Esate apibūdinamas kaip ryškų braižą turintis tapytojas. Kaip jis formavosi?
Kai mokiausi, mums kartodavo, kad ateis laikas, kai rasime savo unikalų potėpį. Ta mintis įstrigo. Kas tai? Kada ir kaip aš rasiu savąjį? Dirbdamas ėmiau pastebėti, kad potėpis gali virsti figūra, veidu, manimi pačiu. Net ant darbų taip užrašinėdavau – „Aš“. Menininko asmeninį braižą kuria idėjos ir joms įgyvendinti pasirinkti sprendimai, aišku, prisideda ir koloritas, komponavimas. Ieškojau savo spalvų gamos. Ji keičiasi. Iš pradžių sakydavo, kad mano darbai nespalvoti, nors naudojau visas vaivorykštės spalvas. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus mato spalvas. Mano juoda – tai gili violetinė. Jei ją naudoju paveikslo gilumai sukurti, pridedu žalsvos, o jei atsiduria priekyje, įgauna melsvumo. Spalva niekada nebūna viena, kaip ji atrodo, visada lemia santykiai su kitomis spalvomis. Vienu metu man buvo įdomus išjungto televizoriaus, asfalto atspalviai. Pastarąjį vadinu sidabriniu, nes kai žvilgsnis šiek tiek pakyla, matosi, kad asfaltas žvilga sidabru. Buvo laikotarpis, kai mąsčiau, kuo galime išsiskirti meno pasaulyje. Tada siekiau išgauti lietuvio tapytojo koloritą. Supratau, kad mūsų meno lauko spalvų santykis yra violetinė ir žalia.
Dar pamenu, kaip Vilniaus dailės akademijoje per komunikacijos paskaitas mums sakydavo, kad judantis vaizdas visada bus įdomesnis už statišką. Labai supykau. Nesąmonė! Pradėjau ieškoti, kaip vaizdą paveiksle priversti judėti. Ėmiau dauginti tą patį vaizdą. Prisiminiau, kaip pirmieji fotografai vaizduodavo žmogaus ėjimą, paukščio ar arklio žingsnį. Atradau susintetintą peizažą, turintį fotografinių ir videoelementų. Judesio elementas iki šiol yra mano kūryboje.
Atrodo, kad kiek kursite, tiek ir ieškosite, žaisite…
Nesiekiu sukurti unikalumo recepto. Stengiuosi mėgautis ir kurdamas rasti ką nors nauja – ne pasaulinio lygio naujovę, o kad man pačiam būtų atradimas. Kartą parodos atidaryme sutikau mokytoją. Ji pasakė: „O tu pabandyk neužtepti kraštų.“ Toks paprastas dalykas, o man cinktelėjo. Juk ir pats jau taip dariau ieškodamas, kaip vaizdui pridėti oro, erdvės. Kai ištempiau drobę ant sienos – kad jos susilygintų, o aš nematyčiau paraščių, kuriomis pats save sukaustau, įrėminu, paveikslas tikrai pasidarė visiškai kitoks, atsirado baltų plotų. Tai buvo naujas iššūkis, žaidimas.
Kokios dabar mintys sukasi galvoje?
Mąstau, kaip erdvę formuoti toje pačioje plokštumoje. Visada stengiuosi ją sukomplikuoti, kad būtų kuo keisčiau. Man pačiam patinka vaizdą tyrinėti. Jei kur nors kas nors ne taip – iškart įdomiau pasidaro. Tada kyla daugiau klausimų. Ir ne man vienam – daugeliui. Klausimas yra vienas svarbiausių veiksnių kuriant. Menininkui reikia sugebėti sukurti ir pateikti paslaptį klaustuko forma. Ar tai yra tai, ką matome? O gal viskas yra kitaip, nei atrodo?
