Ponia Diana, kaip po prezidento inauguracijos pasikeitė Jūsų gyvenimas? Kas buvo sunkiausia?
Taip, pasikeitė. Ir labai stipriai. Prasidėjo nuostabi ir kartu sudėtinga kelionė nepažintais takais kartu su visa visuomene. Iki inauguracijos daug keliavome ir aktyviai šnekėjomės su tyliąja Lietuva. Kalbinome jos žmones visur: nuo socialinės globos įstaigų iki mažų miestelių užkandinių. Po inauguracijos – iš pokalbių ir klausymosi lygmens abu kylame į aktyvios veiklos lauką. Grįžtame į Lietuvą ir jos kampelius su konkrečiais numatytais darbais. Mano pažadas būti ne virš, o kartu su tyliąja Lietuva man buvo ir yra kertinis. Įsipareigojau būti su žmonėmis, jausti jų tikrovės pulsą. Didysis pokytis – tapau matomesnė viešojoje erdvėje, nes stengiuosi tapti kuo garsesniu jų balsu.
Šiuo nauju gyvenimo tarpsniu man sunkiausi yra ne asmeninio gyvenimo pokyčiai. Didžiausias iššūkis – pateisinti žmonių lūkesčius dėl valstybės pokyčių. Turėjau nuojautą, o dabar jau giliai tikiu, kad esame pribrendę tapti stipria vieninga bendruomene, iš tiesų galinčia sukurti savo gerovės valstybę. Kad ir kas įvyktų, turime girdėti vienas kitą. Juk tik tada, kai kiekvienas jaučiamės atsakingas už šalia esančio žmogaus emocinę, fizinę ir socialinę gerovę, gimsta bendruomeniškumo stebuklas.
Ar buvo dalykų, kurie Jus maloniai nustebino?
Maloniausias atradimas – kiek daug meilės, nuoširdžios šilumos ir žmogiškumo yra mūsų visų širdyse. Nuostabus jausmas apima, kai eini gatve, ir visi žmonės šiltai šypsosi, jaučiasi ramūs ir saugūs. Smagu, kai stovėdamas degalinėje eilėje kartu su visais matai, kaip žmogus kumšteli savo draugui į šoną ir didžiuodamasis sako: „Žiūrėk, žiūrėk, štai – mūsų šalies prezidentas.“ Esu nepaprastai dėkinga žurnalistui, kuris fotografavo „Mamų unijos“ organizuoto renginio „Vienos kėdės istorija“ akimirkas. Vienu metu pajutau, kaip slogūs slaugos prisiminimai grįžo iš praeities. Pasąmonė iš pasalų smogė į mano sąmonę su tokia jėga, kad ištryško ašaros blyksint fotografų blykstėms. Tuo metu nepaprastai reikėjo bent trumpos užuovėjos susivaldyti. Paprašiau supratimo ir galimybės šiek tiek pabūti tik su savimi. Iki šiol esu dėkinga fotografui, kuris su nepaprastu jautrumu, bet ryžtingai uždarė duris ir sustabdė visus kolegas. Jie visi sustojo prie dažnai nematomos, bet nepaprastai svarbios žurnalistikai bendražmogiško solidarumo ribos saugodami moteriško trapumo erdvę. Tas fotografas man tapo tikrojo vyriškumo, profesionalumo ir žmogiškumo simboliu. Saugoju atmintyje tą akimirkos džiaugsmą. Tai man leidžia tikėti, kad tikrieji dvasios herojai tebegyvena tarp mūsų, tikrasis vyriškumas ir atjauta nemirė ir gyvuos Lietuvoje per amžius.
Kai prieš kelerius metus kalbinau pirmąją ponią Almą Adamkienę, ji atvirai prisipažino dar rinkimų naktį supratusi, kad privatus gyvenimas kartu su visais rinkėjų balsais pasiliko urnose ir niekada nebegrįš. Apie tai, kaip sunku būti nuolat lydimai apsaugos, prisiminimų knygoje rašė ir JAV prezidento žmona Michelle Obama. O kaip su tuo susitvarkote Jūs?
