Italų dirigentas Sesto Quatrini, LNOBT operos meno vadovas, pasiryžo į teatrą sugrąžinti jaunuosius Lietuvos talentus. Jūs grįžtate diriguoti W. A. Mozarto. Ar šis kompozitorius, neretai vadinamas Vienos išsišokėliu, Jums artimas?
Mano santykis su Mozartu nuo vaikystės – intensyvus, kartais komplikuotas, bet visada gyvas. Ne vienus metus gyvenu šio kompozitoriaus gimtinėje Austrijoje. Dvejus metus teko dirbti pirmąja Klagenfurto teatro dirigente. Jame debiutavau diriguodama Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“, vėliau buvo „Don Žuanas“. Dar studijuodama Leipcigo muzikos ir teatro akademijoje dirigavau šio kompozitoriaus operą „Užburtoji fleita“. „Figaro vedybų“ imuosi pirmąkart.
Su S. Quatrini susipažinote Kipre, tarptautiniame Solono Michaelideso konkurse. Jūs laimėjote antrąją premiją (pirmosios nelaimėjo niekas), Sesto – trečiąją. Ar ši pažintis turėjo tęsinį?
Visi konkurso dalyviai gyveno tame pačiame viešbutyje, kartu eidavome valgyti, visi jaudinomės ir nervinomės dėl konkurso. Su Sesto iš karto radome bendrą kalbą, įvertinome vienas kito gebėjimus. Jam patiko mano pasirodymas, o man – jo dirigavimas. Vėliau kartais susirašydavome. Kartą perskaičiau, kad Sesto LNOBT diriguoja kaip svečias. Vėliau labai apsidžiaugiau išgirdusi, kad jis paskirtas LNOBT operos meno vadovu. Netrukus gaunu žinutę: „Gal norėtum diriguoti LNOBT?”
Tik baigusi magistro studijas Leipcigo (Vokietija) muzikos ir teatro, taip pat – Ciuricho (Šveicarija) menų akademijose tapote Klagenfurto operos teatro pirmąja dirigente ir meno vadove. Kaip sekėsi?
Mane pakvietė dirbti pirmąja dirigente, bet tuo metu teatras neturėjo meno vadovo, tad dvejus metus ėjau ir šias pareigas. Per du sezonus sukaupiau labai svarbios patirties. Daug ko reikėjo išmokti. Teatras yra tokia institucija, kuri turi savo vidinį klimatą, čia yra ir intrigų, konfliktų. Kita vertus, Klagenfurte susipažinau su daugybe nuostabių žmonių, su jais iki šiol palaikau artimą ryšį.
Dabar esu laisvai samdoma dirigentė ir galiu palyginti pastovų darbą su tokiu, kai tenka vykti vis į kitą šalį ir kaskart styguoti santykius su nauju orkestru. Dirbdama tame pačiame teatre turiu daugiau laiko pažinti orkestrą, žmones, žinau, kada ir kokios pagalbos jiems reikia, kas manęs laukia, tam pasiruoši. Iššūkis yra visada būti spontaniškai, išlaikyti šviežumą. Na, o pažintis su nauju orkestru prilygsta susitikimui su naujais žmonėmis – nežinai, ko tikėtis. Kaskart, diriguodama tą patį kūrinį vis kitoje šalyje su vis kitu orkestru, gauni skirtingą rezultatą. Tas galutinis vis kitoks rezultatas yra viena įdomiausių mano profesijos dalių.
Ar tiesa, kad savo krašte ir sienos padeda?
Paskutinė patirtis LNOBT buvo itin maloni. Mane pakerėjo teatro darbuotojų šiluma. Spektakliui „Figaro vedybos“ – jau dešimt metų, su juo gastroliuota Izraelyje. Spontaniškai prisitaikėme vieni prie kitų. Muzikantai, dainininkai žinojo, kad daug diriguoju užsienyje, galbūt jiems buvo įdomi mano patirtis. Prieš dešimt metų apie tokį pasiūlymą net nesvajojau. Kitų metų kovą Nacionalinėje filharmonijoje diriguosiu J. Brahmso Ketvirtąją simfoniją, R. Schumanno Koncertą violončelei, šio solistas bus fantastiškas Austrijoje gimęs persų kilmės violončelininkas Kianas Soltani.
