Elena Gasiulytė – rašytoja, filologė, gidė, interaktyvias ekskursijas po Vilnių organizuojančios „Idėjų karalystės“ bendraautorė.
Rengiate ekskursiją „(Ne)pamirštos Vilniaus moterys“. Kaip ir kodėl į Jūsų tyrinėjimo, dėmesio lauką patenka moterys? Domitės feminizmu?
Taip, esu feministė. Jau kurį laiką domiuosi moterų istorija, skirtingais savo darbais siekiu atskleisti Lietuvos moterų indėlį į šalies kultūrą bei politiką. Labai mėgstu muziką, ko gero, nuo jos ir prasidėjo manasis moterų ieškojimas. Dar būdama jaunesnė, apsižiūrėjau, kad daugiausia klausau vyrų atliekamos muzikos. Kadangi į mano gyvenimą tuo metu jau buvo atėjęs feminizmas, situacija pasirodė nesąžininga ir reikalinga ištirti. Ėmiau savęs klausinėti – nejaugi moterys negrojo? Pasidomėjusi supratau, kad jų grojo daug ir gerai, tačiau muzikančių reikia kryptingai ieškoti, o muzikantai populiariojoje kultūroje žinomi tarsi savaime. Ir studijuodama Vilniaus universitete lietuvių filologiją aiškiai mačiau, kad mūsų literatūros kanonas labai vyriškas, o moterys nepelnytai pamirštos.
Panašiai ir su kunigaikštienėmis. Mokydamasi universitete baigiau gidų kursus, kelerius metus teko padirbėti gide Valdovų rūmuose. Per tą laiką iš lankytojų reakcijos pastebėjau, kad apie vyrus kunigaikščius jie dažniausiai būna bent šį tą girdėję, o, vos prakalbusi apie, pavyzdžiui, Boną Sforzą, įsitikindavau, kad žinios apie moterų istoriją yra minimalios arba apie tai apskritai nieko nežinoma. Geriausiu atveju kas nors būna girdėjęs seniai paneigtą nusibodusį mitą, kad Bona nunuodijo antrąją savo marčią Barborą Radvilaitę. Tada tenka pasiraitoti rankoves ir pasakoti nuo pat pradžių – kad Bona buvo Renesanso epochos permainų pradininkė, kad atvežė į Lietuvą pirmąsias šakutes, makaronus, lazaniją, įpratino vietinius valgyti iki tol sveikatai pavojingomis laikytas daržoves, kad supažindino mūsų dvarą su pirmaisiais kvepalais, kosmetika, itališkais šokiais, kad aktyviai veikė kaip politikė, inicijavo valakų reformą ir t. t. Visa tai aprašiau ir savo knygoje, Bona kaip tik yra pirmojo skyriaus herojė.
Kai su kolege Rūta Norkūne įkūrėme „Idėjų karalystę“, labai sąmoningai norėjome sukurti autorinę ekskursiją būtent apie moteris, ištraukti jas į dienos šviesą. Visų tų ieškojimų metu kažkur giliai kirbėjo mintis – kada nors, kai užaugsiu, sudėsiu savo žinias į knygą. Užaugau praėjusių metų spalį. Kartą sėdėjome su draugais menkai apšviestame vieno Vilniaus baro kampe, jie įmerkę nosis į bokalus liūdnais veidais siurbė prastą alų, o aš pasakiau: „Klausykit, gal man imti ir pagaliau parašyti tą knygą, apie kurią jau šitiek laiko galvoju?“ Draugai pritariamai palingavo galvomis: „Rašyk, tu tik rašyk.“ Taip ir pradėjau. Sudariau sutartį su leidykla „Tyto alba“, gana intensyviai kepiau vieną skyrių po kito manydama, kad šita svajonė išsipildys paprastai ir nekomplikuotai. Vasario mėnesį mane ištiko didžioji kūrybinė krizė.
