Morta Nakaitė šiemet buvo atrinkta tarp šešiolikos geriausių pasaulio jaunųjų dizainerių dalyvauti svarbiame Londono mados savaitės renginyje, ten pristatė savo kolekciją „Visions Down the River“ („Vizijos žemyn upe“), ją puikiai įvertino mados pasaulio korifėjai.
Morta, atsimenu Jus – dar vaiką. Dabar pati esate mama, jauna ėmėtės šios atsakomybės, auginate du sūnus.
Sakytumėte, kad dabar jaunimas linkęs atidėti šeimą, vaikus, pirmiau pasirūpina karjera, susitvarko buitį. Aš dažniausiai viską darau atvirkščiai. Pirmiau sukūriau šeimą, vėliau nėriau į veiklos paieškas. Atžalų atsiradimas tapo motyvacija pakelti akis, apsidairyti, kas yra aplinkui, ir bandyti pajusti, kur iš tikrųjų noriu judėti.
Sutinku, kad vaikai – didelė atsakomybė visam gyvenimui, bet aš nežiūriu į juos kaip į daiktus. Jie yra savarankiški žmonės, jiems padedi augti, kiek gali. Nenoriu galvoti apie motinystę kaip apie dramatišką kryžiaus nešimą, tai kaip tik yra gyvenimą labai papildanti atsakomybė, didelė dovana ir motyvacija būti, spręsti, eiti pirmyn. Pirmojo sūnaus susilaukiau 22-ejų metų. Ar yra per anksti, per vėlai, kažkokios normos? Nei tu privalai daryti taip, kaip yra priimta, nei tau kas nors gali ką nors nurodyti. Esu už laisvę kalbant apie santykius, kūrybą, motinystę.
Pasak Jūsų mamos aktorės Rimantės Valiukaitės, anūkai sustiprino judviejų ryšį. Nebuvote sulipusios, turėjote anksti suaugti ir tapti savarankiška. Daug laiko leisdavote viena?
Visi mane augino. Be tėvų (Mortos tėtis – režisierius, aktorius, politikas Audrius Nakas, – red. past.), buvo dar dvi močiutės, jos manimi rūpinosi. Tėvai niekada nespaudė ko nors link, to man gal ir trūko, buvau palikta mąstyti pati – daryk ką nori. Dabar manau, kad man tai buvo geriausias kelias, nes laisvai galėjau ieškoti savęs. Apskritai vienatvę labai vertinu. Tai sustojimas, kai pasveri, permąstai, ką darai ir ar tikrai darai tai, ką jauti. Aš save prisimenu tarsi senesnį, o gal tiesiog ramesnį žmogų, kuris gali būti vienas, užsiimti mėgstama veikla, ieškoti. Nuotaika, kuri mane lydėjo vaikystėje, lydi ir dabar. Kita vertus, visada yra aplink žmonių, ypač kalbant apie kūrybos lauką.
Ar gali būti, kad mados link nukreipė promočiutė iš mamos pusės – šauni siuvėja – palikusi Jums savo siuvimo mašiną?
Sunkiai ją menu, mirė, kai man buvo 12 metų. Prisimenu atmosferą, promočiutės butą, labai aukštas lubas, o gal tik vaikui atrodė, kad visi daiktai yra labai aukštai. Kai jos netekome, aš dar Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje mokiausi – fortepijono klasėje. Tik po kelerių metų pajutau stiprų poreikį tapyti. Pati nusprendžiau išeiti iš čiurlionkės, pati nunešiau prašymą priimti mane į J. Vienožinskio dailės mokyklą.
Nei brolio, nei sesers. Neturėjote, su kuo pasitarti?
Turiu pusbrolį ir pusseserę, jie man visada buvo artimi, netrūko, su kuo pasitarti, pridaryti didingų kvailysčių ir prisijuokti iki ašarų.
Pradėjote nuo drabužių sau?
Taip, bet man buvo įdomus pats detalių jungimo veiksmas, konstravimas. Neieškojau iškarpų, tiesiog imdavau audinį ir jį ant savęs dėliodama – moters torso neturėjau – ką nors sukurdavau. Promočiutė dažniausiai siūdavo kailinius ir kostiumus aukštuomenei. Tokio kruopštumo siuvinių – jų dar yra likusių – dabar retai aptiksi.
