Kuo labiau likimas mėto ir vėto, tuo stipriau ji kabinasi į kūrybą, visuomeninę ir politinę veiklą. Užsigrūdinusi Sibiro taigoje, skaudžių netekčių paženklinta žurnalistė, poetė, Lietuvos televizijos ir radijo komisijos narė Dalia Teišerskytė gražią savo gyvenimo sukaktį sutinka naujame būste tarp kol kas neišpakuotų dėžių. Su meile kurtų namų dalybos, iširus šeimai, galbūt bus paskutiniai plėnys jos gyvenime.

Gerbiamoji Dalia, buvote visai maža, kai Jūsų tėvelis Pranas Teišerskis žuvo Taišeto lageryje, o motina Kotryna, mokytoja, su dviem vyresniais vaikais buvo ištremti į Sibirą. Jus ir du Jūsų brolius augino senelė. Ką prisimenate iš to laiko? Ko mokėtės iš savo močiutės?

Mano šeima nuo seno paženklinta tragiškų įvykių, ligų, mirčių. Yra legenda, neva tai kažin kokia propromočiutė prakeikė šeimos moteris. Nenoriu tuo tikėti, bet tiek liūdnų ir žiaurių įvykių tiesiog verčia suabejoti materializmo teorijomis.

Tėčio netekau, kai man buvo pusantrų metų. Jis buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į lagerius, ten ir mirė. Mamą su vyresniais vaikais išvežė į Sibirą, kai man buvo treji. Mes likome sodyboje su aukle. Ji išėjo skalauti skalbinių į kūdrą, paslydo ant tiltelio, įkrito į vandenį ir nuskendo. Nežinau, kiek laiko praleidome vieni, bet kai mūsų atvažiavo pasiimti teta iš Kretingos, aš buvau aptekusi utėlėmis. Puikiai atsimenu vieną epizodą – ant taburetės patiestas laikraštis, teta tankiomis šukomis braukia per mano plaukelius, utėlės krenta legionais...

Kretingoje gyvenome mažutėliame geltoname dviejų kambarių namukyje, mūsų buvo šeši – babytė, teta, dėdė ir mes, trys našlaičiai. Augino mus teisingai, griežtai. Buvome ir aprengti, ir pavalgę, bet labai įbauginti ir vieniši. Teta ir dėdė dirbo pieninėje, tai bent ledų prisilaižydavome. Po pamokų eidavome padirbėti, teta kepė ledų skrituliukus, o mes turėjome juos skaičiuoti, pakuoti ir dėti į rudus popierinius maišus. Gaudavome po dešimt kapeikų ir bėgdavome į geležinkelio stotį pirkti graikinių riešutų. Mokėmės labai gerai – ir dėl įgimtų gabumų, ir iš baimės gauti į kailį. Sekmadieniais eidavome į Bažnyčią, o paskui – į upiuką gaudyti vėžių ir maudytis.

Mane labai mylėjo babytė, – apie ją rašiau knygoje „Ir aš ten buvau“. Ori, išdidi, netgi arogantiška. Tarkim, visi bučiuodavo ranką kunigui, o ji pakišdavo jam pabučiuoti savo mielą rankutę. Kai jau išvežė į Sibirą ir mus, mudvi bandėme pabėgti, bet pagavo ir uždarė trims paroms į karcerį. Apie tai sukurtą eilėraštį Arvydas Vilčinskas pavertė daina: „Močiute, širduže, priglausk prie savęs...“ Paskui ji pabėgo viena. Babytę, brolius ir mane išvežė po šešerių gyvenimo Kretingoje metų. Kelionė truko tris mėnesius, bet atvežė į kaimą, kur gyveno mama su vyresnėliais. Man teko „laimė“ pagyventi ten dešimt metų... Ėjau į mokyklą, baigiau septynias klases ir keturiolikos išėjau dirbti į taigą. Į Lietuvą grįžau aštuoniolikos.

Būdama vaikas, taigoje dirbote sunkius miškų ūkio darbus. Kur rasdavote paguodą?

