Su Kimu Leine sėdėjome centrinėje Kopenhagos aikštėje esančiame knygyne „Politikens boghal“, o nuo priešais stovinčios miesto rotušės stogo riaumodamos įmus spoksojo poliarinės meškos. Simboliška, nes iš rašytojo norėjau sužinoti būtent apie Šiaurę. Kaip kad įtraukia K. Leine‘ės romanas, su begaliniu įdomumu norisi klausytis ir neįtikėtinos jo paties gyvenimo istorijos.

Grenlandijoje gyvenote 15 metų – nuo 1989-ųjų. Ogimėte ir augote Norvegijos provincijoje. Koks buvo Jūsų kelias iki Žaliąja žeme vadinamos salos?

Mano tėvai buvo Jehovos liudytojai, gimiau ir augau religingoje, nuo pasaulio izoliuotoje komunoje. Būdamas vaikas, vaikščiodavau po savo kaimą ir skelbdavau gerąją žinią – kad visi mirsime. Ramybės man nedavė tai, kad mirsiu ir aš. Žinojau, kad Jehovai nepatinku, nes nesu pakankamai geras, ir pirmas dalykas, kurį jis padarys prasidėjus Armagedonui, – mane ras ir nužudys. Taigi turėjau gelbėtis.

Būdamas 15-os metų, pabėgau į Kopenhagą ir taip atsikračiau Jehovos. Mano tėvai jau buvo išsiskyrę. Tėvas gyveno Kopenhagoje, tad nuvykau pas jį. Šis miestas buvo visai kitas pasaulis. Tėvas – tada jis buvo užmezgęs homoseksualius santykius su kitu vyru – ėmė mane seksualiai išnaudoti. Tai tęsėsi neilgai – pabėgau. Susituokiau, gimė vaikai. Su žmona nusprendėme pakeisti aplinką ir išvykome į Grenlandiją, – apie ją visiškai nieko nežinojau.

Koks buvo Jūsų gyvenimas šioje saloje?

Norėjau pakeisti savo tapatybę, tapti grenlandu, o tam būtina išmokti kalbą. Grenlandų kalba labai sunki, ypač europiečiams. Pavyzdžiui, veiksmažodžiai turi 460 asmenuočių. Mokiausi pats, tarkim, žiūrėdamas seną vaizdo įrašą, kuriame mokytoja vis kartoja elnio atliekamo veiksmo asmenuotes. Aš atkartodavau, ką tas vargšas elnias daro, 460 kartų.

Pirmąją knygą išleidote gana vėlai – būdamas 46-erių. Kas atvedė iki jos?

Nuo paauglystės norėjau būti rašytoju, bet trūko pasitikėjimo savimi. Kai atvykome į Grenlandiją, apsigyvenome rytinėje salos pakrantėje, kaime, dirbau slaugytoju, o kadangi gyventojų čia mažai, turėjau daug laisvo laiko. Taigi sėdėdamas medicinos punkte ir pradėjau rašyti. Metodiškai. Parašiau tris knygas. Jos nebuvo labai geros, bet daug ko išmokau. Rašiau vedamas noro tapti rašytoju, o ne nenumaldomos vidinės paskatos rašyti. Vis dėlto tai buvo proceso pradžia.

Tada išgyvenau didelę asmeninę krizę – tapau narkomanu, susirgau depresija, praradau slaugytojo darbą. Grįžau į Daniją. O tada atsisėdau ir parašiau autobiografiją. Fikcine, grožine forma. Pajutau, kad pasikeitė mano rašymo stilius, jis tarsi įgijo nervą. Pajutau būtinybę rašyti, tiesiog negalėjau to nedaryti. Ne tiesiog rašyti, kad galėčiau vadintis rašytoju, bet rašyti dėl milžiniško vidinio spaudimo, kurį privalėjau išleisti. Štai ko man reikėjo norint tapti rašytoju – parašyti autobiografiją.

Kai parašėte knygą, baigėsi ir asmeninė krizė?

Kai išsipasakojau, pagerėjo. Tai buvo terapinis procesas, nes rašydamas privalai įtempti smegenis, mąstyti. Be to, turėjau pasikalbėti su šeima apie tai, kas man nutiko vaikystėje, paauglystėje. Anksčiau to niekada nedariau. Pokalbiai su žmonėmis ir ryšio su tėvu nutraukimas padėjo išmėžti visą šūdą ir sveikti. Knyga tapo išsigelbėjimu, nes negalėjau jos išspausdinti nepakalbėjęs su žmonėmis apie tai, ką joje parašiau. Rašymas davė ir ekonominės naudos – pradėjau užsidirbti, galėjau grįžti gyventi su savo jau paaugliais vaikais. Vėl galėjau jiems būti kažkuo, galėjau būti tėvu. Kai mano svajonė tapti rašytoju ir kūrybinis alkis nerado būdo pasimaitinti, jie tapo destruktyvūs, bandė mane nužudyti. Ta nevaldoma kūrybinė energija atsisuko prieš mane patį. Kai pradėjau naudoti savo talentą, energija pradėjo veikti man.

