Nepanašu, kad Eglės pozityvumas būtų bent kiek dirbtinis. Mums kalbantis, ji nuolat nuoširdžiai juokiasi, o feisbuko paskyrą kiekvieną dieną papildo nuotaikingais pasakojimais apie vaikus. Neseniai išskirtinio sekėjų dėmesio sulaukė Helovino reportažas. Profesionalus Brigitos Kontrimaitės makiažas, Eglės vyro Rimvydo daryta fantastiška fotosesija ir jos pačios sukurtos siaubo istorijos prikaustė dėmesį kaip įtempto siužeto serialas. Nenuostabu, kad šis reportažas sulaukė šimtų žiūrovų komentarų ir patiktukų. Galima tik įsivaizduoti, koks buvo džiaugsmas vaikams tapti jo pagrindiniais aktoriais! Feisbuke Eglė nuotaikingai rašo apie viską – vaikų šukuosenų eksperimentus, per atostogas jų perskaitytas ir neperskaitytas knygas, iškeptus pyragus ir savo poreikį retkarčiais nuo visų pasislėpus pasilepinti. Tarp šių smagių pasakojimų įsiterpia iki ašarų jaudinantys, atviri ir šilti meilės prisipažinimai vienam ar kitam vaikui, nesvarbu – biologiniam ar globojamam.
„Mūsų tokia tradicija, – sako E. Vaitkevičienė. – Vaikui per gimtadienį aš sukuriu sveikinimą feisbuko paskyroje. Jie visada nekantraudami tų sveikinimų laukia.“ Ir kas galėtų nelaukti štai kad ir tokio: „Esu dėkinga visom Visatom, kad esi. Kiekvieną kartą, kai atvirauji, klausi patarimo ar kreipiesi pagalbos, apima palaima – pavyko. Jaučiu begalinį gerumą žiūrėdama į tave ir matydama, kokio įstabaus grožio siela esi, kokiu nuostabiu žmogumi užaugai. Pati, be niekieno pagalbos. Tokia stipri ir harmoninga. Esi mano ypatingas vaikas. Vėlyvas, bet nepavėluotas.“ Šis prisipažinimas skirtas Karolinai. Ji į Vaitkevičių šeimyną atėjo būdama 17-os. Dabar jai – dvidešimt.
Auganti šeimyna
Šiuo metu Zarasuose gyvenančios šeimynos namuose yra 8 vaikai. Dar šeši jau išaugę: du vaikinai gyvena ir dirba užsienyje, viena mergina studijuoja Anglijoje, viena – Vilniuje, viena – Klaipėdoje, dar viena savanoriauja Italijoje. Kartais šeima dar laikinai pagloboja kitų vaikų.
2014 m. E. Vaitkevičienė buvo nominuota Mamų Mama, 2016-aisiais tapo konkurso „Metų gausi šeima“ nugalėtoja. Nuo tada jos šeima tik didėjo. Ir, ko gero, didės toliau, nes, didiesiems išėjus gyventi savarankiškai, vis atsiranda erdvės naujiems nariams. Mėginimas išsiaiškinti, kurie vaikai yra biologiniai, o kurie, kaip sako Eglė, „pagimdyti kitų mamų“, iš pradžių kiek stringa dėl terminologijos. Biologiniai ir nebiologiniai, savi ir svetimi, jūsiškiai ir iš vaikų namų – bet koks bandymas skirstyti atrodo nejautrus ir diskriminuojantis. „Visi jie yra mano vaikai, nesvarbu, iš kur ir kada atėję“, – sako Eglė. Sūnumis ir dukromis jie vadinami ir Eglės feisbuko paskyroje, kur nurodomi šeiminiai ryšiai.
