Vaidai, neslėpsiu, jausmas, kai lankiausi parodoje „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“, buvo gana daugialypis – ir ilgėjausi, ir baisėjausi, ir juokiausi. Tiesa, tikėjausi nuoseklaus pasakojimo, kas iš to laiko fyfų, urlaganų ir kitų personažų išsivystė, bet patekau į chaosą.
To ir siekėme. Norėjosi, kad lankytojams paroda šiek tiek primintų turgų. Kartu su kitais kuratoriais – Rimantu Kmita, Mantu Pelakausku, Migle Survilaite, Aurimu Švedu, Tomu Vaiseta, Renata Valčik – ieškojome elementų, kurie sudarytų šią mozaiką. Darbas buvo kolektyvinis, bet kiekvienas turėjome savo sritį. Tarkim, Rimantas puikiai išmano ne tik literatūrą, bet ir turgaus specifiką, Mantas – lietuvių muzikos ir reklamos pasaulį, aš labiau orientavausi į meno ir medijų sceną, ieškojau mūsų didybę ir menkavertiškumo kompleksą atspindinčių antraščių.
Kodėl atsigręžėte būtent į 10-ąjį dešimtmetį?
Dėl kelių priežasčių. Pirmiausia šiuo metu juntamas susidomėjimas tuo laikotarpiu, bet muziejaus vadovai tą kvapą pajuto jau prieš trejus metus. Tai liudija ir E. Vertelytės filmo „Stebuklas“, ir R. Kmitos romano „Pietinia kronikas“ sėkmė. Dabar ši banga slūgsta, bet faktas – užaugo karta, kuri gali vertinti savo vaikystę ar jaunystę laisvoje šalyje.
Kita, svarbesnė, priežastis yra ta, kad tai – pirmasis mūsų Nepriklausomybės dešimtmetis. Tuo metu visko vyko tiek daug, kad atrinkti dalykus, vertus patekti į šią ekspoziciją, buvo nelengva. Darbas truko 1,5 metų. Stengėmės laikytis laiko kriterijaus, nenuklysti į sovietmetį, nekabinti Sąjūdžio, vengti politikos. Pirmiausia nutarėme, kad tai nėra enciklopedija, kur svarbu sukišti viską. Labiau norėjosi atkurti to laiko kvapą, nuotaiką, aptikti DNR kodą – reiškinius, kurie tuo metu gimė ir iki šiol mus formuoja.
Mintis, kad ne per daugiausia nuo tų laikų nutolome, neapleidžia. Nors raudonus švarkus pakeitė brangūs kostiumai, verslo principai pasikeitė menkai. Ir tos egzotiškos detalės – ne tokios jau egzotiškos. Štai važiuoju Kalvarijų gatve ir matau prie turgaus ant tokių pat kartono gabalų kaip prieš 30 metų prekiaujančias močiutes.
Kai kurie dalykai yra universalūs (juokiasi). Mantas pasakojo su draugais prieš kelerius metus tvirtai žinojęs, kad ano laiko drabužių mados tikrai negrįš. Ir štai vėl matome tuos pačius treningus su trimis juostelėmis... Nuo to laiko praėjo 30 metų. Gana daug, kad į daugelį reiškinių būtų galima žiūrėti iš atstumo. Kai kuriuos dalykus jau esame pamiršę, kai kurie nesikeičia. Giminių ir kiti tinklai iki šiol sėkmingai veikia. Giminaičiai ir toliau darbinami valstybinėse įmonėse ar Seime. O štai Gariūnai ir „Akropolis“ – jau visiškai kitokios sistemos. Iš chaoso perėjome į struktūrą. Apsipirkimas suvokiamas kaip laisvalaikis, o ne kaip būtinybė ar galimybė išgyventi. Žiniasklaida per dešimtmetį ne tik nuo linotipų ir matricų perėjo prie kompiuterių, apie 2000-uosius ji persilaužė tapdama ne misija ir pilietiškumo platforma, o verslu.