Supratau, kad rašau visiškai neįdomias standartines biografijas. Jaučiausi net kiek nusikaltusi savo herojėms, nes nesugebėjau atskleisti jų savitumo. Užsimojau perrašyti viską iš naujo. Susigalvojau mano pasakojimo būdą atspindintį žodį „įspūdžiografija“. Noriu pateikti skaitytojams ne faktus, bet kiekvienos asmenybės esmės asmenišką savo įsivaizdavimą. Visos jos labai skirtingos, todėl skirtingi ir skyriai. Pavyzdžiui, apie Jurgą Ivanauskaitę papasakojau novele. Joje rasite nemažai rašytojos gyvenimo ir kūrybos detalių. Fanios Lewando istoriją sudėjau į trumpų receptų formatą. Tokį pasirinkau ne šiaip sau – ši moteris yra pirmosios Europoje vegetariškų patiekalų knygos jidiš kalba autorė, buvo įkūrusi vegetariško maisto restoraną Vokiečių gatvėje, jos dėka Vilnius buvo tapęs žydų vegetarizmo sostine. Dauguma mano istorijų nėra plačiai žinomos, ir dažnai – kaip tik dėl to, kad jos yra moterų.
Kaip iš svarbiausių Lietuvos moterų galerijos išsirinkote dešimt?
Oficialus rimtasis kriterijus buvo pirmumas vienoje ar kitoje srityje. Rašiau apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos ir pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Štai mažai Lietuvoje žinoma Vilniuje gimusi Clara Rockmore buvo termenvokso, dar vadinamo tereminu, virtuozė, – tai pirmasis pasaulyje instrumentas, kuriuo grojama jo neliečiant. Melodija atsiranda judinant pirštus tarp dviejų antenų susikuriančiame elektromagnetiniame lauke. Clara išvyko gyventi į JAV, ten, grodama šita keistenybe, sutraukdavo minias žmonių.
Mano herojų atranką ribojo ir erdvė – visos moterys turėjo būti gimusios ir/ar veikusios Lietuvoje. Sąmoningai stengiausi rašyti ne vien apie lietuves, nors apskritai sunku kalbėti, kas yra lietuvė net ir XIX amžiuje. Tarkime, Sofija Tyzenhauzaitė buvo pirmoji istorinėje Lietuvoje moteris, publikavusi savo romanus, nors lietuviškai nekalbėjo, – jie išleisti prancūzų kalba. Man buvo svarbu išplėsti tautybių spektrą, todėl knygoje rasite kelias žydes, prancūzę ir italę. Vis dėlto svarbiausias kriterijus buvo asmeninis. Rinkausi praeities asmenybes, kurias jaučiu ir jaučiuosi pažįstanti. Pavyzdžiui, Boną Sforzą įsivaizduoju pažįstanti taip, lyg būčiau gyvenusi su ja prieš 500 metų.
Su kuria asmenybe tapatinatės?
Norėčiau tikėtis, kad esu bent kiek panaši į Žemaitę. Ji buvo gera pasiutėlė iš prigimimo. Septynis vaikus pagimdžiusi moteris, kaip pati sakė, pradėjo gyventi tada, kai nustojo liuobti kiaules. Sėdėdama lysvėje skaitė Shakespeare‘ą, pati sukdavosi papirosus, rašyti ėmėsi artėdama link penkiasdešimties, už kolegą pasėdėjo kalėjime, o atšventusi 70-metį išplaukė į Ameriką. Visada laikėsi savo, nepakentė veidmainystės, kritikavo išpūsto patriotizmo šalininkus, sąmoningai arba nesąmoningai laužė visas įmanomas normas.
Kas yra kitos Jūsų knygos herojės?
Karalienė Marija Liudvika Gonzaga, vienintelė dukart karalienė mūsų istorijoje. Valdė su Vladislovu Vaza, o kai šis mirė, ištekėjo už jo brolio Jono Kazimiero Vazos. Gonzaga Abiejų Tautų Respublikos dvarui suteikė prancūziškos dvasios, rėmė mokslininkus, aktyviai dalyvavo sprendžiant karo reikalus, savo pavyzdžiu įkvėpė bajores nebijoti garsiau reikšti savo nuomonę. S. Tyzenhauzaitė iš arti matė sudėtingus XIX amžiaus pirmosios pusės istorijos procesus. Ji buvo pažįstama su Rusijos caru Aleksandru I. Kai į Vilnių įžengė Napoleonas, Sofija jam prisistatė segėdama Aleksandro padovanotą segę – su rusų dvaro monograma. Aplinkiniai bijojo, kad kils baisus skandalas, Napoleonas nubaus Sofiją ir jos šeimą už tai, kad pasirodo naujam valdovui pasipuošusi priešo dovana. O Napoleonui, regis, patiko garsios Tyzenhauzų giminės atstovės drąsa. Prieš prancūzams išvykstant iš miesto, pasiuntinys perdavė Sofijai žinutę, kad ji bus vienintelis Napoleono prisiminimas iš Vilniaus. Man vis dėlto įdomiausi ne šios moters ryšiai su žymiais to laikotarpio vyrais, o begalinė ištikimybė savo pačios principams ir drąsa elgtis savaip. Labai sužavėjo ir tai, kad Sofija, bajorė, savo atsiminimuose atkreipia dėmesį į nelygybę, į paprastus žmones, jautriai rašo apie jų kančią ir skurdą dėl karo, nuolatinio valdžios keitimosi.
Labai norėjosi supažindinti publiką su Kaune, Vilijampolėje, žydų ortodoksų šeimoje gimusia Emma Goldman. Ji emigravo į JAV ir tapo anarchistų judėjimo ambasadore, organizavo mitingus, agitavo už darbininkų teises, kritikavo kapitalizmą ir karo industriją. Amerikos valdžia šios moters gerokai prisibijojo, vadino pavojingiausia šalies anarchiste. E. Goldman, kaip ir aš, labai mėgo šokti. Jai laisvė šokti ir patirti gražias akimirkas buvo toks pats rimtas dalykas, kaip ir išsilaisvinti iš nužmoginančios sistemos.
Taip pat rašiau apie Sofiją Čiurlionienę, Jurgą Ivanauskaitę, Birutę Pūkelevičiūtę. Pastarosios pirmasis eilėraščių rinkinys sukėlė didelį skandalą už Atlanto gyvenančių lietuvių išeivių bendruomenėje, nes tai buvo moters parašyta erotinė poezija.
B. Pūkelevičiūtė gimė ne tuo laiku, išreiškė save ne toje visuomenėje?
Birutė nepriskyrė savęs prie feminisčių, tačiau kiek gailėjosi, kad eilėraščius parašė anksčiau, nei kilo antroji feminizmo banga. Sakė: „Jei savo eilėraščius būčiau parašiusi vėliau, gal jie būtų atrodę normalesni...“ Šiandien jos poezija neatrodo nors kiek skandalinga, tačiau tada buvo laikoma pornografine – matyt, dėl to, kad autorė išdrįso apversti įprastą situaciją ir pažiūrėti į vyrą kaip į geismo objektą. Poete Birutė tapo atsitiktinai. Šiaip ji buvo aktorė iš pašaukimo, vaidino Kaune, prieš sovietų okupaciją pasitraukė iš Lietuvos. Karo pabėgėlių stovykloje susipažino su Antanu Škėma, bet jų romanas baigėsi nelabai elegantiškai – Škėma iš pavydo, kad Birutė gavo didesnę nei jis literatūrinę premiją, pradėjo rašyti piktus viešus atsiliepimus. Birutė svarstė, kad moteris menininkė vyrui menininkui, matyt, atrodo savaime grėsminga.
Kas Jums padarė didžiausią įspūdį iš Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo?
Ko gero, – jos literatūrinio kelio pradžia. Labai mėgstu ir vertinu pirmuosius J. Ivanauskaitės novelių rinkinius „Pakalnučių metai“ ir „Kaip užsiauginti baimę“. Šie kūriniai mane įkvėpė parašyti savo novelę. Jurga su „Antimi“, „Foje“, Nėriumi Pečiūra dalyvavo roko maršuose per Lietuvą, iš arti matė alternatyvius jaunimo judėjimus, aprašė juos savo knygose. Impozantiška išvaizda – ilgas juodas sijonas, ryškiai dažytos akys, didelė skrybėlė, daug papuošalų ˜– lyg ir netiko rimtai rašytojai, o kur dar jos romano „Ragana ir lietus“ cenzūros istorija... Paskui, žinoma, išpopuliarėjo, bet visada buvo kažkur greta kitų, kažkur atskirai su savitu pasaulio matymu ir švelniai ironiška šypsena. Kaip tik tai, kad jos asmenybė buvo sunkiai pagaunama ir dar sunkiau įspraudžiama į rėmus, man labiausiai ir imponuoja. Dar Jurga man – labai paslaptinga. Atrodo, kad ji vis dar yra. Paliko tokį plevenantį buvimą, mokantį eiti savo keliu...
Ar ekskursijų ir Jūsų knygos moterys sutampa?