Studijavote Graco (Austrija) universitete, minėtose Leipcigo ir Ciuricho akademijose. Ar šiose aukštosiose mokyklose sutikote mokytojų, kuriuos galėtumėte pavadinti savo guru?
Aš ir M. K. Čiurlionio menų mokykloje turėjau mokytojų iš didžiosios raidės. Su kai kuriais dėstytojais iš Austrijos, Vokietijos ir Šveicarijos iki šiol bendrauju. Dirigentai profesoriai savo studentus vertina kaip jaunus kolegas, mes susitinkame. Pavyzdžiui, mano profesorius diriguoja Leipcigo operos teatre, dabar ir aš ten diriguoju. Ir atstumo kaip buvusi jo studentė nejaučiu. Austrijoje operinio dirigavimo mokė nuostabusis Wolfgangas Bozicius, su šiuo savo guru irgi susitinku, dažnai apie jį pagalvoju.
Kokias savybes išsiugdėte mokydamasi?
Mokytojai man padėjo įgyti įgūdžių, o tam tikrų naujų savybių įgijau pradėjusi dirbti. Supratau, kiek reikia psichologijos, vadybos, diplomatijos, organizuotumo, net mokėti dirbti stresinėmis sąlygomis, sumažinti įtampą. Dirigentui svarbu kūrybiškumas, gebėjimas įsigilinti į kūrinius. Galima išmokti rankų plastikos, dirigavimo technikos, diplomatijos, vadybos, bet smalsumo, kūrybiškumo neišmoksi. Jei lemiamu momentu, kai žmones reikia įkvėpti, sujungti bendram koncertui, dirigentas nedegs aistra, šios spragos neužpildysi.
Save vadinate visiškai nedirigentiška asmenybe. Kodėl? Esate per jautri?
Jautrumas muzikai, menui yra privalumas. Dauguma kompozitorių buvo itin jautrios asmenybės. Kita vertus, muzikos versle ši savybė yra siaubingas dalykas. Aišku, lengviau yra dirigentui, kuris turi storą odą, nepasiduoda spaudimui, stresui, nepriima kritikos strėlių, išlieka šaltas kritinėmis aplinkybėmis, tačiau tik jautrus ir emocingas menininkas gali atskleisti muzikos esmę ir įvairialypumą.
Prancūzų kalbos žodis „diriger“ reiškia vadovauti. Ar Jums patinka tai daryti?
Ne visada man patinka vadovo statusas. Tai viena priežasčių, kodėl vadinu save nedirigentiška asmenybe. Kai kurie žmonės gali primesti savo nuomonę kitiems, nors patys gal ir nėra iki galo įsitikinę savo teisumu. Aš labiau noriu kurti komunikuodama. Man patinka dirbti su kūrybiškais žmonėmis, kurie nesitiki iš dirigento neginčijamos tiesos, kad jis ateis ir pasakys: „Darom taip, o ne kitaip.“ Pagal hierarchiją visi turi man paklusti, bet jei dirigentas naudojasi ne vien savo, o dešimties ar penkiasdešimties žmonių kūrybine jėga, energijos yra daugiau.
Dirigentas Juozas Domarkas yra sakęs, kad moterims ši profesija netinka. Kadangi orkestre dominuoja vyrai, kad ir kokie emancipuoti ir šiuolaikiški jie būtų, širdyje vis tiek protestuoja, kai jiems vadovauja moteris, juk tai – meno sritis. Moters charakteris vyrus esą siutina. Kaip Jūs jaučiate?
Klausantis man kyla vienas jausmas – svetimos gėdos. Tokių kalbų tinkamumo vartoti terminas akivaizdžiai baigęsis. Tai įrodo daugybė sėkmingai dirbančių, karjeros laiptais kopiančių nuostabių dirigenčių. Ir dažniausiai Lietuva minima kaip pažangios visuomenės pavyzdys. Neretai sulaukiu komentarų, kad mūsų šalyje galbūt nebėra stereotipų apie dirigentes ir kompozitores, juk yra Mirga Gražinytė, Raminta Šerkšnytė, Žibuoklė Martinaitytė…
Esu feministė, pasisakau už lyčių lygybę, lygias teises ir lygias sąlygas. Ir meną matau gerokai aukščiau už bet kokią diskriminaciją, seksizmą, stereotipus.