Nors išgyvenome chaosą, skurdą ir nesaugumą, aš pati paskutinį XX amžiaus dešimtmetį prisimenu šviesiai. Gal todėl, kad tas laikas sutapo su mano jaunyste? Prisipažinkite, ar šiek tiek bandėte pažaisti žmonių nostalgija?
Kiekvienas atėjęs žmogus neišvengiamai panyra į prisiminimus. Net ir mes kurį laiką ties tuo strigome. Kone kiekviename susitikime būdavo: „O prisimenat, kaip buvo...“, „O aš tuo metu...“, „O mano tėvai...“ Tada sakydavome „stop“, kad pavieniai prisiminimai neužgožtų esmės. Tai, kas sutampa su jaunyste, neretai prisimeni kaip savo geriausią laiką. Be to, žmogus taip sukurtas, kad po kurio laiko pamiršta sunkumus, labiau linkęs prisiminti tai, kas gera. Mūsų komandoje buvo kone trijų kartų kuratoriai. Kai kuriems 10-asis dešimtmetis – saulėtos ir džiugios vaikystės dienos, kai kuriems – pavojaus ir būtinybės išgyventi metas. Dažniausiai prisimenamas vienas potėpis, spalva. Ši mano atminty yra tamsi. Neapšviestos gatvės, nesaugumas, krizė... Nejaučiu tam laikui jokios nostalgijos. Mes nežaidžiame jausmais, tiesiog padedame daiktą. Ir negalime nuspėti, kokius prisiminimus jis pažadins.
„Įdomu. Bet argi tai – menas?“ – sakė viena parodoje apsilankiusi pažįstama. Pasak jos, tokių „meno kūrinių“ pilni mūsų namai ir stalčiai. Gal tikrai, kaip rašėte prie Algirdo Martinaičio instaliacijos, objektą menu paverčia erdvė?
O kas sakė, kad MO yra vien meno muziejus? Apskritai muziejuose gali būti renkami įvairūs artefaktai, bet jie nebūtinai yra menas. Vyžos etnografiniame muziejuje nėra menas. Tai, ką sukūrėme, yra artimiau kultūrinei antropologijai arba savotiškai atminties archeologijai. Dėl to kai kurie daiktai įvilkti į maišus kaip archeologiniai radiniai arba nusikaltimo įkalčiai.
Meno kūrinius rinkome itin kruopščiai. Tarkim, Šarūno Saukos „Žalgirio mūšis“ atrinktas ne vien todėl, kad menininkas už jį gavo pirmąją Lietuvos nacionalinę premiją. Tai paveikslas, vaizduojantis ne Vytautą ant žirgo, o kruviną mėsmalę, jis labai taikliai atspindėjo ir mūšį už išlikimą, ir susitikimą su krikščioniškąja Europa, – abu dalykus mes visi tais metais patyrėme. Jei būtume eksponavę tik to laiko meną, nebūtume galėję atskleisti laikotarpio, nes dauguma kūrėjų tada sėdėjo užsidarę dramblio kaulo bokšte, tapė peizažus, kūrė klasikinius spektaklius ir į nieką nereagavo. Arba būtent taip – nereaguodami – reagavo.
Iš Jūsų to laiko veiklos ir publikacijų neatrodo, kad sėdėjote užsidaręs dramblio kaulo bokšte.
Buvau aktyvus stebėtojas. Nestačiau barikadų, bet savo nuomonę apie tam tikrus reiškinius bandžiau išsakyti. Negalėjau užsidaryti, nes dirbau spaudoje, dienraščių ir žurnalų redakcijose. Tuomet išgyvenome tikrą medijų sprogimą, tiek žurnalų ir laikraščių turbūt neturėsime niekada. Prisidėjau ir prie kultūros politikos kūrimo.