Yra sutampančių, yra tokių, apie kurias ekskursijoje nepasakojame, ir yra tokių, kurios nenukeliavo iš ekskursijos į knygą. Kartais tiesiog trūksta istorinės informacijos, kad galėtum parašyti visą skyrių. Pavyzdžiui, apie Marcianną Korwel-Morawską, pirmąją Vilniaus teatro direktorę moterį, gyvenusią XVIII–XIX a. sandūroje. Buvo aktorė, susituokė su tuomečiu teatro vadovu, o kai vyras mirė, perėmė vadovavimą. Jos laikais Vilniaus rotušėje veikęs teatras suklestėjo.
Kodėl iliustruoti savo knygą pasiūlėte komiksų autorei Miglei Anušauskaitei?
Miglę pažinojau dar universiteto laikais, iš tolo vis ją pastebėdavau. Pradėjusi rašyti laužiau galvą, kas ir kaip galėtų iliustruoti mano tekstus. Vieną rytą rūkydama balkone supratau, kad Miglė yra būtent tas žmogus. Ji mėgsta atsispirti nuo istorinės medžiagos, kuria savitai, ironiškai ir drąsiai. Tai man buvo ypač svarbu. Nuėjau pas Miglę į darbą ir paklausiau: „Ar iliustruosi mano knygą?“ Ji atsakė: „Žinoma. O apie ką bus knyga?“ Nustebino, kad iliustruoti Miglė atsirinko visai ne tas vietas, kurias būčiau pasirinkusi aš, jei mokėčiau piešti. Ji pamatė mano tekstus savaip. Su niekuo nesupainiojamas Miglės braižas gražiai suveria knygos puslapius ant vieno siūlo.
Įtariu, gimsta nauja knyga.
Niekada nemaniau, kad rašysiu poeziją, bet su įspūdžiografijomis iš kažkur pradėjo plaukti eilėraščiai. Matyt, pasąmoningai atidėliojau tai, ką iš tikrųjų turiu rašyti. Paskutiniame eilėraštyje ateinu į gydytojos kabinetą ir prašau leisti man išsioperuoti šviesų atspindžius upėje, Misionierių bažnyčios bokštus, tiltą per geležinkelį ir vieną tokį žmogų. Mano eilėraščiai liūdni, nes pati esu be galo liūdnas žmogus, nors to dažniausiai iš pirmo žvilgsnio apie mane nepasakytum.
Keliais sakiniais
„Nesu prie ko nors prisirišusi. Mano šeima – aš ir mano katė Pepė, pavadinta Pepės Ilgakojinės, mano vaikystės herojės, garbei.“
„Esu gotė iš prigimties. Rengiuosi vien juodai. Tiesa, pasispalvinu plaukus. Kartais jie būna raudoni, kartais – geltoni, oranžiniai, mėlyni arba rožiniai.“
„Komplimentas, jei kas nors sako, kad esu maištininkė.“
„Man skauda, kai matau, kad skauda kitiems, visai kaip Emmai Goldman. Man rūpi socialinės atskirties problematika. Su kolege jau kurį laiką vykdome projektus, skirtus autizmo spektro sutrikimą turintiems vaikams.“
Pomėgiai. „Kolekcionuoju vinilo plokšteles, niekada neatsisakau pakeliauti ar iki ryto šokti ant stalo.“
Miglė Anušauskaitė (31 m.) – komiksų autorė, dirba Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre. Žinomą semiotikos teoretiką Julių Greimą ji įvilko į komiksų marškinėlius, o dabar šiais aprengė dešimt įdomiausių moterų.
Kada pradėjote piešti komiksus?
Vaikystėje turbūt visi mėgsta piešti. Ir aš piešiau, rašiau, lipdžiau, siuvau, skaičiavau... Paskui kažkas atkrenta, kažkas lieka. Piešti specialiai nesimokiau. Baigiau žurnalistikos bakalaurą, o magistrą – semiotikos.
Pradėjau piešti per paskaitas, rodžiau bendrakursiams, kėliau į internetą. Piešiau „Šiaurės Atėnams“, „Panelės“ tinklalapiui, žurnalams „Pravda“, „Ozonas“. Ypač apsidžiaugiau gavusi „Šiaurės Atėnų“ redakcijos pasiūlymą, mat buvau šio laikraščio gerbėja. Jiems piešiu nuo 2013 metų iki šiol. Kaskart tenka vis labiau pasukti galvą, kad komiksas būtų įdomus, pagavus, žaismingas.
