Kasparai, ar koncertų organizacija „Naujoji muzikų karta“ atsirado tada, kai į Jūsų gyvenimą atėjo Jurga?
Kasparas: Mudu susipažinome 2004-aisiais, o agentūrą įkūrėme po ketverių metų. 2006 metais grojau jaunųjų muzikų festivalyje Bergene (Olandija) ir užklydau į pianisto Miroslavo Kultyshevo koncertą. Prieš dešimt metų profesionalumo pažiūriu buvau kritiškas, bet nuo pirmų šio pianisto pirštų prisilietimų prie klavišų supratau, kad tai – genialus muzikantas. Pagalvojau – šį talentą turi išgirsti mūsų publika. Man visada norėjosi būti tarp atlikėjų, su kuriais galima dalytis patirtimi, suburti aplink save unikalių menininkų bendruomenę. Tada M. Kultyshevas dar nebuvo plačiai žinomas, koncertą rengėme iš savo santaupų, rizikavome, kad galime nesurinkti publikos, bet rizika pasiteisino.
Kaip ieškote ir kaip randate atlikėjų?
Jurga: Drąsa pasiteisina, kai turi savo idealus, neapsimetinėji, darai tai, kuo tiki. Mums svarbiausia – talentas ir ką menininkas gali duoti publikai. Scena – tokia vieta, kur apsimesti geresniam, nei esi, neišeina. Žmonės jaučia, publikos reakcija tai rodo. Mes pristatome atlikėjus, kuriais tikime, dėl to jaučiamės drąsiai.
Atlikėjų randame per kolegas, garsas apie naujus talentus neretai perduodamas iš lūpų į lūpas. Tada patys pasiklausome, įsitikiname, ar iš tikrųjų įdomu, taip ir apsisprendžiame. Kodėl išskiriame naują muzikų kartą? Žvaigždės yra plačiai pristatomos, o mes norime parodyti naują energiją, dar neatrastą kartą, jai padėti.
Kasparas: Mūsų pradžia nebuvo lengva. Neturėjome investicijų, nebuvo ypatingų ryšių, rizikavome, ir tai pasiteisino. Matome didelę savo darbų prasmę.
Talentas talentą atpažįsta. Vis dėlto menininkų pasaulyje būna ir konkurencinio pavydo...
Kasparas: Ne būna, o dažniausiai taip ir yra – neva kam kelti į žvaigždes savo konkurentą. Man ši problema nekyla.
Jurga: Unikalus kažkoks (juokiasi).
Kasparas: Man didelė problema yra kviesti vidutinį atlikėją. Aukšto lygio meno srityje skirtumas tarp gero ir labai gero atlikimo nėra didelis, bet jis labai reikšmingas. Aš nepavyduliauju, man į Lietuvą norėjosi kviesti geriausius atlikėjus. Kai koncertuoti atvyko Evgeni’jus Bozhanovas, iškart atpažinome vienas kitą. Jis pasiūlė pagroti duetu. Nei jis, nei aš to nebuvome darę. Puikiai pavyko. Galiu pasigirti, kad pernai su Evgeni’jumi Hamburge dalyvavome Marthos Argerich festivalyje „Déjà vu Martha Argerich“. Ši iš Argentinos kilusi pianistė virtuozė yra viena garsiausių pasaulyje, fenomenali atlikėja.
Įspūdžiai ir emocijos iš to koncerto – neišdildomi. Martha baigė groti, tada mes išėjome į sceną dviem fortepijonais atlikti jai 60-mečio proga dedikuoto kūrinio. Buvau puikiai pasiruošęs, bet grodamas jaučiausi taip, tarsi plevenčiau virš tikrovės. Scenoje tokių siurrealistinių išskridimo į kosmosą akimirkų būna dažnai. Mudu puikiai sugrojome, Martha jautėsi laiminga. Pilnutėlė tūkstančio žiūrovų salė pratrūko ovacijomis.
