Dovile, kada pajautėte meilę Italijai?
Dabar atrodo, kad aš ją mylėjau visada! Mokyklos laikais labai patiko Romos istorija. Įstojusi studijuoti ekonomikos norėjau keliauti ir kuo daugiau pamatyti. Taip jau nutiko, kad sulaukus 20-ies kelionė į Romą buvo mano viena iš pirmųjų į užsienį. Vykau į dviejų savaičių studentų kursus Romos universitete. Ir viskas – Roma pagrobė mano širdį, mane užbūrė italų gebėjimas mėgautis gyvenimu, atsipalaidavimas.
Studijuojant, kai tik būdavo galimybė dalyvauti konferencijose, pirmu pasirinkimu būdavo Italija. Tekdavo vykti ir į kitas Europos šalis ir jau tada pastebėjau, kad jokia kita šalis man nesukeldavo tokių jausmų kaip Italija. Kai pasitaikė galimybė išvykti į stažuotę Romoje, iš laimės kojomis žemės nesiekiau. Tiesa, slapčia vyliausi, kad ilgiau pabuvus šis svaigulys dings ir galėsiu tęsti apie savo karjerą Paryžiuje, Niujorke...
Tačiau po trijų Romoje praleistų mėnesių grįžusi namo pasakiau, kad ateityje gyvensiu Italijoje. Nors tai nėra ta šalis, kur vykstama daryti karjeros, nutariau, kad geriau būsiu laiminga, žiūrėdama į Trevi fontaną ir valgydama skaniausius žemėje ledus, nei planuodama karjerą kokioje super rimtoje tarptautinėje kompanijoje. Išties, eidavau miegoti ir keldavausi su viena mintimi – išvykti į Romą. Ir ne, čia nebuvo įsipainiojęs joks italas. Mano istorija yra apie meilę Italijai.
Ir Jums pavyko!
Taip! Ėmiau mokytis italų kalbos ir vis dairiausi darbo Italijoje. Po devynių mėnesių paieškų radau darbo skelbimą, kuris atitiko mano patirtį ir rašomo magistrinio darbo temą. Darbdavys sakė, kad tokio motyvacinio laiško nebuvo regėjęs. Apmokėjo kelionę darbo pokalbiui ir išskridau susipažinti – italams svarbu pažinti žmogų. Atvežiau pluoštą dokumentų ir CV, tačiau jie buvo padėti į šalį, pokalbis vyko prie kavos puodelio. Konkursą laimėjau, susikroviau lagaminą ir po mėnesio išvykau.
Romoje dirbau su ekonominiais projektais tyrimų ir marketingo srityje. Stebėdama šalies ekonominę situaciją, nedarbą, suprantu, kad man, tuomet 25-ei, be galo pasisekė. Tai tik įrodo, kad visada reikia siekti svajonių, jos tikrai pildosi, kai pats tiki.
Kaip Jus priėmė italai, o Jūs – juos?
Kadangi aš domėjausi Italija, tarp italų jaučiausi ir jaučiuosi gerai. Jiems malonu, kad su svetimšale gali diskutuoti istorijos, ekonomikos, mados ir kitomis temomis. Italai labai atviri ir jei juos sudomini ir parodai, kad myli jų šalį, tikrai nejausi jokios diskriminacijos. Kad ir kaip banaliai skambėtų, myliu saulę, italų maistas man tobulas, architektūra ir menas atima žadą.
O labiausiai mane žavi italų meilė gyvenimui, aistra daryti, tai kas patinka, drąsa reikšti savo nuomonę ir kalbėti bet kokiomis temomis, patinka jų laisvė, pasitikėjimas savimi, atsipalaidavimas, sugebėjimas juokauti net stresinėse situacijose. Malonu, kad italai parėkauja parėkauja, o paskui vis tiek diskutuoja ir priima bendrą sprendimą. Patinka jų lankstumas.
Papasakokite, kaip gimė mintis organizuoti vestuves?
Turėjau galimybę keliauti, ragauti, pamatyti, išbandyti ir pažinti. Traukiau į save itališką gėrį, rašiau kelionių straipsnius žurnalams Lietuvoje, nes įspūdžių buvo per akis. Pakonsultuodavau draugus dėl kelionių maršrutų. Kartą viena pažįstama netikėtai paklausė, ar galėčiau suplanuoti vestuves Italijoje. Pradėjau domėtis, tai buvo pati lietuvių vestuvių užsienyje pradžia. Nebuvau pirmoji, atėjusi į šią rinką, bet man, sakyčiau, buvo net lengviau, nes gyvendama Italijoje galėjau pasiūlyti ir konkurencingas kainas, ir tai, ko čia negyvendamas žmogus niekada nežinos.