Pati esu išleidusi savo knygelių, vadinamųjų zinų. „10 litų“ – pirma rimta leidyklos išleista mano kartu su Gerda Jord kurta knyga. Ji atsirado iš „Literatūros ir meno“ užsakymu kiekvienam leidinio numeriui pieštų komiksų apie Steponą Darių ir Stasį Girėną. Beje, aš piešiau Darių, Gerda – Girėną. Mūsų stilius panašus, abi buvome ne profesionalios piešėjos, o literatūros, teksto žmonės. Tik vėliau Gerda ėmė studijuoti animaciją. Domėjausi Stepono Dariaus biografija, sužinojau, pavyzdžiui, kad jo mama siuntė sūnui į Ameriką iškeptą keksą, kad kepinys jam ir jo žmonai labai patiko.
Po šio projekto liko pluoštas komiksų. Svarstėme išleisti knygą. Pradėjome ieškoti leidyklų, bet tuo metu jų požiūris į komiksus buvo neigiamas. Mums patarė kreiptis į „Aukso žuvis“. Susitikome su leidėja Sigita, ir ji mielai sutiko knygą išleisti.
Netrukus pasirodė ir kita Jūsų komiksų knyga „Dr. Kvadratas. Greimas ir jo semiotika.“ Šįkart į komiksų marškinėlius įvilkote garsų mokslininką. Ar nebuvo baugu? Ar tai, kad leidinys prieš dvejus metus gavo portalo „15min.lt“ geriausios knygos apdovanojimą, yra paspirtis ir toliau dirbti šia linkme?
Baisu nebuvo, jau studijuodama semiotikos magistrą vis pagalvodavau, kad būtų smagu šią sudėtingą teoriją papasakoti komiksais. Studijų metais mačiau, kad daug kas semiotiką įsivaizduoja kaip tamsų mišką. Svarsčiau – gal būtų galima paaiškinti ar panagrinėti visa kitaip. Šnekėjau su Sigita, leidėja, jai atrodė, kad teorija turėtų pintis su mokslininko biografija. Ir nusprendėme, kad komiksai turėtų atspindėti ir mokslininko biografijos, ir jo teorijos vystymosi bei keitimosi fragmentus. Man regis, visai neblogai pavyko. Pagal šią knygą Tomas Mitkus pasišovė kurti animacinį filmą, jau patvirtintas ir scenarijus.
Įvertinimai smagu, jie padeda plėtoti kitus projektus, gerinti komiksų prestižą. Neretai žmonės mano, kad šio žanro kūriniai skirti tik vaikams sudominti. Kad komiksas priimamas rimtai kaip savarankiškas kūrinys, o ne kaip pagalbinė priemonė, man suteikia labai daug džiaugsmo. Ir skatina dirbti toliau.
Ką dirbate M. Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre?
Kai pradėjau dirbti, katalogavau hebrajiškas knygas. Dabar, kai atrasta daug svarbių dokumentų, daugiausia dirbu su parašytais jidiš kalba. Kol kas juos skirstome, rūšiuojame. Taip pat skaitau žydų jaunimo autobiografijas, rašytas tarpukariu – 1932, 1934 ir 1939 metais. Tuo laikotarpiu buvo paskelbtas Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO) konkursas, jaunuoliai atsiuntė 600 rašinių. Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurios autobiografijos buvo sunaikintos, kai kurias naciai su kitais dokumentais išsivežė. Pasibaigus karui, jos buvo perduotos Niujorke esančiam Žydų mokslo institutui, ten tyrinėjamos. Vilniuje dirbame su dokumentais, kurie, rizikuojant gyvybėmis, buvo paslėpti nuo nacių, o paskui – nuo sovietų. Maždaug pusšimčio autobiografijų, jų fragmentų po karo niekas neskaitė. Tai nepaprasti liudijimai apie tuometį jauno žmogaus gyvenimą, problemas, konfliktus, tėvus, pirmąją meilę... Garbė tai skaityti.
Esate įkūrusi komiksų dirbtuves?
Įkūrusi tikrai nesu, tiesiog kartais jas rengiu. Susidomėjimas komiksų dirbtuvėmis tikrai didelis, bet aš labiau mėgstu juos piešti, nei apie juos pasakoti.
Ar populiarus Jūsų komiksų tinklaraštis „I have no teeth“?
Kadangi mano komiksai kai kur pasirodo reguliariai, tinklaraštį palieku savo malonumui. Kiek yra jo lankytojų, nežinau. Kartais išleidžiu zinų – po šimtą egzempliorių.
