Teatro fotografas Gintaras Zinkevičius prisimena: „Buvau ir niekšu vadinamas“

80-asis Lietuvos nacionalinio dramos teatro sezonas skirtas laisvės trisdešimtmečiui. Ta proga teatras kuria tinklalaidžių (angl. podcast) ciklą, kuriame teatrologė Daiva Šabasevičienė kalbina teatro žmones, kviesdama papasakoti apie gyvenimą, spektaklius, užkulisius ir žiūrovus prieš 30 metų.

Šįkart prisiminimais dalijasi tuometinis teatro fotografas Gintaras Zinkevičius.


„Eugenijus Lapinskas ir Jonas Vaitkus kvietė į teatrą ir prisikvietė. Atsidūriau labai tirštoje situacijoje ir reikėjo greitai reaguoti. Man labai patiko žmonės, kurie tada dirbo: Jonas Vaitkus, Jonas Arčikauskas, Oskaras Koršunovas. Bet buvo ir kita pusė – senoji administracija, kuri buvo įsitikinusi, kad yra kastos, griežtos taisyklės, kad kūrybininkai negali „šakotis“ ir aiškinti, kaip turi būti.“


Fotografas pasakoja jautęs, kad pokalbių iš jo studijoje esančio telefono būdavo nuolat klausoma, o kadangi buvo aktyvus laisvės šalininkas sulaukdavo ir replikų: „Eini koridoriumi ir girdi, kad einantis už tavęs sako: „Štai, niekšas eina“. <...> Buvau išmokęs juoktis iš tų visų nesąmonių, skambių pareiškimų.“


G. Zinkevičius turėjo laboratoriją, kurioje ryškindavo nuotraukas, o Vaitkus suteikė erdvę ir studijai, kur buvo fotografuojamos fotosesijos spektaklių reklamoms, aktorių portretinės nuotraukos ir įamžinamas grimas. „Man tai atrodė labai rimta, kad žmonės žinotų pagal ką grimuoti“, – sako fotografas.


Pirmas spektaklis, kurį fotografavo, buvo „Dumblas“, režisierė Irena Bučienė. G. Zinkevičius teigia tada supratęs, kad reikia pačiam dalyvauti, imtis veiksmų, o ne pliaukšėti kažkur iš salės.


Didžiausias iššūkis buvo fotografuoti „Vėlines“: „Buvo gigantiškas įspūdis. Tokį spektaklį reiktų fotografuoti per 20 sesijų. Man pavyko per dvi“. Tuomet režisierius Jonas Vaitkus Gintarui Zinkevičiui liepė nusipirkti spalvotų juostelių, aprengė jį vienu iš kalinių ir fotografas vaikščiojo po sceną ir fotografavo. „Nuotraukos nepavyko, bet tai buvo mano kaltė, o Vaitkaus, kaip visada, užmanymas buvo gigantiškas“.


Fotografas atsimena ir režisierių Oskarą Koršunovą, kuris visad sakydavo, kad trūksta reklamos, visi jį ramindavo, kad salės ir be reklamos pilnos, bet jaunasis režisierius norėdavo visad turėti nuotraukų, kad galėtų padalinti sutiktiems žmonėms.


G. Zinkevičius pasakoja ir apie teatre vykusius priėmimus, kur dalyvaudavo politiniai veikėjai, bei atvejį, kai po fotografavimo viename iš tokių renginių ir jo atėmė fotoaparato juostelę.


https://lndt.podbean.com/e/teatro-fotografas-g-zinkevicius-pokalbiu-buvo-nuolat-klausoma/

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis