Tado Kazakevičiaus tarptautinė sėkmė, ypač žinant, kad fotoaparatą jis atrado tik prieš 11 metų, išties stulbina. Ko gero, pelnytai galime jį vadinti vienu žinomiausių pasaulyje šių dienų lietuvių dokumentinės fotografijos meistrų. Ypač didelio atgarsio sulaukė jo nuotraukų ciklas „Tai, ko nebebus“. 2017 metais jis pateko tarp konkursų „Lens Culture Exposure Awards“ ir „International Photography Awards“ finalistų, kai kurie kadrai buvo atrinkti į „Sony World Photography Awards“, eksponuoti prestižinėje parodoje „The Royal Photographic Society“, laimėjo „Auksinio kadro“ apdovanojimą Lietuvos spaudos fotografijos konkurse. 2018 m. T. Kazakevičius tapo vienu iš dešimties „ZEISS Photography Awards“ finalistų, galiausiai visa tai vainikavo, ko gero, svarbiausias pasiekimas – ciklas atsidūrė tarp dvylikos konkurso „Leica Oskar Barnack Award“ finalistų darbų. Neliko nepastebėta ir naujausia T. Kazakevičiaus nuotraukų serija „Tarp dviejų krantų“, kuriame užfiksuoti Kuršių nerijos vaizdai. Už šį darbą vasarą Kinijoje, Datonge, vykusiame tarptautiniame fotografijos festivalyje „The Power of Image“ fotografas (kartu su dar dviem finalistais) pelnė pagrindinį prizą – sidabrinę taurę, 2018 metais buvo tarp 50-ies konkurso „Lens Culture Emerging Talent“ finalistų, kai kurie kadrai eksponuoti galerijoje Niujorke.
Tadai, ar Jūsų paties neglumina tokia tarptautinė sėkmė?
Visos mano nuotraukų serijos pozityvios, ir tai, kad jomis kažką sužaviu, man iš tikrųjų yra stebuklas. Matau kitus fotografus fiksuojant opias problemas – karą, badą, ligas, socialinę atskirtį, bet pasirodo, kad kažką šokiruoja ir grožis. Tiesa, kalbant apie Kinijoje laimėtą taurę, manau, kad didesnis pasiekimas yra ne prizas, o galimybė dalyvauti tame festivalyje. Į Datongą buvo pakviesti trys Lietuvos fotografai – Dovilė Dagienė, Ramūnas Danisevičius ir aš. Tai yra didelis mūsų ambasadorės Inos Marčiulionytės ir kultūros atašė Tomo Ivanausko nuopelnas. Džiaugiuosi užmezgęs ryšius su festivalį organizavusia galerija „Three Shadows“. Ši privati Pekine įsikūrusi galerija yra garsi visame pasaulyje. Vis dėlto svarbiausiu savo laimėjimu laikau tai, ką pasiekiau konkurse „Leica Oskar Barnack Award“. Tai yra aukščiausia dokumentinės fotografijos lyga. Atsidurti tarp anksčiau pagrindinį prizą laimėjusių fotografijos žvaigždžių Sebastião Salgado, Christopherio Steele-Perkinso, Eugene‘o Richardso, Jano Grarupo ir kitų, kurie tau atrodė nepasiekiama aukštuma, yra ypatingas jausmas. Lietuviai fotografai dar nebuvo patekę į šį konkursą.
Jūsų nuotraukų sėkmė, ko gero, – akivaizdus įrodymas, kad vaizdų kalba yra universali. Tarkim, sunku paaiškinti, kuo kinams gali būti įdomi mūsų Kuršių nerija.
Ir pats nustebau, kiek daug bendra turime. Pasirodo, prie Kinijos krantų tyvuliuojantis didžiulis ežeras ribojasi ir su Rusija, o jame yra į mūsų Kuršių neriją panašus pusiasalis, vadinamas Šilko gija. O štai kormoranai minimi net jų tautosakoje. Pasirodo, kinai šiuos paukščius prisijaukina ir kartu žvejoja. Plaukia žvejys valtimi, o kokie 6 kormoranai, sutūpę aplink ar ant pečių, plaukia kartu. Šis žvejybos tipas vaizduojamas ant 20-ies juanių kupiūros.