To laukinio kapitalizmo sąlygomis plito ir dabar tebėra gaji nuostata, kad menininkai turi patys save išlaikyti, o meno kūrinio vertę nustato rinka. Ką apie tai manote?
Joks elitinis menas pasaulyje neišsilaikytų be rėmėjų, fondų. Tarkim, E. Nekrošiaus „Otelas“ Lietuvoje buvo parodytas tik 14 kartų, nors į užsienį kviestas per 40 kartų. Bilietai neatperka spektaklio rodymo išlaidų. Jei leisime reguliuoti rinkai, įsigalės komercinis menas. Deja, gero popso, kad būtų ir efektinga, ir vertinga, kuriama mažai – tiek dėl lėšų stokos, tiek dėl požiūrio į tokį meną. Norint ugdyti žmonių skonį, reikia ne vien pramogos. O kad aukštesnio lygio menas būtų pasiekiamesnis, tenka jį finansuoti.
Skonį ugdyti padeda ir profesionali kritika. Esate vienas žinomiausių Lietuvoje teatro kritikų, turite ilgametę patirtį. Ar dar yra režisierių, kurie su Jumis sveikinasi gatvėje?
Žodis „kritikuoti“ turi neigiamą atspalvį, nors pagal etimologiją reiškia „sijoti“, „atrinkti“. Vadinasi, suvokti kontekstą ir vertinti. Man artimesnė ir turbūt tikslesnė yra analitiko sąvoka. Taip, ši profesija sugadina santykius. Ką nors nelabai pozityvaus parašęs apie kokį nors režisieriaus spektaklį, neturėtum tikėtis, kad jis puls su tavimi sveikintis gatvėje, bet jei jau prisiimi šią misiją, negali apgaudinėti savęs ir kitų. Rašau pirmiausia ne kūrėjui, o visuomenei. Analitikas yra savotiškas gidas, padedantis žiūrovams suprasti, į ką verta atkreipti dėmesį, kaip keliauti per spektaklį. Dabar žmonės susipainioję. Skaito teatro spaudos pranešimus, kuriuose liaupsinami būsimi spektakliai, ateina į juos ir nesupranta, kodėl nerado to, apie ką skaitė. Jie neskiria šių pranešimų nuo recenzijų. Medijų raštingumas šiuo požiūriu mažėja.
Vis dėlto keista, kad kūrėjai taip nemoka priimti kritikos. Juk neįmanoma visko padaryti tobulai. Konstruktyvi kritika padeda tobulėti, o kūrėjai nuolat pabrėžia to siekiantys.
Daug jėgų ir laiko į savo kūrinį įdėjęs žmogus jį turbūt suvokia kaip savo tapatybės dalį. Kai kritikuojamas kūrinys, jo autoriui atrodo, kad puolamas jis pats. Man tai atrodo kiek liguista. Išmintingiausia būtų ką nors sukūrus nutilti ir leisti kūriniui gyventi savo gyvenimą. Liūdna matyti kūrėjus, kurie ima gintis, pykti, diskutuoti, aiškinti, kaip viską reikėjo suprasti. Jei žmogus neįžvelgė to, ką norėjai perteikti, nebūtinai tai reiškia, kad jis buvo aklas. Jei kūrėjas savo darbu išsako savo požiūrį į tam tikrus reiškinius, ir kiti žmonės turi teisę išsakyti savo požiūrį į jo požiūrį.
Politologams lengviau. Politikai yra užsiauginę tokią storą odą, kad jiems visa kritika – kaip nuo žąsies vanduo, o štai menininkai – jautrios būtybės. Nuo vienos piktesnės pastabos gali prarasti norą kurti.