Mintyse konstruoju ir bandau. Žinau, kad visada galėsiu pataisyti, jei netiks, – paveikslas leidžia daryti viską, kas susivaidena. Vieną dieną tinka, o kitą – jau ne. Žaidimas toks. Siekiu aplikacijos pojūčio, atsitiktinio ir apgalvoto potėpio, natūralaus ir kompiuterinio vaizdo santykio. Dar man patinka kurti savo ūgio darbus. Atrodo, kad tada su paveikslu stovi vienas prieš vieną, esi lygiavertis drobei. Kurdamas didelio formato darbus turiu ir daugiau galimybių apžiūrėti kiekvieną plotą, išbūti, ištepti tiek, kiek reikia, kad jis taptų įdomus. Mažus paveikslus irgi tapau. Portreto natūraliai nesinori didelio. Formatą renkuosi pagal tai, ką noriu papasakoti. Tarkime, tas pats rankos motyvas vienokį siužetą kuria mažame paveiksle, visai kitokį – dideliame. Dideliame tai gali būti jaukus elementas, o mažame – jau ant rimtųjų, visai kitokią informaciją skleidžia.
Kalbate kaip dėstytojas.
Šiemet skaitau tapybos paskaitas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto trečiakursiams ir ketvirtakursiams. Man patinka. Alga visai nemotyvuoja važinėti iš Vilniaus į Kauną, gaišti laiko, bet atperka bendravimas su studentais, galimybė pasidalyti žiniomis. Kai kalbuosi su studentais, geriau girdžiu, ir ką pats sau sakau. Pasitikrinu, ar sugebu su jaunesniais žmonėmis susišnekėti. Kaunui esu dėkingas dar ir už tai, kad dvejus metus važinėdamas skaityti paskaitų labai dažnai mačiausi su tėčiu. Pernai jį palaidojome, bet man neliko to negero jausmo, kad per retai matėmės, neatsibuvome vienas su kitu. Nors ir trumpai, bet vis tiek pasimatydavome. Kaune susitinkame ir su mama, seserimi.
O pats ar nenorėjote likti gyventi Kaune?
Norėjau išvažiuoti į kitą miestą, išeiti iš tėvų namų, todėl prieš baigdamas vidurinę mokyklą nutariau studijuoti Vilniuje. Visi mano tapybos mokytojai buvo ten studijavę, tai mane irgi viliojo. Jei būčiau išmąstęs, kad galiu vykti į kitą šalį, tai būčiau norėjęs išvažiuoti ir toliau, bet tada užsienis atrodė dar toks tolimas, sudėtingas. Kai pagal mainų programą „Erasmus“ išvažiavau į Ispaniją, atrodė oho kokia kelionė, juk dar nebuvome įstoję į Europos Sąjungą. Ispanijoje tada gyveno daug lietuvių nusikaltėlių, ir pats jaučiausi lyg kažkoks ne toks. Jaunas, dvidešimt dvejų, baugu viskas atrodė. Net ir grįžęs iš Ispanijos jaučiausi nelabai drąsesnis. Dažnas menininkas toks – išsigandęs, sužalotas, turi daug liguistumo, kompleksų. Užtat pojūčių išraiška mums reikalinga gyvybiškai. Komunikuojame vaizdais, mums reikia dėmesio.
Į Vilniaus dailės akademiją stojau iš romantinių sumetimų, savo pojūčių nenagrinėjau. Labiau mąsčiau apie smagų buvimą ir paišymą, norėjau leisti laiką su šaika, nuolat linksmintis, plepėti, svaigti apie sapnus. Apie tokią laisvę buvau girdėjęs iš mokytojų, skaitęs knygose. Tikslieji mokslai ir darbas nuo aštuonių iki penkių atrodė kaip nežmoniška tarnystė ir vergovė. Norėjosi būti savo paties laisvės šeimininku. Iš tos laisvės – linksmybių, balių, pykčių – kilo ir kai kurie mano jaunatviški pareiškimai. Būdamas gal dvidešimt šešerių vienai menotyrininkei pasakiau: „Aš pats sau tapyba“, ji panašiai ir straipsnį pavadino. Susireikšminusio, pikto, agresyvaus jaunuolio šūkis. Tapyba tada buvo mano kūrinių siužetas. Buvau ką tik atradęs, kaip potėpis virsta figūra, būtinai turėjau tai pasakyti. Aš tapau, ir iš manęs atsiranda tie vaizdai – rankos, galvos, interjere ir peizaže vaizdai kalba per mano figūrą. Visokiais pavidalais ji virsdavo – ir diktatoriais, ir dievais, visagaliais kūrėjais. Aš – pasaulio bamba, viskas – iš manęs! Tapytojo vaidmuo vis dar yra viena iš mano kūrybos temų, bet ji įgavo kitokią išraišką. Tapytojo figūra gali virsti ir moterimi, ir atsiskleisti per santykį su kitais žmonėmis. Kažkas gerai pastebėjo, kad anksčiau paveiksluose būdavau vien aš, o dabar atsirado ir kitų žmonių.