Mamos mama gydytoja turbūt atnešdavo žaisti įvairių medicininių priemonių? Į mediciną vis dėlto nelinkote…
Nelinkau. Mėgstamiausias vaikystės žaislas buvo storo plastiko gydytojo lagaminėlis, – nežinau, iš kur tėvai man jį parvežė. Vadinau gydalu ir visus gydydavau. Močiutė prisimena, kad vis prašydavau papasakoti apie naktinį budėjimą, atvežamus pacientus. Ji dirbo rentgenologe Traumatologijos skyriuje, ten patekdavo išgėrę, sulūžę ar kitaip traumuoti žmonės. Močiutės pasakojimai būdavo žiauroki, bet man patikdavo. Tėčio tėtis Algimantas Jonas Nakas man dovanodavo piešimo dažus, knygas, albumus.
Svetinguose Jūsų mamos namuose Saulėtekio rajone viešėdavo nemažai menininkų, turėjote galimybę klausytis bohemiškų pokalbių…
Tai turbūt turėjo įtakos, kad įlindau į kūrybinius darbus su meno žmonėmis, ir šis procesas trunka iki dabar. Tik niekada bohemoje per daug nesitrindavau, todėl to nesureikšminčiau.
Jūsų kolekcija „Visions Down the River“ – tarsi nebylus, bet iškalbingas spektaklis. Mados objektai iš pirmo žvilgsnio atrodo balsvai lengvi, taikūs, bet geriau įsižiūrėjęs išvysti nerimą keliančias būtybes... Ir ta balta spalva net ne balta…
Net ne spalva, o apima tiek daug – nuo taikos iki gedulo. Vis galvoju, ar tikrai darau tai, kas tikra ir man svarbu. Kažkokie poreikiai paskatina idėjas, užsiveda procesai, nejučiomis atsiranda papildomos medžiagos.
Sakėte, kad šios kolekcijos idėja kilo vaikštant paupiu ir stebint tekantį Neries vandenį. Ar randate laiko sau?
Nežinau, stengiuosi. Kita vertus, visas laikas yra mano. O jo reikia dviem aktyviems berniukams, darbams, mokslams, kūrybai, tad tenka laikytis disciplinos, kad viską spėčiau. Kalbant apie pasivaikščiojimą, kartais kojomis, o kartais mintimis nuklystu prie upės. Apskritai Vilnius – labai poetiškas, multikultūriška istorija alsuojantis miestas. Baugus, mylimas, savas ir svetimas, visada judantis, stebinantis. Labiausiai mėgstu vaikščioti po jį naktį – tada miestas tylus ir nuogas, tada gimsta mūsų dialogas. Neapšviestuose miesto plotuose atsiranda kiti pojūčiai, pradedi geriau girdėti, uosti, jausti žemę, minkštą ar kietą, vėjas tampa kažkoks plastiškas... Ėjimas gatvėmis neretai yra išjudėjimas iš savo taško.
Šiuo metu leidžiu sau pakvėpuoti, nes pastarieji metai buvo labai intensyvūs: baigiau magistrantūrą, Kaune ir Londone mokiausi avalynės gamybos – kuriu batus. Vasarai baigiantis pasidžiaugiau ramybe, o dabar prasidėjo naujas darbų sezonas.
Ar ir Jums, kaip daugumai aktorių vaikų, teko pasisukioti scenos užkulisiuose?
Mėgdavau apžiūrėti grimerinės stalčiukus, išmėginti dažus, pudras. Kodėl manęs nepatraukė teatras? Sakyčiau, patraukė, tik nestoviu scenoje. Šiais metais Nacionaliniame dramos teatre sukūriau spektaklio „Virimo temperatūra 5425“ kostiumus. Kuriant teatro kostiumus reikia įsiklausyti, ko siekia režisierius, pasistengti, kad drabužiai būtų patogūs aktoriams, kad kostiumas nebūtų iliustratyvus, bet vizualiai kirbintų. Ir mano kolekcijose dominuoja teatrališkumas.
2016 m. laimėjo
te du Jaunojo dizainerio prizus už eksperimentinę kolekciją „Apie nebylią, švarią, jautrią būseną“.
Malonūs prisiminimai! Mano pirmoji kolekcija, pristačiau ją festivaliuose „Mados infekcija“, „Liepajas mode svetki“, „Mood-Performance-Tants“ Tartu ir kt. Rygoje vykusiame konkurse „Habitus Baltija“ Varšuvos kostiumo ir mados mokykla už geriausią kolekciją man skyrė diplomą ir finansavo kursus šioje mokykloje, tai irgi praplėtė akiratį.
Kodėl rinkotė
s mokytis Vilniaus kolegijoje, o ne Dailės akademijoje?