Neseniai Didžiosios Britanijos kompanija „Stone Records“ išleido Kasparo Uinsko solinę plokštelę. Ar planuojate išleisti ir daugiau savo albumų?
Kasparas: Tai trečiasis mano solinis albumas. Rugsėjį išleidžiamas grupinis. Jame bus ir mano, ir M. Argerich atliekamų kūrinių. Dar kartu su violončelininku ir vargonininku Alexanderiu Kniazevu įrašome kamerinės muzikos albumą. Pusė darbo jau padaryta, šį rudenį, tikiuosi, baigsime ir kitą pusę.
Jurga, esate teisininkė, ar nesigailite, kad įsmukote į muzikos sritį?
Jurga: Nuolat keistai nuvingiuodavau į meno sritį. Magistro darbui pasirinkau autorinių teisių temą. Paskutinė mano, teisininkės, darbo diena sutapo su M. Kultyshevo koncertu. Tą dieną į dėžę susikroviau daiktus, uždariau kabineto duris, o vakare nuėjau paklausyti muzikos. Nuo tos akimirkos prasidėjo mano naujo gyvenimo ir naujos veiklos etapas. Apie koncertų organizavimą neišmaniau beveik nieko. O šiandien, po vienuolikos metų, turbūt nėra nieko, ko apie šią sritį neišmanyčiau.
Kasparas: Įsivaizduokit, iš Lietuvos Respublikos Seimo išėjo! Šilta, patogi kėdė, ir štai tau – nėrė į nežinomybę.
Jurga: Geros buvo pareigos. Man puikiai sekėsi, tačiau ir dabar teisinio darbo daug – reikia valdyti įstaigą. Kasparas agentūros veiklą pradėjo nuo edukacinių programų. Jis važinėjo po mokyklas ir pasakojo vaikams apie klasikinę muziką.
Kasparai, tėveliai Jums pianiną nupirko, kai dar nebuvote gimęs. Augdamas virtuvės puodus mušėte mediniais šaukštais, kaip ir mažas W. A. Mozartas. Beje, judu gimę tą pačią dieną. Skambinti pianinu pradėjote 5-erių metų. Ar Jūsų vaikučiai taip pat groja?
Kasparas: Visa tai, ką sakote, yra tiesa. Namuose pianinas yra, bet... Pajūrio gyventojai dažniausiai prie jūros neina. Mūsų namuose muzika skamba, bet vaikų prie pianino nelenkiame. Mergaitė truputį mokėsi muzikos, bet labiau linksta į dailę, dizainą. Beje, šį pavasarį pirmą kartą išklausė visą mano rečitalį.
Jurga: Man regis, berniukas bus linkęs į muziką, nes daug dainuoja. Išgirdęs klasikinę muziką, sustingsta, klausosi. Klausiu: „Ką norėsi daryti?“ Sako: „Groti kaip tėtis.“ Provokuoju: „Gal smuiku norėsi groti arba violončele?“ – „Ne, tik taip – kaip tėtis: pianinu.“
Vadinasi, tėvelis jam – didis autoritetas. Ar tėtis turi laiko vaikams?
Kasparas: Mane visada kamuoja vidinė kova: aš be galo myliu vaikus, šeimą, tačiau muzika nemėgsta dalytis. Muzika – kaip pavydi moteris, ji nori viską iš tavęs paimti.
Vyras, beveik visą savo laiką praleidžiantis prie fortepijono, ir moteris, besirūpinanti jo koncertais, sceniniu įvaizdžiu, buitimi. Ar kartais nesijaučiate gyvenanti vyro šešėlyje?