Kitų žmonių atsirado ne tik Jūsų paveiksluose. Štai ant piršto žybsi vestuvinis žiedas. Prisipažinsiu, nelabai tikėjausi, kad sutiksite duoti interviu per Jūsų su Teodora medaus mėnesį.
Vis dar gyvename šventiška nuotaika, dainuojame Monikos Liu dainas. Kartu važiavome į Vienos šiuolaikinio meno mugę, ten „The Rooster Gallery“ pristatė mano kūrybą. Dviese gerai, daug smagiau. Kinas, muzika, opera, koncertai – daug kas mums patinka. Ir į serialus esame įkritę – kaip visi dabar. Neseniai su dideliu malonumu žiūrėjome „Kandido“ premjerą, Teodoros sesers vyras Ričardas Šumila dirigavo. Mums labai patinka eiti pasivaikščioti, turime savo maršrutą. Pereiname upę ir keliaujame link Vingio, ten takas naujas. Einant daug idėjų atsiranda, galvoje viskas susidėlioja. Abu su Teodora važiuojame į rezidencijas, keliaujame. Kai turėjau vykti į rezidenciją Bamberge, nematėme prasmės pusę metų būti atskirai, todėl Teodora išėjo iš darbo, ir mes išvažiavome. Paskui buvo ir daugiau kelionių, kelios meno mugės, gavau kvietimą į Pekiną. Tapau pirmuoju lietuviu, surengusiu personalinę parodą Kinijoje, norėjosi pasimėgauti tuo kraštu ilgiau. Teodora profesijos prasme turi labai plačias galimybes vien dėl savo išsilavinimo – Šveicarijoje yra baigusi viešbučių verslo studijas, mokėsi ir Portugalijoje, Lietuvoje studijavo istoriją. Kai susipažinome, ji darbavosi atidarant viešbutį „Kempinski“, o paskui jos darbas buvo susijęs su Austėjos Landsbergienės įstaigų plėtra.
O dabar žmona dirba Jūsų vadybininke?
Dirbti jai dabar nėra kada, nes yra užsiėmusi kūryba ir renginių organizavimu, – patys organizavome vestuves. (Juokiasi.) Vadyba užsiima „The Rooster Gallery“, bet Teodora man daug padeda. Ji – ir patarėja, ir pagalbininkė, kad daugiau laiko galėčiau skirti tapybai. Teodora gali net ir mano studijoje sėdėti, kai tapau, – visai netrukdo, nors kitų žmonių buvimas tikrai trikdytų.
Ar seniai judu esate kartu?
Nuo 2013-ųjų vasaros. Kas kur susipažįsta, o mes tai paplūdimyje susitikome, bendri draugai supažindino. Iškart į jos namus patekau, nes gyveno Palangoje.
Gal ir tėvai tąkart namuose buvo, nereikėjo atskirai pažindintis, patirti jaunikio streso?
Buvo. (Juokiasi.) Teodoros mama labai gerai išmano meną, turi kolekciją. Teodora augo apsupta meno kūrinių, o tai labai keičia pasaulio suvokimą. Įeinu ir matau – nuostabūs Čeponio, Mončio piešiniai kabo. Dabar jau šalia jų – ir mano.
Mamai būsimasis žentas turbūt iškart tiko – apdovanotas Jaunojo tapytojo prizu, žvaigždė?