Tik baigusi mokyklą į Vilniaus dailės akademiją neįstojau du kartus. Pažintys? Aš niekam nesakiau, kur stoju. Gal jau nebe tie laikai, kad per pažintis stotum į aukštąją mokyklą. Atrodytų, nesusiklostė, bet pasimokiau Rumunijoje, Klužo-Napokos meno ir dizaino universitete (University
of Art and Design Cluj-Napoka
), Vilniaus kolegijoje, ją baigdama laimėjau kelis Nacionalinio akademijos konkurso prizus, o neseniai Vilniaus dailės akademijoje baigiau tekstilės meno ir dizaino magistrantūrą. Taip pat, gavusi Lietuvos kultūros tarybos stipendiją, baigiau intensyvius avalynės gamybos ir dizaino kursus Londone. Dalyvavau kūrybinėse ir verslumo rezidencijose Londono mados koledže (London Co
llege of Fashion
), taip pat – Somerseto name (Somerse
t House
) esančiose studijose su menininkais ir kuratoriais.
Koks
Jūsų kostiumų stilius?
Dominuoja unisekso drabužiai, juos pristatau kaip skirtus moterims, tačiau lytis nesvarbu. Mano pirma kolekcija irgi buvo balta – perteikianti jausenas, kurias sunku nusakyti žodžiais, sudėtingas būsenas ir viltį. Nors viskas atrodo lengva ir gražu, yra ir baugumo – cre
epy
– elementas. Stengiuosi perteikti tai, apie ką galvoju, kas mane jaudina, kelia klausimų.
Antroji kolekcija buvo apie prosenelį, jai sukurti panaudota daug rankų darbo, šilko, vilnos, autorinių batų. Prosenelis gyveno Vievyje, turėjo penkis vaikus, per Antrąjį pasaulinį karą išgelbėjo žydų šeimą. Man apie tai pasakojo mamos mama, – jai buvo penkeri, kai tėvelis mirė. Močiutės abstraktūs pasakojimai mane užkabino, išlindo daug detalių – kad prosenelis buvo linksmuolis, augino povą, turėjo raguotą aviną, šis sekdavo jį iki baro kaip šuo. Kolekciją pavadinau „Pokalbis, kuris neįvyko“. Pati eksperimentavau su vilna, atsirado ir avių vilnos kostiumas, jį padėjo numegzti močiutė. Abstrakčios detalės susijungė į vientisą darinį.
Trečiąją kolekciją „Virpėjime“ kūrėme drauge su Aida Einore, stengėmės labiau susikoncentruoti į dėvimus drabužius. Iš objektų liko žmogaus dydžio kelnės ir juvelyrės Laurynos Kiškytės pagaminti pjaustytų stiklainių objektai. Mąsčiau, kas yra ir kuo unikalus lietuviškumas. Atspirties tašku pasirinkau prieštaraujančias sąvokas „šviesiai liūdna“, „maloniai graudu“ ir kt. Į šviesų liūdesį iš tikrųjų žvelgiu kaip į itin autentišką lietuviškumą, tos liūdnos akys, susitaikymas su bet kokiomis negandomis... Tas tautiškumo kodas būdingas ir man. Kolekcija išėjo virpanti, šviesi, buvo džemperių su tupinčių paukščių motyvu, prijuosčių, stilizuotų etnografinių elementų.
Netrukus pasirodys konceptualūs kvepalai „Virpėjime“. Kaip juos sukūrėte?
Kūrėme kartu su kvapų menininke Laime Kiškūne mano ekspozicijoms Londone, Somerseto name (
Somerset H
ouse
), ir Vilniuje esančiame Jono Meko vizualiųjų menų centre. Kvapai tapo reikšminga ekspozicijų, kuriomis siekiau skleisti nejaukią, tačiau vilties kupiną atmosferą, dalimi. Gražiai mūsų kvapus apibūdino pati Laimė: „Kvapai yra tarpininkai tarp dabarties ir praeities; tarp vidinio suvokimo ir išorinės realybės; tarp manęs ir kito, tarp būsenų, reiškinių, istorinių fenomenų. (...) Kvapai, gimę iš žingsniavimo palei Nerį, brėžiantys belaikių žingsnių ir minčių punktyrą tarp gyvenimo ir mirties (...).“
Ar kuriate ir pagal individualius užsakymus?
Taip, kuriu drabužius ir batus pagal individualius užsakymus, kolekcijas didesniems gamintojams, netrukus pristatysiu ir savo riboto leidimo vadinamąją kapsulinę kolekciją. Nekuriu masinės produkcijos, jaučiu, kad tikslinga daryti tiek, kiek galiu aprėpti pati. Niekada nesvajojau apie mados namus.