Stengiamės privatumą saugoti. Žinoma, apsaugos tarnybos žmonės dabar yra mūsų gyvenimo dalis. Galiu tik pasidžiaugti, kad VAD vyrai bei moterys sugeba ir užtikrinti saugumą, ir sudaryti sąlygas romantiškai, jaukiai pasisėdėti. Žaviuosi, kaip greitai, kompleksiškai jie mąsto, kad visada yra keliais žingsniais priekyje. Atrodo, jog neįveikiamų kliūčių jiems nėra. Jie stengiasi suteikti mums kuo daugiau, kiek tai leidžia tarnybinis protokolas, privatumo ir griežtai laikosi garbės kodekso.
Prezidentas yra minėjęs, kad ne itin mėgstate viešumą. Kaip pavyko įveikti jo baimę?
Viešumo baimės neturiu. Tiesiog vengiu beprasmių pokalbių, tuščio kalbėjimo, kai dominuoja „aš“, „mano“, „man“... Labai vertinu žodį, tad galiu ir patylėti, jei neturiu ką svarbaus pasakyti.
Jau turėjote nemažai vizitų į užsienio šalis, susitikote su aukščiausiais tų šalių pareigūnais. Gal galėtumėte papasakoti kokių nors netikėtų, juokingų ar kitaip į atmintį įstrigusių detalių?
Kol kas visi susitikimai vyko dalykiškai, ypatingų nuotykių nepatyrėme. Beje, kaip vieną smagiausių paminėčiau nutikusį Lietuvoje, priimant Indijos viceprezidentą Venkaiah Naidu. Tai buvo istorinis, pirmas aukšto lygio vizitas. Netikėtai kai kurie svečiai lietuviai neatpažino savo šalies pirmosios ponios. Galbūt žmones sutrikdė renginio iškilmingumas ir svarba, o gal tai, kad kurį laiką stovėjau šalia Indijos viceprezidento – jam iš dešinės, bet toliau nuo sutuoktinio. Be to, vilkėjau šiuolaikinę suknelę su elementais, primenančiais sarį, tad kai kurie svečiai palaikė mane inde ir sveikinosi angliškai, net bandė daryti tradicinį indų namaste. Galite įsivaizduoti jų reakcijas, kai tariama indė prabildavo lietuvių kalba?! Jų akys tapdavo labai išraiškingos. Priėmiau tai kaip savotišką komplimentą.
Aktyvios ir ryškios pirmosios ponios, pavyzdžiui, Hilary Clinton ar Michelle Obama, yra sulaukusios priekaištų, kad užgožia prezidentus. Tylioms žmonoms priekaištaujama, kad paklūsta tradiciniam moters vaidmeniui ir pernelyg glūdi šešėlyje. Kaip Jums sekasi išlaikyti balansą?
Pradėkime nuo sutarimo, kad tik prezidentas turi Konstitucijos suteiktą galią veikti vidaus ir užsienio politikoje. Tai yra esminė prezidento veikla. Ir jis yra labai aktyvus, jo neįmanoma užgožti. Mudu su prezidentu nekonkuruojame tarpusavyje, nes mūsų įgaliojimai ir veiklos būdai skirtingi. Jis yra politinis lyderis, o pirmosios ponios aktyvumo forma – vieša visuomeninė veikla. Aš esu visuomeninis lyderio partneris, žmonių balsas. Kai visuomenės dėmesys sutelkiamas į asmeninį gyvenimą, diskusija nukrypsta į antraeilius dalykus, o tikrosios problemos ir jų sprendimo būdai išstumiami į užribį. Dėl to visuomenė tik pralaimi.
Papasakokite, ką Jums, kaip pirmajai poniai, iki šios dienos jau pavyko nuveikti?