Kitos Jūsų knygos – grožinės?

Ėjau pažingsniui. Antroji knyga – apie mano senelį, kuris nužudė žmogų 30 metrų nuo čia, kur sėdime. 1938 m. jis nugalabijo savo žmonos, mano močiutės, meilužį. Laikrodžio švytuokle. Radau to žmogžudystės įrankio nuotrauką policijoje ir panaudojau knygos viršeliui iliustruoti. Taigi žengtelėjau vieną žingsnį nuo autobiografijos biografijos link. Trečioji knyga – jau visiškai grožinė. Tiesa, kai kurie ją laiko autobiografine, nes pagrindinis veikėjas – Grenlandijos slaugytojas. O jis yra todėl, kad juk turėjau rašyti apie kažką, ką suprantu. Kadangi pirmosios mano knygos autobiografinės, žmonės visose ieško mano gyvenimo detalių. Nedarau iš to problemų. Negali pabėgti nuo savo gyvenimo.

Ir tada, 2012-aisiais, parašėte „Amžinybės fjordo pranašus“. Ši knyga pavertė Jus literatūros žvaigžde, atnešė premijų, yra verčiama į užsienio kalbas. Štai ir dabar vis prieina gerbėjai pasisveikinti. Nuo romano pasirodymo praėjo jau gana daug laiko, bet ir vėl tenka apie jį kalbėti, šįsyk – su manimi. Kaip jaučiatės?

Ši knyga – tai gyvūnas su ilgu gyvenimu. Labai malonu grįžti prie to, kas man yra praeitis, – nuo to laiko esu išleidęs penkias kitas knygas. „Amžinybės fjordo pranašai“ – pirmasis trilogijos kūrinys – vis dar gyvena mano viduje. Antroji dalis išleista pernai. Trilogijos tema – apie kolonijinius laikus, visus Danijos ir Grenlandijos konfliktus – kalbu visą laiką. To neįmanoma apžvelgti viename romane, todėl nusprendžiau įsitraukti į trilogiją. Nesitikiu tapti daug išmintingesnis, nei buvau tada, kai pradėjau rašyti, bet galbūt galiu tikėtis tapti aukštesnio lygio idiotu. Taigi gera sugrįžti prie „Amžinybės fjordo pranašų“, gera, kad romanas publikuojamas vis kitose šalyse, nes galiu dar kartą apie jį pagalvoti ir pakalbėti.

Nors „Amžinybės fjordo pranašai“ – gaivališkas romanas apie žmones, bet tai, ką dabar pasakėte apie Grenlandijos ir Danijos santykius, verčia manyti, kad ši knyga yra ir politinis pareiškimas. Ar teisinga būtų taip sakyti?

Ne. Knyga nėra politinė, bet jūsų skaitymas gali būti labai politiškas. Rašydamas romaną turi būti ištikimas pasakojimui ir tam, ko jis reikalauja, veikėjams ir tam, ko jie nori, kad apie juos parašytum. Taigi vienintelis mano įsipareigojimas – būti ištikimam pasakojimui.

Bet kadangi šis romanas baigtas, aš pats galiu traktuoti jį kaip politinį pareiškimą. Ir kas nors kitas gali tai daryti. Aš šiuo kūriniu skaitytojams tarsi sakau, kad jie turi per mažai žinių apie kolonijinį laiką. Danai mano, kad apie Grenlandiją žino labai daug, bet iš tikrųjų nežino nieko. Ir jie dėl to nekalti – istorijos vadovėliuose apie salos realijas kolonijiniu laikotarpiu rašoma labai nedaug. Yra susiformavusi nuostata, kad danai Grenlandijoje buvo žiaurūs tironai, bet tai – netiesa. Danai, galima sakyti, buvo labai švelnūs tironai. Jie tiesiog nesuprato, kad reikia išsikraustyti, palikti kraštą ir kad Grenlandija gali pasirūpinti savimi pati. Todėl problema yra kiek kitokio atspalvio. Tarkim, afrikiečiai nukreipė žvilgsnį, pavyzdžiui, į anglus, pasakė, kad jie pavergė, buvo žiaurūs, sistemingai žudė ir kad privalo iš Afrikos išnykti. Grenlandijoje buvo palyginti ramu, ir tai yra didelė grenlandų problema. Jie ir dabar labai mažai žino apie kolonijinius laikus. Taigi jei ir turiu kokį nors politinį tikslą, tai supažindinti žmones su šiuo laikotarpiu.

