada ir pakvietė mane sukurti jai „Idioto“ duetą. Šį palydėjo sėkmė, ir Olga lyg tarp kitko tarė: „Po šio pasirodymo jau nebegalėsiu šokti kaip anksčiau. Mes juk neatsisveikiname?“ O vėliau paklausė, gal norėčiau pastatyti jai „Idiotą“ Didžiajame teatre. Atsakiau: „Olia, ar tu pažįsti nors vieną moterį choreografę, kuriai būtų leista statyti baletą Didžiajame teatre? Ir dar nepamiršk, kad esu lietuvė.“ „Nieko tokio, Jūs būsit pirma“, – atsakė ji.
Anželika, negi tai, kad esate iš Lietuvos, gali būti kliūtis? Teko girdėti, kad lietuviai režisieriai Maskvoje kone garbinami…
Anželika: Maskvoje dirba labai daug puikių menininkų iš Lietuvos. Jų talentu niekas neabejoja. Lietuviai kūrėjai labai mylimi Maskvos inteligentijos ir progresyvaus jaunimo. Paradoksas, kad į tokios mažos šalies menininkų pasaulėžiūrą įsiklauso imperija save laikanti šalis. Tiesa, baleto situacija kiek kitokia. Klasikinio šokio tradicijos čia gilios, todėl darbas Didžiajame teatre man yra didžiausias iššūkis. Kursiu su garsiausiais artistais, pasižyminčiais tobuliausiomis kūno galimybėmis. To esu labai pasiilgusi. Be to, tai yra didis Dostojevskio kūrinys, ir kiekvieno santykis su juo savitas. Bet aš nieko nebijau ir jaučiuosi pasiruošusi žengti šį žingsnį. Spektaklio premjera vyks 2020 metų rudenį.
Atrodote labai panirusios į teatro gyvenimą. Ar Jums egzistuoja pasaulis už teatro sienų?
Greta: Ilgai mano gyvenime buvo vien teatras, bet, uždariusi jo duris, staiga išvydau pasaulį. Kai išėjau iš Mažojo teatro, atsirado daug erdvės. Pradėjau dažnai keliauti. Man visada tai patiko, bet išvykdavau tik kartą ar du per metus. Tada išvykusi pajutau, kad nebenoriu greitai grįžti. Iš pradžių pabuvau keturias savaites, paskui kelionės ilgėjo, galiausiai keliavau 5 mėnesius. Pagyvenau Balyje, Naujojoje Zelandijoje, Havajuose, daug važinėjau po Ameriką, nacionalinius parkus. Gamta yra mano stichija. Ir ilsiuosi joje, ir energijos iš jos pasisemiu, ir mokausi. Tai tyriausia žemės būtis.
Kuo toliau, tuo labiau suvokiu, kad šiuolaikiniame pasaulyje visiems trūksta lėtumo. Kelionės moko matyti, jausti, užuosti, įsiklausyti. Vis dėlto negalėčiau gerai jaustis nieko neveikdama. Man patinka organizuoti, dirbti, judėti... Tada jaučiuosi gyva. Iš pradžių nerimavau, ar pavyks suderinti keliones ir darbą, bet pamačiau, kad tai visai įmanoma. Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę dirbti nuotoliniu būdu. Būdama Naujojoje Zelandijoje, derinau Anželikos Cholinos teatro rudens repertuarą. Balyje suorganizavau Vachtangovo teatro gastroles Lietuvoje. Pasirodo, tuos pačius darbus galima padaryti kur kas lengviau, be streso, ir tai man buvo atradimas. Iki šiol bijau tuo patikėti iki galo.
Mes, vakariečiai, viską darome įsitempę, iš tavęs kažko nuolat reikalaujama, tu reikalauji iš jų... Sustoti sunku, nes bėgimas tarsi rodo mūsų vertę. Deja, retai padedame vieni kitiems suprasti, kad esame vertingi ir svarbūs savaime, o ne dėl to, kad daug pasiekėme ar esame gražūs. Kai sugrįžtu į Europą iš ilgesnės kelionės, akivaizdžiai jaučiu įtampą, ji tvyro ore, atrodo, ištrauksi pirštą, ir jį nukirs.
Anželika: Mano – idealistės – sielai vis sunkiau rasti vietą pasaulyje, nes mano pasaulėžiura kertasi su dabartinėmis vertybėmis. nenoriu būti to dalimi, sargdinti savęs, su tuo kovoti, todėl kuriu savo pasaulį, renkuosi bendrauti su nuoširdžiais ir atvirais žmonėmis, būti su gamta, net persikėliau gyventi prie jūros. Mano natūra nuolat provokuoja aplinką ištrūkti iš kasdienybės, gyventi drąsiai ir kurti grožį. Nuostabu, kad atsiranda žmonių, neišsigąstančių mano jėgos ir norinčių kartu nuversti kalnus.
