Su talentinga kūrėja susitinkame Los Andžele, viešbutyje „Four Seasons“. Iš pirmo žvilgsnio Hildur neatrodo išskirtinė. Dėmesį patraukia tik jos gebėjimas nuolatos šypsotis. Sunku patikėti, kad ši laiba jauna moteris į Lietuvą keliavo įrašyti atominės elektrinės skleidžiamų garsų. Kuriant „Černobylį“ reikėjo įgarsinti radiaciją – tai, ko negali pamatyti ir nufilmuoti. Nematomą griaunamąją jėgą Hildur nusprendė perteikti tikrai neįprastu būdu – muzikos instrumentu ji pavertė patį branduolinį reaktorių, o Artūro Fleko, arba Džokerio, vidiniam chaosui perteikti parinko netradicinę simfoninę orkestruotę.
Vykote į Ignaliną tik norėdama įrašyti atominio reaktoriaus skleidžiamus garsus. Kokia patirtis? Ir kaip Jums paskui sekėsi tuos įrašus sutvarkyti?
Tai buvo tikrai labai intensyvus procesas. Dirbau su įrašų ekspertu, kuris geba įrašyti turbūt kone kiekvieną garsą. Kad ir kas tai būtų – ančių klegesys ar traškantys ledynai, šio specialisto ausis stebuklingai pagauna smulkiausius niuansus. Kartu keliavo partitūros prodiuseris Samas Slateris, jis padarė didžiulę įtaką visam garsovaizdžio kūrybos procesui. Įžengėme į atominę elektrinę ištempę ausis ir kupini didžiulio smalsumo pažinti jos skleidžiamus garsus. Prabuvome visą dieną. Per dešimt valandų sugaudėme visus įmanomus garsus, o paskui šešis mėnesius praleidome prie įrašų. Į kiekvieną perklausą panirdavau taip, tarsi būčiau išsiruošusi į aukso grynuolių medžioklę. Išgaudydavau garsus milisekundėmis, kad iš jų – tarsi iš molio – galėčiau sulipdyti paveikslą. Man rūpėjo paversti branduolinį reaktorių muzikos instrumentu.
Kokį įspūdį Jums padarė Lietuva?
Buvo nuostabu. Lietuviai labai svetingi ir malonūs, be to, puikiai suvokia atominių elektrinių grėsmę. Mano manymu, tai yra labai svarbu. „Černobylyje“ pasakojama tikra istorija, ji vis dar gyva, ir aš turėjau galimybę prie jos prisiliesti. Nepaprastai pamokoma patirtis. Linkėjimai Lietuvai! (Šypsosi.)
„Černobylio“ ir „Džokerio“ muziką kūrėte vienu metu. Kaip sekėsi laviruoti tarp tokių skirtingų temų?
Peršokti nuo atominės katastrofos prie Artūro Fleko emocinio chaoso dažniausiai sekėsi gana sunkiai. Laimė, abu projektai buvo įgyvendinami ilgai, todėl turėjau laiko pasinerti į kiekvieną jų. „Džokeris“ kurtas maždaug pusantrų metų, „Černobylis“ – apie aštuonis mėnesius.
Improvizuodamas pagal Jūsų sukurtą muziką aktorius Joaquinas Phoenixas labai įtikinamai perteikia Artūro tapsmą Džokeriu vonioje vykstančioje scenoje…
Muziką pradėjau kurti vos perskaičiusi scenarijų, tad iki filmavimo jau buvau nemažai nuveikusi. Kadangi su režisieriumi Toddu Phillipsu nebuvome detaliai aptarę, kūriau ją tokią, kokią diktavo scenarijus. Iki filmavimo pradžios buvo likę keli mėnesiai, kai nusiunčiau pirmąjį įrašą režisieriui. Toddas nusprendė paleisti jį aikštelėje reikiamam emociniam fonui sukurti. Joaquinas man prisipažino, kad nelabai įsivaizdavo, kaip reikėtų perteikti Artūro virsmą Džokeriu. Scenarijuje buvo numatyta scena su ginklu, bet ji nelabai lipo. Toddas įjungė muziką, Joaquinas pradėjo šokti. Tai buvo jo natūrali reakcija į ritmą.
Abiejų filmų muzika niūri. Kaip pati gyvenote tuo laikotarpiu? Kaip gelbėjotės nuo tamsių emocijų, kad išsaugotumėte savo psichinę sveikatą?
Na, aš šiek tiek šizofreniška (juokiasi). Kaip pati galėjote įsitikinti, esu linksma, daug juokiuosi, man nesunku pamatyti šviesiąją kasdienybės pusę. O štai mano muzika linksta į tamsą. Nežinau kodėl. Mėgstu niūrius tonus, nerti giliau į tamsius garsų vandenis. Kiek pamenu, taip buvo visada. Dar būdama labai jauna mėgau skaityti kriminalinius romanus. Galbūt tai, ko pats neturi, traukia stipriausiai, nes norisi ištyrinėti. Nuo niūrumo atsiriboju ilgai vaikščiodama. Mano septynerių metų sūnus irgi puikiai moka atitraukti nuo darbo – einame su juo žaisti futbolo.
Šiuo metu gyvenate Berlyne. Ar Jums patinka šis miestas?
Į Berlyną persikrausčiau 2003-iaisiais, kai pradėjau studijuoti Menų akademijoje. Taigi čia gyvenu jau apie septyniolika metų. Berlyną pamilau iš pirmo žvilgsnio, jis man padarė didžiulę įtaką. Čia labai daug erdvės saviraiškai, labai žalia, daug parkų, ramu ir netgi galima pasislėpti, – tai dažnokai darau.