Tuo metu, kai kalbamės, Eglė yra ką tik grįžusi iš sanatorijos. Ten ji praleido 3 savaites – reabilitavosi po operacijos. „Net bijojau grįžti. Visi buvome taip pasiilgę, kad tiesiog prisisiurbėm vieni prie kitų, – juokauja ji. – Pirmą parą vaikščiojau aplipusi vaikais, dabar truputį iš glėbių išsilaisvinau.“ Kol moteris buvo išvykusi, vaikais ir namais rūpinosi vyras, jam ateidavo pagelbėti Eglės mama. „Iš pradžių labai spyriojausi, nenorėjau važiuoti, maniau, kad viskas sugrius be manęs. Pasirodo, niekas nesugriuvo, – prisipažįsta pašnekovė. – Negana to, vyras nė karto nesiskundė, kad sunku. Kadangi pats yra kilęs iš 8-ių vaikų šeimos, pilnos trobos jausmas jam puikiai pažįstamas. Dabar apsikeitėme – aš grįžau, o vyras išlėkė į Fuerteventūrą pas Algį Krikščiūną į fotografijos kursus.“
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Nors pati Eglė kilusi iš nedidelės šeimos, turi vieną brolį, visada norėjo turėti daug vaikų. „Aš dar būdama paauglė vaikščiojau po mikrorajoną ieškodama, gal kuriai nors šeimai gimė vaikas, kad galėčiau pabūti aukle. Pirmąsyk kūdikį esu prižiūrėjusi būdama vos 10-ies“, – pasakoja moteris. Dar prieš vestuves Eglė vyrui pasakė, kad norės pasiimti iš vaikų namų mažą mergaitę, bet nutiko taip, kad pirmas iš ten atkeliavęs globotinis nebuvo nei mergaitė, nei maža. Tai buvo 8-erių metų berniukas. „Tiesą sakant, beveik visi mūsų vaikai, tarp jų – ir mums gimę, – netyčiukai. Sąmoningai planavome tik trečiąjį“, – šypsodamasi sako moteris.
Su pirmuoju globotiniu Klaidu Eglė susipažino laukdamasi trečiojo vaiko. Tuo metu Vaitkevičiai jau turėjo sūnų Augustą ir dukrą Rimgailę. Kai mergaitė sunkiai susirgo gripu, besilaukianti mama kartu su ja atsigulė į ligoninę. Čia susipažino su broliais Klaidu ir Einoru iš vaikų globos namų. „Klaidas tiesiog prilipo prie mūsų, – prisimena pašnekovė. – Po savaitės nuvažiavome jo aplankyti. Auklėtoja sakė, kad jam visai netinka globos namai. Kiti kažkaip pripranta, o jis vis draskėsi, kovojo. Nebuvo nei rožinis, nei pūkuotas, bet mes čiupome jį ir ištraukėme.“ Netrukus globėjai sužinojo, kad Klaidas turi ne tik 5-eriais metais jaunesnį brolį Einorą, bet ir 4-eriais vyresnę sesę Deimantę. „Mes negalėjome jų visų priimti – neturėjome tiek vietos, todėl mano mama išsirūpino savaitgalinę globą, juos pasiimdavo, o laiką jie leisdavo pas mus ir savo brolį, – prisimena Eglė. – Taip važinėjo kelerius metus. Einoras vadino mane mama, bet savaitgalį išvažiuodavo į vaikų namus, ir tai buvo beveik makabriška.“ Einoras ir Deimantė į namus atkeliavo po 4-erių metų, kai Eglė su Rimvydu pasiėmė paskolą, įsirengė antrą aukštą ir jau galėjo priimti daugiau vaikų.