Greta: Visi žmonės siekia sėkmės, bet ar žino, kas yra sėkmės lydimas gyvenimas, santuoka, karjera? Kas nustato mums tokius apibrėžimus – tėvai, laikraščiai, žurnalai, nuomonių formuotojai? Kai bandai atitikti standartus, nuolat tikriniesi, ar esi pakankamai geras, bet visuomenei juk niekada neįtiksi. Būsi tobulas – linčiuos ir ieškos silpnosios vietelės, būsi netobulas – pastebės viską ir tarkuos. Aplinkui labai daug nemeilės sau ir vienas kitam. Aš vertinu žmones, kurie sugeba būti ištikimi sau, nors dažniausiai jų akys spinduliuoja liūdesį, nes tai nėra lengva misija. Vis dėlto manau, kad to išmokti mes ir atėjome.
Atrodo, kad Jūsų lūpomis kalba vienatvė. Koks Jūsų požiūris į šeiminį gyvenimą?
Greta: Niekada neplanavau savo asmeninio gyvenimo, nebuvau iš tų, kurios iš anksto žino, kad labai nori vaikų ar šeimos. Tik visada jutau tikros sąjungos poreikį. To visada ieškau. Manau, gyvenime nutinka tai, kas turi nutikti.
Augau gana nestandartinėje šeimoje, gal dėl to ir mano gyvenimas klostosi nestandartiškai. Tėvas mus orientavo į tobulėjimą, tarnystę. Žmonės sako, kad partneriai turi labai daug derintis. Manau, kad tikras ryšys to nereikalauja. Greičiau kyla klausimas, kaip žmonės myli – sąlygiškai ar besąlygiškai? Tai yra atvirumas, priėmimas ir augimo kartu procesas, o ne susitarimas, dėl ko nesipyksim. Jeigu žmonės pernelyg neskubėtų kurti santykių, būtų daug mažiau vargstančių, besipykstančių porų ir nelaimingų jų vaikų. Svarbiausia, manau, yra sutikti žmogų, su kuriuo galėtum liestis sielomis. Mano gyvenime yra keli tokie brangakmeniai. Gali nematyti jų šimtą metų ar net gyvenimų, bet visada jauti vidinį ryšį. Kol tokių žmonių šalia turiu, gyvenimas man atrodo stebuklingas.
Anželika: Vienatvė yra natūrali žmogaus būsena, o žmogus, kuris kuria, niekada nesijaučia vienas, nes šalia visada yra jo kūrinys. O dėl šeiminio gyvenimo... Viena nuostabi dailininkė į klausimą: „Ar Jūs tekėjote tikėdama, kad ši santuoka bus visam gyvenimui?“ atsakė: „Taip, žinoma! Tik gyvenimas pasirodė ilgesnis...“ Todėl nežinau, ar tikiu struktūra, kuri vadinama šeima, nes pastebiu, kad dauguma ryšių yra trumpalaikiai. Žmonės tarsi nebesijungia sielomis, jie vartoja vienas kitą, kuria naudingas sąjungas ir siekia susilaukti palikuonių. Ne vaikų, o palikuonių.
Aš – ne rezultato, o proceso žmogus. Nemėgstu jokių taisyklių ir apribojimų. Mane stebina žmonių susireikšminimas ir požiūris, kad savo gyvenimą įmanoma kontroliuoti. Taip, šiuo metu man labai trūksta saugumo jausmo, bet savo nepaprastai branginamą laisvę galėčiau iškeisti tik į kažkieno pasaulėžiūrą. Jeigu tokio žmogaus nėra, mėgaujuosi vienatve, jeigu toks yra, būnu su juo, kiek skirta. Man patinka viską paleisti ir leisti įvykiams klostytis savo eiga, nes žinau, kad visata pasiūlys daugiau, negu pati galiu sugalvoti.
Patys geriausi dalykai mano gyvenime nutinka, kai nesivadovauju protu, todėl, prisileisdama žmogų, proto neklausau, nes jis man primena žirkles, viską vertina, karpo, neleidžia patirti, panardina į nesibaigiančią analizę ir apmąstymus. Todėl nešiojuosi tas žirkles futliare ir leidžiu sau patirti. Gyvenu ir klausausi širdies, nes žmogaus protas – aštrus ir pjaunantis instrumentas, o širdis sujungia.