Kas vyksta Grenlandijoje šiandien? Ar veikia koks nors judėjimas už nepriklausomybę?

Taip, judama nepriklausomybės link. Dabar šis procesas sustojęs. To priežastis – nafta. Grenlandijoje yra dvigubai daugiau naftos nei Norvegijoje, bet ji veikiausiai niekada nebus naudojama dėl dviejų priežasčių: sudėtinga logistika smarkiai kelia kainą, ir mes šių gamtos išteklių apskritai linkstame nebenaudoti.

Tarp grenlandų ir danų lyg ir galioja susitarimas, kad šis kraštas turėtų judėti nepriklausomybės link, tačiau dabar visiems labiau rūpi socialinės, švietimo, vidaus problemos, tad apie nepriklausomybę kalbama kur kas mažiau nei prieš 10 metų. Tada politikai neturėdavo šansų būti išrinkti, jei nepasisakydavo už nepriklausomybę. Jei apie tai prabiltų šiandien, žmonės juoktųsi jiems įveidą. Bet galbūt padėtis vėl pasikeis.

Gimėte Norvegijoje, gyvenate Danijoje. Sakėte, kad norėjote susieti savo tapatybę dar ir su Grenlandija. Taigi kas Jūs esate?

Paprastai sakau, kad esu 100 procentų norvegas, 100 procentų danas. Sunku tai apibrėžti. Knygas rašau danų ir norvegų kalbomis. Jų neverčiu. Jei parašau daniškai, perrašau norvegų kalba. Ir ši versija gali būti kitokia. Vieno mano romano daugiau skyrių pirmiau parašyti norvegų kalba, kiti pirmiau – danų.

Norvegija man reiškia labai daug, į ją vykstu gal 20 kartų per metus. Ten gyvena mano šeima, mama. Man svarbu jaustis norvegu ir kad šios šalies skaitytojai sutiktų mane kaip vietinį.

Koks šiandien Jūsų santykis su religija?

Religija mane labai domina kaip psichologinis reiškinys. Esu ateistas, Dievu netikiu, bet būti bažnyčioje patinka. Manau, kad mano vaikai ir žmona save laiko religingais krikščionimis. Taigi esu šeimos ateistas. Taip buvau auklėjamas, kad Bibliją privalėjau perskaityti ne kartą, gerai ją išmanau. Man Šventasis Raštas daro didelę kultūrinę ir literatūrinę įtaką, jo atgarsių yra mano kūryboje. Biblija mane pasąmoningai, o kartais ir sąmoningai įkvepia. Vis dėlto manau, kad religija nereikalinga. Nes ji yra... didelis šūdas. Nematoma dvasia, mus baudžianti, jei darome ką nors bloga. Vis dėlto žmonės yra kvaili ir daro kvailus dalykus. Ir jei jų nedarytų, mums nereikėtų kurti literatūros.

Atvirai dalijatės savo skaudžia patirtimi. Darote tai galvodamas apie save ar norėdamas padėti kitiems?

Rašydamas negalvoju apie tikslą, tiesiog jaučiu vidinį poreikį tai daryti. Bet tai tas pat, kaip ir kalbėjome apie politiką, – kitiems, matau, padeda. Žmonės laiškuose man dėkoja – esą parašiau jų istoriją. Vienas skaitytojas sakė: „Tu padarei mane mažiau vienišą.“ Manau, svarbu pasidalyti našta. Kalbėti apie save nebūtinai yra narcisizmas. Tai susiję su dalijimusi. Kai pasidaliji našta, ji tampa ne tokia sunki, nes tada daugiau pečių ją neša.

Apie „Amžinybės fjordo pranašus“

Prestižinį Šiaurės ministrų tarybos apdovanojimą pelniusioje knygoje pasakojama apie krikščionių pastoriaus Morteno Falko gyvenimą ir misiją XVIIIa. pakrikštyti danų kolonizuotą Grenlandiją. „Amžinybės fjordo pranašus“ įkvėpė tikri Danijos ir Norvegijos karaliaus Kristijono VII valdymo laikotarpio įvykiai. Veikėjai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis, keliauja apledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, plaukia jūra, medžioja banginius, tampa didžiojo Kopenhagos gaisro 1795m. liudininkais. Gyvai perteikdamas praeities gyvenimo detales autorius sukuria monumentalų epą apie skirtingų kultūrų susidūrimą, namų paiešką ir didžiąją svajonę apie laisvę. Mažai pažįstama Grenlandijos gamta, žmonės ir istorija magiškame romane sužavėjo pasaulio literatūros kritikus. „The Guardian“ „Amžinybės fjordo pranašus“ vadina iki paskutinio puslapio nenuspėjama knyga, klasikinės literatūros pavyzdžiu.