Mano idėja buvo ir yra, kad vestuvės Italijoje galimos visiems, ne tik išskirtinei publikai. Gyvendama čia žinau, kaip sukurti renginį gražų ir už ekonominį biudžetą. Mylių Italiją, todėl dalintis tuo, ką ji turi geriausio – malonumas. Susikūriau internetinį puslapį ir dabar jau 5 metai organizuoju vestuves Italijoje.
Ar lengva buvo viską sustyguoti?
Gal skambės keistai, bet man buvo lengva. Pravertė mano organizacinė patirtis. Bendrauti su italais, ypač derėtis man patinka. Važiuoti į gražiausias Italijos vietas – vienas malonumas. Gal ir nėra lengva viską sustyguoti dėl lėtos biurokratinės sistemos, bet pats planavimo procesas man labiausiai ir patinka. Smagu, kai vestuvių dieną viskas veikia kaip šveicariškas laikrodis. Patinka, kai klientai pasitiki, tada galima ramiai dirbti ir viską padaryti, taip, kaip reikia.
Kokie atsiliepimai po vestuvių Italijoje? Kas žmones sužavi, kas svaigina?
Italijoje yra viskas, ką pasaulis turi geriausio, o svarbiausia – emocijas ir žmonių šilumą. Kvapą gniaužianti architektūra ir turtinga istorija susilieja su įstabiu kraštovaizdžiu, stilinga aplinka, saulė ir žydra jūra, skonių gausa ir kokybė, ore sklandanti romantika... Galėčiau vardinti labai ilgai, bet pacituosiu man labiausiai įstrigusius jaunikio žodžius: „Meilė gimė Italijoje“.
Lietuviai gana konservatyvūs, todėl jie nesitiki tokio šilto sutikimo svetimoje šalyje. Stengiuosi, kad jie jaustųsi kaip namie. Žinodama abiejų kultūrų skirtumus ir privalumus galiu sukurti nuostabias emocijas. Lietuvius žavi italų atsidavimas darbui, profesionalumas, o tuo pačiu – lengvumas, juokavimas, draugiškumas.
Kokių tuoktuvių įsimylėjėliai nori?
Pagrindiniai kriterijai – individualumas ir kokybė. Šiuo metu vyraujanti tendencija – „vestuvės sau”. Daugelis porų renkasi prabangias, mažesnes vestuves, taip išpildydami savo, o ne kitų norus. Prabanga šiame kontekste yra ne paauksuoti indai ir didelės gėlių kompozicijos. Tai – pasirinkimo laisvė naujoms patirtims ir emocijoms, pasineriant į naujas avantiūras su artimiausiais.
Gyvenimas ant jūros skardžio, ceremonija unikalios architektūros vietoje, vestuvių šventė po atviru dangumi penkių šimtų metrų aukštyje su kvapą gniaužiančiais kalnų ir vandens vaizdais, maisto kokybė ir aukščiausio lygio aptarnavimas Michelin restoranuose, fotosesijos vietos, vertos Vogue žurnalo viršelio. Italija vilioja savo žavesiu. Nebijau teigti, kad galimybės išpildyti klientų norus Italijoje yra begalinės. Kiekviena pora susikuria savo įkvepiančią meilės ir tuoktuvių istoriją ir tampa pavyzdžiu ne tik draugams, bet ir įkvėpėjais savo vaikams ar anūkams.
Kokie Jūsų širdies reikalai? O meilė Italijai vis dar dega?
Italijoje radau meilę, tai, apie ką svajojau, ir dar daugiau. Esu mylima ir labai myliu. Esu laiminga.
Italiją išsirinkau prieš dešimt metų ir kol kas nė dienos nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Ar save ir po dešimties metų matau vestuvių planuotoja, negaliu atsakyti. Manau, šiame kintančiame pasaulyje reikia būti lanksčiam, nebijoti permainų. Bus taip kaip bus, svarbiausia, kad būčiau laiminga, ką bedaryčiau, ir labai norėčiau, kad tai būtų Italijoje.
Fotografai:
Eglė Sabaliauskaitė
Dovydas Lopetaitis
Tomas Adomavičius
Lukas Gricius
Lorenza Cini
