Tai bus nestandartinio formato, prancūziškai elegantiška knyga, kurioje Erika papasakos dar daugiau detalių apie savo gyvenimą Prancūzijoje.
Festivalio „Žiemos ekranai“ spaudos konferencijoje Erika taip pat atskleidė nemažai gyvenimo Prancūzijoje subtilybių. Paklausus, kodėl mus, lietuvius, taip žavi viskas, kas yra prancūziška, Erika paminėjo, kad mūsų ir prancūzų mentalitetas turi tam tikrų panašumų: „Tai melancholija ir mąstymo gilumas. Mus sieja ir istorinės gijos, tarkime Oskaras Milašius. Jis juk ir mūsų, ir prancūzų rašytojas. Tad nenuostabu, kad mus labai traukia visa tai, kas prancūziška: mada, maistas, kultūra ir, be abejo, kinas.“
Šiųmetė festivalio „Žiemos ekranai“ programa, anot rašytojos, yra labai stipri: „Šiais metais atrinkti išskirtiniai filmai. Ypač sužavėjo aktorius Christophe'as Lambertas, su kurio kūryba susipažinau žiūrėdama filmą „Mano šlovinga jaunystė“. Šiame filme ir režisierius, ir aktorius sugeba pasijuokti iš savęs, o tokie filmai, mano nuomone, skatina išdrįsti kalbėti apie sunkias gyvenimo situacijas.“
Kalbėdama apie labiausiai patikusius filmus rašytoja pasidžiaugė, kad visi turėsime didelę pramogą prisiminti senus gerus prancūziškus filmus. Šie filmai, anot rašytojos, ją asmeniškai privertė pamilti bei perprasti Prancūziją ir prancūzų gyvenimo būdą: „Nuostabus filmas „Gyvenimas ir nieko daugiau“ su puikiaisiais Philippe'u Noiret ir Sabina Azema. Vien ko verta paskutinė filmo scena! Kaip visada prancūziškai nesaldus ir nebanalus gražiausias mano iki šiol girdėtas ir matytas prisipažinimas meilėje moteriai, kurios niekuomet negalėsi turėti. Lietuviškos žiemos bliuzui praskaidrinti idealiai tinkančios komedijos „Laukinis", „Ožka“. Na ir aišku, mano meilė – Jeanas Gabinas ir jo nepakartojama vaidyba nespalvotame filme „Pėpė Le Moko“.
Iš pagrindinės programos Erika Umbrasaitė rekomenduoja šiuos filmus: „Edmundas“, „Du broliai“. „Mano šlovinga jaunystė“, „Į pasaulio kraštą“ ir priduria: „Iš tiesų, pusiau juokais, pusiau rimtai rekomenduočiau pažiūrėti beveik visus. Festivalio programa tikrai stipri, kad net liūdna būtų kažką pražiopsoti“.
Rinkdamasi filmus rašytoja dažniausiai atkreipia dėmesį į jame vaidinančius aktorius bei filmo režisierius: „Net jei pats filmas nebus įspūdingas, jį gali išgelbėti aktoriaus vaidyba. Kitas kriterijus, kuris yra svarbus renkantis filmą yra pasakojama istorija.“
Prancūziškus filmus Erika mėgsta dėl netikėtų siužeto posūkių. „Tik prancūzai gali tokius sugalvoti“, – šypsosi rašytoja ir pamini, kad prancūziškame kine žmonių ir meilės pateikiamos istorijos pasakojamos nesaldžiai, su didele doze humoro, šiai tautai būdingos saviironijos ir šarmingo cinizmo. Tarp patrauklių prancūziško kino aspektų rašytoja pamini ir aplinką, kurioje vyksta veiksmas – tai nepakartojami prancūziški interjerai ir Paryžius, kuris, paprastai parodomas gražesnis nei jis yra.
„Taip ir patikima tuo amžinu prancūziškos svajonės mitu“, – juokiasi knygos „Prancūzija mon amour“ autorė.
„Dievinu prancūziškų filmų dialogus – šmaikštūs, su to nepakartojamo prancūzų humoro perliukais ir kartu užkabinantys intelektualiai, kad net norisi čiupti tušinuką ir užsirašyti vieną kitą frazę – kartais jos būna gilios net banaliose komedijose“, – šypsosi.
Neigiama prancūziškų filmų pusė, anot Erikos, yra ta, kad kartais būna daug veiksmo dėl veiksmo: „Tos žymios dar nuo Naujosios bangos režisierių pamėgtos tylos pauzės arba dviejų herojų dialogai be veiksmo, kurie turėtų būti prasmingi, bet kartais būna nelabai pateisinami. O galbūt man pritrūksta intelekto juos suvokti“, – šypsosi Erika.
Grįžtant prie festivalio „Žiemos ekranai“ programos – rašytoja rekomenduoja peržiūrėti šiuos: „Gyvenimas ir niekas daugiau“, tuomet iš naujų rinkčiausi „Kamilė“, „Esminis poreikis“, „Neįmanoma meilė“ ir desertui – animaciją „Mano mamytė Amerikoje, ji sutiko Bufalo Bilą“.