Kurie dirigentai Jums yra autoritetai?
Vienas jų – Vladimiras Jurowskis. Buvau jo asistentė Ciuricho operos teatre, dirigavau kelis spektaklius. Debiutą lydėjo sėkmė, paskui buvo daug kitų projektų. Susitikimas su šiuo dirigentu mane labai įkvepia, aš jį vadinu vaikščiojančia enciklopedija. Neįtikėtinai įdomus, intelektualus, išsilavinęs žmogus, pakeri savo kompetencija. V. Jurowskis niekada nekalbėtų apie vyrų ir moterų psichologiją ar pavydą. Jis yra atsidavęs menui, ir jokių kitų replikų iš šio žmogaus neišgirsi. Tiems, kurie tarnauja menui, merkantiliniai dalykai neegzistuoja.
Vienas Jūsų kolega man yra sakęs: „Žinau, kad dirigentas niekada neįtinka orkestrui.“ Ar visada jaučiatės komfortiškai stovėdama prieš nepažįstamą orkestrą?
Tai yra vadovaujamos pozicijos ypatumas. Ar įmanoma, kad šalies prezidentas būtų visų mylimas ir įtiktų visiems piliečiams? Nė vienas direktorius negali pasigirti, kad visi darbuotojai mano, jog jo sprendimai, vadovavimo metodai yra priimtini. Štai ir atsakymas.
Kita vertus, pavyzdžiui, Jurowskis turi savo nuomonę apie kiekvieną natą, bet su juo malonu bendrauti, nes jis neiškelia savo ego virš meno. Linkiu sau niekada netapti diktatore, kuriai jos ego būtų svarbiau už kūrybą.
Kokių komplimentų sulaukiate?
Studentė lankiau žymaus olandų dirigento Bernardo Haitinko kursus Šveicarijoje. Kolegos žino, kad jis – vienas savo srities dievukų, jam – 90 metų, prieš porą mėnesių dirigavo savo paskutinį koncertą. Kursų metu dirigavau L. van Beethoveno Trečiosios simfonijos ekspoziciją. B. Haitinkas įdėmiai žiūrėjo į mane, paskui pasakė: „Jūsų entuziazmas yra toks užkrečiamas ir gaivinamas mūsų šaltais verslo laikais!“ Išgirsti tokius žodžius iš žmogaus, kurį gerbiu visa širdimi ir galva, yra geriausias komplimentas.
Iki kada suplanuotas Jūsų koncertų grafikas?
Bemaž visiškai sudėliotas 2020–2021 m. grafikas. Yra planų ir 2023-iųjų pavasarį. Artimiausi koncertai – Antverpene diriguosiu Antonino Dvořáko „Undinę“, simfoniniai debiutai su Paryžiaus kameriniu ir Vokietijos simfoniniu (DSO Berlin) orkestrais, šiuolaikinio danų kompozitoriaus Paulo Ruderso opera „Tarnaitės pasakojimas“ (pagal Kanados rašytojos Margaret Atwood to paties pavadinimo romaną) Kopenhagoje, grįžimas į Lietuvos nacionalinės filharmonijos sceną. Vasarį su Švedijos radijo choru, laikomu vienu geriausių pasaulyje, atliksime lietuvių kompozitorių V. Augustino, R. Gražinio, B. Kutavičiaus kūrinius.
Gyvenimas ant ratų – gan vienišas. Gal yra draugas, kuris Jus lydi kelionėse?