Politologams lengviau, nes politikai prie jų rikiuojasi į eilutę būti paminėti bet kokiame kontekste. Kalbant apie menininkus, suprantu, jei tai – pirmas ar antras spektaklis, tos odos dar neturi, tad į jų darbus reikia žiūrėti jautriau, tačiau – perglobojus vietoj odos užauga karūna, ir itin skaudu vėliau jos netekti. Oscaras Wilde’as yra labai taikliai pasakęs, kad menininkai visada prašo kritikos, nors iš tiesų trokšta tik liaupsių. Kita vertus, ir kritikas turi mokėti taktiškai nurodyti klaidas, bet neturi aiškinti, ką režisieriui reikėjo daryti. Jei šis tave išgirs ir jam tai pasirodys vertinga, pats padarys, ką reikia, ir veikiausiai kur kas geriau, nei būtum pataręs.
Keisčiausia, kai kūrėjas sąmoningai pasirenka kontroversišką temą ar siekia šokiruoti tam tikra išraiška, o paskui stebisi, kodėl kai kam tai nepatiko.
Apskritai geras kūrinys, juolab elitinio meno, turi sulaukti įvairių reakcijų. Man nesuprantama, kai režisierius nelaiko savęs popso kūrėju, bet vis tiek nori būti visų mylimas. Juk net ir 90-ųjų popso karalienė Džordana Butkutė sakė, kad ji – ne doleris, jog visi mylėtų. Nemanau, kad Romeo Castellucci kurdamas spektaklį „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“ nesitikėjo aršios įvairių katalikų pasaulio sluoksnių reakcijos. Blogiau yra pristačius aštrų kūrinį reakcijos nesulaukti. Teatras kalba apie tai, kas vyksta čia ir dabar, net jei stato antikos klasiką ar Ibseną.
Šiame kontekste vienas geriausių Lietuvos meno kūrinių yra „Krantinės arka“ – juk apie „tą vamzdį“ žino ir savo nuomonę turi kiekvienas, ji budina diskusiją, kaip suvokti meno kūrinį. Deja, meno edukacijos srityje per tiek metų nedaug pasistūmėjome, nes kalbėdami apie laisvės įamžinimą vis dar norime matyti žmogų, pasodintą ant arklio.
Drąsa atvirai išsakyti savo nuomonę nemažai kainuoja, nors ir menkai vertinama finansiškai. Ar nesenas Scenos meno kritikų asociacijos pareiškimas, atkreipęs dėmesį į kuklius honorarus, kartais siekiančius vos 20–30 eurų, už profesionalias recenzijas, sulaukė atgarsio?
Reakcijų buvo nemažai. Manau, situacija turi keistis. Kai kurie redaktoriai didžiuojasi ištikimais autoriais, kurie rašo už menką honorarą. Užuot didžiavęsi, kaip gerai sekasi išnaudoti žmones, turėtų jais pasirūpinti. Kai redagavau portalą „Menų faktūra“, autorių honorarai buvo vieni didžiausių tuo metu. Laikiausi pozicijos – geriau tegul būna mažiau rašinių, bet jų autoriai jaučiasi vertinami.
Kuo dar, be kritikų nuomonės, galime pasitikėti? Gal apdovanojimais? Ne paslaptis, kad kai kurie kūriniai tampa anšlaginiai, vos pelno kokį nors apdovanojimą.
Esu linkęs tikėti apdovanojimais kaip dėmesio atkreipimu, pasikliauju ekspertais. Objektyvumo negali tikėtis, nes apdovanojimas yra kelių žmonių subjektyvaus vertinimo visuma. Pats esu buvęs tokių komisijų nariu ir žinau, kaip sunku priimti visus tenkinantį sprendimą. Būna, išdaliji prizus, o jautiesi nekaip, nes, tavo nuomone, turėjo būti visai ne taip, bet tai – kompromiso kaina. Kita vertus, galime klausti, kokia yra apdovanojimų paskirtis? Gal tai gali būti paskata, edukacija? Gal geriau apdovanoti ne vėl tą patį gerai žinomo režisieriaus spektaklyje gerai vaidinantį aktorių, o kokį nors 20 metų dirbantį regioniniame teatre už gerai sukurtą vaidmenį tegul ir vidutiniškame spektaklyje? Galbūt tas apdovanojimas suteiks daugiau rezonanso, atgaivins to teatro gyvenimą, pritrauks daugiau žiūrovų?