Antras etapas prasidėjo, kai didesnieji paaugo. Deimantė įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, Augustas ir Klaidas sulaukė pilnametystės, ir namuose liko tik trys vaikai. „Kurį laiką dar derėjomės su savo jaunėliu Martynu, nes jis niekaip nenorėjo atsisakyti savo, kaip mažiausio vaiko, privilegijų, – pasakoja Eglė. – Tik sulaukęs 10-ies pagaliau apsisprendė, ir mes parašėme prašymą globoti mažą mergaitę.“
Šįsyk tai tikrai buvo maža mergaitė – 1,5 metų Rasytė, kurios pavardė yra tokia pati kaip globėjų ir kuri turi sesę Miglę. Vieną pavasarį jos abi atkeliavo į namus. Prieš Kalėdas Eglė iš socialinės darbuotojos sužinojo apie Ligitą. Mergaitė buvo patyrusi vadinamąją lūžusią globą – kai globėjai ir globotinis neranda bendros kalbos, todėl vaikas grąžinamas į vaikų namus. „Tada ėjom va bank, – sako Eglė. – Mus paveikė tai, kad mergaitė namų neteko prieš pat Kalėdas, – norėjosi, kad turėtų, kur jas švęsti. Ligita buvo labai uždara, nepasitikinti savimi, atrodė stipriai traumuota.“
Kai sutuoktiniai su mergaite susitiko, ši paklausė, ar galėtų pasimatyti su sese. Taip Vaitkevičiai sužinojo, kad ji turi dar 4-is vaikų namuose gyvenančius brolius ir seseris: Edviną (13 m.), Oskarą (12 m.), Karoliną (17 m.) ir Skarlet (14 m.). „Ligita labai jų ilgėjosi. Kai vežėme susitikti, regis, nekvėpavo. Susitikusi tiesiog į tuos vaikus įsirausė, prisispaudė ir negalėjo atsiplėšti, – pasakoja pašnekovė. – Su vyru susižvalgėme ir supratome, kad neturime kitos išeities – privalome paprašyti vaikų teisių tarnybos leidimo jiems pas mus svečiuotis. Du atvažiuodavo vieną savaitgalį, du – kitą. Kartą jų paklausiau, ar atvažiuoja čia kaip į svečius, ar kaip į namus? Atsakė, kad – kaip į namus. Paskui Edvinas tiesiai šviesiai paklausė, kuo Ligita už juos geresnė, kodėl ji gali pas mus gyventi, o jie – ne. Supratau, kad neišsisuksim. Negalėjome laukti, kol išeis vyresnėliai, nes jau paaugusiems vaikams kiekviena diena labai svarbi. Teko kurti šeimyną.“ E. Vaitkevičienė prisipažįsta iš pradžių labai nenorėjusi šeimynos statuso, nes tai jau – ne šeima, o juridinis asmuo, tačiau dukra nuramino pasakiusi, kad statusas nieko nereiškia. Svarbiau yra tai, kad šeimyna gali priglausti iki 8 vaikų, o šeima globoti turi teisę iki 4-ių vaikų. Globėja sako, kad šeimynos yra dažniau tikrinamos, reikia teikti daugiau ataskaitų, bet svarbesnė yra galimybė priimti brolius ir seseris, neišskirti jų. Naujausias šeimynos narys – Gabija, tačiau kol kas jos dokumentai tvarkomi, tad daugiau apie ją pasakoti Eglė negali.
Su paaugliais – lengviau
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad priimti į šeimą paauglystę išgyvenančius ar jau beveik suaugusius vaikus yra gana rizikingas sprendimas. Juk visi esame girdėję, jog prieraišumo jausmas vaikui formuojasi per pirmuosius gyvenimo metus, charakteris – iki trejų, o vertybės – iki 7-erių metų. O dar genetika, neigiama vaikystės patirtis... E. Vaitkevičienė prisipažįsta ir pati daug tokių teorijų skaičiusi, todėl iš pradžių nerimavusi. „Iš tos įtampos su pirmuoju ir pridariau daugiausia klaidų, – atvirai sako ji. – Klaidas buvo be proto užsispyręs, o aš maniau, kad labai