O pas mus jie laikomi kenkėjais…
Man kormoranai yra labiau atėjūnai nei kenkėjai, ir ši simbolika labai tinka Kuršių nerijai, nes ten atėjūnų daug, pradedant dirbtinai užsodinta augmenija, baigiant gyventojais. Juk ši žemė ilgai priklausė prūsams, vokiečiams. Vėliau ten apsigyvenome mes. Liudviko Rėzos kultūros centro archyve atradau Elisabeth Pietsch 1942 m. datuotų poemų apie meilę tam kraštui knygelę. Jos autorei buvo vos 12 metų. Knygelėje dar likusi tais metais įspausta sudžiovinta gėlytė. E. Pietsch po repatriacijos sukūrė Kuršių nerijos archyvą, surinko nuotraukas, informaciją apie vokiečių šeimas, gyvenusias šiame krašte. Kai nuotraukų seriją nusiunčiau į vokiečių žurnalą „Mare“, jie labai susidomėjo Elisabeth istorija, netgi siūlė ciklo idėją sieti su tuo, bet pagalvojau, kad tai jau būtų visai kitas pasakojimas.
Jūsų žvilgsnis į šį idilišką visų mūsų mėgstamą gamtos kampelį yra visiškai kitoks. Nuotraukose vos atpažinau, kad tai ta pati gražioji Kuršių nerija.
Džiaugiuosi, kad ciklu „Tarp dviejų krantų“ man pavyko šiek tiek atsiplėšti nuo serijos „Tai, ko nebebus“. Apsilankęs Kuršių nerijoje ankstyvą pavasarį jaučiausi tarsi Šiaurės šalyse. Tai subjektyvus įspūdis, bet tokią ją pamačiau. Buvo šalta, vėjuota ir kiek neįprasta. Pūga kopose man priminė įsivaizduojamą Sibirą. Ne veltui ten filmavo „Tarp pilkų debesų“ apie tremtį. Į ateivių laivą panaši hidrometeorologijos stotis, sengirė, krūva medžio drožlių, nuo jų kylantis garas, kormoranai, ilga ir sudėtinga šio regiono istorija... Tai tikrai labai keista vieta. Padalijus plotą iš žmonių skaičiaus, gaunamas beveik skaičius pi – 3,15.
Lietuvos kaimas nuotraukų cikle „Tai, ko nebebus“ kur kas lengviau atpažįstamas. Man šis ciklas labai patinka dėl subjektyvių priežasčių. Atpažįstu jame savo vaikystę, kaimą, kuriame augau. Bet ką ten atranda kiti žmonės, kitos šalys?
Vieni – savo prisiminimus, kiti – egzotiką. Tik tai nėra Afrikos ar Azijos egzotika. Britui ar vokiečiui tai yra jų protėvių istorija, nes šios šalys modernizuotos jau seniai. Agrarinio žmogaus tipažo ten nebėra. Jiems Lietuva atrodo tolima šalis, kur žmogus dar yra arti gamtos ir gyvulių, rytais keliasi ne pagal žadintuvą, o pagal tai, kada laikas melžti karvę. Amerikoje periferijų dar daug, tad ten šis tipažas lengviau atpažįstamas. Amerikiečiai cikle regi ir Didžiosios depresijos atgarsį, kai žmonės iš Teksaso, Oklahomos ir kitų agrarinių kraštų judėjo į Kaliforniją. Panašiai kaip dabar mes iš kaimo judame į didmiesčius. Tas nykimas užfiksuotas fotografų, yra archyvo dalis. Džiaugiuosi, kad ir aš galiu kurti archyvą. 2020 metais Lietuvos spaudos fotografų klubas išleis šio ciklo fotografijų albumą, o metų gale Lietuvos nacionaliniame muziejuje bus surengta paroda. Fotografija man yra kaip laiko mašina, kuri padeda sugrįžti atgal ir išsaugoti praeities akimirkas ateičiai.
Užfiksuoti tai, kas nueina, – tokia ir yra tikroji, pradinė fotografo misija. Ko gero, Jums pasisekė, kad gimėte laiku, kai viskas taip greitai keičiasi, kai daugelis akimirkų tiesiog prašosi įamžinamos kaip paskutinės.