Svarbus yra drabužio kontekstas, istorija, kultūrinė reikšmė, taip pat etiškas, tvarus gamybos principas. Savo pačios aprangos nesureikšminu, turiu kelis daiktus ir keliauju su jais. Man reikia nedaug.
Ar vaikystės prisiminimus, santykius su tėvais atspindi bent viena Jūsų kolekcija?
Galbūt „Virpėjime“ yra vaikystės elementų, bet tai nelabai susiję su tėvais. Prisiminiau jausmą, kai matuojiesi per didelius drabužius ar batus, – maža mėgdavau tai daryti. Dėl to atsirado žmogaus dydžio kelnių, švarkų.
Nedyla prisiminimas iš Jūsų paauglystės namų: Rimantės prisijaukinta varna, balta pelė ant Vytauto Šapranausko peties, nuoširdi meilė žodžio kišenėje neieškančiai mergaitei... Ko Jūsų atminty daugiau – dėkingumo ar vaikiško nepasitenkinimo, kad mamos dėmesiu reikėjo dalytis su jos draugais?
Niekada to neskaičiavau. Dėmesio gal ir trūko, bet kai atsirado mano vaikai, viskas labai gražiai galvoje susidėliojo. Liko dėkingumo jausmas visiems, kurie mane augino. Mane supę žmonės buvo įdomūs, ryškūs ir labai tikri.
Mėgstate muziką?
Nevengiu. Mano krikštatėvis Šarūnas Nakas – kompozitorius, vienas didesnių autoritetų, į jį kreipiuosi, kai reikia spyrio ar taiklios akies, patarimo. Muzika man visada buvo svarbi, ir dabar gyvenu apsupta draugų muzikantų.
Kai Jūsų kolekcijos pateko ant podiumo, ar neteko išgirsti, kad lengviau prasimušėte, nes esate garsių tėvų dukra?
Nesijaučiau esanti garsių tėvų šešėlis ir pažinčių keliu nėjau sąmoningai. Visus reikalingus ar įtakingus žmones galėjau pasiekti vienu skambučiu, bet man buvo svarbu pačiai judėti, suvokti, kas esu ir ką noriu daryti. Smagiau yra kai ką savarankiškai nuveikti, tada tavęs kitiems reikia.
Ar tai, kad esate tarp šešiolikos geriausių jaunųjų pasaulio dizainerių, padėjo suvokti, kokia Jūs – išskirtinė?
Gal įdomiausia buvo pamatyti save kitame kontekste. Lietuvoje save vertinti sudėtinga. Kas kita, kai susitinki su kūrėjais iš viso pasaulio, matai, kokie jie unikalūs, tikri, suvokiantys, ką, kodėl ir kaip daro, ką nori pasakyti, pakeisti. Gali jų klausytis, gerti jų patirtis ir kartu suvokti, kad ir tu jau turi savo veidą, braižą, kryptį, esi unikali savo istorija.
Sakėte, kad būtent Londone pažiūrėjote į save per atstumą. Ką pamatėte?
Kad labai sąmoningai ėjau iki keturių savo kolekcijų. Supratau, kas mane įkvepia, kokie pagrindiniai mano darbo elementai, ribos. Patikėjau, kad tai darau, ir pajutau, kad įdomu šį darbą tęsti.
Jūsų kolekcijos pelnė nemažai prizų. Ar tai padeda įveikti nepasitikėjimą savimi?
Į savo darbus be saviplakos galiu žiūrėti tik po kurio laiko, šiuo atžvilgiu esu profesionalė, – reikėtų saviplakos festivalį surengti. Tik praėjus nemažai laiko galiu įvertinti savo darbus, klaidas ir tai, ko šios padėjo išmokti.
Ko netoleruojate?
Nesusitelkiu į tai, ko netoleruoju, bandau įvardyti tai, ką mėgstu. O mėgstu maistą, judėjimą, žmones, vienatvę... Net tai, ko nemėgstu, pavyzdžiui, tampytis su maišais drabužių (galvoju, ir kodėl vis dar neturiu vairuotojo pažymėjimo), vis tiek galima daryti su džiaugsmu. Kas iš to, kad burbėsiu, kaip man sunku? Niekas juk nepasikeis. Galvoju, kaip ką nors pasigerinti. Net sunkią padėtį verčiau priimti linksmu veidu.
Kaip Jūsų vaikai pasidalija mama?