svarbu nubrėžti ribas ir griežtai jų laikytis. Privesdavo mane net iki isterijos priepuolių. Galėdavome susibarti dėl kiekvieno ne vietoje numesto megztinio ir pusę dienos vaikščiodavome užsiraukę. Įsivaizdavau, kad turiu jį perauklėti. O dabar suprantu, kad nieko neturiu perauklėti. Tiesiog reikia sukurti sąlygas, kad vaikas jaustųsi saugus. Tam, kuris daugiausia urzgia ir trankosi durimis, labiausiai reikia meilės ir apkabinimo. Tikiu, kad požiūris į vaiką lemia penkiskart daugiau nei aplinka. Atvirai kalbant, daugiausia problemų turbūt kilo dėl pačių vyresnėlio, o dabar – dėl jaunėlio paauglio, o ne dėl globojamų vaikų.“ Eglės negąsdina ir paaugliai. Priešingai, moteris sako, kad su jais galima iškart sukurti labai aiškų, tvirtą ir atvirą ryšį, o štai paskui mažuosius tenka nuolat bėgioti. Kartą jai teko globoti du penkiamečius, tad sako pavargusi kur kas labiau nei su tuntu paauglių. „Mažųjų problemas turi spręsti čia ir dabar, o su didesniais gali susitarti. Aišku, nesu tokia drąsi, kad lįsčiau į akis supykusiam paaugliui, – juokauja pašnekovė. – Palaukiu, kol nurims, ir tada kalbamės. Turi priimti kaip normalų dalyką, jei paauglys vaikšto susiraukęs, nenori kalbėti ar trenkia durimis. Jis turi teisę supykti ar nenorėti tvarkytis. Jei dėl kiekvienos numestos kojinės kelčiau triukšmą ir daryčiau apibendrinančias išvadas – esą manęs visai negerbia, neklauso, gyventume amžino karo zonoje. Nuspiri tas kojines ir eini toliau. Dėl batų irgi su vyru diskutavome – per koridorių negali pereiti, kodėl vaikai negali jų susidėti? Bet juk esame skirtingi. Štai mano mama ateina, nusivalo kojas, nusiauna batus, apsiauna šlepetes. Tai – jos ritualas. O Miglė įlekia kaip vėjas, net nepastebi, kaip tie batai jai nuo kojų nukrito.“
Kartais prireikia ir daugiau kantrybės. „Prisimenu, prieš Klaidui sulaukiant 18-os, beveik nekalbėjome. Jis tuo metu apskritai mažai su kuo bendravo. Svarsčiau – lįsti į kambarį ir kalbinti ar palikti ramybėje? Palikau. Vieną dieną jis paskambino man iš mokyklos ir paklausė: „Ką veiki?“ Atsakiau, kad gaminu valgyti. „Ką skanaus?“ – pasiteiravo. Nudžiugau supratusi, kad siena griuvo. Eglė ilgai galvoja bandydama prisiminti rimtesnių, specifinių dėl globotinių kilusių sunkumų, tačiau galiausiai prisipažįsta nieko tokio, kas priverstų nusvirti rankas, nepatyrusi. „Manau, didžiausia šių vaikų problema yra menka savivertė. Dėl to jie ir mokosi prasčiau, ir draugus kartais pasirenka netinkamus, nedrįsta išsakyti savo nuomonės, jautriau reaguoja į kritiką ar komentarus. Tad pirmas mano darbas – auginti jų savivertę ir suteikti saugumo, o tada pradeda spręstis visos kitos problemos“, – sako moteris. Atviriausi pokalbiai, pasak jos, mezgasi... per mesindžerį, nes kai kuriuos dalykus parašyti lengviau, nei pasakyti akis į akį. Ir ne tik tada, kai reikia atsiprašyti ar pasiderėti dėl galimybės mesti meno mokyklą. Virtualus bendravimas padeda palaikyti ryšį ar sustiprinti santykį, užtenka parašyti „myliu tave“ ar nusiųsti širdutę. „Juk namie tiek veiklos ir judėjimo, kad kitąsyk prie kurio nors vaiko taip ir neprieini, o ką kalbėti apie ilgesnį pokalbį“, – sako moteris.
Kiek daug yra per daug?