Iš pirmo žvilgsnio taip gali atrodyti. Kita vertus, tos paskutinės akimirkos gali tęstis dešimtmečius ar šimtmečius. Fotografas Balys Buračas XX a. pradžioje taip pat bandė įamžinti nykstantį kaimą. Paskui mes tą „paskutinį“ kaimą pamatėme Antano Sutkaus, kiek vėliau – Arūno Baltėno fotografijose. Aš esu dabartinio „paskutinio“ kaimo metraštininkas, o po manęs tų „paskutinių“ galbūt bus ne vienas. Kadangi viskas praeina, kiekviena dabarties akimirka yra paskutinė. Nenuostabu, kad mano kartos žmonėms nuotraukos tokios artimos. Jie atpažįsta save, nes aš irgi fotografavau save, savo prisiminimus apie kaimą. Esu labai sentimentalus žmogus. Kadangi tai eina iš širdies, pasiekia ir kitų širdis. Kartais sulaukiu priekaištų, kad rodau netikrą kaimą, neva jis dabar kitoks, bet man jis yra būtent toks, tokį jį matau ir prisimenu. Ir nesutinku, kad kaimo įvaizdis, suformuotas laidų, panašių į „24 valandos“, tikresnis. Tokių asocialių šeimų, kokios rodomos šiose laidose, kaime irgi yra, tačiau tikrai – ne dauguma.
Gal pats augote kaime, kad taip gerai jį jaučiate?
Aš užaugau Šiaulių miesto pakraštyje. Paskui tėvai įsigijo sodybą, taip pat, būdamas mažas, lankydavausi pas močiutę. Atvirai sakant, tikro kaimo mačiau nedaug. Buvęs kolega kažkada man sakė: „Tadai, kol nepripažinsi, kad esi šiaulietis, pasaulio nenustebinsi.“ Buvo minčių pafiksuoti ir tą sovietinių rajoninių žmonių kasdienybę, bet supratau, kad tai – ne apie mane. Aš labiau – Ignalinos krašto žmogus. Mano fotografijos objektai susiję su provincija. Kol nepripažinsime, kad esame provincialūs, neturėsime nuo ko atsispirti. Dabar pastebiu norą ignoruoti valstietišką kultūrą, tačiau kiek laiko esame miestiečiai? Šimtą metų? Visi mes turime daugiau ar mažiau provincialumo, tik tai reikėtų vertinti ne kaip trūkumą, o kaip savitumą, stiprybę. Tai, ką fotografuoju, yra mano gyvenimo veidrodis, džiaugiuosi, kad dauguma žmonių įžvelgia tą patį, ką ir aš, bet kai kurie mato stagnaciją, regresą, skurdą. Manau, kad požiūrį lemia stebėtojo subjektyvus supratimas, patirtis. Kai kuriems kliūva, kad šuo pririštas grandine arba kad vaikai murzini. Tad man kyla natūralus klausimas, ar tikrai esame laisvi nuo noro rodyti pagražintą tikrovę? Gal vis dar norime matyti dirbtinai – kaip sovietiniais laikais – sumodeliuotą pasaulį, kai darbininkų veidai turėjo būti žvalūs ir be jokių nuovargio žymių, o laukuose dirbančių žmonių drabužiai – švarūs, be dėmelės? Man apskritai atrodo, kad dabar viskas per daug švaru ir kad per tą švarumą prarandame laimę. Kaip manot, kokio vaiko – švaraus ar nešvaraus – vaikystė yra laimingesnė? Aš manau, kad nešvaraus. Nes akivaizdu, jog jis taip pasinėręs į mėgstamą veiklą, kad neturi kada galvoti, kaip netyčia nesusitepti.
Pats turite 3-ejų metų dukrą Adelę. Ar leidžiate jai pabūti murzinai?
Prisipažinsiu, namie esame tvarkingesni, norisi, kad daiktai būtų savo vietose, tačiau neseniai įsigijome sodo namą, ten leidžiame sau nesirūpinti tobula tvarka. Tai puiki erdvė vaikui save išreikšti. Manau, jis turi turėti vietą, kur galėtų apsiknisti. Ant lango kabanti patrūnijusi užuolaida puikiai tinka teptukams valyti. Gali basas iš lauko grįžti į vidų ir vėl išeiti į lauką nesirūpindamas, kad sutepsi kilimus. Manau, kiekvienam būtina ištrūkti iš miesto taisyklių ir ribų diktato.
Girdėjau, kad ciklą „Tai, ko nebebus“ kūrėte 5-erius metus, mopedu nuvažiavote 7 tūkstančius kilometrų.
Iš pradžių buvau labiau linkęs į ekstremalumą – važiavau dviračiu, nakvodavau palapinėje, bet kai vieną naktį, girdėdamas netoliese kažkieno žingsnius, pradrebėjau iš šalčio ir baimės, supratau, tai neteikia man jokio pasitenkinimo. Dviratį pakeitė mopedas, o nakvynę stengdavausi rasti civilizuotesnę.
