„Kodėl tokio atvirumo Universiteto bendruomenei būtent dabar prireikė“? – šį klausimą naujienų agentūra ELTA uždavė pradėdama pokalbį su gydytoju neurologu LSMU studijų prorektoriumi prof. Kęstučiu Petrikoniu.
Iš tikrųjų apie tai pradėta kalbėti ne pernai rudenį, bet gerokai anksčiau. Tačiau kai kurie, sakyčiau, skaudūs įvykiai praėjusiais metais nulėmė tam tikrą sujudimą ir dėl įtampos šalies sveikatos priežiūros sistemoje, ir dėl ligoninėse dirbančio personalo darbo santykių. Universitete taip pat jautėme tą atgarsį. Pervargimas, emocinė įtampa - dažni tarp studijuojančių mediciną jaunuolių. Esame tikri, kad skaudulių, bendravimo ir kitų problemų iškėlimas visiems labai svarbus. Taip, visame sveikatos sektoriuje įtampos yra daug, tai – sunkus darbas, todėl ir Universitete reikia ieškoti galimybių gerinti emocinę aplinką, palengvinti kasdienybę tiek studijuojantiesiems, tiek studentus mokantiesiems.
Vis dar gajus požiūris, kad gydymo įstaigose tebeegzistuoja savotiškas susiskirstymas „kastomis“. Nors medikams tarpusavyje bendraujant dažnas žodis „kolegos“, bet kartais pagarba vyresniajam virsta pastarojo reikalavimu jaunimui būti nuolankiam, kad ir neužtarnautai, bet garbinti „aukščiau stovintį“. Ta proga prisiminsiu neseną vienoje iš klinikų matytą pavyzdį, kai ligonė paprašė prie kabineto durų stoviniuojančią jaunutę darbuotoją nunešti tame kabinete dirbančiai gydytojai iš registratūros paimtą siuntimą (tikėdamasi, kad taip bus greičiau priimta). Tačiau jaunutė medikė patikslino, kad ji – ne seselė, o rezidentė. Jai reikia pakalbėti su gydytoja, bet į kabinetą bijo eiti, nes ten yra profesorė, ir paskui „gali būti blogai“. Gal iš panašių baimių kaip tik susideda tai, kas vadinama stresine situacija?
Nenorėčiau komentuoti gydymo įstaigų atvejų, nors ir pats esu gydytojas. Kiekviename darbe yra tam tikri autoritetų ir asmenybių. Aišku, negerai, jei bendraujama griežtai paisant tik hierarchijos, nes tokie santykiai bet kuriuo atveju – tam tikra pozicija, kurią reikėtų keisti. Nors yra gydymo įstaigose padalinių, kur personalo bendravime vyrauja abipusė pagarba, susiklausymas, o tai padeda sėkmingiau siekti bendro tikslo.
Be abejonės, yra struktūra, yra darbo santykiai. Niekas nenuginčys, kad medicinoje yra labai daug įtampos. Ateini, tarkim, į darbą, ir viskas lyg gerai, bet staiga gali kokiam ligoniui po operacijos pablogėti sveikatos būklė, ir puoli su kolegomis gelbėti žmogų. Tokiu, galima sakyti, krizės atveju smarkiai padaugėja įtampos, – kas tą paneigs? Juk visi mes žmonės.
Suprantama, kad studijuojant mediciną, privalomų įgyti žinių krūviai – milžiniški, ir ne visi juos pakelia. O jei dar prisideda finansinės, emocinės problemos, tai tokiais atvejais kai kas netgi atsisako savo svajonės tapti gydytoju, o kažkas gal renkasi visai kraštutinį kelią – atsisako gyvenimo. Ar Universitetas disponuoja šia prasme kokiomis nors amortizacinėmis priemonėmis situacijai keisti, ir kas daroma konkrečiai?
Pirmiausia, mes esame tas problemas identifikavę jau seniai. Jau apie dešimtį metų Lietuvos sveikatos mokslų universitete stengiamasi rengti mokymus dėstytojams, kaip adaptuoti ypač sudėtingas studijų programas. Gal 12 metų turėjome Universitete vieną psichologą, dabar, laimėję projektinį finansavimą, jų turime net keturis. Vienas iš šių psichologų konsultuoja pas mus studijuojančius užsienio studentus.
Visi mūsų studentai, jei tik jiems prireikia, gali sulaukti pagalbos per dekanatus ar LSMU studentų atstovybę. Ypač pravarti žmogiška pagalba įstojusiems studentams. Pravarti ji ir dėstytojams, siekiantiems daugiau sužinoti, atpažinti žmogų. Na, taip, yra dėstytojų, kurie darbe taiko gal griežtesnius, nei reikėtų metodus, bet ir šia prasme emocinė situacija keičiama gera linkme.
Kartu ir klimatas Universitete gerėja. Kad ir kaip būtų, stengiamasi skatinti ir studentus, ir kitus bendruomenės narius pirmiausia pačius ieškoti jiems kylančių problemų sprendimo. O jei tai jiems ne pagal jėgas, padėti gali specialistai, pati bendruomenė.
Nepaisant studentams tenkančio didžiulio krūvio, medicinos studijos vis dar išlieka bene populiariausios Lietuvoje?
Lietuvoje – taip, bet daugelyje užsienio šalių prieš jas rinkdamiesi jaunuoliai labai rimtai įvertina, ar sugebės ilgai ir sunkiai studijuoti, nemažai laiko praleisti tyrimams, daug ir sunkiai dirbti. O paskui, galbūt gaudami nebūtinai atliekamą darbą atitinkantį atlygį, siekti šioje profesijoje pripažinimo ir būti patenkinti. Tikėtina, kad ir Lietuvoje ateis toks laikas, kai jaunimas galvos, ar rinktis studijuoti mediciną, ar kitą, lengvesnį, dalyką. Juk esame žaidėjai, ypač kai renkamės, kuriuo keliu eiti, kokius sprendimus priimti.
O žinote, po rektoriaus viešo laiško mūsų bendruomenei santykiai joje gal netgi pašiltėjo, – daugiau ir atviriau apie bendravimą kalbama, daugiau dėmesio skiriama šalia esančiam, – studijuojančiam, dirbančiam, jo rūpesčiams, pomėgiams. Pastarieji ypač svarbu, kaip ir kita veikla, kuri gali padėti pailsėti, atsipalaiduoti po įtemptų studijų ar gydytojo darbo. Gal tai buvo susiję ir su didžiųjų švenčių laukimu, bet, tikiu, kad klimatas Universitete dar labiau pašiltės, jei tik mes visi to norėsime.