Apdovanojimai yra žaidimas, ir tai reikia turėti omenyje. Jie priklauso nuo konteksto, varžovų, šalies ar renginio tradicijų. Žinia, kurią kūrinys transliuoja, taip pat veikia komisijos narius. Tarkime, Kanų kino festivalyje buvo banga, kai filmai laimėdavo vien už drąsius politinius pareiškimus.
Kaip tik tai ir kelia abejonių dėl meninės kūrinio vertės. Seksualinės tapatybės paieškos, rasinė diskriminacija, pabėgėliai, socialinė atskirtis, judėjimas „MeToo“... Kartais atrodo, kad apdovanojimai skiriami pagal tai, kiek jų kūrėjams pavyko atspėti tuo metu madingą temą. Prisipažinsiu, pamačiusi tai anonsuose, pajuntu atmetimo reakciją filmo dar nė nemačiusi.
Atmetimo reakcija gali būti nulemta ir to, kad vis dar nepamiršome sovietinės propagandos. Žiūri gerą kūrinį, bet atmeti jį dėl neva nuvalkiotos temos arba dėl to, kad ji (pavyzdžiui, pabėgėlių) yra per toli nuo tavęs. Dabar ant bangos – ekologija. Bet ar tai blogai? Šiais laikais nėra aštresnės temos už klimato kaitą, nes ji kelia tiesioginę grėsmę mūsų išlikimui.
Menas yra instrumentas, padedantis keisti visuomenę, atkreipti dėmesį į tam tikrus dalykus. Gerą politinį meną sukurti labai sunku. Gali nupiešti plakatą, bet jis neveiks. O štai ekologijos temą subtiliai liečiantis Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“ laimėjęs lietuvių darbas opera-performansas „Saulė ir jūra“ tikrai buvo vertas apdovanojimo, nes akivaizdžiai pralenkė kitus keliomis galvomis, o svarbiausia – greta minčių kelia emocijas. Norėčiau, kad būtų rodomas Lietuvoje ir kuo daugiau žmonių jį pamatytų.
Ironiška, bet lietuvius neretai įvertiname tik tada, kai jie išgarsėja užsienyje. Panašiai nutiko ir mūsų teatrui. Tiesa, pastaruoju metu vis rečiau girdime apie jo triumfo žygį per pasaulį. Gal teisūs tie teatralai, kurie sako, kad, mirus Eimuntui Nekrošiui, mūsų teatro aukso era baigėsi?
Mes irgi juokaujame, kad lietuviai užsienyje dabar yra tik žymūs. O jei žymus yra ne lietuvis, tai būtinai turi lietuviškų šaknų (šypsosi). Tad viliuosi, kad Linos Lapelytės, Vaivos Grainytės ir Rugilės Barzdžiukaitės vardus po Venecijos dauguma publikos įsimins. Kalbant apie teatrą, be abejo, E. Nekrošiaus mirtis yra didžiulė netektis, bet lietuviško teatro aukso era – tokia, kokią patys matome kaip svarbų režisūrinio metaforinio teatro etapą – baigėsi gerokai anksčiau, gal net prieš 15 metų. Tam tikri spektakliai tebėra įdomūs, geri, kviečiami į užsienį. Senieji meistrai aukštai pakėlę laiko profesionalumo ir kokybės kartelę, tačiau 20–40 metų jie kalba ta pačia kalba. Natūralu, tai yra jų sukurtas ar atrastas stilius.
