Vis dėlto abi nedvejodamos renkamės kalbėti apie mažiausiai pastebimą ir kartu labai įdomų menininkės Lauros Garbštienės konceptualų kūrinį, įkurdintą prie namų šeimininkės lovos.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nedidelė vienodų plonų knygų juodomis nugarėlėmis lentyna. Ant jos guli dar viena knygelė, tik ją vieną ir galima paimti į rankas. Stori natūralaus medžio viršeliai, odinė nugarėlė. Viduje – balti lapai, kuriuose mokykliniu dailyraščiu sugulusios teksto eilutės. Tik nesakykit, kad nesmalsu, kas parašyta!
Apie meilę per guglo vertėją
Laura Garbštienė (1973 m.) kuria videomeną, fotografijas, instaliacijas, performansus, akcijas. Galima sakyti, tiesiog gyvena, o dalį gyvenimo perkelia į meno lauką ir – atvirkščiai. Kas būdinga jos kūrybai (ir gyvenimui)? Drąsa daryti, ko nemoki, stengiantis atlikti tai kuo geriau. Gana uždara ir tyli menininkė savo meno projektams yra pozavusi kaip manekenė, šokusi vadinamąjį stulpo šokį (pole dance), dainavusi, keliavusi po šventas Lietuvos vietas. Prieš penkerius metus ji atliko dar vieną gan radikalų eksperimentą – išvažiavo gyventi į vienkiemį ir mokėsi išgyventi kuo natūraliau. Sodyboje atsirado avių, menininkė ėmė jas kirpti ir panoro išmokti verpti. Taip gimė kultūrinis-socialinis projektas „Verpėjos“. Man regis, Laura – viena labiausiai įkvepiančių šių dienų meno kūrėjų Lietuvoje. Tai kas, kad nerengia didelių parodų ir nedalyvauja ryškiuose renginiuose. Tiesiog gyventi ir daryti tai, kas svarbu ar įdomu tau pačiam, leidžiant prisijungti ir kitiems, šiais laikais irgi įkvepia.
Šio meno kūrinio inspiracija – internete rastas serialų „Simpsonai“ ir „Futurama“ kūrėjo karikatūristo Matto Groeningo meilės apibrėžimas: „Meilė – tai per tundrą lekiantis sniego motociklas, kuris netikėtai apsiverčia ir tave prispaudžia. Stojus nakčiai, ateina žebenkštys.“ („Love is a snowmobile racing acros tundra, which suddenly flips over, pinning you underneath. At night the ice weasels come.“) Menininkė per guglo vertimo programą ėmė versti šią frazę į įvairias kalbas, o paskui – vėl į anglų. Šį vertimą rašė į knygutę, paskui procesą kartojo. Taip gavo keisčiausių frazės variacijų, paskutinė jų maždaug tokia: „Rytojaus moteris ir medžio pasaulio skonis.“
Kurdama šį kūrinį menininkė išmoko rašyti dailyraščiu ir perprato knygos įrišimo principus, – ne tiek mažai darbo įdėta, tiesa? Viso to Ž. Fomova, 2012 metais atsitiktinai pamačiusi kūrinį galeristės kabinete, nežinojo. Tada ir šiuolaikinis menas dar buvo gana svetimas, bet paėmusi knygą į rankas suprato, kad nori sužinoti daugiau. „Man patiko menininkės istorija. Išgirdau, kad ji šiek tiek atsiskyrusi gyvena sodyboje už Druskininkų. Ši jauna ir graži moteris man priminė baleriną. Pagalvojau, kad jai ant podiumo reikėtų, pasaulį užkariauti, o ji marinuoja daržoves ir grybus, žoleles džiovina. Žinoma, tai intrigavo. Ne mažiau veikia ir menininkės sukurta knyga. Gera laikyti ją rankose, atsivertus sekti jautrumą išduodantį dailyraštį – tarsi vaiko. Tai kažkas tikra – tas medis, jos raštas... Man svarbu tikrumas, paprastas žmogiškumas, o šių kuo toliau, tuo mažiau lieka. Menas šiandien yra viena tų retų sričių, kur dar gali atpažinti ir pajusti tikrumą bei jautrumą“, – pasakoja Žaneta.
10 metų su menu
Mano pašnekovė juokdamasi neigia kalbas apie meno pirkimą kaip investiciją. Sako netikinti, kad kada nors pardavinės tai, ką pirko. Juo labiau kad tokio kūrinio, kuris būtų nusibodęs ar nebepatiktų, nėra. Tiesą sakant, tai – retas atvejis, nes dažnas pradedantis meno gerbėjas ir pirkėjas pridaro klaidų, o vėliau jas, skoniui subrendus, tenka mėginti perleisti kitiems arba slėpti už spintos. Matydama mano nepatiklų žvilgsnį Žaneta patikslina – dvejus metus ji nepirko nieko, tik domėjosi: vaikščiojo, žiūrėjo, skaitė ir kalbėjosi. Tai daro iki šiol.
Ž. Fomova niekada neperka meno impulsyviai. Jai neužtenka galeristo patikinimo, kad autorius labai geras. Pati ieško tekstų apie jį internete, teiraujasi pažįstamų menininkų. Jei yra proga, stengiasi su sudominusiu kūrėju pabendrauti asmeniškai, nors pažintis nėra būtina sąlyga. Beveik visada laikosi dviejų principų: perka tik šiandien kuriančių menininkų kūrybą ir tai dažniausiai daro per galerijas – norėdama palaikyti ne tik menininkus, bet ir meno lauką, kurio neatsiejama dalis yra meno galerijos.
Kalbantis su Žaneta akivaizdu, kad ši moteris išmano meną ir juo domisi. Jos vadovaujamos įmonės pavadinimą neretai galima pamatyti tarp įdomių šiuolaikinių meno projektų rėmėjų (ji su Šiuolaikinio meno centru rengia jauniems šiuolaikiniams Lietuvos menininkams skirtą projektą „JCDecaux“ premija“, įmonė parėmė šių metų Venecijos bienalės žvaigždę operą-performansą „Saulė ir jūra (Marina)“ ir kt). Kiek nustebau sužinojusi, kad menas į jos gyvenimą atėjo palyginti neseniai – vos prieš 10 metų, ir gana atsitiktinai – kaip poilsio būdas.
„Esu ekonomistė, jokių menininkų šeimoje nebuvo. Meną suvokiau, tarkime, paprastai. Prisimenu, ateini į galeriją, tau rodo kūrinius, sako, kad geri, o tu nieko nenutuoki. Kai pasako kainą, jau visai nieko nesupranti. Bet buvo įdomu. Ėjau į muziejus, galerijas, važiavau į meno muges. Po pusmečio pajutau nuovargį ir norą atsitraukti. Kai supranti, kiek visko daug ir kad niekada visko neapžiūrėsi, gal net nesuprasi, pasidaro tiesiog baisu. O dar po metų viskas pasikeitė, įvyko lūžis. Tarsi fontanas. Menas tapo neatsiejama ir labai įdomia gyvenimo dalimi“, – patirtimi dalijasi Žaneta. Šiandien ji stebi menu tik pradedančius domėtis kolegas. Mato, kaip jiems nedrąsu, smalsu, galiausiai – džiaugsminga. Neabejoja, kad menas atveria naujus horizontus, tik reikia to norėti, skirti tam laiko, energijos ir neišsigąsti naujo, keisto, vis gilyn kviečiančio jo pasaulio.