E. Vaitkevičienė nesureikšmina ne tik buities, bet ir mokslų. „Natūralu, kad iš globos namų atėjusių vaikų mokymosi rezultatai nebūna itin geri. Viena mergaitė sakė, kad gyvendama su tėvais net neturėjo kuprinės, eidavo į pamokas su „Maximos“ maišeliu. Kai ją paėmė į globos namus, apskritai gyventi nenorėjo, tai apie kokį mokslą gali kalbėti, – atvirai sako Eglė. – Aš ir nespaudžiu. Man pažymiai nėra tokie svarbūs, svarbesnė yra vaiko savijauta. Kai pajunti, kad kažkam rūpi, kad esi ne vienas, pagerėja ir mokymosi rezultatai. Faktiškai visų vaikų vidurkiai pagerėjo. Viena dukra, kai susipažinome, trimestre turėjo neigiamą anglų kalbos pažymį, o mokslo metus baigė aštuonetu. Vienas mano vaikinas kiekvienais metais turi pataisų, dėl to praranda dalį vasaros, bet tik tiek. Pasitaiso ir žengia į kitą klasę.“ Jei kuris ima netinkamai elgtis ar piktybiškai nesimokyti, užtenka paimti jo mobilųjį telefoną ar neleisti nakvoti pas draugus, ir elgesys pasitaiso. Eglei svarbiausia kurti tokius santykius, kad vaikai nebijotų pasakyti tiesos, dėl to ir apie ketinimą bėgti iš pamokos sužino pirmiau, nei jie tai padaro. Gal dėl to šia galimybe vaikai ir nepiktnaudžiauja. Mama neturi laiko su visais sėdėti prie ruošiamų pamokų, tačiau jie padeda vieni kitiems. „Mane, tiesą sakant, stebina, kad vaikai taip gerai sutaria, – sako Eglė. – Mes su broliu nuolat mušdavomės, o jie – ne. Būna, ir susipyksta, ir kažko nepasidalija, bet vienam kito žeminti neleidžiu. Gal kaip tik gerai, kad jų yra tiek daug. Jei vienas sunervina, gali bendrauti su kitu arba užsidaryti vienas kambaryje.“
Patogu ir tai, kad Zarasai nėra didelis miestas, tad į būrelius visi gali nuvykti patys. O pomėgių vaikai turi daug ir įvairių – šoka, dainuoja, vaikinai lanko krepšinį, triatloną, baidares, rankinį, eina į sporto klubus.
Bene daugiausia Eglės laiko ir jėgų atima buitis. Šeima mielai naudojasi technologijomis – turi robotą siurblį, taip pat robotuką langams valyti, skalbyklę, džiovyklę, bet užtenka trumpam atsipalaiduoti, ir užgriūva chaosas. „Vien su skalbiniais kiek darbo. Skalbiu tris kartus per dieną. Surūšiuok, sudėk skalbti, paskui – išdžiaustyk, sulankstyk, išrūšiuok, ypač kai nežinai, kam kurie marškiniai ar bluzonas priklauso. Ką kalbėti apie kojines... Anksčiau bandžiau bėgioti po kambarius ir aiškintis, bet dabar viską sumetu į dėžę, ir patys atsirenka“, – sako ji.
Laimė, bent jau apsipirkti dauguma eina patys. „Kartą prieš rugsėjį ėjau su penkiom mergom apsipirkti, tai buvo šlapia nugara. Dabar daugiausia apsiperkame internetu. Sesė Anglijoje daug visko priperka. Turiu gerą sistemą – kai atvažiuoja dideli bernai, jų drabužius išskalbiu ir išdžiovinu – susitraukia taip, kad tinka mažiukams. Dėl to dičkiai prašo: „Mama, tik nedžiovink!..“ – linksmai pasakoja Eglė. Atrodo, kad viskas jiems – lyg smagus žaidimas. Net buities darbus Vaitkevičių šeimyna skirstosi žaisdama. Ant spalvingų popierėlių surašo visas užduotis, ir tada kiekvienas traukia. Traukia su entuziazmu, nes tarp užduočių būna ir tokių: „Pabučiuoti mamą.“
Gausios šeimynos priežiūra – ne vienintelė E. Vaitkevičienės veikla. Ji dar ir verslauja. Baigusi namų ūkio ekonomės specialybę, kurį laiką dirbo kredito unijoje, paskui – senelių namuose. Čia labai patiko, bet nepavyko užsidirbti tiek, kad galėtų išlaikyti šeimą, tad prisidurdavo veldama šlepetes. Vėliau įsidrąsino ir hobį pavertė pagrindine veikla, įkūrė įmonę „Kojos šiltai“. Sako, kad kaip tik dabar, prieš Kalėdas, – pats darbymetis, o užsakymų turi tiek, kad galėtų įmonę plėsti, bet nenori malonumo paversti alinamu darbu. „Kurdama pasikraunu. Perviršį atiduodu vaikams, todėl niekada neištuštėju“, – sako Eglė. Kai ji pasineria į vėlimą, vaikai perima dalį buities darbų – gamina valgyti, tvarkosi. Kai kurie padeda ir velti, tai jiems – proga užsidirbti.
