Studijavote ir daugiau nei dešimtmetį gyvenote Kaune. Ar tada ir susidomėjote laikinosios sostinės istorija?
Tarpukario Kauno istorija mane sudomino dar mokykloje, turbūt tada, kai perskaičiau Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėly“. Kai gyvenau nedideliame Vilkyškių miestelyje, toli nuo didžiųjų centrų, Kaunas man buvo savotiška literatūrinė vieta. Man atrodė, kad šis miestas magiškas, o jame gyvena įdomūs, nepaprastų istorijų kupini žmonės. Vėliau, kai atvykau studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą, Kaunas pamažu tapo mano miestu, o jo istorija – neatsiejama nuo kasdienybės. Per dešimt studijų metų atradau savo pasaulio centrą. Tai buvo „Merkurijaus“ fontanas. Man visada atrodė, kad šioje vietoje veikiausiai sutiksiu savo pažįstamų. Kaip ir tarpukariu, čia kirtosi man svarbiausių asmenybių keliai. Atrodė, kad būtent čia nutinka patys reikšmingiausi dalykai. Taigi iš pradžių miestas buvo tarsi išjaustas. Kai su kolege Vilma nutarėme rašyti Kauno alaus pramonės istoriją, tada pradėjome tikrai domėtis, kruopščiai dirbti archyvuose, bibliotekose, prasidėjo tikros dviejų mergaičių klajonės po pamirštus skersgatvius bei apleistus pastatus. Patyrėme nuostabų pažinimo džiaugsmą.
1938-ųjų vasara, valdininkas iš Klaipėdos traukiniu atvyksta į Kauną tvarkyti reikalų Finansų ministerijoje. Drauge su juo vaikštome po miestą, sutinkame seniai matytus pažįstamus. Kodėl pasirinkote būtent šiuos metus?
Nes tai buvo Kauno klestėjimo metai. Garbusis ponas ne tik tvarko reikalus, jis maloniai leidžia laiką sparčiai gražėjančiame ir modernėjančiame mieste. Per dvi dienas jis papasakoja Kauno istoriją, aptaria daugybę ano laiko realijų, prisimena praeitį ir netgi pasidalija populiariausiais gandais. Mauzoliejus, restoranai, ministerijos, bankai, „Pienocentras“, kirpykla... Smalsusis valdininkas nepraleidžia nė vienos įstaigos, jam pro akis neprasprūsta jokia smulkmena. Mes netgi einame su pasakotoju į pasimatymą!
Tiesa, stengiausi parodyti Kauną visokį: laikinąją sostinę, kuria žavimasi šiuolaikinėje spaudoje, iš kur prezidentas A. Smetona valdo Lietuvą, kur vaikšto diplomatai, baliuose valso ritmu sukasi ponai ir ponios, o fotografijos liudija moderniąją architektūrą; ir tokį, kuriame skursta darbininkų klasė, klesti nepotizmas, veidmainystė, nepriteklius. Norėjosi parodyti, kad gyvenimas tada nebuvo tik glamūrinis arba visiškai juodas, apie kokį pasakota mūsų tėvams sovietinėje mokykloje. 1938 metais nepriklausomos Lietuvos sostinė Kaunas buvo pasiekusi savo gyvavimo aukštumas. Buvo pastatyta didžioji dalis moderniosios architektūros, susiformavusios tradicijos. Tada dar turėjome Klaipėdą, Vilnius irgi buvo mūsų.
Pirmiausia dėmesį patraukia visoje šalyje garsėjusi Kauno valdininkija. Ji dirba atsainiai, mėgsta kyšius, 12-ą valandą geria arbatėlę, o antrą popiet palieka darbo vietas. Beje, skundžiasi dėl ankštų kabinetų, nors vienam valdininkui tenka 10 m2 naudingojo ploto…
Valdininkų Kaune, didžiausiame tuo laiku šalies mieste, buvo tikrai daug. Čia veikė ne tik valstybės, bet ir apskrities, miesto valdžios institucijos. Valdininkai iš tikrųjų dirbo iki 14 valandos. Jų veikla, palyginti su net po dvylika valandų triūsusiais fabrikų darbininkais, atrodė kaip visiškas dykaduoniavimas. Kita vertus, jei norėjai gauti tokį darbą, reikėjo mokytis. O mokslas to laiko žmogui buvo didelis pasiekimas. Net ir įgijus išsilavinimą, dar reikėjo turėti galvą ir nueiti ilgą karjeros kelią, kad galėtum pasiturimai gyventi. Dauguma tarnautojų taip ir nepakildavo iki aukštesnių kategorijų (o jų buvo net 18!) ir savo dienas leisdavo sausakimšuose kabinetuose, spiesdamiesi kartais net prie vieno darbo stalo. 10 m2 naudingojo ploto – oficialūs skaičiai. Realiai žmogui tekdavo 2 ar 3 m2. Ilgainiui dėl neįdomaus darbo, rutinos atsirasdavo beprasmiškumo jausmas, nepasitenkinimas savimi ir aplinkiniais.