Vis dėlto esate kilusi iš Islandijos. Knieti sužinoti, ar ši šalis turėjo įtakos Jūsų kuriamai muzikai?
Manau, taip. Islandijos visuomenė nepanaši į jokios kitos šalies, bent jau į tų, kuriose man teko lankytis. Ji labai uždara. Niekas pasaulyje negali ištarti mūsų pavardžių, ir aš nieko dėl to tikrai nekaltinu. Iš esmės mes netgi neturime pavardžių. Pavyzdžiui, mano – Guðnadóttir – sudaryta iš mano tėvo vardo ir žodžio „dukra“. Akivaizdu, kad šeimos ryšiai mums labai svarbūs. Islandija yra gera vieta augti, nes čia daug gamtos, tiesa, ji kiek niūroka. Galbūt tai ir daro įtaką mano kūrybai.
Tokio dalyko kaip Islandijos muzikos industrija gal net ir nėra, nes tai – viso labo keli žmonės (juokiasi). Visgi jie labai draugiški, neformalūs ir visada pasirengę padėti.
Man visada buvo smalsu, ką islandų vaikai veikia ilgomis žiemomis?
Būtent. Kuria muziką (juokiasi). Aš augau muzikų šeimoje, todėl mano aplinkoje buvo normalu nuolat muzikuoti.
Kokiais instrumentais groja Jūsų tėvai?
Mano tėtis yra klarnetistas, kompozitorius ir dirigentas, o mama – operos dainininkė. Taip, taip, būtent (juokiasi). Dauguma mano draugų – irgi muzikantai. Mums buvo normalu išreikšti save muzika. Užtat niekada nesportavau. Kadangi augau tais laikais, kai nebuvo interneto, o šalyje buvo tik viena oro bendrovė, tad išskristi kur nors buvo nelengva, o mūsų žiemos, kaip sakėte, labai ilgos, tad muzikos mano gyvenime tikrai buvo labai daug.
Ar kuri nors muzikos grupė arba atlikėjas yra Jūsų favoritas?
Ne. Pastaraisiais metais esu lyg ir priversta klausytis Justino Bieberio (juokiasi). Tai tikrai ne mano pasirinkimas, bet taip jau yra, kad jo dainos pastaruoju metu labai dažnai skamba mano namuose.
Sėkmingai darote karjerą, supurtėte visą muzikos pasaulį. Kaip Jums tai pavyksta būnant moterimi ir mama?
Geras klausimas. Manau, kad būtent motinystė padarė didžiulę teigiamą įtaką man, kaip kūrėjai. Būti mama pasirinkau sąmoningai. Kiekvienas vaikų turintis žmogus patvirtintų, kad jie mūsų emociniam pasauliui suteikia labai daug spalvų. To net neįmanoma paaiškinti. Vaikui jauti neįtikimai stiprią meilę. Nuožmiai gini jį nuo negandų. Regis, atiduotum bet ką, kad tik apsaugotum nuo visokio blogio. Jei neturėtum atžalų, persotintum savo ego, o vaikas nuo to apsaugo. Turėdamas šeimą nebegali būti pasaulio bamba, užtat viskas, ką patiri, yra daugiau nei nuostabu. Užplūsta įkvėpimas.
Ar Jūsų sūnus taip pat groja kokiu nors instrumentu?
Taip, jis labai muzikalus, bet neturi nė lašo kantrybės. Manau, jo muzikinės išraiškos galimybės net platesnės nei mano, nes jis dainuoja. Ir nuolat, jis tiesiog paskendęs muzikoje, todėl viliuosi, kad kada nors iš to bus kas nors gera.
Žinau, kad dabar esate labai užsiėmusi, nes tenka daug keliauti pristatant „Džokerį“ ir „Černobylį“. Ką dar įdomaus kuriate? Kokie projektai laukia?
Man visada buvo smalsu išbandyti įvairias kūrybos formas, tarp jų – kino filmų muzikos kūrimą. Tai dariau maždaug septyniolika metų. Dabar nutariau šiek tiek atsitraukti nuo šios srities. Dirbu su ansambliais, kursiu solo programą ir tikrai bendradarbiausiu su filmų kūrėjais.
Jūsų muzikinis kelias prasidėjo nuo violončelės pamokų. Sakykite, ar tai buvo meilė iš pirmo prisilietimo, ar teko svyruoti tarp meilės ir neapykantos?
Buvau ketverių, kai pradėjau mokytis groti. Mama, dar būdama nėščia, žinojo, kad pavadins mane Hildur ir kad grosiu violončele. Galima sakyti, ji nusprendė už mane. Mane ir violončelę ilgam sujungė meilė ir neapykanta. Šis instrumentas valdingas, reikalauja nuolatinių pratybų, be to, gana sunkus nešiotis. Taip pat nelengvai sekdavosi vykdyti visus klasikiniam muzikavimui keliamus reikalavimus. Mano supratimu, muzika turi būti laisva nuo bet kokio suvaržymo, o iš manęs nuolat reikalavo groti taip ir ne kitaip. Tik vėlyvoje paauglystėje pradėjau leisti sau groti violončele taip, kaip man norisi. Štai tada įsimylėjau šį nuostabų instrumentą ir supratau, kad be tų griežtų reikalavimų nebūčiau sugebėjusi jo įvaldyti taip gerai, kad atskleisčiau visas jo galimybes. Jaučiuosi mamai už tai labai dėkinga.