Jurga: Taip, esu atsakinga už buitį. Su Kasparu nekonkuruoju. Jis man yra talentas, ir aš neturiu jokių pretenzijų dėl to, kad man tenka daugiau buities darbų. Priėmiau Kasparo pasaulį ir visiškai į jį įsiliejau. Jo profesija negailestinga, reikalauja atsidavimo ir palieka labai mažai laiko kitiems dalykams. Kartu esame lygiaverčiai partneriai, aš taip pat gyvenu savo profesinėmis ambicijomis, dirbu su dideliais projektais, koncertais, skirtingais atlikėjais, tad šešėlio tikrai nejaučiu.
Kiek laiko esate kartu?
Jurga: Keturiolika metų.
Kasparai, ar labai pasikeitė Jūsų gyvenimas po to, kai sutikote Jurgą?
Kasparas: Visiškai. Buvau laisvas it paukštis, muzikai atsidavęs vienišius. Jurga atnešė į mano gyvenimą viską apglėbiančios šilumos. Jeigu kas nors šiame pasaulyje turi prasmę, tai – muzika ir buvimas su šeima. Sutikau savo žmogų, ir likimas susiklostė labai palankiai.
Jurga, koncertinių Kasparo kelionių lagamino turinys – Jūsų rankose. Kas būtų, jeigu pamirštumėte įdėti plaukų džiovintuvą ir pagalvę?
Jurga: (Kvatoja.) Gal neįvyktų koncertas? Sava pagalvė Kasparui yra privaloma nuo senų laikų, be šios jis negali išsimiegoti, pailsėti prieš koncertą.
Kasparas: Jurga per daug daiktų įdeda, dvigubai daugiau, negu man reikia, ir aš juos vežiojuosi pirmyn atgal.
Jurga: Jis mane bara, kam tiek prikraunu. Jeigu važiuotų su manimi, visi daiktai praverstų, o vienam jam mažai reikia.
Plaukų džiovintuvu šildotės rankas?
Kasparas: Ne, kojas. Kai kojoms šilta, ir rankos sušyla.
Įdomi Jūsų pažintis – Seimo teisininkė ir pianistas virtuozas susipažįsta ne filharmonijos salėje, o naktiniame klube.
Jurga: Kiek daug žinote!
Kasparas man sakė: „Paradoksalu, kad būtent naktiniame klube sutikau tą ypatingą moterį. Kosminė trauka suvedė mus net tokiu mažai tikėtinu būdu.“ Ar Judu nebuvote klubų lankytojai?
Jurga: Kartais su draugais nueidavome pasilinksminti, tada dar labai jauni buvome, bet tą sykį į naktinį klubą užklydau atsitiktinai – šventėme draugės gimtadienį.
Kasparas: Aš tada tiesiog buvau klube.
Kasparas, išmestas iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos, atsidūrė Užupio gimnazijoje, ir kurį laiką Judu mokėtės vienoje klasėje, tiesa?
Jurga: Patikslinsiu: vieną dieną pabuvome vienoje klasėje. Mes sunkiai tai prisiminėme. Kai susipažinome klube, nežinojau, kad tai šitas Kasparas. Bet kai jau prisiminiau, tai net galėjau papasakoti, kokiais drabužiais vilkėjo, kai atėjo į mūsų klasę. Joje mokėsi gal keturi berniukai, tai mes, mergaitės, į naują vaikiną iškart atkreipėme dėmesį.
Kaip pastebėjote šią merginą?
Kasparas: Kaip galima jos nepastebėti?! Nuostabiai graži, žavinga kvatoklė, smagiai linksminosi, puikiai šoko...
Jurga: Dažniau reikia interviu dalyti – išgirsiu, ko negirdėjau. Jis man to nesako.
