Ji tikrai būtų juokusis garsiai ir skambiai, jei šį tekstą būčiau rašiusi vos keliais mėnesiais anksčiau, tačiau mirties faktas neatšaukiamas. Todėl vis keičiau ir keičiau žodį „yra“ į „buvo“. Keisti ir negražūs tie būtojo laiko sakiniai, bet neišvengiami. J. Rekevičiūtė buvo ryški asmenybė ir žinoma menininkė. Jos šypseną ir nepakartojamą aprangos stilių mėgo žurnalistai, žmones traukė jos uždarokas, bet šiltas charakteris. Moterys noriai puošėsi jos sukurtais išskirtiniais papuošalais, visi noriai siurbčiojo arbatą ar kavą iš jos sukurtų porcelianinių puodelių, išpaišytų lengvais raštais ir išrašytų smagiais linkėjimais. Neabejoju, kad po Jūratės mirties į rankas tyliai buvo paimta šimtai jos sukurtų indų – tik jau daug atsargiau, labiau jaučiant porceliano, o ir gyvenimo grožį bei trapumą.
Ryšku
Jūratei vis dėlto svarbesnis buvo kitų skiriamas dėmesys jos kūrybai nei komplimentai dėl išvaizdos. Kalbėdama apie meną visada surimtėdavo, jam atiduodavo daugiausia laiko ir energijos. Šios menininkės personalines parodas buvo sunku vertinti kaip tiesiog parodas – atskirtas nuo autorės. Ji to ir siekė, sąmoningai į viena lydė save ir savo kūrybą. Tai rizikingas ir labai sunkus pasirinkimas, tarsi nuolatinis performansas. Ir su tuo Jūratė tvarkėsi puikiai.
Pažvelgus atgal, pradeda aiškiau matytis, kad J. Rekevičiūtė savo elgesiu ir kai kuriais kūrybiniais sprendimais kiek užbėgo laikui už akių. Šiandien jau nieko nestebina stilingo menininko fotografija blizgiame žurnale, spalvingą šventę primenantys parodų atidarymai ar jų reklamavimas siekiant pritraukti kuo daugiau žiūrovų. Jūratė visa tai darė gerokai anksčiau. Visada – stilingai, ryškiai ir su šypsena. Pečiais gūžčiojo tiek meno pasaulis, tiek plačioji visuomenė. Jūratė juokėsi. Arba suspaudusi lūpas dirbo toliau. Jai rūpėjo meno socializacija. Nebijojo parodų rengti prekybos centruose, imtis populiarių įvaizdžių ir temų. Kartu su Ignu Kazakevičiumi organizavo visuomenę įtraukiančią interaktyvią grafikos bienalę „Now Art Now Future“, – buvo labai vykusi, deja, jos nebeliko.
Grafiką kurti J. Rekevičiūtė pradėjo tradicinę, vėliau susidomėjo ne raižymo, o spausdinimo procesu. Tuomet sulydė jį su kita artima tema – rūbais. Juos klojo ant plokštumos, tepė dažais ir spaudė presu, atspaudą dar tobulino teptuku. Kiek pamenu, pirmoji buvo žymių žmonių drabužių atspaudų paroda – didžiuliai, vos į rėmus telpantys Arvydo Sabonio marškinėliai, asketiškas Tėvo Stanislovo kryželis... Vėliau spaudė savo sukneles, apatinius, kojines ir rodė parodoje ironišku pavadinimu „Intymus J. Rekevičiūtės gyvenimas“. Jai patiko žaisti. Ir kartu nuoširdžiai rūpėjo žmonės. Jūratė mylėjo draugus ir mokėjo būti jų mylima. Apie tai man daug pasakojo viena jų – Nida.
Menininkė ir matematikė
Socialinių mokslų kolegijos programų vadovė, edukologijos mokslų daktarė, docentė Nida Ambrasė mus pasitiko pasipuošusi raudona suknele ir plačia šypsena. Ant sienų jos namuose – visa draugystės su Jūrate istorija: nuo kūrinio, padovanoto pačioje pažinties pradžioje 1991-aisiais, iki paskutinės dovanos – „Vyro“, gauto gimimo dienos proga 2019 m. Beveik visi namie kabantys paveikslai – sukurti vienos menininkės. Kitų Nidai nereikia. Retai, bet būna, kad dėl asmeninių menininko savybių, nepaaiškinamos traukos būtent jo kūriniams ar – kaip šiuo atveju – dėl užsimezgusios draugystės kitiems kūriniams vietos ant sienų nelieka. Kodėl gi ne? „Per Jūratę į mano gyvenimą atėjo labai daug patirčių. Išmokau mėgautis klasikine muzika, pajausti meną. Ji ir garderobą man padėjo susikurti. Dabar galvoju – gal bendraudama su Jūrate apskritai tapau kiek ryškesnė. Jos paveikslai mano namuose, jos kurti papuošalai... Tai įpareigoja, su jais jautiesi kitaip“, – svarsto Nida.
Susipažino šios moterys pačioje dešimtojo dešimtmečio pradžioje Aleksoto mokykloje. Dar visai jauna Jūratė atėjo čia pamėginti vesti dailės pamokų, Nida – mokyti matematikos. Tada ir prasidėjo: naktį pradirbusi menininkė skambindavo rimtesnei draugei ir prašydavo išgelbėti nuo pamokos ar trimestro vedimo, Nida mielai padėdavo, o Jūratė kviesdavo matematikę į parodas, mokydavo žiūrėti, klausytis, pajausti. Dar daugiau – įtraukdavo į savo veiklą. Pavyzdžiui, jau būdama solidi mokslų daktarė, Nida kartu su savo seserimi dvyne per Jūratės parodų atidarymus nešiodavo svečiams vyną. Viename renginyje ant žemės su padėklu pažėrė trisdešimt šampano pilnų taurių. „Kartą Jūratė Vilniuje organizavo parodą ir paprašė, kad skubiai atvažiuočiau iš Kauno padėti, bet pamiršo pasakyti, kokioje galerijoje ta jos paroda. Mobiliųjų telefonų tada nebuvo. Vis dėlto radau tą galeriją. Jūratė žinojo, kad dėl jos padarysiu viską. Ir taip – trisdešimt metų“, – pasakoja moteris. Paskui ji lydėjo draugę į chemoterapijos seansus, dar vėliau organizavo laidotuves – jau nelaukdama menininkės padėkos šypsenos.
Paskutinė J. Rekevičiūtės dovana – gan didelio formato atspaudas – nebuvo netikėta. „Kartą Jūratė pasakė: „Tau namie reikia vyro“, – prisimena Nida. – Ir paruošė dovaną – atspaudė tikrą vyrišką švarką, jį papuošė raudona peteliške ir baltais rankogaliais.“ Šį tekstą skaitantys vyrai pokšto gal nesupras, bet moterys, esu tikra, šypsosis. Šypsosi ir Nida, o jos raudona suknelė puikiai dera prie šio beveidžio vyriškio. Antrą tos pačios klišės atspaudą Jūratė pakabino savo namuose. Kaip susiklostys jo likimas – nežinia. Nidos namuose esantys Jūratės kūriniai čia ir liks – tokie, kokie ir buvo: mieli, mylimi ir įkvepiantys.