Aš nežinau, ar buvo sunku, ar baisu, bet kitos išeities neturėjau. Vieną vasarą tiesėme kelią. Žiemą – juo veždavo rąstus link upės, o šia išplukdydavo sėlius link Zimos miesto lentpjūvės – tą kelią reikėdavo prižiūrėti, kad būtų lygus lyg veidrodis, nes traktorius tempdavo keliolika šlajų su tais rąstais. Viename kilometre – vienas žmogus. Visą dieną. Gal ten ir išmokau nebijoti vienatvės, kantrybės, nugalėti save.

Paguoda buvo jaunystė ir gamta. Dar ir dabar sapnuoju geltonų lelijų pievas, milžiniškus kedrus, žolę iki pažastų...

Kūryba – būdas užsimiršti, išlieti savo ilgesį, jausmus? Kaip gimė Jūsų pirmieji eilėraščiai?

Aš nežinau, kas yra kūryba. Kas apdovanoja tuo stebuklu, kas tą kryžių uždeda... Man tai nėra privilegija, tai – pareiga, paramstyta beprotišku jautrumu, nemiga, skausmu, menkavertiškumo suvokimu, netgi pavydu šimtą kartų geriau už tave parašiusiajam.

Pirmą eilėraštį parašiau per braižybos pamoką. Rusiškai. Ilgą ir kvailą. Mano rusų kalbos ir literatūros mokytoja Anna Vasiljevna Timofejeva taip ir pasakė: „Duročka moja“ („Kvailute mano“)... Bet ji išmokė mane mylėti knygą, suprasti žodžio vertę ir skambesį.

MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.

„Tėviškėj taip aitriai kvepia rūtos / Ir bijūnai žydi po langais / Tu atsiųsk man mažą atviruką / Gal tas ilgesys greičiau praeis.“ Ar turėjote kam rašyti laiškus? Apie ką svajojote?

Deja, neturėjau kam rašyti laiškų. O svajonė buvo labai banali – žali batukai iš kaimo krautuvėlės.

Kaip Jus užgrūdino Sibiras? Ar tiesa, kad paauglystėje sunkiai sirgote ir kad gelbėjo vietos žiniuonė?

Užgrūdino ir dvasiškai, ir fiziškai. Buvau bebaimė, atšiauri, neliečiama, savarankiška ir... amžina viršininkė. Paauglystėje tikrai sirgau gan bjauria liga – epilepsija. Per vieną priepuolį, matyt, susižeidžiau, nes patekau į didesnio kaimuko ligoninę. Ten mane pastebėjo valytoja. Ji pasiėmė pas save į baraką, girdė kažkokiomis žolėmis, meldėsi, kažką burbėjo po nosimi... Nuo tada priepuoliai baigėsi, taigi ji ir yra ta stebukladarė. Tiesa, pasakė, kad priepuolių nebus, iki padarysiu niekšybę. Ką aš žinau... Gal dar nepadariau? Mano nuostabus draugas Kęstutis Navakas sako, kad aš – čiotka pana.

Ar grįžusi iš Sibiro iškart įsimylėjote Joną – pirmąjį sutuoktinį?

Gyvenau Kauno senamiestyje, bendrabutyje, nes mokiausi Technologijos technikume, – gal dešimt mergikių viename kambaryje. Panos susiruošė eiti į šokius, o aš neturėjau tinkamų batelių. Tada vienos kambariokės kavalierius Kęstutis pažadėjo, kad atves man draugelį, tokį pat trenktą, kaip ir aš, mat irgi rašo eilėraščius. Ir atvedė Joną, šis po metų tapo mano pirmuoju vyru. Vestuvės buvo su tikrais keptais karveliais. O dar po metų gimė mano gyvenimo džiaugsmas, ramstis ir geriausias draugas Linas. Sūnaus vardas toks ne todėl, kad man taip norėjosi, o todėl, kad senelis buvo agronomas. Beje, nuostabus, labai doras ir geras žmogus. Kai gimė Linas, vyro tėvas man ranką pabučiavo... Su anyta sekėsi sunkiau, nes aš – bjauraus charakterio – gerokai jai įkyrėjau. Kaip mane pakentė, nežinau. Kadangi buvau labai neturtinga, mane net rengė. O Jonas nupirko batelius. Juodus. Aukštakulnius. Deja, nemokėjau su jais vaikščioti, tai gal dėl to ir išsiskyrėm (šypsosi)...

Jonui labai pasisekė – dabar turi puikią žmoną, nuostabius vaikus, gražiai visi bendrauja su Linu, myli jį, didžiuojasi, nes sūnus tikrai yra retenybė...