Jie – kaip du intensyvūs kanalai: vienas per kitą pasakoja, dalijasi dienos įspūdžiais, nutikimais. Yra mano patarėjai, įvertina mano paruoštus modelius, nuotraukas, audinius, turi ką pasakyti. Kartais atrodo, kad jau supranta, ką ir kaip dirbu. Neretai idėjų semiuosi būtent iš jų – vaikiškas spontaniškumas, laisvė ir paprastumas kuriant yra nenusakomas gėris.
Anksti tapote savarankiška. Ar paprasta ant gležnų pečių nešti atsakomybės už savo kelią naštą?
O teikiamos tokių nešėjų paslaugos? Nemanau, kad išlaižyta vaikystė yra pavyzdinė. Toks buvo gyvenimas, vėliau irgi buvo ir gerų, ir blogų dalykų. Žmonės atsiranda, dingsta, svarbu tai priimti, susitaikyti, būti čia ir dabar. Pastaruoju metu populiarus tobulo, sėkmės lydimo, visada linksmo žmogaus įvaizdis. Visai nenoriu ir nerandu priežasties apsimetinėti, kad esu geriausia, gražiausia, laimingiausia, – tai daryti dabartinėje visuomenėje visiškai normalu. Gali labai stengtis tapti laimingas, bet gal esi kitoks? Gali gražintis iki begalybės, bet gal geriau įsiklausyti į save ir būti savimi?
Kūryba dažniausiai gimsta ne iš laimės – arba turi problemų, arba jautiesi nelaimingas, nori kažką pajudinti. Tada kalbiesi su savimi, aiškiniesi, kas vyksta, bandai suvokti procesus. Apmąstymai virsta meno objektais.
Mados dizainas nėra tik drabužiai?
Tai apskritai nėra drabužiai, jie – tik forma. Man mados dizainas – begalybė: aktualijos, žmogaus poreikiai, gyvenimo būdas, mąstymas, kūryba, kultūra... Tai tokia įdomi forma. Sakyčiau, poetiška, nes tarsi per abstrakcijas, kita kalba kalbi apie tai, kas svarbu, tikra, jautru.
Man svarbiausia – vaikai ir kūryba. Be šios, atrodo, negali, bet ir kenti dėl to, tačiau neįsivaizduoji, kad galėtų būti kitaip. Kūryba yra visas gyvenimas.
Keliais štrichais
Scena.
„Labiau esu ne scenos, o užkulisių žmogus. Būti scenoje – didelis stresas. Man pakanka, kad kostiumai yra scenoje.“
Kulinarija.
„Regis, būdama ketverių, aš jau plikydavau kavą močiutei, kiaušinienę kepdavausi. Mėgau gaminti. Manau, kulinarija ar konditerija galėjo būti mano profesija.“
„Mano sielos spalva – Yves’o Kleino mėlyna. Ji – tai kažkas labai įtempta ir kartu dvasinga.“
Kūrybos laikas. „Kokybiškiausios dirbti – ryto valandos, kai niekas netrukdo, yra energijos, užsidegimo, tada atitrūksti nuo laiko, pasineri į savo pasaulį.“
„Ruduo – mano mėgstamiausias metų laikas, jis primena apie laikinumą.“
Credo. „Porolon off.“ („Be porolono.“)
Laimingiausia akimirka. „Smagu, ir kai tave įvertina – džiaugiesi, kad gal judi teisinga kryptimi, ir kai tą akimirką tiesiog gera būti.“
„Nepatinka riboti ir konfliktiški žmonės, su tokiais nesiginčiju. Leidžiu sau prabangėlę būti su tais, su kuriais man įdomu.“
Iššūkiai. „Daug galvoju apie ateities planus. Niekada nesvajojau įkurti mados imperijos, aprengti viso pasaulio. Tikiuosi, atsiras daugiau įdomesnių, ne tik man, bet ir kitiems žmonėms prasmingų projektų. Priimu kūrybą ne kaip iššūkį, o kaip procesą, kai turi būti maksimaliai laisvas, sąmoningas, tikras ir atsakingas.“
Yda. „Savikritiškumas kartais ima taip stipriai groti, kad pradeda trukdyti dirbti. Mokausi kartais leisti sau nedaryti nieko, skirti daugiau laiko sau.“
„Daniilas Charmsas lydi mane nuo pirmos kolekcijos. Absurdas ir skurdas – vienos didžiausių mano inspiracijų. Dizainerio kasdienybėje irgi yra ir absurdo, ir skurdo.“
„Mėgstu žmones, kurie turi humoro gyslelę, taip pat charizmatiškas asmenybes. Kai bendrauji ir džiaugiesi.“
„Meilė – jūra...“