Dabar pradėjau industrinės fotografijos seriją. Noriu užfiksuoti žmones, kurie dar dirba gamyklose ar kituose industriniuose objektuose, nes ši sritis irgi traukiasi į to, ko nebebus, zoną. Robotai juos pakeis dar greičiau nei tuos, kurie dirba žemės ūkyje. Žmogus ten – tūkstantoji erdvės dalis, ir bet koks šalia esantis daiktas yra bent kelis kartus didesnis už jį. Serija vadinsis „Odė paskutiniam dirbančiam žmogui“.
Ar nuo mažens mėgote rankose laikyti fotoaparatą?
Baigiau dailės mokyklą, bet nemaniau, kad su menu susiesiu savo ateitį. VGTU studijavau architektūrą. Turėdamas tokį išsilavinimą gali dirbti daug ką, nebūtinai projektuoti. Architektas gali būti ir mados dizaineris, ir fotografas. Ritmas, metras, kompozicija, dėmesys detalėms – visa tai praverčia kuriant bet kokį vaizdinį projektą. Studijuodamas nuo trečio kurso dirbau grafikos dizaineriu. Paskui su žmona Ieva išvažiavome į Angliją. Norėjau studijuoti animaciją, bet taip ir nepradėjau. Vos atvykęs susiradau grafikos dizainerio darbą reklamos agentūroje, žmona Ieva dirbo architekte. Tuo metu draugas Paulius parodė fotoaparatą, pabandžiau pasigilinti į šią sritį. Netrukus įsidarbinau agentūroje „Corbis“ – beje, įkurtoje Billo Gateso, tad galiu sakyti, kad mano tuometis vadovas buvo jis, nors tiesiogiai susitikę nebuvome. Ten sutikau neįtikėtinai įdomių žmonių, pradėjo kristalizuotis supratimas, kas yra ta fotografija, jau prisiliesdavau prie dokumentikos, archyvų. Pirmiausia nusipirkau skaitmeninį fotoaparatą, o paskui atradau juostą. Ji tapo mano meile visiems laikams.
Kuo juosta geriau nei skaitmeninis fotoaparatas?
Ar kas nors išdrįstų dailininko paklausti, kodėl jis netapo „iPad’u“? Skaitmeninis fotoaparatas nepakeitė juostinio. Atsiradus jam, atsirado naujas nuotraukų kūrimo būdas. Suprantu, kad fotografuodamas karo zonose su juosta nepažaisi, ten turi viską daryti greitai, bet dokumentika, gamta – kas kita. Skaitmeninė fotografija nepelnytai „suvalgė“ kitus būdus, labai gera technika buvo pigiai išparduota. Už 600–700 eurų vis dar gali nusipirkti tokios klasės juostinį fotoaparatą, kokį skaitmeninį įsigytum tik už dešimtis tūkstančių. Tiesa, dabar juosta išgyvena renesansą. Kai kurie žmonės ją renkasi manifestuodami, kai kurie nebuvo jos išdavę, o kai kurie atrado naujas jos galimybes. Juostos spalvų diapazonas platesnis. Ji reikalauja kruopštesnės kadro atrankos, leidžia neskubėti. Fotografuojamas žmogus turi kurį laiką išlaikyti pauzę, ir tai gražu.
Kodėl grįžote į Lietuvą?
Kai gyveni kitoje šalyje, savąją pradedi matyti svetimšalio akimis. Žolė žalesnė tampa ne užsienyje, o gimtinėje. Beveik visi mano aplinkos žmonės grįžo į Lietuvą ir pradėjo čia daryti kai ką gilesnio. Ten fotografuodamas supratau, kad negaliu rasti žmogaus, kurį norėčiau įamžinti. Lietuvoje tokių sutikdavau kur kas dažniau. Sukolega Dariumi Chmieliausku vis pasivažinėdavome po kaimus. 2014 m. užfiksavau pirmuosius ciklo „Tai, ko nebebus“ kadrus, bet vis dar nelabai suvokiau, ką noriu jais pasakyti. Ciklas gimė, kai supratau, ko siekiu – bandau grįžti į Amerikos Didžiosios depresijos laikus Lietuvos kaimo vaizdais. 2012 m. grįžome į Lietuvą ilgam.
Esate puikus portretistas, o šis žanras neįmanomas be gebėjimo prakalbinti nepažįstamuosius. Ar lengvai pavyksta?