Kodėl Jūsų santuoka truko tik dvejus metus?

Ta santuoka tiesiog negalėjo trukti ilgiau, nes abu buvome labai jauni, kvaili, nesusitupėję. Aš nemokėjau nei nusileisti, nei atleisti. Taip, buvau laukinė merga su dideliais bicepsais, neskirianti nei tonų, nei pustonių. Tai vieną dieną pasiėmiau medinį lagaminėlį ir išėjau – į nežinia kur. Paskui buvo statybininkų bendrabutis su 7 kvadratų kambariuku, bendrais „patogumais“ ir blakių kariuomene. O dar paskui, kai dėl stebuklingų atsitiktinumų pradėjau dirbti Kauno menininkų namuose, tai ir nakvodavau savo kambaryje ant sofkutės. Tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai.

Įstojote į Vilniaus universitetą mokytis žurnalistikos. Kodėl būtent šios profesijos?

Dauguma dalykų mano gyvenime nutiko atsitiktinai. Vieną vakarą Technologijos technikumo bendrabutyje su vyresnio kurso studentu Kaziu Reševičiumi kalbėjomės apie ateitį. Kazys pasakė, kad baigęs stos į žurnalistiką. Jis pasakė, o aš užsikrėčiau. Po metų jau studijavau Vilniaus universitete. Kursas buvo nuostabus. Dėstytojai fantastiški. Gyvenimas rožinis.

Išsiskyrusi dešimt metų gyvenote viena. Iki antros santuokos jau buvote tapusi visateise miesto bohemos nare. Vadovavote Kauno menininkų namams. Koks tai buvo laikotarpis?

Vienatvės nejutau. Buvo pats linksmiausias, kūrybiškiausias, švenčiausias mano gyvenimo laikas. Laikas, kai galėjai pamiršti, kokioje šalyje gyveni. Šalia buvo jauni, talentingi, pašėlę, nuostabūs kūrėjai, dabar jie – laureatai, nusipelnę režisieriai, rašytojai, dailininkai. Aš tebemyliu juos ta pačia švaria, švelnia meile, žaviuosi jų sėkme, verkiu per jų laidotuves, saugau tuos laikus menančius laiškus, knygas, daiktus.

„Buvau graži ir pasiutusi kaip velnias“, – sakėte prisiminusi savo gyvenimo meilę – vyrą, kuris žuvo. Netektys: tėčio, dviejų brolių (jie mirė Sibire), mylimo žmogaus, mamos... Kas yra Jūsų stiprybės šaltinis?

Manau, tas minėtas prakeiksmas nėra vien legenda. Vieną po kito į geresnį pasaulį lydėjau savo mylimiausius žmones. Kur palaidotas tėvas, nežinau. Kai važiavome traukiniu iš Sibiro, naktį mama pažadino Taišete. Išėjusi į peroną, ji atsiklaupė ir pabučiavo tą žemę – ten amžiams liko jos mylimiausias Pranelis.

Prieš pat mano vestuves su Jonu mirė mano babytė, mano angelas sargas, užkrėtęs mane išdidumu ir neramybe... Prieš pat sesers vestuves gavome pranešimą, kad Sibire mirė mano vyriausias brolis Algimantas. Slėpėme tai nuo mamos. Kai gimė mano Pranelis, mirė mama. Viešpatie, koks tragiškas likimas... Keturiolika metų Sibire klajojusi su kirvuku ant peties liko gyva ir net sveika, o čia, sulaukusi vos 74-erių metų, pateko po traukiniu... Į laidotuves atskrido Eugenijus, mano mylimiausias brolis, nesimatę buvome 17 metų. Jį rado negyvą Sibiro taigoje, bebrų užtvankoje. Aš tuo metu viešėjau Australijoje. Į laidotuves išvyko jauniausias brolis. Skrendant atgal iš Australijos, virš Sibiro platybių man pakilo temperatūra – iki 40-ies laipsnių, iš lėktuvo išvežė vežimėliu...

Po kelerių metų mirė paskutinis brolis Rimantas, o prieš porą metų – sesuo Danutė. Likau viena. Jokios paguodos čia nėra. Viskas gyvena mano viduje. Gal dėl to ir nekenčiu tuščių žodžių, bergždžių žmonių. Besielių.