Kadangi prezidentas yra atsakingas pirmiausia už užsienio politiką, pradėkime nuo to, kad mums puikiai sekasi megzti šiltus asmeninius santykius su valstybių vadovais ir dalykinius – su delegacijomis. Užsienyje mus pasitinka kukliai, bendraudami susidomi, o išlydi jau rodydami išskirtinius pagarbos ir dėmesio ženklus. Tai yra dažnai nematomi diplomatiniai laimėjimai valstybei. Asmeniškai man brangiausi – nuoširdūs ryšiai su aukščiausiais vadovais, palinkėjimas „God bless you Madam“ vietoje įprasto protokolinio formalaus atsisveikinimo, susitarimas kreiptis tiesiog vardu ignoruojant protokolą. Tai maži, bet reikšmingi simboliniai bendrystės ryšiai, jie padeda įveikti didžiausias prarajas. Po inauguracijos praėjo tik trys mėnesiai, o mes su keliomis kitų šalių pirmosiomis poniomis jau pradėjome plėtoti bendrus projektus. Nesvarbių dalykų mūsų gyvenime tiesiog nebėra. Svarbu, kad kasdien sutiktų žmonių širdyse paliktume šviesų atspaudą. Be tradicinės labdaringos veiklos, įsitraukiau ir į aktyvesnę visuomeninių organizacijų veiklą. Dalyvavimas senjorų festivalyje „Sidabrinė gija“ man yra būdas padėkoti tėvams ir seneliams, parodyti nuoširdų dėmesį bei pagarbą senjorams, kurie gyvena aktyvų visavertį gyvenimą – mokosi trečiojo amžiaus universitetuose, keliauja, šoka, bendrauja. Populiarinti aktyvų senjorų gyvenimo būdą man yra nepaprastai svarbi misija.
Manau, kad kiekvienas susitikimas su žmonėmis net ir mažiausioje kaimo mokykloje padeda mažinti regioninę atskirtį, didina vietinių bendruomenių iniciatyvumą, suteikia joms pasitikėjimo savimi. Žmonės kartais sako: „Mus pamiršo Dievas.“ Aš sakau: „Dievas rodo, kad žmonės pamiršo žmones.“ Mano tikslas, kad Lietuvoje nebūtų užmirštų, vegetuoti paliktų regionų.
Gal ketinate skirti dėmesio ir šviesesnei Lietuvos daliai. Tarkim, paskatinti gabiuosius, palaikyti tuos, kurie didina šalies gerovę, ją garsina?
Tai jau daroma. Užmezgėme ryšius su fondais, orientuotais ir į Jūsų minėtą veiklą, pvz., su paramos fondu „Orfėjaus lyra“, kuris kažkada atrado Merūną Vitulskį. Kreipsime dėmesį ne tik į gabius ir sėkmės palytėtus žmones. Tikiu, kad turime retų perlų regionuose. Juos atrasti taip pat yra iššūkis. Šį klausimą aptarėme ir kitoje Atlanto pusėje – lankydamiesi Kazickų fondo būstinėje Niujorke. Nedaugelis žino, kad fondas aktyviai prisideda prie regionuose gyvenančio jaunimo švietimo, kompiuterinio raštingumo mokymo bei socialinio kultūrinio potencialo ugdymo.
Jūsų karjeros keliai gana vingiuoti: nuo siuvinių technologijos specialybės iki tarptautinio protokolo dėstymo universitete. Ar drabužių dizainas Jums vis dar įdomus? Gal esate sukūrusi drabužių sau ar šeimai?
Drabužių dizaino pasaulis man vis dar įdomus. Jis toks spalvingas ir trykštantis kūrybine energija, kad nesidomėti neįmanoma. Mokydamasi mokykloje ir studijų metais kūriau drabužius sau, vėliau – dukroms, bet tai nebuvo mano darbas. Mokyklą baigiau geriausiais pažymiais, tad galėjau rinktis bet kurią studijų kryptį. Pasirinkau siuvinių technologiją, nes kurti rūbus ir kovoti su pilkomis sovietinio deficito nustekentomis gatvėmis atrodė prasminga. Baigusi mokslus per kelerius metus nuo pamainos technologės pakilau iki didžiausio individualaus siuvimo fabriko padalinio vadovės pareigų, tačiau tada išvykau pas vyrą į Vokietiją, kur jis gynėsi daktaro laipsnį.
Kai grįžome, Lietuvoje laisvoji rinka tik formavosi. Pajutau, kad man trūksta ekonomikos, rinkodaros ir vadybos žinių. Baigusi ir šias studijas, kaip asmenybė atsistojau ant dviejų kojų. Viena jų – konstruktyvi, techninė, tikslioji, o kita – humanitarinė, socialinė.