Dabar išgyvename pereinamąjį amžių, kai senieji meistrai yra mintinai žinomi, o naujieji tik ateina. Kamilė Gudmonaitė, Justas Tertelis, Paulius Markevičius, nauji choreografai... Apie juos kalbama, jų kūriniuose matau daug įdomių dalykų, kitokios teatro kalbos, judesio, šokio, konceptualumo, kitokio bendravimo su žiūrovais, bet dar reikia laiko jiems įsitvirtinti bendrame teatro peizaže, kol kas jie tebėra teatro publikos sąmonės paraštėse. Kartu ateina ir naujos tendencijos – pereinama prie vis mažesnių erdvių ir vis intymesnio, kameriškesnio bendravimo. Ir ekonomiškiau, ir kūryba tampa paveikesnė, kai kalbi akis į akį su 50-čia žmonių, o ne su 400.
Provincijoje situacija, ko gero, liūdnesnė?
Nepasakyčiau. Man regis, kad regionai dabar kaip tik atsigauna. Tarkim, Klaipėdoje teatras dar niekada taip kaip dabar neklestėjo. Anksčiau ten buvo tik du teatrai – Dramos ir Muzikinis, o dabar jų yra apie dešimt – Valentino Masalskio vadovaujamas Klaipėdos jaunimo teatras, Agnijos Šeiko šokio teatras, Beno Šarkos „Gliukų“ teatras, „Pilies“, pantomimos, lėlių teatrai... Vilnių gelbsti nacionalinės įstaigos. Atimkime jas, ir sostinė, nors čia yra daug nepriklausomų teatrų, atrodys gerokai kukliau. O dar tie remontai kone visose salėse vienu metu!.. Vilniaus savivaldybės kultūros biudžetas mažesnis nei Kauno ar Klaipėdos. Ir kartais pavydu, kad Kaune verda toks kultūrinis gyvenimas: Kauno bienalė, festivalis „ConTempo“, bendruomeniniai projektai, architektūriniai maršrutai, performansų festivaliai...
Regionai šiuo metu yra daugelio finansinių programų dėmesio centre, miesteliai sutvarkyti gražiau nei Vilnius. Viena bėda – ten trūksta žmonių. Beje, ir menininkai nenori važiuoti kurti į periferiją. O štai Vilniuje jau pastebima kultūros perprodukcija, – turiu galvoje ne pinigus, o įvykius. Renginiai, spektakliai, filmai, parodos, festivaliai konkuruoja tarpusavyje bandydami pritraukti tuos pačius žiūrovus, o šie jaučiasi tokie persisotinę, kad gal norėtų apskritai pailsėti.
O ką manote apie lietuviško kino atgimimą? Ar jis tikrai vyksta? Filmų dabar sukuriama labai daug, bet ar kiekybė perauga į kokybę?
Jau senokai nerašiau apie kiną, tad galiu atsakyti tik bendrais bruožais, labiau kaip žiūrovas. Reikėtų išmokti atskirti tas iš užsienio perkamas „copy-paste“ komedijas „Valentinas vienas“ ar „Valentinas šeši“, „Kaip pavogti žmoną“ ar „... milijoną“ nuo normalių kino filmų. Pirmųjų kiekybė niekada neperaugs į kokybę. O tarp antrųjų matau daug gerų darbų: Eglės Vertelytės „Stebuklas“, Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“, Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, Giedrės Beinoriūtės „Kvėpavimas į marmurą“... Žiūrint tokius filmus tikrai galima kalbėti apie lietuviško kino atgimimą.
Informaciniuose šaltiniuose vis dar esate pristatomas kaip kino ir teatro kritikas, bet panašu, kad ši veikla pastaruoju metu yra labiau Jūsų hobis?
Pasenę šaltiniai (juokiasi). Dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstau teatro kritiką, šiuolaikinį Europos teatrą ir užsieniečiams studentams – apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, taigi nuo scenos nenutolau. O recenzijas ir komentarus rašau savo malonumui. Jei tau suteikiama erdvės išsisakyti, svarbu ja pasinaudoti. Juo labiau kad tai – tik iš egoizmo. Noriu, kad Lietuvoje būtų kultūringesnė erdvė. Ir kiekvienas ją kuria pagal save.