Lieka laiko ir vyrui Rimvydui. „Rytais, kol vaikai – mokyklose ir darželiuose, prisibūnam vieni iki soties. Pusryčiaujam dvi valandas, – sako Eglė. – Bet vos vaikai grįžta iš mokyklos, jis išlekia į savo ūkį.“ Mirus mamai, Rimvydas metė baldžiaus darbą ir ėmė ūkininkauti, mat reikia padėti tėvui. Vaikai talkina tada, kai yra didesnių darbų – reikia paruošti žiemai malkų ar perginti gyvulių bandą. Tiesa, į kaimą su tėčiu, ypač – vasarą, visi važiuoja noriai. Pabūti gamtoje, prie ežero. Vasarą Vaitkevičių šeimyna pagausėja dar labiau. „Atvažiuoja brolio mergaitės, labai nori pas mus pabūti. Kai darželiai nedirba, būna, draugė palieka savo berniuką, o kaimynė atveda dar kelis. Vaikai savo draugų prisikviečia, šie vis lieka nakvoti. Jei neužtenka patalynės, tai kokiu chalatu užsikloja. Kartą draugė suskaičiavo, kad naktį pas mus nakvojo 29 žmonės, – ramiai pasakoja Eglė. – Kai einu į parduotuvę ledų, skaičiuoju, kiek porcijų į kurį kambarį pirkti, – vaikų vardų neįsiminčiau.“
Būti būryje patinka ir vaikams. Moteris prisimena, kaip kartą visi – ir mažieji, ir didieji – važiavo atostogauti į Turkiją. „Žmonės išsižioję žiūrėjo, nesuprato, kaip gali būti, kad ir dvimetriniai bernai, ir mažiukai į mane kreipiasi „mama“. Buvau ten tikra žvaigždė, nuolaidų turguje gaudavau neprašiusi, – juokiasi ji. – Bet svarbiausia, kad mūsų šeima per tą laiką labai susicementavo. Manau, reikės šią tradiciją tęsti kasmet.“
Paklausta, ar nepavargsta, Eglė neslepia, kad būna visko. Kartais ir sveikata sušlubuoja. Tada moteris stengiasi daugiau dėmesio skirti sau – eina pamiegoti ar paskaityti. „Neleidžiu sau labai sulūžti, nes suprantu, kad jei pervargsiu, visiems bus blogiau, – sako pašnekovė. – Pasaulis nesugriūna, jei padarau pauzę. Atvirkščiai – vaikai, matydami, kad rūpinuosi savimi ir tenkinu savo poreikius, dar labiau mane gerbia. Tūkstantį kartų įsitikinau – dalytis įmanoma tik tada, kai turi. Iš tuščio ąsočio neįpilsi. Negramdau likučių, nenuodiju artimųjų kalte, priekaištais ir prarastomis galimybėmis. Pajutusi ribą, atsitraukiu, šliaužiu į savo olą, auginu save, branginu ir lepinu. Kai nuolat palaikai meilės sau ir kitam balansą, ji tampa neišsemiama.“