Įdomu, kad kas trečias miesto valdininkas – viengungis.
Tai iš dalies lėmė jaunas tarnautojų amžius. Mat nepriklausomybės pradžioje, kai labai trūko bet kokio personalo, daug valdininkų buvo baigę tik pradinę ar vidurinę mokyklą. Galimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą atsirado tik 1922 m., kai buvo įkurtas Lietuvos universitetas.
Įdomu, kad pasiturintys to laiko kauniečiai daug dėmesio skyrė aprangai, besikeičiančiai madai.
Geriausias to laiko miesto siuvėjas – svėdasiškis Antanas Rimša. Pas jį siūdinosi buvęs miesto burmistras Antanas Vileišis ir pats prezidentas. Už vakarinį angliškos vilnos kostiumą tekdavo pakloti 300 litų, – tiek pat kainavo darbinis arklys. Geras kostiumas, geras frakas Kauno inteligentui buvo labai svarbu. Tik pasirodyk kur nors su skolintu, spauda bemat išjuoks. Išsiruošus į teatrą ar priėmimą, reikėdavo ne tik tinkamą fraką vilkėti... Na, o moterims kiekvienas pasirodymas gatvėje tapdavo iššūkiu.
Mada buvo miesto aukštuomenės galvos skausmas. Darbininkų tokios bėdos nekankino. Jie sukdavo galvą, kuo pakeisti visiškai suplyšusias kelnes ar marškinius ir už ką nupirkti vaikams batus, kad šie galėtų eiti į mokyklą. Aukštuomenė, kaip ir dabar, gyveno pagal kitas normas. Bulvarinėje spaudoje nebuvo rašoma, kaip atrodo vienas ar kitas asmuo darbe, tačiau būdavo pastebimas kiekvienas, neatitinkantis tam tikrų normų kokiame nors vakarėlyje ar Valstybės teatro spektaklyje. Žmonės sekė Vakarų pasaulio madą. Paryžiaus ar Berlyno salonų naujienos greitai pasirodydavo ir Kaune. Laikraščiuose, specialiose skiltyse, spausdinti įvairūs pamokymai ir taisyklės. Prie frako buvo svarbu mūvėti tam tikro ilgio kelnes, kaklaraištis turėjo būti tinkamai surištas, priderinti batai ir kojinės. Prie frako buvo būtinos baltos pirštinės, kad, linksmybėms įsisiūbavus, prakaito lašu nesuteptum šokių partnerės apnuogintos nugaros. Moterims – kaip ir šiandien – nevalia buvo kelis kartus iš eilės pokyliuose pasirodyti su ta pačia suknele, nusmukusiomis pėdkelnėmis ar nepriderintais bateliais.
Buvo paplitęs mitas, kad geriausias būdas sulieknėti – kasdien sugraužti po saują šieno. Ar tiesa, kad apkūnios ponios rytais skubėdavo į turgų pirkti šviežio šieno?
Kaip sakoma, kiekvienas juokelis turi dalį tiesos. Šiandien tikrai sunku patikrinti tokį faktą, bet spauda apie tai rašė. Sunku pasakyti, ar ši istorija išgalvota, ar paremta tikrais faktais, bet visko galėjo būti.
Pagal to laiko statistiką, vos viena lietuvė iš šimto tūkstančių turėjo nuosavą automobilį, tik viena iš septyniolikos tūkstančių – telefoną. Per metus ji įsigydavo keturias sukneles... Iš šimto moterų ištekėjusių – tik keturiasdešimt šešios.
Šią statistiką būtina pristatyti bendrame kontekste. Taip, skaičiai, palyginti su Vakarų šalimis arba JAV, išties nedžiugina. Už Atlanto viena iš aštuoniasdešimties moterų turėjo nuosavą automobilį, o viena iš septynių naudojosi telefonu. Tačiau Lietuvoje apskritai nebuvo daug automobilių ir telefono abonentų, tad ir vyrai šiomis prabangos prekėmis nesinaudojo taip intensyviai kaip Vakaruose. Tiesiog šalis nebuvo tokia turtinga. Kalbant apie santuoką, statistikos skaičius vertinčiau kaip moterų emancipacijos reiškinį, – tuo metu santuoka nebuvo tokia būtina, kad galėtum laimingai gyventi. Tuo metu JAV ištekėdavo tik viena iš šimto.