Kai Kasparą pamačiau, atrodė, tarsi iš jo sklistų spinduliai. Oda spindėjo, labai ryškus atrodė. Iš karto atkreipiau dėmesį. Pamaniau, kad jis yra ne lietuvis. Kai prabilo lietuviškai, nustebau. Tada dar nebuvau stipriai susijusi su klasikine muzika, ir internetas dar nebuvo toks išplėtotas. Prisistatė: „Kasparas.“ Nesakė, ką veikia. Kitą dieną pakvietė mane, mano ir savo draugus sutikti Naujųjų jo dideliame nuomojamame bute. Pamačiusi pianiną pagalvojau, ką tas instrumentas čia daro? Sesei pasakiau, kad susipažinau su Kasparu ir kad jo namuose mačiau instrumentą. Jos gera draugė mokėsi fortepijono klasėje. Nustebo: „Kasparas ir fortepijonas?“ Paguglinome. Pamačiau, kad tai tas pats Kasparas, su kuriuo susipažinau. Pasirodo, jis – pianistas.
Ar greitai Kasparas Jus įtraukė į muzikos pasaulį?
Jurga: Jis yra fantastiškas mokytojas. Sunku įsivaizduoti, kokį kelią nuėjome! Kiekvieną kartą, kai susitikdavome, jis mane skatino klausytis geriausių atlikėjų įrašų, išmokė atskirti muziką pagal laikotarpius, rodydavo geriausių koncertų įrašus ir taip įdomiai pasakodavo apie kompozitorius! Dabar apie muziką išmanau viską.
Kasparas: Man buvo gera dalytis, nes Jurga yra imli muzikai ir žinioms, jos jautri ausis, gera klausa, o man įdomu leistis į smulkiausius dalykus, matyti jų skirtumus.
Jurga: Kasparo dėka aš ir visa mano šeima pamėgo klasikinę muziką.
Kasparas: Man būtų sunku įsivaizduoti žmoną iš kitos veiklos srities. Su muzika esu visą laiką. Jei turiu kelias dienas su ja nesusijusių atostogų, išgyvenu dėl to, kad negroju. Šias atostogas praleidau Ispanijoje. Jaučiausi taip, tarsi pagrindinė dalis manęs yra išjungta, ir aš nesuprantu, kas man darosi.
Talentingi menininkai neretai būna žiaurūs viskam, kas trukdo jų saviraiškai. Kartais būna negailestingi net savo artimiesiems. Ar Kasparas moka subtiliai pašalinti iš savo kelio viską, kas trukdo jo muzikiniam gyvenimui?
Jurga: Yra įvairių fazių, tai priklauso nuo kūrybos proceso periodų – ar Kasparas yra po koncerto, ar prieš. Yra nuostabių dienų, kai jis turi daug jėgų ir gali mėgautis buvimu su vaikais, šeima. Kasparas dievina vaikus, o šie – jį. Bet būna ir kitokių fazių – psichinio, kūrybinio išsekimo, ilgesnio negrojimo, tada jis nori ir mus mažiau matyti. Aš taip pat esu kunkuliuojantis ugnikalnis, pradedu norėti daugiau dėmesio sau, o jis negali to suteikti. Tenka pačiai save atvesti į protą, išlaukti... Jei nepavyksta, tada verdame ir kunkuliuojame abu. Santykiai yra didelis abiejų partnerių darbas. Muzikantų gyvenimas kupinas iššūkių, tai nėra vien graži feisbukinė paroda. Nėra šešėlio, bet vis tiek turiu suprasti, kad muzika yra gal ir aukščiau visko. Su tokia mintimi gyveni, kartais nori ją pamiršti. Tie kartai ir kelia krizes. Bet... išgirstu, kaip jis groja, ir viską užmirštu. Galimybę iš arti stebėti Kasparo kūrybos procesus, girdėti jį grojantį priimu kaip didžiausią dovaną. Ir gyvenu toliau.
Kas yra svarbiau – mylima moteris ar muzika?