Ditirambų man nelabai jauku klausytis, aš nemanau, kad esu ohoho kokia žvaigždė. Žmogus skiriasi nuo savo meno kūrinio. Kartais menininkams kolekcininkų geriau nepažinoti. Ir atvirkščiai.
Ar labai meniškas vestuves atšokote?
Vestuvėse buvo daug menininkų, bet buvo ir ne menininkų, nes norėjome pakviesti tuos, su kuriais iš tikrųjų artimai bendraujame. Mūsų draugas kunigas Kęstutis Dvareckas sutuokė, Tadas Černiauskas fotografavo, Monika Liu ir Tomas muzikavo, gėlėmis išpuošė mūsų pažįstami „Buketai“, o susirinkome visi ten, kur mėgstame pasėdėti, – „Panama Food Garden“.
Štai kam tų ilgų draugystės metų prireikė – kad sukomplektuotumėte vestuvių pulką!
Taip, gerai ruošėmės. (Juokiasi.) Prieš vestuves klebonas tarstelėjo, kad jau tikriausiai nebeturime vienas nuo kito paslapčių. Taip ir yra. Tikrinome vienas kitą, visaip išsibandėme. Visa, kas galėjo atsitikti, mums jau atsitiko, todėl liko tik susituokti.
Paskirta vestuvių diena buvo trylikta, penktadienis. Išsigandau, paskambinau kunigui paklausti, ar tikrai nieko neatsitiks. Patikino, kad tai – bobučių prietarai, galime ramiai tuoktis. Turime daug sumanymų, planų ir norų.
Ar vaikai jau irgi suplanuoti?
Vaikus, aišku, galima suplanuoti, bet reikia ir veikti. (Šypsosi.) Bus – kaip Dievas duos, o mes jų jau kurį laiką labai norime. Vaikai menininkų gyvenime daug ką pakeičia. Vieni sako, kad atžalos su kūryba visai nesiderina, o kiti kaip tik atranda daug naujų dalykų. Aš tai paprasčiausiai noriu vaikų, ir tiek.
Jūsų kūryboje labai svarbi Dievo tema. Ar esate religingas?
Vadinu save krikščionimi. Nesu ultrakatalikas, nepraleidžiantis nei vienų mišių, – esu praktikuojantis. Darau, kaip patogu. Kartais sekmadienį tingiu keltis, išpažinties einu retai. Tapyba susijusi su krikščionybe, apskritai su religija, bet pastaruoju metu religijos tema nėra populiari – tai gąsdina, atstumia, o man, atvirkščiai, įdomu ir labai svarbu. Į Jėzų Kristų galima pažvelgti šiuolaikiškai. Praeitis yra svarbi, nes per ją ateina patirtys, bet man svarbiausias yra laikas, kuriuo aš gyvenu. Ne rytojus ar vakarykštė diena.
Tapydamas Paskutinę vakarienę specialiai sumaišiau įvairius laikotarpius. Kristus yra kelrodis, o kartu – ir mūsų dalis, todėl net buitinėse scenose galima pamatyti biblinių istorijų. Kiekvienas galime būti ir Jėzus, ir bet kuris kitas personažas. Turiu sumanęs ciklą pagal Kristaus kančios kelią. Jo dar nebaigiau, nes piešiu ne nuo pirmos stoties, o kaip jaučiu. Tai – keturiolika klasikinių stočių, joms sukurti ieškojau šiuolaikinių asociacijų. Trečią Jėzaus Kristaus nukritimą vaizdavau pagal Sausio 13-osios įvykius, nes jis skaudžiausias. Radau nuotrauką su labiausiai atpažįstamu istoriniu momentu, šios pagrindu konstravau vaizdą pridėdamas kareivių. Kristus tame paveiksle labai abstraktus – tai figūra po tanku, raudonomis kelnėmis, batai tik matosi. Teismo scenoje Jėzus – maža figūrėlė kampe, prieš ją – dideli žmonės. Pasmerkdami tą mažą žmogelį didieji pasmerkia save, – štai jau sraigtasparnis atskrenda, gėlių puokštė išsitaškiusi kaip sprogimas. Paveiksle „XIII Stotyje“, kai Jėzų nuima nuo kryžiaus, atsiranda didžiulės rankos, jos nuima išbalusį mažytį kūnelį ir nuleidžia taip žemai, kad šis net atsiduria po vandeniu, žemiau jau nėra kur. Kurdamas stočių scenas, ieškau, kas sukeltų stiprius jausmus, kad galėtume ne tiesiog žiūrėti, bet išgyventi siužetus.