Laikinoji sostinė – diplomatų meka. Jų žmonos, aprangos stilius, vakarėliai – spaudos masalas?
Visais laikais vilioja tai, kas nepažįstama, nepatirta, uždara. Diplomatinis korpusas Kaune buvo ano laiko masalas. Kitokių kultūrų, papročių žmonės gyveno lyg ir šalia, bet kartu – atskirai nuo daugumos kauniečių, todėl šie mielai pirko spaudą, kurioje buvo praskleidžiama to nematomo gyvenimo užuolaida. Diplomatai rinkdavosi į įvairius priėmimus, arbatėles, vakarienes, pokylius. Jie globojo filmų ir literatūros vakarus. Diplomatų korpuse buvo sprendžiami valstybiniai reikalai. Kelią į SSRS atstovybę gerai žinojo ir dauguma šalies kultūros elito, mat ten visada buvo galima sočiai pavalgyti ir iki valios išgerti. Sklandė kalbos, kad privačiuose priėmimuose būdavo gaunami leidimai vykti į užsienį gastrolių ar dedami karjeros pamatai.
Neatskiriama to laiko miesto gyvenimo dalis – paskalos, meilės ryšiai. Kokiais gandais dalijasi knygos veikėjas?
Jis žino daug įvairių istorijų, tačiau tos, kuriomis dalijasi, šiandienėje spaudoje yra įvairiai interpretuojamos. Pradėkime nuo to, kad jis nėra tuomečio prezidento Antano Smetonos gerbėjas. Ir jam kiek atgrasus ponios prezidentienės poelgis su kai kuriais asmenimis. Štai kalbant apie garsiąją to laiko meilės trikampio bylą, kai Jonas Romanas nušovė savo žmonos meilužį Joną Brunzą, jis linkęs palaikyti pastarojo ir žmonos pusę. Jam pasidygėjimą kelia prezidentienės lankymasis pas nuteistąjį – ši veždavo jam pietus ar išsiveždavo švęsti Joninių. Šiandien tokį elgesį bandoma pateikti kaip senos draugystės įrodymą, tačiau herojui tai tėra tam tikro protekcionizmo išraiška.
Atskirą skiltį spaudoje turėjo ir profesoriaus Tado Ivanausko mylimas globotinis nemažas kranklys Krumka.
Krumka Krumkinas turbūt yra vienintelis Lietuvos paukštis, kuriam buvo parašytas nekrologas. Kauniečiai apie jį daug žinojo. Šis ypatingas T. Ivanausko kranklys buvo iškrėtęs ne vieną išdaigą – ne vieno prekeivio prekių pavogęs, ne viename vežime tarp maišų savo tvarką padaręs. Neabejingas jis buvo ir politikai. Štai 1926 m. gruodžio 16 d. per Seimo posėdį pasigirdo stiprus beldimas. Netrukus atsivėrė durys ir įėjo juodasis kranklys. Kitą dieną įvyko perversmas. Pranašiška. Buvo jis ir bažnytinius indus sulankstęs, ir raktus pavogęs, bet profesorius jį labai mylėjo, tad viską atleisdavo.
Jūsų aprašomu laikotarpiu Kaune klestėjo restoranai.
Kauno kavinės ir jų kultūra yra atskira tema. Daug kolegų apie tai yra parašę ne vieną mokslinį ar publicistinį straipsnį. Šios knygos herojus taip pat užeina į kelis pagrindinius restoranus. Mūsų tuomečio politinio ir kultūrinio elito pasilinksminimo vieta „Metropolis“ buvo populiari ne tik dėl gero maisto, aukšto lygio aptarnavimo, bet ir dėl įvairių pramogų. Čia galėjai sutikti Kazį Binkį ir Kiprą Petrauską žaidžiančius biliardą. Užsisakyti bifšteksą ir gero užsienietiško vyno. Tokio lygio buvo ir restoranas „Versalis“. Garsioji Konrado kavinė tuo metu buvo cukrainė, stiprieji gėrimai joje nepardavinėti, tačiau žmonės čia rinkdavosi norėdami užmegzti santykius su kultūros elitu. Buvo žinoma, kas prie kokio stalelio sėdi. Štai kampe stovėjęs „Parnasas“ priklausė Vincui Krėvei ir Baliui Sruogai. Prie jų kartais prisijungdavo Vincas Mykolaitis-Putinas, Liudas Gira, Petras Vaičiūnas, Faustas Kirša ir kiti. Kaip ir Anglijos kavinėse, kas antrą trečiadienį čia vykdavo penktos valandos arbatėlės, per jas surinktos lėšos būdavo atiduodamos „Lopšelio“ draugijai. Mūsų damos taip pat stengėsi pasijusti vakarietėmis. Ėmė formuotis lietuviškos labdaros tradicijos. Be pačių garsiausių Kauno kavinių, kultūrininkai rinkdavosi „Monikoje“, „Pale Ale“, „Božegraikoje“. Pastaroji vieta – ją labai mėgo miesto bohema – taip vadinta neoficialiai, mat jos savininkas Stasys Tumas prieš imdamasis verslo dirbo Katedros vargonininku. „Božegraikoje“ nutiko ne viena istorija – kaip kad Boriso Dauguviečio antausis Baliui Sruogai. Ir viskas per moteris! Mat Balys įžeidė Boriso damą, ir šis skėlė...