Kasparas: Viena be kitos būti negali. Viena kitą papildo. Atlikėjas praleidžia šimtus valandų prie kūrinio, kurį atlieka per visai trumpą laiką – koncertas trunka pusantros valandos. Tas rezultatas nėra vien mano darbo nuopelnas. Žmona, šeima padeda ir daro viską, kad būtų rezultatas. Esu apdovanotas, kad turiu šalia tokius artimuosius, kurie suteikia maksimaliai idealias sąlygas pasinerti į kūrybos procesą. Kita vertus, stengiamės derinti – kad savaitgalį pusdienį galėtume praleisti kartu. Žiemą su vaikais nueiname pačiuožinėti, vasarą važiuojame pasimaudyti, filmą pažiūrime.
Jurga: Ar išgirdote? Pusdienis!
Jurga, ką veikiate, kai vyras išvyksta groti?
Jurga: Tą patį, ką ir tada, kai neišvykęs. Daug dirbu, o visas laisvas laikas skiriamas vaikams. Turiu kelias geras bičiules, fantastišką jaunesnę sesę Aistę. Ji – geriausia draugė, padėjėja, palaikytoja.
Kasparas: Aš taip pat turiu jaunesnę seserį Emiliją, ji šiemet baigė muzikos mokslus Berlyne, aktyviai domisi fotografija.
Ar dažnai tenka vyti šalin mintį, kad sales pavergiantis talentingas išvaizdus pianistas gali turėti aistringų gerbėjų, apie kurias net pats nežino?
Jurga: Na, pagundų tokios profesijos vyrui, ko gero, yra nemažai. Nematysiu – nežinosiu (juokiasi). Mes pasikalbame apie ištikimybę. Šiaip esu gana pavydi. Reikia akį palaikyti, tačiau kartu ir pasitikiu juo, visa priimu ramiai. Daug gerbėjų Kasparui rašo laiškus, žinutes.
Kasparas: Ruošdamasis koncertui atsiriboju nuo išorinio pasaulio. Po koncerto, kai kas nors atneša gėlių, neatsimenu, kas tai padarė. Nuoširdžiai sakau, nevaidinu – vis dar būnu išskridęs. Lėtai grįžtu į save. Buvo toks kuriozas: Čekijoje vyko mano koncertas su orkestru. Mergina įteikė nuostabią gėlių puokštę. Tą vakarą reikėjo išvykti. Susidėjau daiktus, galvoju – padovanosiu puokštę pirmai pasitaikiusiai merginai. Matau – žingsniuoja simpatiška panelė, prieinu, duodu gėles, o ji sustingsta iš nuostabos. Tik vėliau mano galvoje atsisuko juostelė, kad tai – ta pati mergina, kuri įteikė man išskirtinę puokštę.
Kasparai, ar esate skyręs koncertų savo žmonai?
Kasparas: Kiekvienas koncertas yra skiriamas būtent jai.
Jurga: (Kvatoja.) Išmokytas kalbėti!
Ar Jūsų šeimos rytas prasideda su muzika?
Jurga: Aš keliuosi anksčiau už visus – 6-tą ryto, pabėgioju, grįžtu. Keliu vaikus, ruošiamės į darželį, tiksliau – prasideda nuolatinis nenorėjimo į jį eiti ritualas. Kasparas lieka, ramiai pasiruošia ir išvažiuoja groti. Muzika mūsų namuose skamba savaitgaliais. Dukrelė prašo džiazo. Skamba simfonijos, klausomės Kasparo įrašų.
Kasparas: Vaikai žiūri filmukus, ten skamba populiarios melodijos, nedraudžiam, bet stengiamės, kad viskas būtų subalansuota. Aiškiname, kokia muzika parašyta talentingai, o kokia – primityvi.
Vaikas atsineša savo lemtį ar tėvai nukreipia?
Kasparas: Matyt, ir viena, ir kita. Dėl muzikos aš niekada neabejojau. Dažnai pagalvoju, ką daro žmonės, kurie negroja. Man sunku įsivaizduoti.