Ką apie Jūsų kūrybą sako Bažnyčia?
Konsultuojuosi su kunigais. Mano paveikslą „XIII Stotis“ įsigijo Elektrėnuose esanti Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia. Monsinjoras Jonas Sabaliauskas – ypatingas žmogus, tos bažnyčios statytojas, labai mėgsta mano kūrybą. Paprašė, kad bičiulis mus supažindintų, ir užsisakė du portretus – palaimintųjų Jurgio Matulaičio ir Teofilio Matulionio, kad tikinčiuosius sukauptų maldai.
Jums, labiau linkusiam į abstrakčią tapybą, realistiniai portretai turėjo būti iššūkis.
Negaliu pasakyti, ar mano kūryba abstrakti, ar realistinė, nes yra abiejų elementų. Veikiausiai tai konstruktyvizmas, nes man svarbi vaizdo konstrukcija, o ne vaizduojamų objektų atpažįstamumas. Kai tapiau portretus, nereikėjo mano išminčiavimų, bet sunku nebuvo. Monsinjoras pasitikėjo mano sumanymais, nors buvo ir nuostabos. Teofilį vaizdavau tarsi per lagerio suodžius, o Jurgį – baltame fone, pridėjęs vyskupo violetinės bandžiau išgauti voto formą – nes jo gyvenimas buvo kaip žaizda.
Dažnai akcentuojate dalijimąsi idėjomis, grįžtamojo ryšio su žiūrovais svarbą. Kai paveikslas abstraktus, nėra lengva iššifruoti tapytojo idėją. Kas leidžia pajusti, kad susikalbate su auditorija?
Dailė ar tapyba yra tokia pati komunikacijos priemonė kaip kalba ir žodis. Kalbu spalvomis, šviesa, formomis, siužetais. Pirmiausia ieškau santykio su savimi kaip su dailininku, tada siekiu, kad atsirastų ryšys su žiūrovu, o šis ratas užsibaigia, kai susiformuoja baigtinis ryšys tarp manęs, žiūrovo ir paveikslo. Grįžtamąjį ryšį gaunu įvairiais būdais. Vienas aiškiausių – kai mano paveikslą įsigyja. Vadinasi, jis sukelia žmogui kokį nors jausmą. Jei gaunu pasiūlymų kurti arba jei mano darbus eksponuoja, jau yra susišnekėjimas.
Vis dėlto niekada nežinai, ar tavo darbą įsigijo, nes suprato idėją, ar dėl to, kad tapytojas – madingas, vienas brangiausių Lietuvoje. Juk taip apie Jus sakoma?
Brangiausias, nebrangiausias... Keista, kad taip sako. Tikrai nesu brangiausias, mano bičiuliai kur kas brangesni. Manau, kad mano darbeliai ne itin daug kainuoja. Užsienyje net jaunesnių kūryba brangiau kainuoja. Aišku, kaina priklauso nuo paklausos, menininko laimėjimų.
Laimėjimų turite tikrai nemažai, pradedant pirmuoju – 2009-aisiais pelnytu Jaunojo tapytojo prizu.
Tas darbas man labai brangus. „Horizontalūs potėpiai“ – tai paveikslas, kuris buvo įtrauktas į atnaujintą nuolatinę Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją. Tai – pagarba, pripažinimas nacionaliniu mastu. Didelis mano laimėjimas. Paauglystės svajonė išsipildė. Pajuokauju, kad dabar mano tikslas – pakliūti į vadovėlį, bet ir tikrai džiaugčiausi, nes tai leistų pratęsti kūrybinę mintį.