Dukros buvo ūgtelėjusios, galėjau pamažu paleisti iš savo globos. Susiradau darbą tarptautinėje kompanijoje. Čia santykių įvairovė buvo tokia didelė, o kultūrų skirtumai ir iš to kylančios problemos – tokios įdomios, kad po šešerių darbo metų nusprendžiau pasukti į akademinį pasaulį. Kad galėčiau skaityti tarptautinio protokolo paskaitas universitete, man dar prireikė sociologijos, kultūrologijos, derybų meno, pokyčių valdymo ir kitų studijų. Taigi gyvenimas – nuolatinis tobulėjimas. Esu smalsi, man įdomios įvairios veiklos sritys. Pasaulyje yra normalu jas keisti. Pvz., Švedijos kompanijos kas kelerius metus stengiasi rotuoti darbuotojus į naujas pozicijas, kad plėstųsi jų akiratis, nuolat kiltų kvalifikacija. O mano veiklos sritys ne taip jau radikaliai pasikeitė. Vadybos praktika ir teorija visada buvo mano duona kasdienė. O dėstymas, žinių perdavimas – tai tarsi tiltų, kuriais jaunoji karta gali nueiti greičiau ir toliau, tiesimas į ateitį.
Augindama dukras ir studijavote, ir dirbote. Ar sunku buvo derinti profesinę veiklą ir motinystę? Ar teko ką nors paaukoti?
Nenoriu vaizduoti supermoters, bet ir aukos vaidmuo man neimponuoja. Kiekvienas su savo iššūkiais privalome susidoroti pats, ir tai, sutikite, nelengva kiekvienam. Manau, kad mūsų sunkumai yra tokie individualūs, kad gaišti laiką perpasakojant senas istorijas nėra prasmės. Kiekvieno žmogaus gyvenimas unikalus, tad ir sėkmingi sprendimai – individualūs. Manau, kad tai, kas yra ne mūsų rankose ir ko negalime pakeisti, išmintingiausia palikti praeičiai ir judėti pirmyn, neužstrigti. Juk įdomiausia tai, ką dar galima nuveikti.
Minėjote, kad svarbu mylėti ir savo antrosios pusės pranašumus, ir trūkumus. Išduokite, kokie yra tie mylimi Jūsų vyro trūkumai?
Prezidentas – energijos vulkanas ir veiklos žmogus. Iš čia – ir trūkumai. Visi turi lėkti į priekį jo tempu. Patikėkite, tai nėra lengva. Bet ir žavi. Jis gali pakeisti pasaulį. Mes galime aistringai diskutuoti, ir mūsų nuomonės gali radikaliai išsiskirti.
Kaip manote, ar įmanoma šeimoje visiškai lygiavertė partnerystė, ar visgi vienas turi būti lyderis, o kiti – jį palaikyti? Koks yra judviejų tokio ilgo ir darnaus gyvenimo receptas?
Manau, lygiavertė partnerystė yra ideali ir įmanoma forma, o ją koreguoja gyvenimas. Kiekvienos poros jis unikalus. Principas yra paprastas – siekti darnos. Abiem. Tik įgyvendinti tai nelengva. O receptas jau išduotas – mylėti kito žmogaus trūkumus taip pat, kaip ir jo privalumus. Gal dar pridurčiau – rūpintis kito žmogaus poreikiais kaip savais. Jei tai sąžiningai ir nuosekliai daro abu, sėkmė garantuota.
Iki tapote pirmąja ponia, Vilniaus universiteto Tarptautinėje verslo mokykloje dėstėte tarptautinį protokolą. Šios žinios dabar, ko gero, praverčia? Kodėl jis toks svarbus? Ar yra tekę jam nusižengti?
Tikrai labai praverčia. Žinios visada yra su mumis ir mus praturtina. Protokolas – tai elgesio kodeksas, jis į chaotišką visuomenės gyvenimą įneša tvarkos, suteikia stabilumo ir sklandaus organizuotumo. Kartais protokolui tenka nusižengti, bet tai, mano supratimu, – geriausia, istoriškai patikrinta ir išgryninta bendravimo praktika. Jis nėra atgyvenęs ar pasenęs, jis gyvas ir nuolat kinta. Savo studentams sakau, kad tarptautinį protokolą reikės studijuoti visą gyvenimą. Aš ir pati vis dar intensyviai mokausi. Visur ir visada.