Atgimimo laikotarpiu įsteigėte Madų ir poezijos teatrą, „Modilinos“ mokymo centrą, leidote laikraščius „Tukas“ (vaikams), „Jaunystė“, žurnalą „Gabija“ (moterims), esate Kauno moterų klubo „Ad Astra“ prezidentė, viena iš Moterų partijos įkūrėjų... Šios bei daugelis kitų veiklų – kryptys gaivalingai energijai tekėti?

Tautos atgimimas buvo ir mano atgimimas. Sausio 13-osios naktį Kauno televizijoje supratau, kad likimas ir istorija grąžino man tėvynę. Na, ir užsivedžiau. Žurnalas „Gabija“, laikraštis „Tukas“, modelių agentūra „Modilina“, Mados teatras, „Tuko“ teatriukas. „Modilinos“ mokymo centras. Pirmieji Lietuvoje misių ir misisių rinkimai, didžiuliai vieši renginiai... Tikras išprotėjimas. Savęs nevaldžiau. Klaidos, sėkmės, pažintys, gastrolės. Niekada nepamiršiu, kaip per gastroles Berlyne su Juozu Statkevičiumi miegojome vienoje lovoje. Mat kvietė tik rinktines manekenes ir mane, o aš nuvežiau jų pilną autobusiuką tiesiai į „Kempinski“. Miegojo po keturias plačiose kaip futbolo laukas lovose. Visko buvo...

Įdomu, kad esate Lietuvos povandeninio sporto viceprezidentė. Ar pati užsiimate povandeniniu sportu?

Irgi atsitiktinumas. Dirbau Seime, o mano jaunystės draugei puikiai trenerei Virginijai Juodeikienei reikėjo paramos, tad ir sutikau su tomis pareigomis. Pradėjau ieškoti finansavimo talentingiems vaikams palaikyti. Plaukti moku tik vienu šonu. Virginija sako, kad aš – beviltiška. O nardyti priverstų tik su šautuvu.

„Įspyrė į blauzdą šalna. Skauda. / Ant stalo nukrito ruduo. Raudu. / Jaunystė išeina žiemop. Graudžiai. / Voratinklį savo nuogumui – audžiu.“ Esate trylikos poezijos ir prozos knygų, daugiau kaip 400 estrados dainų tekstų autorė. Kas Jums yra poezija?

Knygų turiu 14 savų ir apie 4000 svetimų. Tose svetimose ir gyvenu. Savų nesureikšminu. Yra daug geriau rašančių žmonių. Dainų tekstų irgi prirašiau daugybę. Man patinka, kai girdžiu tas dainas dainuojant. Tada šypsausi.

MOTERIS / Redos Mickevičiūtės nuotr.

Knyga „Eilėraščiai Kotrynai“ dedikuota Mamai?

Knygelė „Eilėraščiai Kotrynai“ skirta mano vyriausiai vaikaitei Kamilei Kotrynai – labai gražiai ir labai talentingai mergaitei. Jai teko nemažai kartaus gyvenimo, bet ji – nuostabi. Dirba, mokosi, myli.

Ar knygą „Gabutės darželis“ iliustravo Jūsų vaikaitė Gabija Paulina Proškevičiūtė? Kiek turite vaikaičių ir kokia močiutė esate?

„Gabutės darželis“ skirtas kitai vaikaitei – Gabijai Paulinai. Ji knygelę ir išpiešė. Beje, labai gražiai. Šiuo metu mergaitė mokosi Suomijoje, tiksliai žino, ko gyvenime nori. Likau skolinga knygą trečiam vaikaičiui – Jokūbui Jonui. Bet, manau, tą knygą jis parašys pats. Jokūbas studijuoja Vilniaus universitete politologiją. Jau apkeliavo daug pasaulio, yra labai santūrus moksliukas. Et, labai gražus vaikis... Visi trys – Lino turtas.

Kam skirta Jūsų knyga „Meilės laiškai“? Kam rašėte tuos 32 meilės laiškus?