Esu intravertas, tad prieiti prie žmonių man yra tam tikras iššūkis, bet paskui, kai įsivažiuoju, tarsi pagaunu kažkokią bangą, jaučiuosi lyg apsvaigęs. Tada galiu būti tikras šnekutis. Man svarbu pasikalbėti su žmogumi prieš jį fotografuojant. Nemėgstu fotografuoti studijoje, tiesą sakant, jos net neturiu. Man nepatinka dirbtinė šviesa ir sterili aplinka. Fiksuoju žmones jų natūralioje aplinkoje, o mano režisūra – tik prašymas nejudėti arba pabūti su savimi įsivaizduojant, kad dar tik laukia manęs ateinančio. Neprašau vaidinti emocijų, kurių tuo metu nepatiria. Mėgstu erdvinius portretus, svarbią funkciją tada atlieka aplinka. Užsiėmęs žmogus visada įdomesnis, nes tuo metu yra tikras, o ne pozuoja. Vienas gyviausių mano darytų portretų man iki šiol yra blynus kepančios Akulinos iš Jakutijos (ciklas „Įvairi Lietuva“). Ta akimirka yra tobula savo tikrumu. Gana lengva fotografuoti menininkus, nes jie nebijo būti savimi, o jų kasdienybė kupina įvairių procesų.
Kodėl žmonės taip bijo kameros?
Aš pats bijau. Juk žinai savo trūkumus ir nenori, kad jie būtų išryškinti. Tarkim, matai, kad nuotraukoje atrodai pavargęs, patinęs, piktas, su pagurkliu ar kitoks, koks nenori būti, ir žinai, kad šis tavo atvaizdas darys įtaką kitų žmonių nuomonei apie tave, naujoms pažintims, darbui. Ten, kur gyvenimas ramesnis, nėra tokios priklausomybės nuo įvaizdžio. Kartais geriausi kadrai išeina, kai herojų užknisi. Jam taip atsibosta visas procesas, kad jis nustoja stengtis ir pagaliau tampa savimi. Štai kodėl sakoma, kad lengviausia fotografuoti vaikus ir senyvus žmones. Pirmieji dar nežino, kaip vaidinti, o antrieji jau nebenori to daryti.
Žmonės Jūsų fotografijų serijoje „Tarp dviejų krantų“ dažnai yra užsimerkę. Kodėl? Juk žvilgsnis turi tiek jėgos, akys laikomos sielos veidrodžiu.
Būtent todėl jie ir yra užsimerkę. Aš noriu, kad mano fotografuojami žmonės ne pamatytų, o pajustų akimirką. Regėjimas – vienas svarbiausių pojūčių, o žvilgsnis yra toks stiprus dirgiklis, kad kartais blaško, trukdo pajusti visa kita. Kai žmogus kalbėdamas žiūri tau į akis, ilgainiui nustoji girdėti, ką jis sako.
Turbūt per visą karjerą sutikote daug įdomių žmonių…
Viena, kai fotografuoji žurnalui ir iš anksto gali pasidomėti, kas yra tas žmogus, ir visai kas kita, kai deimančiukų atrandi atsitiktinai. Londone fotografuodamas seriją „Nepažįstamieji“ („The Unknown“) susipažinau su vyru, kuris – dar vaikas – buvo išgelbėtas iš Buchenvaldo koncentracijos stovyklos. Paskui sutikau moterį, dalyvavusią pirmosiose Londono olimpinėse žaidynėse. Galite įsivaizduoti, kiek reikia susitikimų, kad išliktų bent 16 efektingų kadrų, kurių centras yra žmogus?
Ar tie, kuriuos įamžinate, gali tikėtis gauti Jūsų darytų nuotraukų?
Fotografuojamų žmonių visada paklausiu, ar norėtų nuotraukų. Jei nori, nusiunčiu dovanų. Dauguma klausia, kiek kainuos, nes provincijoje vis dar gyvas to keliaujančio ir taip uždarbiaujančio fotografo įvaizdis. Būna ir labai jautrių akimirkų. Kartą mane susirado moteris ir padėkojo, kad nuotraukose įamžinau jos tėvus paskutiniais jų gyvenimo metais. Kitos šeimos tėvas labai nemėgo fotografuotis, tad ir nuotraukų turėjo mažai. Kai po metų mirė, šeima sūnui padarė nuostabią dovaną – albumą iš mano nufotografuotų tėvo portretų ciklui „Tai, ko nebebus“. vaigęs.