Jūsų aprangos stilius dabar aptarinėjamas kaip per didinamąjį stiklą. Kartais atrodo, kad įtikti visiems neįmanoma: tai per oficialu, tai per formalu. Ar Jums svarbi žmonių nuomonė? Kas padeda stilių formuoti? Kaip jį apibūdintumėte?
Kreipiu dėmesį tik į konstruktyvius ir išmintingus komentarus. Kiti daugiau byloja paties komentatoriaus kultūrą. Stilisto neturiu, bet man padeda ne vienas profesionalus žmogus. Tapti taikiniais viešojoje erdvėje jie nemato prasmės, tad esu tas skydas, į kurį sudūžta visų kritikų strėlės.
Balta – viena mėgstamiausių Jūsų spalvų. Kodėl būtent ši?
Nes yra universali ir turi daug pozityvių kodų. Dar ne visi jie viešojoje erdvėje yra iššifruoti, tad lieka užduotis komentatoriams rasti neįmintas reikšmes ir pademonstruoti savo intelektinius gebėjimus bei žinias. Be to, balta man paprasčiausiai tinka.
Mėgstate segėti perlų auskarus. Gal jie labai svarbūs, tarkim, yra vyro dovana?
Esu vandens žmogus. Be to, gimusi po Vėžio ženklu. Vanduo man yra pati nuostabiausia substancija, kuri gali sustingti į kietą ledą, tekėti per riedulius ir dykumas, į jūras ir vandenynus arba virsti smulkiausiais lašelyčiais ir išgaruoti tarsi eteris. Matyt, ir perlai man patinka dėl savo subtilaus jūrinio spindesio ir paslaptingos dvasios su druskos poskoniu.
Užaugote prie jūros. Pastebėjau, kad klaipėdiečių santykis su ja ypatingas. Gal turite su tuo susijusių ritualų – einate prie jūros, kai norite nurimti ar ieškodama įkvėpimo?
Taip, jūra man yra laisvės simbolis. Tai nesuvaldoma stichija, su ja smagu susilieti bet kada. Aš jūrą pažįstu, man ji puiki ir sava visada. Maudausi, kol galiu iškęsti jos šaltį. Jūra nuplauna visus rūpesčius ir suteikia jėgų.
Jūsų tėtis buvo tolimojo plaukiojimo kapitonas. Ar ilgėjotės jo?
Kai jis plaukdavo į jūrą, aš buvau visai maža. Vėliau dirbo krante, tad ilgesio patirti neteko. Tik girdėjau pasakojimus, kokia rūsti jūra gali būti jūreiviui.
Papasakokit daugiau apie savo vaikystę. Kokias vertybes šeima puoselėjo, kaip auklėjo – griežtai ar liberaliai? Ar esate panaši į savo mamą?
Mano vaikystė buvo nevaržoma. Šeima klasikinė: tėvas griežtas, mama – užtarėja. Turėdavome su sese sutvarkyti kambarius, paruošti maisto, lankyti būrelius ir gerai mokytis. Visa kita buvo mūsų pačių reikalas. Nežinau, ar esu panaši į savo mamą. Daugelis jos elgesio ir gyvenimo būdo bruožų man visai nebūdingi. Kai atsigręžiu atgal, matau, kad mane labiau formavo knygos, spektakliai, sugertos kultūrinės žinios ir nuolatinis akiračio plėtimas.
Ko labiausiai pasiilgstate iš ankstesnio savo gyvenimo?
Stengiuosi nesidairyti atgal. Ankstesnis gyvenimas – jau praėjęs etapas, o man rūpi dabartis. Stengiuosi kuo geriau atlikti pirmosios ponios pareigas. Su meile ir pačiomis geriausiomis mintimis apkabinu Lietuvą ir darau tai, kas turi būti padaryta, kad žmonės Lietuvoje ir už jos ribų jaustųsi ramūs ir saugūs kurdami gerovę sau ir savo šeimoms.