Turtingieji miestelėnai gyvena ištaigiuose namuose su baseinais kiemuose, o vargingieji – lūšnynuose. Ypač liūdnai atrodo varguomenės kvartalai „Brazilka“ ir „Argentinka“.
Liūdnoji tų laikų pusė buvo nepriteklius ir skurdas. Šiandien Žaliakalnyje dar rasite ne vieną namą, kuriame nėra kanalizacijos. O 1938 m. tokių buvo šimtai. Būtent Žaliakalnio pakraščiuose, vadinamojoje „Brazilkoje“ ir „Argentinkoje“, spietėsi šimtai vargingai gyvenančių kauniečių. Jie čia leido dienas kaip Pietų Amerikos favelose. Štai spauda aprašė darbininką Jakovlevą, kuris mažame dviejų kambarių name gyveno su 9 vaikais, žmona ir senele. Tokia šeima teturėjo dvi lovas. Vienoje miegojo vyras su žmona ir senele, kitoje – skersai sugulę 5 vaikai. Likusiems vietos buvo tik ant grindų.
Didžioji dalis šių vietų gyventojų dirbo fabrikuose. Tie, kuriems nepasisekdavo, elgetavo. Tiesa, 1938 m. elgetų Kaune buvo daug mažiau nei nepriklausomybės pradžioje. Ypač liūdnos perspektyvos laukdavo nesantuokinių vaikų susilaukusių vienišių. Jos būdavo pasmerktos visuomenės paniekai ir gyventi visiškame nepritekliuje. Kai kurios pasirinkdavo mirtį Nemune ar Neryje, kitos tapdavo prostitutėmis.
Kaune jau nuo XIX a. buvo žinoma vadinamoji Nuodėmių gatvė (dabar – Nemuno gatvė). Būtent čia veikė dešimtys viešųjų namų, kuriuose moterys siūlė savo paslaugas. Prabanga šie namai nepasižymėjo, tačiau klientų niekada netrūko. Lankydavosi juose ir garbingi ponai. Taigi Prezidento, Nemuno ir Birštono gatvių sankirta buvo tikras Kauno Bermudų trikampis. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kaune veikė 4 legalūs viešnamiai, juose dirbo 51 prostitutė, taip pat buvo įregistruota 113 individualiai dirbančių prostitučių. Sekso paslaugas teikusios moterys privalėjo du kartus per savaitę tikrintis. 1928 m. iš 247 prostitučių 115 sirgo venerinėmis ligomis. Nors 1935 m. valdžia prostituciją uždraudė, šis verslas nežlugo – jis tiesiog buvo perkeltas į šešėlį.
Istorinius faktus grindžiate autentiškais šaltiniais. Kas Jums pačiai buvo įdomiausia renkant medžiagą?
Knygos idėja atsirado, kai supratau, kad esu perskaičiusi labai daug įdomių dalykų apie Kauną. Kolegos yra atlikę daug tyrimų ir publikavę dešimtis straipsnių įvairiais aspektais, daug medžiagos suguldyta į Kauno istorijos metraštį. Kadangi šie moksliniai darbai retai pasiekia skaitytojus, norėjau viską sujungti į vieną tekstą ir pateikti koncentruotą turinį. Kai sėdau rašyti, didžioji dalis informacijos man jau buvo žinoma. Gal mažiausiai žinojau apie Kauno varguomenę, o įdomiausia buvo gilintis į kasdienybės smulkmenas – transporto priemonių tvarkaraščius, prekių ir paslaugų kainas, konkrečių žmonių einamas pareigas... Tokių tyrimų praktiškai nėra. Istorikai dar turi labai daug darbo.