„Meilės laiškai“ – viena mėgstamiausių mano knygų. Pirmas laiškas – jis knygoje yra gal koks dvyliktas – parašytas vienam puikiam dideliam žmogui, kuris mano prašymu labai padėjo vėžiu sergančiai merginai. Kai paklausiau, kaip galima jam atsidėkoti, pasakė: „Parašykite man meilės laišką. Man niekas niekada nėra tokio parašęs, tik prašymai, skundai, ataskaitos.“ Parašiau. Kadangi tas laiškas išėjo gražus, norėdama pasigirti išsiunčiau jį vienam „Respublikos“ žurnalistui. Ir jau kitą šeštadienį laiškas buvo publikuotas dienraščio priede „Brigita“. Tada gavau įsakymą kiekvienam šeštadieniui – po laišką. Iš pradžių buvo labai įdomu, sugalvodavau personažą, vietą, įvykį ir fantazuodavau. Tų laiškų buvo per trisdešimt. Tauta spėliojo – kam jie skirti... O skirti mano neišsipildžiusioms svajonėms. Deja. Paskui kolega pasakė, kad atleis mane nuo tos pareigos, jeigu išleisiu laiškų knygą. Taip atsirado keisto formato ir gana gražaus turinio knyga.

„Pažaiskim dar kartą draugyste, / Iš meilės dar kartą suloškim – / Kol kraujas tebeteka gyslom, / Kol kūnas dar gyvas, nors luošas.“ („Prasilenkimai“) 27-asis Jūsų gimtadienis, šventė restorane „Orbita“, pažintis su būsimu antruoju vyru Anatolijumi. Tikėjote, kad šis žmogus – visam gyvenimui?

Anatolijus į mano gyvenimą buvo atsiųstas gana sunkiu periodu. Susipažinome legendinėje „Orbitoje“. Jis kažką šventė, o aš, įpareigota Kauno radijo vyriausiojo redaktoriaus, lydėjau iš Maskvos atvykusį Aleksandrą Masliakovą – astronominę žvaigždę. Svečias norėjo pasiklausyti Janinos Miščiukaitės – ketino kviesti ją į projektą. Mačiau, kad padariau Anatolijui „neišdildomą“ įspūdį, – mergino kelerius metus. Jis buvo Jonavos buitinio kombinato direktorius, aš – Kauno menininkų namų direktorė. Jam patiko mano gyvenimo būdas, mano bohemščikai, vienintelis iš mūsų turėjo mašiną ir buitinių privilegijų, mes nuoširdžiai juo džiaugėmės, o tarp draugių švelniai vadinome pussesere. Paskui viskas įsisuko į rimtesnius santykius. Anatolijus tikrai labai mane mylėjo, rūpinosi. Abu buvome ką tik išsiskyrę, tad gydėme savo sielos žaizdas vienas kitu. Romanas užsitęsė. Reikėjo apsispręsti. Vieną gilią žiemą kažkur važiavome, ir mano galvoje gimė eilinė avantiūra. Pagalvojau – jei tuo vyšniniu jo žiguliuku pasieksime kitą užšalusio Nemuno pusę, būsime kartu. Paprašiau tai padaryti. Jis, manau, išsigando, bet pasuko link kranto. Nenugarmėjome. Nugarmėjome po 33-ejų metų. O susipažinome lapkričio 27-ąją, per mano 27-ąjį gimtadienį.

Kartu nugyvenote 30 metų. Esate sakiusi: „Meilė buvo romantiška, o skyrybos – purvinos.“ Kodėl taip atsitiko?

Visi manė, kad esame tobula pora. Atėjo bendro gyvenimo trisdešimtmetis. Draugės surengė įspūdingas perlines vestuves, buvome ir Bažnyčioje, ir Cerkvėje. Anatolijus sakė, kad esu jo gyvenimo moteris ir kad kitos tokios pasaulyje nėra... Po dviejų mėnesių visiškai netikėtai (jis rašė laišką jai, o išsiuntė man) sužinojau, kad jau kelerius metus turi kitą. Netrukus aš susirgau, numečiau 27 (ir vėl 27) kilogramus ir tapau panaši į kaliausę. Tuo laikotarpiu įvyko daug negražių, labai skausmingų dalykų. Ir kai buvo peržengtos tam tikros ribos, durys užsidarė.