Jurga: Skaičiau, kad pianisto Glenno Gouldo mama, kai jo laukėsi, kasdien svajojo ir troško, kad sūnus būtų pianistas, ir jis tapo legendiniu atlikėju. Vaikas gimsta šeimoje ir jaučia savo tėvą melomaną. Šis užkrauna vaikui idėją. Kasparo mama grojo akordeonu, tėvas – kontrabosu. Jei šeimoje visai nėra muzikos, vargu ar vaikas taps muzikantu.
Ar Kasparas šeimoje turi kokių nors užduočių?
Jurga: Jis perka visą naujausią techniką, yra atsakingas už inovacijas. Vyras, jei nenori dirbti namie, nuperka buitinių prietaisų, kad dirbtų už jį. Savaitgaliais Kasparas kepa blynus. Pirmas sūnaus žodis prabudus: „Bynų!“
Kasparas: Blynus išmokau kepti iš mamos, kai sukinėjausi prie jos kojų ir mušiau puodus mediniais šaukštais.
Kas Jums yra šeima?
Kasparas: Pilnatvės pojūtis.
Jurga: Pamatai, stabilumas. Kai pasaulis baisiai lekia, kai patiriame daug pavydo, apkalbų, tik šeimoje gali jaustis saugus, suprastas, palaikomas. Aš savo tėvams bet kada galiu paskambinti – rasiu užuovėją, ramybę. Kasparas – taip pat. Šeima yra mūsų vienas kito atrama, šilumos šaltinis.
O meilė?
Jurga: Dovana gyvenimo, jeigu sutinki mylimą žmogų. Ir didžiulis darbas kiekvieną dieną. Šiaip sau savaime meilė negyvuoja. Reikia ja rūpintis.
Kasparas: Meilė – gyvenimo variklis, energija, šviesa, neapčiuopiamas dalykas, be kurio žmogaus būtis praranda daug prasmių.
Mėgstate skambinti S. Rachmaninovo kūrinius, esate susipažinęs su kompozitoriaus biografija. Ar Jums svarbus muzikos gimimo kontekstas?
Kasparas: Kartais tam tikrų dalykų žinojimas padeda labiau suprasti ir atskleisti kūrinį. Pavyzdžiui, kadaise su smuikininku Nikita Borisu Glebskiu grojome F. Poulenco Sonatą smuikui ir fortepijonui. Nikita man pasakė, kad Sonata skirta poetui F. G. Lorcai, jis rašė apie pilotą, kuris žuvo lėktuvo katastrofoje. Taigi kūrinyje bandyta atvaizduoti, kaip lėktuvas pakyla, pradėjus strigti varikliams sminga žemyn, varikliai vėl įsijungia, lėktuvas šokteli ir staiga nukrenta. Kai jis man tą istoriją papasakojo, aš ją pamačiau muzikiniame tekste. Tai padėjo interpretuoti.
Šiuo metu dirbu prie S. Rachmaninovo Antrojo koncerto. Kūrinys pasižymi ilgomis nuostabiomis melodijomis, jų sekomis ir harmonijomis. Vakar grodamas galvojau, kiek vidinio grožio turi turėti žmogus, kad sukurtų tokią nuostabią muziką.
Ar mėgstate J. S. Bacho muziką?
Kasparas: Labai.
Kaip žvelgiate į jo biografiją? Dvidešimt vaikų, tik dvylika išgyveno, kiekvienas kūdikio praradimas – didžiulio skausmo gelmė...
Kasparas: Bachas man yra muzikos Dievas. Rachmaninovo muzika atveria didelius horizontus, sukelia stiprius asmeninius jausmus, o Bachas yra virš visų, jis kalba apie visą pasaulį. Bachas sukūrė begalybę muzikos, sunku ir įsivaizduoti, kad vienas žmogus tiek daug padarė per trumpą savo gyvenimą.
Jurga: Didelių Bažnyčios apribojimų laikais Bacho sukurta muzika neša į kosmosą, į Dangų. Pasakė viską, ką norėjo.