Vis tiek visur palydėti neįmanoma. Dažnai esu viena. Vienas didžiausių laisvai samdomo menininko kasdienybės iššūkių yra svetimumo pojūtis gyvenant viešbučiuose. Nuolat keliauji, nebūni namie, visą laiką tavo rankose – lagaminas, nuolat naujas viešbutis, naujas miestas, kažkur reikia eiti valgyti, virtuvės neturi, vieniši vakarai... Man įprasta restorane staliuką užsisakyti vienai, vienai vakarieniauti. Tai sunku fiziškai ir emociškai, nežinau, kaip sekasi su tuo iššūkiu kovoti. Stengiuosi, bet būna, kai sau sakau: „Ne, aš noriu namo, noriu pastovumo, noriu auginti pomidorus...“ Namai, šeima žmogui yra kertiniai dalykai. Gyvenimas ant ratų nėra saldus, bet viską atperka pasisekęs spektaklis ar koncertas. Ypatingo koncerto, vienybės ant scenos, kai skirtingos asmenybės susivienija kuo geriau atlikti kūrinį, patirtys – tarsi narkotikas. Esu priklausoma nuo šio jausmo, nuo nuostabaus repertuaro, kurį atlieku, nuo adrenalino ant scenos. Jaučiu ir atsakomybę – juk jei žmogus rado pašaukimą ir savo darbu gali įkvėpti, lavinti, sujaudinti, formuoti visuomenę, nevalia visko mesti vien todėl, kad sunku.
Ką visada galima rasti Jūsų lagamine?
Paskutines savaites daug keliavau – vienas, kitas, trečias projektas, vežiausi tiek partitūrų!.. Lagaminas svėrė 22 kilogramus. Tris operas tampiausi... Lagamine visada yra jogos kilimėlis. Beveik kasdien darau šią mankštą. Skrydis lėktuvu, kai per trumpą laiką reikia įveikti didelius atstumus, išbalansuoja. Kūnas atkeliauja, bet dvasia būna vis dar kažkur kitur. Reikia laiko suprasti, kad kelis tūkstančius kilometrų įveikei per kelias valandas. O laiko nėra, tad joga man padeda susikoncentruoti, atsidurti ten, kur yra kūnas. Na, lagamine dar – ir koncertiniai drabužiai, batuta.
Kas Jums siuva koncertinius drabužius?
Sandra Straukaitė. Ji atsižvelgia į mano profesinius poreikius. Dizainerė jau parūpino man keturis specialaus kirpimo kostiumus, šiuos dėviu ir esu labai dėkinga. Pasiūti dirigentui gerą sceninį drabužį yra iššūkis, juk mes nuolat judame, kilnojame rankas. Su paprastais švarkeliais gali stovėti ar sėdėti, bet pakeli rankas – pečiai pakyla, forma išsikraipo... Dirigentui toks apdaras netinka. Drabužis turi būti toks, kad tris valandas, kai diriguoji, apie jį nė karto nepagalvotum. Be to, elegantiškas, patogus, gerai krentantis. Tu jo nepastebi, o žiūrovai mato visą laiką.
Ką jaunai dirigentei reiškia vienas sėkmingas koncertas?
Sunku numatyti, kuris projektas pravers kitas svarbias duris, nes tarp žiūrovų salėje sėdės svarbus asmuo... Būna, kad kas nors specialiai atvažiuoja pažiūrėti, kaip diriguoju. Taip nutiko 2015-aisiais, kai koncertavau Trakų pilyje. Tada pasiklausyti manęs buvo atvykęs Klagenfurto operos teatro vadovas. Po koncerto jis iškart pasiūlė man sudaryti sutartį.
Agentūra informuoja, kad spektaklyje bus svarbus asmuo iš... Tai – ir galimybė pristatyti save, ir didelis spaudimas. Leipcige dirigavau „Gulbių ežerą“, buvo atvykęs Karališkojo Danijos operos teatro atstovas. Žinojau, kad nuo to, kaip diriguosiu, priklauso, ar gausiu užsakymą. Tokiu atveju eidama į sceną jaučiu papildomą naštą. Spektaklis pavyko, mane pakvietė, gegužės mėnesį laukia premjera šiame Kopenhagoje esančiame teatre.
Kas Jums yra laikas?
