Paslaptingo gerumo tradiciją pradėjo Vyskupas
Ne visi vaikai dovanėles gauna Kalėdų rytą. Pasirodo, daugelis Europos vaikų gėrybių po eglute ar prie židinio ieško gruodžio 6-ąją. Kodėl? Etnologas Libertas Klimka pasakoja, kad būtent ši diena yra Šv. vyskupo Mikalojaus Myriečio diena. Kuo jis ypatingas ir kaip tai susiję su Kalėdų seneliu? III-IV amžiaus sandūroje, dabartinėje Turkijos teritorijoje, Demre miestelyje gyveno vyskupas – gerasis ganytojas, garsėjantis labdaringais darbais. Įdomu tai, kad gerus darbus jis darydavo paslaptingai, kad niekas nesužinotų.
„Prieš Kalėdas lankydamas vieną gausią šeimą, jis pamatė, kad prie židinio džiūsta kojinaitės, o visi vaikai dalinosi viena batukų ir kojinių pora. Vyskupas į tą kojinaitę įmetė aukso gabaliuką ir taip išgelbėjo šeimą nuo skurdo. Jis taip pagarsėjo savo labdaros darbais, kad mirus buvo pašventintas ir kanonizuotas. Visgi, kai 1087 metais į tą kraštą atėjo musulmonai, baiminantis, kad kapas bus išniekintas, italų jūreiviai vyskupo palaikus išplukdė į Italiją ir iškilmingai perlaidojo Bario bazilikoje”, – dėstė L. Klimka.
Ši legenda pasiekė ir Europą – vaikai laukdavo, kad vyskupo dvasia juos aplankytų. Olandijos, Belgijos vaikučiai palikdavo savo kurpaites prie židinio, o į jas įdėdavo šieno, morkų. Paplito sakmė, kad gerasis vyskupas ant balto žirgo atjoja iš Ispanijos, pasipuošęs ilga raudona sutana, aukšta vyskupo kepure, taip lanko vaikus ir duoda skanumynų, o tie, kurie nieko negauna, kitais metais pasižada būti geresniais. Tokia legenda plito viduramžiais. Vėliau vyskupu persirengdavo žmogus, o jį lydėdavo riteris Ruprechtas. Įdomu tai, kad kai kuriuos atributus iš riterio vyskupas pasiskolino Kalėdų senelio įvaizdžiui – platų, juodą diržą ir barzdą.
Kalėdų senelio paveikslas įamžintas poemose
1809-aisiais amerikiečių rašytojas Vašingtonas Irvingas parašė pirmųjų Niujorko emigrantų istoriją, o pirmieji niujorkiečiai buvo iš Olandijos. Ten ir aprašyti gerojo vyskupo pasirodymai. Jis taip pat priminė, kad vaikai Olandijoje jį vadindavo Santa Klasu, o tai mažybinis vardas nuo Nicolaus (santa-šventasis), išvertus į anglų kalbą jis buvo pavadintas Santa Klausu. Irvingas aprašė šią istoriją šmaikščiai, sugalvodamas, kad Santa Klausas ne baltu žirgu iš pietų atkeliauja, o pasikinko elnią, kad spėtų aplankyti daug vaikų.
Poetas Klemensas Mūras aprašė eilėmis Santa Klauso keliones ir pakinkė į jo roges septynis elnius. Paskutinį tašką padėjo Wolto Disnėjaus filmukas, kuriame galime pamatyti stebuklingus elnius, skriejančius oru. Tiesa, Markas Twenas Santa Klausą buvo apgyvendinęs net mėnulyje.
Kviečia saugoti tradicijas ir prisiminti lietuviškąjį Kalėdų senelį
Pasak etnologo, Kalėdų senelio įvaizdis labai sudėtingas ir savyje įkūnijęs daugybę istorinių bei folklorinių personažų. „Kalėdų senelis sukaupė daugybę bruožų iš įvairių tautų, turime įdomų personažą, kuris lanko vaikus visą gruodžio mėnesį. Na, o Lietuvos Kalėdų senelis – Kalėda, gyvena Šiaurės Lietuvoje, turi namelį, kuriame būdamas skaito vaikų laiškus. Europos Kalėdų senelis gyvena prie pat poliarinio rato, Rovasniemio miestelyje, Suomijoje”, – pasakojo L. Klimka.
L. Klimkos teigimu, lietuvių tauta turi savo misiją – išlikti savimi, didžiuotis savo valstybe ir tradicijomis. „Bet kuris tautiškumas remiasi trimis dalykais – gimtąją kalba, istorine atmintimi ir tautos tradicijų, papročių žinojimu. Ir visi šie kampai yra svarbūs, todėl kviečiu tautiečius saugoti, tausoti mūsų tradicijas“, – ragino L. Klimka.
Lietuviška Kalėda nuo kitų skiriasi savo apranga, spalvine gama, gyvenamąja vietove, bet visur jis yra gėrio ir džiaugsmo simbolis, kurio laukia ir suaugę, ir vaikai. Lietuvos vyriausiojo Senelio Kalėdos nuomone, esame nedidelė tauta, todėl turėtume kažkuo išsiskirti. Mes turime akcentuoti savo vertybes, išskirtinumą, atgaivinti senas, lietuviškas tradicijas.
Jo nuomone, žmonės technologijų epochoje labai susvetimėję. Reikia matyti žmogaus akis ir pajausti, kad vyras su žmona, vaikai, artimieji, galėtų pasakyti vienas kitam: džiaugiuosi, kad tu esi šalia. Štai eglutė labai gražus švenčių simbolis, bet svarbiausia yra šeimos sambūris, kai didžiausia dovana yra apkabinimas, palinkėjimas, svarbu pasidomėti, ir kaip gyvena kaimynas, draugai, pakviesti tuos, kurie jaučiasi vieniši. Žmonių bendrystė yra labai gražu ir svarbiausia.
„Visiems Lietuvos žmonėms norėčiau palinkėti darnos, atjautos, kad tas stebuklas, kuris yra ant eglučių, sužydėtų širdyse, kad spinduliuotumėte džiaugsmu aplinkiniams. Patariu parašyti laišką ne tik Kalėdų seneliui, bet ir sau, ką nori savyje pakeisti, dėl ko jums neramu ir ką norite keisti. Paprastuose dalykuose yra stebuklai“, – palinkėjo Kalėda.