Kada piešti smagiausia? Kur dažniausiai ateina įkvėpimas?
Mėgstu piešti namie, taip pat kur nors kavinėje ar bare, kur yra foninis judėjimas, galiu užsisakyti maisto ar gėrimo, man jų atneša, pačiai nereikia apie tai galvoti. Jei atsibosta piešti, galiu pažiūrėti į žmones ar jų paklausyti. Man patinka viešose vietose piešti. Iš pradžių gėdijausi, nes žmonės net persikreipę žiūri.
Kaip kūrėte istorinių moterų komiksus?
Moterų charakterius interpretavau laisvai, atsispirdama nuo istorinių faktų. Kai kurios interpretacijos galėtų atrodyti nepagarbios, bet Elena dėl to niekada nebarė. Ji mane pasikvietė žinodama, kaip piešiu. Tiesa, vieną piešinį draugiškai paprašė išimti. Regis, bus gera kombinacija: Elenos tekstai vietomis yra kiek romantiški, mano piešiniai – ironiški, romantikos priešingybė.
Kuri asmenybė Jums artimiausia?
Marija Liudvika Gonzaga iš Nevero. Su ja smagių siužetų prilipo. Jos pinigus pirmasis vyras kunigaikštis Vladislovas Vaza pralošinėjo ir leido, tarkim, meškų pjautynėms. Galėjau smagų portretą sukurti. Gonzaga man labiausiai įstrigusi. Ji išlaikė šaltą protą Vazoms krečiant nesąmones.
Kodėl nedirbate žurnaliste?
Esu nupaišiusi komiksą apie ketvirčio amžiaus krizę, apie tai, kad, baigus mokyklą, būtinai reikia pasirinkti kelią ir kad vienas yra teisingas, o kiti – klaidingi. Jei pasirinkai, jau viskas, turi juo eiti. Aš noriu turėti daug galimybių rinktis. Mano mama – medikė, nuostabus darbas, bet aš niekada nesirinkčiau gydytojos profesijos. Mane domina, kaip žmogaus kūnas veikia, tačiau dirbti šio darbo nenorėčiau.
Nežinau, kaip susiklostė, bet esu labai patenkinta dabartine sritimi – komiksai, knygos, dokumentai.
Girdėjau, Jums patinka nekasdieniai nutikimai.
Mėgstu keliauti viena – kai neturi didelio socialinio tinklo, įsipareigojimų, tampi pastabesnis, gali patirti įdomių nuotykių. Tarkim, keliaujant autostopu, daug įvykių lemia tavo sprendimai. Išsirinksi blogą vietą miegoti – sušlapsi. Na, ir ką, būsi šlapia.
Ar turite kitų pomėgių?
Žmonėms atrodo, kad užsiimti menu – ne darbas, o malonumas. Bet juk žinome, kad ir malonų darbą dirbti vis tiek reikia, kad ir sunku būna, ir užknisa. Vienus metus gyvenau tik iš komiksų. Buvo labai sunku ir dėl atlygio nenuspėjamumo, ir dėl to, kad turi apsiimti daryti viską, ką pasiūlo, piešti net tai, kas neįdomu. Nuo neįdomių piešinių labai pavargstu, apskritai nebenoriu piešti. Dabar darbus galiu rinktis. Kūrėjui tai – prabanga ir malonumas.
Keliais sakiniais
„Man niekada nebuvo problemos likti vienai. Moku rasti kalbą su savimi.“
Patirtys. „Neseniai grįžau iš Belgijoje vykusio tarptautinio komiksų festivalio. Prekiavau dviem zinais, vedžiau komiksų dirbtuves – pasakojau apie lingvistiką, kaip galima panaudoti įvairių raštų sistemas kuriant vaizdą.“
Kalbos. „Moku anglų, prancūzų, jidiš kalbas, savo malonumui mokausi hebrajų, kinų bei lenkų. Bibliotekoje turime lenkiškų dokumentų, noriu juos perskaityti.“
„Pirmieji matyti komiksai: „Donaldas ir kiti“, „Žaliasis laikraštis“, žurnale „Genys“ – „Paršiukas Čiukas“, pas senelius rasdavau pluoštą „Valstiečių laikraščio“, ten paskutiniuose puslapiuose buvo eiliuoti „Anupro Dirvelės nuotykiai“.“
„Nekenčiu spalvinti komiksų. Nežinau, kaip tas spalvas suderinti.“