Esu labai dėkinga savo vaikams, marčioms, vaikaičiams, draugėms, ypač Sigutei ir Angelei, kad buvo šalia, guodė ir gydė, lepino ir drąsino. Ypatingą dėkingumą jaučiu partijos ir frakcijos bičiuliams, kurie suprato ir palaikė. Išsitiesiau. Atlaikiau. Sustiprėjau. Laimėjau dar vienus rinkimus. Ir – gyvenu.

Iš visos šitos istorijos man liko nuostabus mano sūnus Pranas. Kai po vienos nemalonios istorijos jis pasikeitė pavardę į Teišerskio, nes mano tėtis buvo Teišerskis, labai apsidžiaugiau. O dabar turime Vėją Teišerskį, jis yra šviesuliukas ir mūsų švelnioji meilė. Pirmokas. Viena keistybė – Vėjas laisvai kalba rusiškai. Geriau už Anatolijų.

Kaip manote, ar jaunos įsibrovėlės galvoja, kokį skausmą suteikia griaudamos šeimą?

Jaunoms įsibrovėlėms patinka plačios kišenės. Dar negirdėjau, kad kuri nors būtų įsibrovusi į dvigubai vyresnio gatvių šlavėjo šeimą. Aš nesmerkiu. Kiekvienas turi savo Šventąjį Raštą, tik skirtingai jį suprantame.

Netekote mylimų namų Kaune, sodybos, kur viskas Jūsų pasodinta, – liko siūruoti 15 m aukščio eglės, kiparisai... Namai, kurti didelei šeimai, išpustyti lyg pelenai vėjyje. Ar įmanoma priprasti prie praradimų?

Jie mane lydi visą gyvenimą. Apie paskutinį sužinojau, kai su drauge Sigute grįžome iš Tuniso. Antrą valandą nakties Linas parvežė iš Vilniaus, o Pranas stipriai apkabinęs tyliai į ausį pasakė: „Mamyt, mirė Danuliukas...“ Taip visi vadino mano vyresnę sesę Danutę. Ji buvo labai linksma, gera ir niekada niekuo nesiskundė. Nuėjo prieš miegą į balkoną sutraukti paskutinio cigariuko, ir – viskas.

Materialiniai praradimai – nulio vertės. Gyvenimas pamažu stumia artyn savo slenkstį, tad prisirišti prie daiktų, įpročių nėra išmintinga. Imu su savimi viską, kas brangu: savo meilę vaikams, vaikaičiams, draugams, puikiems kolegoms iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos, savo sukneles, knygas, paveikslus. Rožes, magnoliją, sakurą, lelijas, meilę savo kaimui bei šaunioms kaimynėms Aidai ir Katerinai išsinešu taip pat.

Ir dar viena istorija, susijusi su mano gimtadieniu. Pernai būtent lapkričio 27 dieną Sigutė važiavo į turgelį ir klausydamasi Pūko radijo išgirdo skelbimą, kad Panemunėje nebrangiai parduodama pusė namo. Su penkiais arais žemės. „Daliuke, tai tau gimimo dienos dovaną Dievulis siunčia.“ Aš tą dovaną pasiėmiau ir dabar ten kuriu savo namus.

Šešiolika metų atiduota tarnystei Lietuvos Respublikos Seime. Kokius svarbiausius savo darbus paminėtumėte?

Tai buvo labai prasminga tarnystė. Dirbau Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, Etikos ir procedūrų komisijoje, įvairiose įstatymų kūrimo grupėse, pateikiau keistą skaičių naujų projektų ir pataisų – 555! Reikšmingiausi buvo – paskelbti, patvirtinti Vyriausybės – Skaitymo metai, Muziejų metai, Teatro metai, Bibliotekų metai, Lietuvių kalbos kultūros metai... Didžiuojuosi nuveiktais darbais ir dėkoju žmonėms už meilę bei pasitikėjimą.

Esate sakiusi: „Likimas pakankamai žiaurus man buvo. Niekada neturėjau jokių turtų, jokio užnugario.“ Netrukus minėsite savo gražią gyvenimo sukaktį. Juk yra kas nors, ko lemtis Jums nepašykštėjo – kūrybiškumo, charizmos, išminties, grožio, nepaprastų patirčių, susitikimų...

Išbandymų. Matyt, tikrino, ar Sibiras tinkamai mane užgrūdino.

Ko sau palinkėtumėte?

Banaliai – sveikatos, džiaugsmo gyventi ir neprarasti orumo.