Tempas dabar yra per greitas. Informacijos perteklius skatina slysti paviršiumi. Pagaunu save, kad kur kas trumpiau susitelkiu į kokį nors vieną aspektą, net socialiniuose tinkluose lekiu, permetu žvilgsniu per daug nesigilindama. Galvoju, kaip pasukti savo kasdienybę taip, kad joje būtų daugiau ramybės. Skaitydama Mozarto ar Brahmso laiškus matau, kaip smarkiai pasikeitė laiko sąvoka. Gyvenimo tempas buvo daug lėtesnis, bet kūrybos procesas – daug greitesnis. Keli mėnesiai – simfonija, kelios dienos – ir kūrinys baigtas. Tai, manau, susiję su ramybe. Aš pati, apsistojusi viešbutyje, tik po kelių dienų pradedu priprasti prie aplinkos, tik po laisvos savaitės galiu susikoncentruoti ir kūrybiškai studijuoti kompozicijas.
Ar norėtumėte grįžti dirbti į Vilnių?
Galiu įsivaizduoti savo darbą gimtajame Vilniuje, čia labai gerai jaučiuosi. Vienuolika metų esu emigrantė, bet šio miesto pokyčius patiriu. Čia yra mano šeima. Nusileidžiu oro uoste, mama sako: „Jau pupelių sriuba garuoja.“ Laikas, praleistas namie, visada ypatingas.
Keliais sakiniais
„Maestro Donatas Katkus man, dar beveik niekur nedirigavusiai bakalauro studentei, 2011 metais patikėjo savo muzikantus. Vėliau su Šv. Kristoforo orkestru įgyvendinau apie dešimt projektų. D. Katkus man – ypač svarbus žmogus, esu jam labai dėkinga.“
Credo. „Mane veda ir sunkias akimirkas išsklaido diriguojamų kūrinių turinys.“
Yda. „Mėgstu atidėti darbus paskutiniam momentui.“
Širdies kompozitorius. „J. Brahmsas.“
„Mėgau naktinėti, dabar vakare nebegaliu susikoncentruoti, po dienos darbų būnu šiek tiek išsibarsčiusi, o dirbti galiu anksti ryte. Iš pelėdos tampu vyturėliu.“
Metų laikai. „Kai tamsu, pilka ir lyja, šiek tiek slegia. Mėgstu saulę keturiais metų laikais. Svarbiausia – šviesa.“
Skaitymas. „Dauguma operų yra parašytos pagal literatūros kūrinius, tad pirmiausia skaitau su darbu susijusias knygas. Diriguosiu „Tarnaitės pasakojimą“, kremtu to paties pavadinimo romaną. Dar diriguosiu „Katią Kabanovą“ pagal dramą „Audra“, skaitau šį kūrinį. Nešiojuosi „Mozarto laiškus“ – vis dar ieškau idėjų. Noriu aprėpti didesnį muzikos kūrinio kontekstą. Na, o skaitymo malonumą man teikia M. Proustas ir S. Zweigas.“
„Nemėgstu išankstinio nusistatymo, klišių, diskriminacijos.“
Gėlės. „Dažnai gaunu gėlių. Neseniai Lietuvos kultūros atašė Švedijoje padovanojo gražią rudeninę puokštę, parsivežiau ją į Vilnių. Visas puokštes vežuosi su savimi. Gera, kai viešbutyje ant stalo būna pamerkta gėlių.“
Pomėgiai. „Neseniai susidomėjau sodininkyste. Klagenfurte, namų terasoje, auga pomidorai, cukinijos, turime netgi nemažą obelį (ketvirtame aukšte!). Norėčiau figmedžio, daugiau braškių. Dar mėgstu gaminti. Man labai patinka japoniški patiekalai.“
Namai. „Planavau gyventi Vienoje, bet supratau – kadangi daug keliauju, man reikia ramybės. Ją radau Klagenfurte – nedideliame mieste fantastiškos gamtos apsupty, šalia Alpių kalnų ir ežero. Didmiesčiuose atsibūnu dirbdama.“
„Noriu sumažinti savo tempą, daugiau dėmesio skirti kūrybai. Nenoriu tapti visur viena koja lekiančia mašina. Noriu įsigilinti ir dirbti kokybiškai. Kartais, kai užklumpa daug kelionių, jaučiu, kad nukenčia darbo kokybė. Noriu daugiau ramybės. Dėl to ir joga atsirado, ir pomidorai. Kita vertus, mano karjera puikiai klostosi, šiuo metu išgyvenu puikų etapą.“
